Interviu pakvietėme Liuciną Rimgailę – nuostabių desertų kūrėją, tinklaraštininkę ir mamą. Jiedu su vyru Tadu augina dvejų metukų sūnų Oskarą.
Ką moters gyvenime keičia tapimas mama?
Emocijos, kurios aplanko, ir atsakomybė, kuri užgula, – malonu, bet ir didžiausia atsakomybė gyvenime. Labai pasikeičia prioritetai ir laiko planavimas. Man pačiai nebuvo paprasta suvokti, kad reikia rasti balansą tarp laiko, skiriamo vaikui, ir savo poreikiams. Turėjau išmokti rasti laiko susitikti su draugėmis, pabūti viena, daryti tai, kas svarbu mano saviraiškai. Kai pradėjau dalintis savo patirtimi su kitomis moterimis elektroniniame žurnale „GaLiu moteris“, supratau, kad kitoms moterims yra dar sunkiau nei man. Jos sakydavo: „Na kaip aš čia dabar kažkur važiuosiu ar pamiegosiu, palikusi vaiką, – blogai jausiuos, kad tai sau leidžiu“. Kartais tie argumentai net absurdiški. Moteris nėra mašina, ji turi ne tik šeimos, ne tik vaiko, bet ir savo poreikių. Savirealizacijos poreikis pasireiškia įvairiausiais būdais, ne tik per darbą. Mano gyvenime savirealizacijos tema yra beveik kertinė.
Kaip šitą balansą kūrėte jūs?
Mano pirmas pabėgimas į darbą buvo, kai Oskarui suėjo pusantro mėnesio. Pirmą mėnesį mes praleidome ligoninėje, paskui porą savaičių apsipratome namuose. Norėjau jaustis reikalinga ir savo kolektyvui, tad išbėgau dalyvauti fotosesijoje, kai buvo rengiamas naujas „Liu Patty desertinės“ saldumynų katalogas. Tada darbe praleidau tik pora valandų, bet jausmas buvo nuostabus, grįžau pilna energijos.
Mano motinystės kelionėje labai svarbų vaidmenį vaidina draugės. Turiu grupelę draugių, su kuriomis dažnai susitinkame. Tiesa, jų vaikai jau didesni, kai kurių jau suaugę, bet jos mielai kviesdavosi į svečius mane su kūdikiu ir vis sakydavo, kad prireikus nesigėdinčiau prašyti pagalbos. Dažnai bendraujame ir dabar.
Auginant kūdikį man labai padėjo ir kūryba. Tą veiklą buvo paprasta suderinti, niekur neišeinant iš namų, – kai Oskarui buvo du mėnesiai, pradėjau rengti knygą apie sūrio pyragus. Gaminau, fotografavau, tobulinau jau išbandytus receptus, kad sudėčiau juos į antrąją savo knygą „20 tobulų sūrio pyragų“. Tai galėjau daryti, kai Oskaras miegodavo arba būdavo ramus. Aš dievinu sūrio pyragus, pastebėjau, kad Lietuvoje daug kas juos mėgsta, bet nedaug kas moka gaminti. Ir kavinės retai kada siūlo originalesnių sūrio pyragų, dažniausiai tai būna šaldytas gaminys, kurį kavinės iškepa, skirtingai supjausto ir pasiūlo kaip savo, o iš tiesų skonis visur vienodas. Man pasirodė liūdna, kad mes tiek daug prarandame neišbandydami originalesnių receptų. Iškepusi ir nufotografavusi pyragus veždavau savo kolektyvui, draugėms, sesei. Kai kuriu knygas, visi mane labai myli!
Dauguma moterų, augindamos ir žindydamos kūdikius, jaučia didesnį saldumynų potraukį, nes saldumynai suteikia malonumo ir duoda greitos energijos. Kaip buvo jums?
Aš saldumynų potraukį jaučiu visą gyvenimą, nežinau, ar jis begali būti didesnis! Pirmieji metai auginant vaiką man nebuvo sunkūs, galbūt todėl, kad buvau nusiteikusi nemiegojimui. Man sakydavo: pirmieji metai bus sunkūs, užtat paskui viskas bus lengva. O man atvirkščiai – pirmieji metai buvo gana lengvi, o antrieji netikėtai sunkūs. Oskarui labai skausmingai dygo dantys. Buvo dienų, kai jis be perstojo žviegė 20 valandų per parą. Kitas mamas net 20 minučių vaiko verksmo išsekina, o čia nesibaigiantis, nenuraminamas verksmas! Tik vėliau išsiaiškinau, kad didesnis Oskaro jautrumas gali būti lemtas jo gimimo aplinkybių. Aš net nežinojau, kad gimdymo metu buvo apsisukusi virkštelė apie kaklą, tai laikoma trauminiu gimdymu ir gali lemti vaiko dirglumą pirmaisiais metais. Laimė, trečiaisiais metais to dirglumo nebeliko, kaip ranka nuėmė!
Kaip Oskarui sekėsi pritapti darželyje?
Prisipažinsiu – pusmetis iki darželio mums buvo pats sunkiausias, tad jau laukėme to etapo, kai jis pradės lankyti darželį, galbūt pasikeis jo elgesys. Galvojau: jeigu vaikui bus blogai darželyje, visada galima pasiimti ir nebeleisti. Radome darželį, kurio aplinka priminė namus, vėliau pakeitėme į dar vieną darželį. Darželio lankymas davė daug gerų permainų. Visų pirma sūnus tapo savarankiškesnis, jau daugiau gali pažaisti vienas, ėmė geriau kalbėti. Stebiuosi, kokia gera jo judesių koordinacija, beveik niekada niekur neužkliūva, neparvirsta. O jeigu ir užsigauna, apkabinu, pabučiuoju, bet nepuolu aikčioti, kad jis dar labiau neišsigąstų.
Auklėtojos giria, kad Oskaras gerai valgo darželyje. Užtat namie pasidarė išrankus, žuvies apskritai nevalgo, mano siūlomų troškintų daržovių patiekalų, avinžirnių ar salotų – irgi ne. Mėgsta tik vaisius ir viską, kas žalios spalvos. Mūsų šeimoje agurkai triauškiami kaip obuoliai. Aš pati retai valgau mėsos, todėl mano daržovių ar pieno produktų valgiai Oskarui nelabai patinka. Mieliau su tėčiu valgo kokią vištienos kulšį su kaulu. Saldumynai nėra tabu, tik jais nepiktnaudžiaujame, suvalgo gabaliuką kekso ar šokoladinio pyrago. Stengiamės jam formuoti kokybiško maisto įprotį, jei duodame šokolado gabaliuką, tai juodojo, 80 procentų kakavos, kuris net karstelėjęs. Žinoma, per šventes ar svečiuodamasis pas senelius gauna paragauti visko.
Ar šeimoje esate pasiskirstę pareigomis?
Pareigas skirstomės 50:50, tam tikru metu su sūnumi būnu tik aš, kartais – tik tėtis. Man, kaip mamai, svarbu, kad būtų priruošta maisto, bet jei nespėju, susitvarko ir patys. Didžiausias skirtumas tai, kad Tadas turi savyje to tokio lengvumo ir žaismingumo. Kai pasižiūriu, kaip jie pramogauja, pagalvoju: kaip tokį kvailą dalyką ir sugalvoti?! Žaidžia ką nors visiškai paprasto, bet Tadas žino, kurioje vietoje pakutenti, pačiupti, ir vaikas laimingas kvatoja. Man atrodo, vyruose lengviau atgimsta vidinis vaikas. Aš su Oskaru skaitau knygeles, piešiu, o jiedu tiesiog kvailioja.
Mūsų šeimoje tėtis pelėda, jam labai sunku ryte anksti atsikelti, tad dažniausiai į darželį vaiką vežu aš. Pirmą pusmetį atkentėjau, o po pusmečio išdrįsau paprašyti, kad Tadas man duotų vieną laisvą rytą. Tą rytą galiu neskubėti, susidėlioti savo dienos planus. Oskaras, beje, irgi miegalius. Tikras iššūkis ryte jį pažadinti ir išruošti į darželį. Kartais tai darome su dainomis ir šokiais. Tadas pasakojo, kad vaikystėje jis irgi keldavosi tik tada, jei būdavo įjungiami filmukai, tik taip jis sugebėdavo prabusti. Vieną rytą įsijungėme garsią muziką ir šokome visi trys.
O vakare turime ritualą, kad Oskaras išgeria savo mėgstamą gėrimą, tada eina į lovą, susiguldo savo mylimus meškiukus, aš turiu visus apkamšyti ir pabučiuoti. Meškiukai Oskaro pasąmonėje yra gyvi draugai. Dažniausiai migdydama pirma užmiegu aš pati, o tada jau ir vaikas.
Mūsų sūnus auga tarp gitarų, mikrofonų ir įvairiausių instrumentų. Jis turi žaislinių savo mikrofonų, jau dabar moka profesionaliai juos paimti į ranką ir imituoti dainavimą. Jis tikras šoumenas, jutube mėgsta žiūrėti tėčio pasirodymus, stebi ir mano tinklalaides. O kai į svečius ateina kaimynų vaikai, Oskaras užkuria tikrą vakarėlį, įjungia garsią muziką, labai patinka „Maneskin“, Jazzu, ypač jos daina „Rudens naktis sustojo“ ir „Queen“ muzika. Žodžiu, klauso toli gražu ne vaikiško repertuaro.
Kol dar nelankė darželio, mes su Oskaru eidavome į „Yamahos“ muzikos mokyklėlę. Pastebėjau, kad mūsiškis gerai muša ritmą, pataiko į taktą. Kol neturėjau vaikų, atrodydavo, ir ką gi duoda tokios muzikos pamokėlės kūdikiams? Bet paskui supratau, kad tai labai smagus laikas, kurį mamos su vaikais leidžia ne namie, be to, kartais mamos išsisemia, o ką čia tokio dar su vaiku nuveikus? O ten specialistai parodo įdomių žaidimų, duoda instrumentų garsams išgauti, galima stebėti, ką veikia kiti vaikai. Tokie užsiėmimai naudingi ir vaikams, ir mamoms, nes būna proga ir joms išsiruošti iš namų, pabendrauti tarpusavyje.
Liucina, pakalbėkime apie jus pačią – ar po gimdymo reikėjo pastangų, kad atgautumėte įprastą formą, ar laikėtės kokių dietų, sportavote?
Manau, kad auginant kūdikį svarbiausia ne dietos, o laiku ir normaliai pavalgyti. Ypač kol žindai. Mano vaikas judrus ir visada reikalaudavo daug dėmesio, bet niekada nebuvo taip, kad nespėčiau pavalgyti. Tai prioritetų klausimas – juk pasigaminti salotų ar išsivirti kiaušinių užtrunka penkias minutes. Aš valgau paprastai, mėgstu daržovių troškinius, kuriuos nesudėtinga pagaminti. Nežaidžiu su patiekalais, kuriuos reikia gaminti keletą valandų.
O kūnas po gimdymo niekada nebebus koks, koks buvo. Kažkiek priaugau svorio ir dėl to nesuku sau galvos. Man viena klinika siūlė nemokamas plastinės chirurgijos paslaugas, bet atsisakiau. Aš dar niekada taip gerai savęs nepriėmiau, kaip dabar, ir visiškai nenoriu nieko „tvarkytis“.
Žinoma, žiūriu tai, ką valgau, dėl sveikatos stengiuosi keisti mitybos įpročius sveikesniais. Daug metų pusryčiams valgydavau kažką saldaus ir gerdavau kavos, dabar bandau dieną pradėti ne nuo saldumynų. Rytinę kavą pakeičiau arbata. Bet drastiškų permainų nedarau. Keisti savo įpročius reikia švelniai ir po truputį, o ypač mitybos. Juk valgymas – vienas didžiausių gyvenimo malonumų. Gali laikytis griežtų dietų ir save kankinti tam tikrą laiką, bet paskui anksčiau ar vėliau „nutrūksi“. Aš už tai, kad viskas eitų mažais žingsneliais.
Šį interviu darome jūsų kelionės į Ispaniją išvakarėse. Ar mėgstate keliauti, kaip kelionėse jaučiasi Oskaras?
Pirma Oskaro kelionė į Barseloną praėjo labai sklandžiai, jis užmigo lėktuve ir pramiegojo visą skrydį. Antrą kartą skridome be Tado, aš su drauge ir vaikais. Irgi viskas buvo gerai, nepaisant to, kad oro uoste teko pralaukti keletą valandų. Užtat prieš metus skrydis į Italiją mums buvo tikras išbandymas. Galvojau, daugiau su vaiku nekeliausime, kol jam nesueis aštuoniolika. Kelionė sutapo su tuo sunkiu laikotarpiu, kai atsisakėme čiulptuko, be to, Oskarui dygo dantys. Pusė kelionės buvo tarsi rojus su gražiausiais vaizdais ir šiltu oru, o pusė – tikrų tikriausia kančia. Jis verkė ir dieną, ir naktį, viskas buvo blogai, verkė ir kavinėse, ir lauke. Tada galvojome: pabandėme, kol kas užtenka. Bet praėjo mažiau nei metai, ir vėl išskridome į Turkiją. Kadangi vėl viskas vyko sklandžiai, dabar rizikuojame skristi į Ispaniją. Vis dėlto kelionėse patiriame daugiau teigiamų dalykų negu neigiamų.
Kiek jums svarbi ekologija, tvarumas auginant vaiką?
Šituo keliu pradėjau eiti dar neturėdama Oskaro. Dirbau su vienu prekybos centru, kuris daug dėmesio skyrė tvarumo skatinimui. Buvau net vienos internetinės laidos apie tvarumą vedėja.
Dabar, augindama Oskarą, visada pagalvoju, ar man būtina pirkti vieną ar kitą daiktą? Nuperku kokį 1 kartą iš 10, kada užsinorėčiau ką nors pirkti. Kitus 9 kartus save sutramdau. Perkame labai mažai žaislų, nes jų Oskaras gauna dovanų iš senelių ir artimųjų. Mielai keičiamės su draugų šeimomis vaikų drabužėliais ir daiktais. Draugė turi metais vyresnį sūnų, abu Oskaro pusbroliai irgi vyresni, tad mums atitenka daug dar gerų daiktų.
Prieš Oskaro gimimą lankiausi Australijoje. Man labai patiko tenykščių žmonių požiūris į daiktus. Kadangi Australijoje retai kas gali įpirkti nuosavus namus, žmonės nuomojasi ir dažnai kraustosi iš vietos į vietą. Todėl daiktų turi minimaliai, tik tų, kurie tikrai būtini. Man tai padarė įspūdį. Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau lengvumo.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
