Diabetas manęs nesustabdė. Įkvepiantis mamos pasakojimas

Echoskopija_sweetdola

Dovilės Linkuvienės nuotr.

Tėvai ją pavadino Drąsute. Lyg žinodami, kad drąsos ir užsispyrimo jai gyvenime reikės daugiau, nei kitiems. „Jūs drąsi moteris“, – išgirsdavo

Drąsutė iš visų, kuriems pasakydavo, kokio tikslo siekia. Jau daug metų sirgdama diabetu, moteris atkakliai troško susilaukti vaiko. Jai pavyko.

Pasakoja Drąsutė

Apie diabetą žinojau nuo vaikystės – cukralige sirgo mano mama. Mačiau ligos pradžią, jos įsisiautėjimą, mačiau ir baisias diabeto komplikacijas. Nors buvau raginama dažniau tirtis cukraus kiekį kraujyje (o gal esu ligą paveldėjusi?), kaip blogą žinią nuo savęs gyniau tokias mintis. Tikriausiai bijojau išgirsti baisią tiesą, bet pas gydytojus nevaikščiojau. Juk jaučiausi sveika.

xxx

Ištekėjau 19-os. Netrukus pradėjau lauktis. Nėštumas buvo normalus, tik paskutiniais mėnesiais jaučiasi kiek blogiau, lyg truputį patinusi, lyg silpna. Bet juk nėščia, taip ir turi būti! Vis dėlto gydytojai nustatė nėštumo metu išryškėjusį diabetą. Ramino, kad po gimdymo viskas turėtų grįžti į savo vietas. Taip ir buvo. Laura gimė sveika ir graži, o aš greitai pamiršau diagnozę.

xxx

Praėjus dviems mėnesiams po gimdymo pastojau vėl. Gyvenome užmiestyje, gana sunkiai, dar nebuvau spėjusi atsigauti po pirmo nėštumo. Regis, viskas susidėjo į vieną: nėštumas buvo labai sunkus. Priaugau 24 kg, vis tinau, vos paėjau. Gydytojai mane lyg ir atidžiai stebėjo, prieš gimdymą ilgokai gulėjau ligoninėje. Ir tyrimų ultragarsu buvo padaryta ne vienas, ir tyrimų – dešimtys. Bet kažkas pražiūrėta.

Sunkiai pagimdžiau 5 600 g berniuką. Mačiau tik šmėkštelint jo didelį kūnelį, gydytojai greitai išnešė reanimuoti. Vaikelis Santariškėse reanimacijoje išgyveno 6 paras. Vieną rytą paskambinę sužinojome, kad reikia pasiimti kūnelį. Vaikas mirė dėl diabeto. Laidodami Taduką ieškojome ir savo, ir gydytojų kaltės. Kaip jie nepastebėjo, kad vaikas toks didžiulis? Kodėl neskatino manęs gimdyti anksčiau?

xxx

Ėjo metai. Po siaubingos netekties jau daug rimčiau rūpinausi savo sveikata. Gydytojai diagnozavo paslėptą diabetą. Dar daug metų man sekėsi ligą tvardyti: nereikėjo insulino, tik labai griežtai kontroliuoti maistą. Su vyru esame virėjai, tad ir šiaip produktų svorį gerai matome ,,iš akies”. O dabar išmokau ,,pasverti” akimis miligramų tikslumu. Namie atsirado knygelių apie diabetą, svarstyklės, angliavandenių lentelės, cukraus kiekį kraujyje matuojantis aparatukas, kraujospūdžio aparatas. Vėliau vis tik teko pereiti prie insulino injekcijų.

xxx

12 metų kontroliavau ligą ir vis bandžiau pastoti. Nenorėjau, kad duktė augtų viena. Pati turėjau vyresnę seserį, labai ją mylėjau. Seseriai mirus pasijutau labai vieniša. Žinojau, kaip svarbu vaikui turėti artimąjį, kad būtų gyvenime į ką atsiremti. Laura, vos išmokusi kalbėti, vis kartodavo, kaip nori sesutės ar broliuko. Vaikelio labai norėjo ir vyras. Tačiau ėjo metai, bet mums nesisekė. Neverta pasakoti, kiek vaikščiota pas gydytojus, kiek atlikta tyrimų. Ilgai niekas nesuprato, kad nevaisingumo priežastis ir buvo tas paslėptas diabetas. Viltį vis tiek turėjau. Juokais vis prisimindavau vienos būrėjos žodžius. Ji užsuko į darbą pas mano bendradarbę, būrėsi kitos moterys, prisėdau ir aš. Būrėja pasakė: ,,35 metų po sunkaus gimdymo turėsi berniuką”. Tikėjau tuo.

xxx

Į rankas patekdavo visokių liaudies medicinos knygelių. Bandžiau valyti organizmą, gydytis žolelėmis. Vėliau susidomėjau urenoterapija. Po mėnesio pastojau. Tai buvo trečias nėštumas, vyliausi, kad laimingas. Tačiau gydytojai padarė tyrimus, ir aš jaučiausi pačioje sunkiausioje apsisprendimo kryžkelėje. Jie sakė, kad tyrimai labai blogi, kad organizmas visiškai nepasiruošęs išnešioti vaisių, kad galiu tikėtis tik blogiausio. Gydytojų spaudžiama sutikau nėštumą nutraukti. Tai buvo skaudžios dienos, skaudūs prisiminimai.

Tačiau ta blogybė turėjo ir kažkokį vilties grūdą. Vadinasi, aš galiu pastoti. Ir jei labai rimtai pasiruošiu nėštumui, pažabosiu diabetą, gal pasiseks. Dukra ir vyras vis kartojo: ,,Tau pavyks”. Vis dažniau perskaitydavau, kad užsienyje diabetikės išnešioja ir gimdo, o apsigimimų rizika gana maža – apie 3 proc. Ryžausi mesti svorį ir rūkymą. 15 metų buvau užkietėjusi rūkorė, rūkėme kartu su vyru, per dieną man neužtekdavo ir pakelio. Kad man būtų lengviau, rūkyti metė ir vyras. Nuo 20 cigarečių per dieną perėjau prie 10, paskui nuo 10 iki 5, kol visai mečiau.

xxx

Dar prieš pastodama „atidaviau“ save į rankas nuostabiems Raudonojo kryžiaus ligoninės gydytojams endokrinologams. Po ilgų pasiruošimų vėl pasijutau nėščia. Nuo primos dienos nėštumą priėmiau, kaip savo kasdienį darbą, pareigą. Kasdien po 8 kartus matuodavau cukraus kiekį kraujyje (prieš valgį, po valgio, ryte, vakare). Vedžiau kruopštų dienoraštį. Jame užrašinėdavau, ką valgiau, kiek buvo cukraus kraujyje, kiek susileidau insulino, kaip jaučiausi, koks buvo kraujospūdis. Tą dienoraštį nešdavau gydytojams. Labai norėjau suvalgyti ko nors draudžiamo, kad ir saldainį, bet tvirtai sakydavau sau – ne.

Jei vyras su dukra norėdavo pasmaguriauti, išeidavo į kitą kambarį. Šypsodavausi girdėdama, kaip už sienos čeža saldainių popieriukai, kai jie grįždavo, žadėdavau – pagimdžiusi iškart suvalgysiu pusę torto.

xxx

Cukrus kildavo nuo mažiausio sudirgimo, blogiau išmiegotos nakties. Kartais nebegalėdavau laukti rytojaus, kad nueičiau pas gydytojus ir paklausčiau, kas man neaišku. Skambindavau į namus. Laikas nuo laiko mane paguldydavo į ligoninę. Palatos kaimynės, sužinojusios, dėl ko guliu, sakydavo: „Jūs ir drąsi“. Per šį nėštumą priaugau tik 1 kg. Mano pačios svoris krito, o vaikutis gražiai augo. Gydytojai džiaugdavosi klausydami stiprių jo širdelės tonų. Paskutiniais mėnesiais žinojome, kad tai berniukas.

xxx

Diabetininkėms neleidžia vaikelio nešioti 40 savaičių. Mano gimdymas buvo numatytas liepos 2 dieną, pirmadienį (kaip tik turėjo sueiti 37 nėštumo savaitės). Kai gydytoja birželio 28 dieną užsuko į palatą palinkėti gero vakaro, neiškenčiau: ,,Gal galėčiau gimdyti rytoj?” Norėjau sūnų pavadinti Povilu, o birželio 29-ąją – Povilinės. Gydytoja sutiko.

Kitą dieną man padarė cezario operaciją. Už operacinės durų įsitempę laukė duktė ir vyras. Vaikelis buvo labai silpnas, jam skyrė tik 5 balus. Dėl sunkios hipoksijos (deguonies bado), vaikiuko net nesvėrė ir nematavo, tik skubėjo gaivinti. Aš buvau dar neatsigavusi po narkozės, todėl tų baisių minučių nepamenu. Vyrui palūžti neleido dukra. Ji vis tapšnojo jam per nugarą ir kartojo: „Laikykis, viskas bus gerai…“. Ir vėl kartojosi tas pats scenarijus, kaip su antru vaikeliu. Aš gulėjau Raudonojo kryžiaus ligoninėje, vaikas – Santariškėse, reanimacijoje. Visi laukėme – kas bus? Berniukas buvo silpnas, teko ventiliuoti plaučius. Vyras su dukra per dienas kursuodavo iš vieno Vilniaus galo į kitą (ryte važiuodavo pas mane paimti kelių lašų pieno, tada jį veždavo į Santariškes, vėl atgal pas mane pieno, vėl į Santariškes). Susiskambinę su Santariškių neonatologais, gydytojai man pasakodavo apie vaikelio būklę, vis pridurdami – berniukas labai gražus. Sužinojau, kad gimęs jis vėrė 3 400 g, buvo 54 cm ūgio. Iš ilgesio glaudžiau prie širdies gumytę, kurią užriša gimusiems ant rankų su užrašytu vardu ir pavarde.

xxx

Neįmanoma žodžiais apsakyti, ką jaučiau eidama į pirmą susitikimą su savo vaikeliu. Jam jau buvo 6 dienos, o dar nebuvau mačiusi. Ėjau inkubatoriaus link, o kojos neklausė. Žiojausi dėkoti gydytojams, o iš burnos neišėjo nė garso. Man atėmė žadą, visas jėgas. Žiūrėjau į Povilą ir negalėjau patikėti, kad turiu šitą vaiką.

Po 21 dienos mus išleido namo. Dabar Povilui jau 7 mėnesiai. Jis bando ropoti, sėdėti, turi 2 dantukus, sveria beveik 9 kg.

egaliu apsakyti tos palaimos būsenos, kokia dabar visi gyvename. Auginame vaikutį trise, varžomės, kuriam jį panešioti, pamyluoti. Dabar, kai viskas nurimo, panorau papasakoti savo istoriją kitoms mamoms. Man tokių pasakojimų labai trūko. Žinau, kad daug moterų, sergančių diabetu, metų metais svarsto – ką daryti? Vienoje svarstyklių pusėje troškimas turėti kūdikį, kitoje – baimė dėl savo ir vaikelio sveikatos, nežinomybė. Galbūt mano patirtis padrąsins, suteiks vilties.

KOMENTARAS

pilvas

Ingos Deksnės nuotr . www.indexphotography.lt

Kalbamės su endokrinologais gydytojais Algirdu Masiulioniu ir Gintare Naskauskiene. Gydytojams pateikėme klausimų, kurie kamuoja jaunas diabetu sergančias moteris, nepraradusias vilties tapti mamomis.

Ar cukralige serganti moteris gali išnešioti sveiką kūdikį?

Algirdas Masiulionis (A.M.): Iki 1922 metų, kol nebuvo išrasto insulino, diabetikių nėštumai baigdavosi arba vaisiaus, arba motinos mirtimi. Dabar pasaulyje vis daugiau diabetu sergančių moterų pagimdo sveikus vaikus. Pavyzdžiui, mūsų ligoninėje viena diabetikė pagimdė net tris vaikus. Nepaisant to, mes, endokrinologai, neskatiname motinystės sergant cukralige. Diabetas – labai sunki liga, ypač vėlesnėse stadijose, kai jau pakenkti inkstai, širdis, akys, kiti organai. Jeigu moterį kamuoja inkstų funkcijos nepakankamumas bei širdies ir vainikinių kraujagyslių (kardiovaskulinės sistemos) problemos, nėštumas neleistinas.

Gintarė Nastkauskienė (G.N.): 1989 metais San Vincente, endokrinologų konferencijoje, buvo priimta deklaracija, kurioje pasakyta, kad visos diabetikės turi pagimdyti taip, kaip gimdo sveikos moterys.

Endokrinologų tikslas – toms moterims padėti išnešioti vaisių.

Vadinasi, kuo moteris ilgiau serga diabetu, tuo mažiau jai vilčių išnešioti sveiką vaiką, o jei diabetas dar neįsisenėjęs – šansų daugiau?

A.M. Kuo daugiau spėjo išsivystyti diabeto komplikacijų, tuo bus sunkiau išnešioti sveiką vaiką.

Nuo ko pradėti moteriai, kuri serga diabetu, bet labai nori vaiko?

G.N.: Diabetikė nėštumą tiesiog privalo planuoti, prieš pastodama – pasitarti su endokrinologais. Mes jai papasakojame, kas vyks nėštumo metu jos organizme, kokių galima tikėtis išeičių, patariame, kaip nėštumui pasiruošti (kartais tai užtrunka kelis mėnesius). Dažniausiai cukralige sergančiai moteriai prieš pastojant siūlome atsigulti į ligoninę ir nuodugniai išsitirti dėl diabeto komplikacijų, kontroliuoti glikemiją (kad ji nebūtų aukšta, šokinėjanti, kad nebūtų acetono). Pasiryžusi gimdyti diabetikė turi žinoti, kad reikės būti labai atsargiai, daug dėmesio skirti mitybai, dažnai tikrintis. Bet ar tai sunku, jei žinai, kad tos pastangos turės rezultatą – sveiką vaiką.

Kalbama, kad nėščios diabetikės beveik visą nėštumą turi praleisti ligoninėje, nes „cukrus“ augant vaisiui „šokinėja“?

G.N.: Jei nėštumas pakankamai sklandus, ligoninėje tenka pagulėti kelis kartus: tik pastojus, viduryje nėštumo ir prieš gimdymą.

Nėštumo pradžioje, veikiant estrogenams, audiniai labiau pasisavina insuliną, dėl to jo dozę reikia sumažinti. Tad nėštumo pradžioje diabetu serganti moteris guldoma į ligoninę, čia atliekami būtiniausi tyrimai ir nustatoma reikalinga insulino dozė. Antrą kartą moterį atidžiau reikia stebėti maždaug 24-26 savaitę, nes, susiformavus placentai, organizme pradeda veikti hormonai, kurių poveikis – atvirkštinis insulinui. Jiems veikiant, moters organizmui reikia daugiau insulino, vėl būtina patikslinti jo dozę. Nuo 26-28 savaitės insuliną pradeda išskirti vaisiaus kasa, todėl insulino dozę vėl reikia sumažinti. 34 nėštumo savaitę moteris guldoma į akušerijos skyrių, numatoma gimdymo taktika, laukiama, kol bus subrendę vaisiaus plaučiukai. Po gimdymo 6-7 dienas moteriai glikemija sumažėja, po to vėl pradeda didėti, tad ir kurį laiką po gimdymo diabetikę turi stebėti gydytojai.

Kodėl diabetikių vaikai įsčiose užauga tokie didžiuliai?

A.M: Insulinas veikia panašiai, kaip ir augimo hormonas.

Kas nutiks, jei diabetu serganti moteris pastos ir vaisių nešios be medikų įsikišimo, galvodama – kas bus, tas bus?

A.M.: Jei nėštumo metu insulino kiekis nereguliuojamas, moteris gali pagimdyti vaikutį, sergantį diabetine fetopatija (toks gimė antrasis Drąsutės vaikas – aut.). Tokie vaikučiai sunkiau adaptuojasi, sunkiau kvėpuoja ir valgo, jų kraujyje nepastovi glikemija, nėštumo metu nukentėjusi kasa. Kita baisi komplikacija – diabetine embriopatija, kai vaisius žūsta gimdoje arba gimsta apsigimęs. Juk pirmomis nėštumo savaitėmis vystosi svarbiausi vaisiaus organai, o esant aukštai glikemijai, daug acetono, vaikelio vystymasis gali sutrikti.

Ar diabetikės vaikas irgi susirgs diabetu?

G.N.: Statistika rodo, kad dažniau vaikas susirgs cukralige, jei ja serga tėvas, o ne mama. Jei cukraligė paveldima genetiškai (sirgo ne tik mama ar tėvas, bet ir močiutės, proseneliai), vaikas turi daugiau tikimybės susirgti. Visoms diabetikėms patariame savo vaikus labiau stebėti, dažniau tirti cukraus kiekį kraujyje. Daugiausiai pavojaus susirgti turi vaikas, kurio ir tėtis, ir mama – diabetikai.

Straipsnio herojė Drąsutė pasakojo, kad laukiantis pirmo vaikelio gydytojai jai nustatė nėštumo diabetą, kuris po gimdymo baigėsi. Ką tai reiškia?

A.M.: Gestacinis diabetas pasireiškia tik nėštumo metu (kraujyje padaugėja „cukraus“). Po nėštumo gestacinis diabetas dažniausiai pasibaigia, bet net 50 proc. tokių moterų per 10-15 metų suserga cukralige.

G.N.: Gestacinio diabeto požymiai dažniausiai išryškėja 24-26 savaitėmis. Dėl šios ligos nėščiosioms tiriamas gliukozės kiekis kraujyje. Ryškių gestacinio diabeto požymių nėra – gali šiek tiek džiūti burna, moteris nori dažniau šlapintis.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du − 1 =

Kitos temos: