Vilnietė Ilona gali sakyti, kad gyvena antrą gyvenimą. Matant augantį sūnelį Mykolą, nesunku susiskaičiuoti, kiek laiko praėjo nuo lemtingų dienų, apvertusių aukštyn kojomis visą moters pasaulį. Viskas įvyko per savaitę – antradienį Ilona pagimdė, o šeštadienį sužinojo kad jos pačios gyvybei gresia pavojus.
Mamos, pasirūpinkite ir savimi…
Papasakoti savo istoriją Ilona pasisiūlė pati. Moteris sakė: „Mamos žurnale“ dažnai skaitydavau moterų pasakojimus, kurie išspausdavo ašaras. Bet daugiausia tai būdavo išgyvenimai dėl vaikų ligų, juos ištikusių nelaimių. Mano istorija atvirkštinė – vaikai auga sveiki, tačiau man pačiai likimas sudavė smūgį“.
Po nelaimės Ilona permąstė savo gyvenimą ir suvokė daugybę dalykų. Ji, pasakodama savo istoriją, norėjo, kad tai suprastume ir mes. Per mažai save mylime, per daug skubame, nesirūpiname savo sveikata. O juk mes, mamos, privalome pasirūpinti savimi, nes auginame nuo mūsų priklausomus žmogučius. Jei mes „sugriūsime“, kas juos užaugins?
Taigi viskas nuo pradžių.
„Galvą skauda visiems“
Ilonai, kaip ir daugybei kitų moterų, vis paskaudėdavo galvą. Kartais net taip stipriai, kad Ilona negalėdavo pakilti iš patalo. Bet išgerdavo tabletę – ir vėl į darbą. „Esu finansininkė, mūsų profesijos žmonėms sirgti nėra kada. O be to – pasakykite, kam nėra skaudėję galvos? Atrodė – juk nelėksi dėl to pas gydytoją. Pasikalbėdavau su draugėmis – joms irgi skaudėdavo galvas. Nesureikšminau to“, – pasakoja Ilona.
Besilaukiant antrojo sūnelio Mykolo, Ilonos galvos skausmai padažnėjo. Moteris apie tai pasakė gydytojai, tačiau abi nutarė – nėštumas nelengvas, vasara karšta (gimdymas buvo numatytas rugpjūčio pabaigoje), todėl ir skauda. Pasak gydytojos, svarbiausia, kad kraujo spaudimas būtų normalus, o Ilonos toks ir buvo. Visi kiti tyrimai irgi buvo puikūs, tad galvos skausmo priežastis taip ir liko miglota. Artėjant gimdymui galvos skausmai stiprėjo, bet visi toliau kaltino vasaros karščius.
Viską pakeitusi savaitė
Rugpjūčio 22 dieną po cezario pjūvio operacijos gimė sveikas 4,5 kg vaikutis. Nors po cezario operacijos ligoninėje reikia pabūti bent savaitę, Ilona išsiprašė anksčiau – po 5 dienų. Vaikas buvo sveikas, oras nuostabus, o išsiilgę tėvai laukė nuosavame name, gamtoje, kur Ilona tikėjosi greitai atgauti jėgas. Be to, pjūvis gijo gerai, jauna mama jautėsi puikiai.
Ilona su vaikeliu į tėvų namus grįžo penktadienį. Vyras su Ilonos tėčiu išvažiavo į žvejybą – smagiai atšvęsti sūnaus ir anūko gimimo, o moterys su vaikais liko namie – džiaugtis kūdikėliu, stiprėti.
Naktį į šeštadienį Ilonai prasidėjo nežmoniški galvos skausmai. „Skausmas buvo toks, kad keliant galvą atrodydavo, kad ji sprogs. Galėjau gulėti tik ant nugaros ir tik tiesiai – vos pasukdavau galvą ar ją kilstelėdavau, skausmas blokšdavo atgal. Vaistų gerti nenorėjau, nes bijojau, kad per pieną pakenks vaikui. Skambinome draugams medikams, gydytojai, kuri atliko operaciją (gal kalta narkozė?), bet visi pasakė, kad su gimdymu galvos skausmai neturi nieko bendro. Visą šeštadienį ir sekmadienį pragulėjau lovoje, vaikelį vystė, sūpavo ir man paduodavo mama arba vyras“, – prisimena Ilona.
Pirmadienį Iloną artimieji nuvežė į Greitosios pagalbos ligoninę. Galvos skausmai buvo tokie stiprūs, kad moteris negalėjo pajudinti galvos, pati apsirengti. Vyras ją aprengė gulinčią, kaip bejėgį vaiką.
Kelionė į ligoninę buvo labai varginga – cezario pjūvio siūlės dar neužgijusios, o kūnas surakintas begalinio skausmo.
Galvos tomografija parodė, kad „kažkas yra“. Tyrimą kartojo, tik šį kartą – sudėtingesnį. Antrasis tyrimas parodė, kad galvoje – auglys. Į ligoninę sugužėjo artimieji. Gydytojai buvo negailestingi – auglį reikia kuo skubiau operuoti, nes jis auga ir gali užspausti gyvybinius centrus.
Taip per vieną savaitę Ilona išgyveno visą emocijų amplitudę – nuo didžiausios palaimos (sūnaus gimimo) iki baisiausios siaubo (negailestingos diagnozės). „O mane juk dar valdė gimdymo hormonai – net ir sveika moteris po gimdymo patiria lengvą depresiją. Įsivaizduokite, kaip pajuodo pasaulis man“, – prisimena moteris.
Kodėl atsirado auglys?
Į šį klausimą Ilonai niekas neatsakė iki šiol. Gydytojai spėliojo, kad gimdymo stresas paskatino auglį, kuris jau ir taip bent porą metų tūnojo smegenyse. O galbūt auglys – vaikystėje patirtos galvos traumos pasekmė (Ilona ir jos tėvai neprisiminė, kad ji būtų kada nors susitrenkusi galvą).
Labiau tikėtina versija buvo tai, kad auglys atsirado dėl greito ir nervingo gyvenimo, patiriamų stresų.
Tai, kad būtent Ilonai smogė baisi liga, šokiravo visus ją pažįstančius žmones. Mat moteris propagavo sveiką gyvenimo būdą – nevartojo alkoholio, nerūkė, sportavo, sveikai maitinosi.
Savaitė sustabdyti pienui
Ilonos iškart neoperavo – ją savaitei išleido namo su niūria, negailestinga užduotimi. Per savaitę, gerdama stiprius vaistus, Ilona turėjo sustabdyti pieno gamybą. Nes kol krūtys gamina pieną, gydytojai neapsiėmė daryti ilgos ir sudėtingos smegenų operacijos. Skyrė ir labai stiprių leidžiamų nuskausminamųjų.
„Krūtys buvo didelės, pieno – daug, jis kaip tik ir pasirodė tą dieną, kai man atlikinėjo visus tyrimus.
Deja, mano pieno vaikelis beveik neparagavo. Jau tą dieną, kai man darė tomografiją, Mykolas valgė mišinėlį. Kažkokia nuojauta man buvo pakuždėjusi, kad prieš gimdymą reikėtų apsidraudimui nusipirkti buteliuką su žinduku. Tad liko tik nusiųsti vyrą į parduotuvę nupirkti mišinėlio…“, – prisimena moteris.
Per tą savaitę Ilona, patarta draugų, kreipėsi į medikus Santariškėse, kad dar kartą padarytų galvos tomografiją ir pasakytų savo nuomonę. Už šį tyrimą moteris sumokėjo 700 Lt, nes pagal įstatymus kompensacija nebepriklausė. Trečia tomografija parodė tą patį – yra auglys, operuoti reikia skubiai.
Kadangi Santariškėse aparatūra buvo tikslesnė, pagal rezultatus gydytojai nustatė, kad auglys nepiktybinis. Tai buvo vienintelė gera žinia tuo juodu metu. „Į priekį stūmė ir kita mintis – kaip gerai, kad auglys apie save pranešė, kai jau buvau pagimdžiusi. O jei būtų reikėję operuoti nėštumo viduryje, o jei tie siaubingi skausmai būtų prasidėję per patį gimdymą?“ – prisimena moteris.
10 valandų operacija
Iloną paguldė operacijai į Greitosios pagalbos ligoninę. Sutapimas – Ilonos gimdymą priiminėjo gydytoja Jeržemskienė, o galvą operavo jos vyras Jeržemskas. Vienas padovanojo vaiką, o kitas – antrą gyvybę.
Prieš operaciją Ilona ligoninėje pragulėjo dvi savaites – gydytojai vis atlikinėjo reikalingus tyrimus. Kas vakarą Iloną vyras parveždavo namo pasimatyti su sūneliais, o po poros valandų vėl išveždavo į ligoninę. Įtampa augo – artėjo operacijos diena. Pagal gydytojų pasirengimą šeima suprato, kad operacija bus tikrai ne kasdienė, o labai rizikinga ir sunki.
Operacija truko 10 valandų (nuo 9 ryto iki 19 vakaro). Visą tą laiką artimieji ir draugai – kas tik galėjo – meldėsi bažnyčioje, degė už Iloną žvakutes. Gydytojai prieš operaciją atvirai pasakė, kad gali būti visko – gali paralyžiuoti veidą, o gali – ir visą kūną. Auglys buvo apraizgęs svarbiausius gyvybinius centrus, todėl vienas neatsargus chirurgo judesys būtų buvęs lemtingas.
Tik vienas žmogus negalėjo tuo metu eiti į bažnyčią ar budėti prie operacinės durų – tai Ilonos mama. Ji, susirgus dukrai, perėmė visą rūpestį vaikeliu. Ilonos mama – didelės firmos finansininkė – keliems mėnesiams gavo leidimą dirbti namuose, kad galėtų auginti anūką. Moteris dirbo vakarais, bendradarbiai jai atveždavo į namus pasirašyti dokumentus. „Be mamos pagalbos aš nebūčiau išgyvenusi. Tai, kad su mano vaikeliu yra mama, kuria visiškai pasitikiu, nuramindavo mane, neleisdavo apnikti juodžiausioms mintims“, – sako Ilona. Laimė, vaikutis augo labai ramus. Matyt, jis jautė, kad jo pareiga – būti ramiam ir netrukdyti mamai sveikti.
Judini kojas – operacija pavyko!
Ilona po operacijos atsibudo gana greitai – tą pačią parą, vidury nakties. „Iš pradžių nesuvokiau, nei kas aš, nei kur esu. Priėję gydytojai pirmiausia paprašė pajudinti rankas ir kojas. Kai man pavyko pakrutinti galūnes, gydytojai lengviau atsiduso – operacija pavyko“, – prisimena Ilona. Ji nematė, kaip atrodo iš šono, todėl nesuprato, kodėl silpna pasidarė į reanimacijos palatą įėjusiam vyrui, kodėl jo akyse tvenkėsi ašaros.
Antras į palatą užėjo Ilonos tėtis. Jis mėgino dukrai įpūsti optimizmo, vis kartojo, kad tai tik augliukas, kurį išpjovė ir gyvenimas tęsis, be to – Ilona atrodo puikiai. Apie tai, kad tėtis be galo išgyveno, tik to neparodė, Ilona suprato vėliau. Tėtis per trumpą laiką numetė 10 kilogramų ir gerokai pražilo.
„Minimalūs nuostoliai“
Nors gydytojai džiūgavo, kad operacija pavyko, Ilona jautėsi baisiai – po operacijos ji negirdėjo kaire ausimi, viena akis nesimarkstė, o rodė susidvejinusį vaizdą. Buvo paralyžiuota ir pusė veido, strigo kalba (nes sustingę buvo ir pusė liežuvio). Bet tai gydytojai vadino „minimaliais nuostoliais“, palyginti su tuo, kas būtų galėję būti.
Ligoninėje po operacijos Ilona praleido vos savaitę. Kadangi vėl užėjo labai stiprūs galvos skausmai, gydytojai nutarė, kad tai – psichologinis skausmas dėl per ilgo buvimo ligoninėje. Į namus Ilona grįžo visai kitoks žmogus – bejėgė, pasikeitusios išvaizdos, praradusi ilgus išpuoselėtus plaukus, kreivu veiduku. Mama dukrai nupirko madingą baltą kepuraitę, kad nebūtų matyti nuskustos galvos, ir prasidėjo naujas etapas – mokymasis gyventi iš naujo.
Mama – geriausia psichologė
Po operacijos Ilona turėjo vykti reabilitacijai į sanatoriją Druskininkuose. Moteris užsispyrė, kad be vaikelio niekur nevažiuos. Pavyko gauti kambarį, tinkantį gyventi motinai su kūdikiu bei lydinčiajam asmeniui, kuris, aišku, buvo Ilonos mama. Ji susimokėjo už savo buvimą sanatorijoje (kelis tūkstančius litų) ir su dukra bei anūku išbuvo Druskininkuose visą mėnesį.
Sanatorijoje į reabilitacijos programą buvo įtrauktos ir psichologės konsultacijos. Juk Ilonai susidėjo ir cezario operacija, ir galvos operacija, ir dar pogimdyminė depresija, todėl, medikų nuomone, jai reikėjo psichologo pagalbos. „Gal mane ir būtų palaužę tiek neigiamos patirties, tačiau taip neatsitiko, nes šalia visuomet buvo puikiausi psichologai – mano tėvai. Jau per pirmąjį pokalbį su psichologe supratau, kad tos konsultacijos man ne padės, o tik dar labiau gniuždys. Psichologė pradėjo knaisiotis po mano praeitį, ieškoti kažkokių kabliukų, vertė mane mintimis grįžti atgal, kažką prisiminti. Mano mama tikriausiai pajuto, kad tie užsiėmimai man nereikalingi ir mandagiai paprašė psichologės daugiau nebeateiti. O specialistė ir nesiginčijo, pasakė: „Tikrai matau, kad jums mano pagalbos nereikia“. Geriausia psichologė tuomet man buvo mama – ji nuolatos kalbėjosi su manimi, kartojo, kokia aš graži, protinga ir kad viskas bus gerai“, – prisimena Ilona.
Lūžis kirpėjos kėdėje
Ilona neslepia, kad ilgus mėnesius po operacijos jai gyvenimas atrodė juodas. Veidrodyje nebepažindavo savęs. Ilgėjosi savęs tokios, kokia buvo prieš ligą – lieknos, ilgaplaukės, sportiškos, gražios. Iš proto varė 10 kg antsvorio, likę po nėštumo. O juk po operacijos Ilonai buvo uždrausta sportuoti, laikytis dietų.
Namiškiai kaip įmanydami gyrė Iloną, sakė jai daugybę komplimentų. Vyras kiekvieną dieną fotografavo žmoną, kad ji paskui pamatytų, kaip greitai ir stulbinančiai keitėsi. Jis Ilonai kartojo, kad ji jam graži ir ilgaplaukė, ir be plaukų. Draugai nuolatos siuntė palaikymo žinutes, gyrė jos atsiųstas nuotraukas, bandė iš liūdnos situacijos išspausti ironijos. Kai Ilonos plaukai ataugo per pirštą, draugai džiūgavo: „Jau gali pinti kasas“. Tačiau jokie argumentai moters neguodė.
Ilona sako, kad jos sveikime lūžis įvyko tada, kai pirmą kartą nuėjo į kirpyklą: „Ilgus mėnesius negalėjau pažiūrėti į save veidrodyje. Iki operacijos laikiau save gražia moterimi. Bet po operacijos save pamačiusi pašiurpau. Nors visi tvirtino, kad man tinka ežiukas, aš save norėjau matyti kitokią. Kai kirpėja padailino ataugusius plaukus, kai juos padažė, pajutau, kad man grįžta jėgos ir gyvenimo džiaugsmas“.
Kasdieninis darbas dėl sveikatos
Slinko mėnesiai, Ilona vis gražėjo, stiprėjo. Teko įdėti begales pastangų, kad sumažėtų tie „minimalūs nuostoliai“, patirti per operaciją. Masažai, akupunktūra, papildomas kursas sanatorijoje (šį kartą jau už savo pinigus), vitaminai, režimas, nuolatinė medicinos kontrolė. Kol kas Ilona vis dar negirdi kaire ausimi, o akis tik neseniai pradėjo užsimerkinėti (kadangi prausiantis į ją patekdavo vandens, šampūno, o lauke – dulkelių, akis nuolatos ašarodavo). Veido kreivumas vis mažiau pastebimas, kalba vėl sklandi.
Vis dėlto, Ilona vis dar nedrįsta sėstis prie automobilio vairo, nors iki operacijos buvo patyrusi vairuotoja.
Pabandė sėstis ant dviračio (prieš ligą su sūnumi kiekvieną vakarą važinėdavosi), tačiau suprato, kad dar ne laikas – nugriuvo, stipriai susitrenkė kelią. Reakcija ir koordinacija dar ne iki galo atsistatė, o kadangi kairia ausimi negirdi, tai irgi trukdo orientuotis.
Po operacijos praėjus pusmečiui Ilonai vėl darė galvos nuotrauką. Ji parodė, kad viskas gerai. Gydytojai pasakė, kad auglio, kuris buvo Ilonos galvoje blogoji savybė ta, kad jis linkęs daugintis, o geroji – kad labai lėtai auga. Vadinasi, tyrimų reikės nuolatos.
Kitokio niekam nereikia…
Ilonos protiniai gebėjimai visiškai nepakito, ji kuo puikiausiai gali dirbti savo darbą. Todėl sveikstant atėjo mintis nors kelias valandas per dieną padirbėti. Šiai idėjai pritarė ir vyras – jis skatino Iloną ieškoti veiklos, kad neslėgtų monotonija, atsirastų galimybė pabendrauti su žmonėmis, būtų stimulas ryte gražiai apsirengti, susitvarkyti. Ilona nutarė į senąją darbovietę negrįžti, o išbandyti save ir pasiieškoti kitos. „Darbo paieškos, pokalbiai su darbdaviais mane nuliūdino ir sugniuždė. Pamačiau, kaip nepatikliai žiūrima į žmones su išorine negalia, patyriau didžiulę diskriminaciją. Turiu nemažą stažą, patirties, save laikau tikrai gera specialiste, tačiau nuėjusi į pokalbį pajusdavau abejones – ar tu sugebėsi? Draugė net patarė – kai eisi, nesakyk, kad tau operavo galvą, sakyk, kad ausį, vis ne taip baisiai skamba. Nors mąstau normaliai, darbdaviams daug svarbiau yra mano fizinis defektas – kai kalbu persikreipia mano veidas, to negaliu nuslėpti. Tad darbą padėjo susirasti draugai…“, – sako Ilona.
Liga nusodino ant žemės
Šiandien Ilona niekuo nesiskiria nuo sveikos moters – pamažu nukrito svoris, galvą puošia stilingas kirpimas, veidas – vėl skaistus ir gražus. Tačiau moteris puikiai supranta, kad kova už sveikatą dar nebaigta, kad save prižiūrėti ir tausoti reikės visą gyvenimą. Ilona sako: „Nesvajoju dešimtmečiams į priekį.
Vienintelė mano svajonė šiandien – gerai pailsėti, išsimiegoti, niekur neskubėti, anksti ryte nesikelti.
Kad ir savaitę nesikelti – valgyti lovoje, skaityti lovoje. Anksčiau buvau aktyvaus poilsio gerbėja, daug keliavau. O dabar norisi ramybės, pavyzdžiui, lepintis paplūdimyje. Man niekas neuždrausta, tik neleidžiama jaudintis, nervintis. Pastebėjau, kad pasikeitė mano temperamentas – anksčiau buvau varikliukas, kuris niekada nesustoja. O dabar – ramesnė. Galima sakyti, kad liga mane nusodino ant žemės. Į daugelį dalykų, kurie anksčiau mane suerzindavo, dabar žiūriu kitaip. Anksčiau nesunkiai įsiveldavau į konfliktus, susibardavau, mėgau ginti savo tiesą. Dabar į visą reaguoju šalčiau. Tapau jautresnė – stengiuosi net nežiūrėti psichologinių filmų, nes nesunkiai susigraudinu, apsiašaroju. Tikriausiai išlenda gailestis sau…“
Ilonos žodis kitoms mamoms
„Iki ligos visą laiką „ariau“ kaip arklys ir niekada negalvojau, kad kažkas gali atsitikti man. Prieš ligą draudžiausi nuo traumų, draudikė pasiūlė apsidrausti ir nuo ligų, tačiau aš tik nusijuokiau. Pasakiau: „Aš visiškai sveika, mano geras kraujo spaudimas, aš negeriu, nerūkau, sportuoju, sveikai maitinuosi, man tikrai neverta draustis nuo ligų. Galiu nebent nusilaužti ranką, susitrenkti galvą, bet tikrai nesusirgsiu“. Deja…
Liga man atvėrė akis. Visą laiką bėgau, skubėjau. Norėjau viską turėti, čia, dabar, greitai. Norėjau pirkti, pirkti, pirkti.
Atrodė, kad visko labai reikia: buto, namo, mašinos, daiktų. Dabar iš to ima juokas. Viskas netenka prasmės, kai atsėlina mirtina liga. Svarbiausias mano patarimas – negailėkite pinigų sveikatos pasitikrinimams. Kiek mano draugių sako – skauda galvą (skrandį, pilvą), bet aš nekreipiu dėmesio.
Reikia kreipti dėmesį! Jei skauda, nepatingėkite, pasitikrinkite. Juk medicina dabar taip toli pažengusi – gal pakaks vizito pas šeimos gydytoją, ir jis parodys teisingą kelią. Mes, lietuviai, su skausmu gyvename tol, kol vėžys jau būna ketvirtos stadijos. Argi sunku kartą per metus nueiti pas ginekologę, pasitikrinti krūtis? Atrodo, gaila laiko, pinigų. O kiek paskui tektų išleisti, jei ligą užleistumėte… Juk tam ir dirbame, kad uždirbtume pinigų ir skirtume juos sau. Mano liga man labai brangiai kainavo ir dar kiek kainuos!
Nuolatos reikia lankyti veido masažus, akupunktūras. Vienas akupunktūros seansas kainuoja 80 Lt, o jų reikia daugybės…
Už papildomus tyrimus ir papildomą reabilitaciją irgi susimoku pati. O kiek gydydamiesi išeikvojame energijos, nervų. Mano tėveliai per mano ligą dešimčia metų greičiau pražilo ir suseno… Negalime būti sau abejingi, nes nepriklausome tik sau. Yra vaikai, tėvai, draugai – savęs neprisižiūrėdami skaudiname ir juos“, – sako Ilona.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
