Kai kalbame apie gimdymo traumas, dažniau įsivaizduojame, jog jas patiria kūdikėliai. Apie gimdymo traumas, kurios ištinka pačią mamą, kalbame ir rašome retai.
Tačiau kartais taip nutinka, ir moters gyvenimas labai pasikeičia, jei ji neieško ar laiku negauna reikiamos pagalbos.
Vilnietė dvynukių Elžbietos ir Adelės mama Veronika sutiko pasidalyti savo istorija. Gimdymo metu jai atsiskyrė dubens kaulai, ir moteris beveik metus laiko praleido lovoje arba vos judėdama su ramentais.
Kaip jauna ir sveika tapau neįgalia
„Mano nėštumas nebuvo komplikuotas, iki 8 mėnesio dirbau, mokiausi doktorantūroje. Vienintelis rizikos veiksnys buvo tai, kad nešioju dvynukes. Dėl to gydytoja man dažniau nei kitoms nėščiosioms skirdavo vizitus, atliko daug ultragarso tyrimų.
Žinojau, kad nėštumo metu kaulus jungiantys ir laikantys raiščiai labiau atsipalaiduoja. Todėl labai nepanikavau, kai kartais tapdavo sunku vaikščioti, ypač po nėščiųjų jogos užsiėmimų. Kitą dieną po treniruotės kartais vos pakildavau iš lovos. Kai apie tai užsiminiau savo ginekologei, ši nuramino: ,,Jūs nenorėkite, kad viskas būtų sklandu ir lengva, juk nešiojate du vaikelius“.
Dabar manau, kad padariau klaidą, nusprendusi lankyti nėščiųjų jogą, nes vidinis balsas tam priešinosi.
Po užsiėmimų nesijausdavau gerai. Jogą lankiau antrąjį nėštumo trimestrą, kai pilvukas dar nebuvo labai didelis. Prasidėjus trečiajam trimestrui, daugiau ilsėdavausi, ėmiau ruoštis gimdymui. Gydytojai prognozavo, jog pagimdysiu natūraliai, nes ir pati, ir vaikeliai buvome sveiki.
Prasidėjus sąrėmiams, su vyru nuvykome į naujuosius gimdymo namus Santariškėse. Tą dieną nebuvo daug gimdyvių, mus pasitiko visa gydytojų komanda. Negaliu niekuo skųstis – ligoninė visiškai nauja, gimdyklose ir palatose pilna net plančetinių kompiuterių. O ir gydytojų dėmesio netrūko, vis dėlto – du vaikai. Mergytės gimė greitai – maždaug per 4 valandas nuo atvykimo. Tačiau gimstant pirmajai dvynukei, ėjo ne galvytė, kaip įprastai, o rankytė, ir dėl tokios kūdikio padėties patyriau didelių plyšimų.
Po 5 minučių gimė antroji mergytė. Jai gimstant jutau, tarsi kažkas viduje nutrūko, atsiskyrė.
Mergytės buvo sveikos, normalaus svorio, jas personalas išnešė į naujagimių palatą. O aš gavau bendrąją narkozę – siuvo plyšimus.
Kai po nejautros atsibudau toje pačioje gimdykloje, savijauta buvo klaiki: mane visą purtė drebulys, norėjau keltis, o kūną diegė baisūs skausmai. Gydytojai iš pradžių į tai žiūrėjo ramiai: jie įpratę, kad po gimdymo moterys būna jautrios ir nervingos. Tačiau aš skundžiausi nepakeliamais skausmais, ir gydytojai nutarė padaryti išsamius tyrimus. Pasirodė, jog man prasidėjęs vidinis kraujavimas, o hemoglobinas nukritęs iki gyvybei pavojingos ribos. Reikėjo pašalinti susikaupusią vidinę hematomą, tad mane vėl vežė operuoti, vėl bendroji nejautra, net kraujo perpylimas…
Po gimdymo ligoninėje prabuvau 10 dienų. Atsigavus po antrosios narkozės, gydytojai man liepė keltis, judėti, kad greičiau susitvarkytų kraujotaka. Tačiau aš tik pirmą dieną vos ne vos nušliaužiau iki dušo.
Vėliau visiškai atėmė kojas, negalėjau pakilti iš lovos net vyro padedama. Kadangi mano būklė taip komplikavosi, gydytojai po kelių dienų skyrė magnetinio rezonanso tyrimą. Tada ir paaiškėjo priežastis, kodėl man taip skauda nugarą – gaktikaulio sąvaržos kaulai buvo atsiskyrę vienas nuo kito. Paprastai tarpelis tarp jų būna keli milimetrai, o tarp manųjų buvo keli centimetrai.
Tokiais atvejais gydytojai paprastai rekomenduoja laukti, kol kūnas atsistatys pats. Per porą mėnesių moterims kaulai susitvarko savaime. Tačiau man taip neįvyko.
Dar laukdamasi buvau skaičiusi apie simfizitą, kai atsipalaiduoja dubens kaulus jungiantys raiščiai, tačiau ši būklė dažniausiai praeina savaime. Ir tik mažiau nei 1 procentui moterų organizmas su šia problema nesusitvarko pats, tada prireikia chirurginio gydymo.
Kai grįžome namo, porą dienų namie pragulėjau lovoje nesikeldama. O paskui pradėjau minimaliai judėti – vis dėlto auginant dvynukus negali sau leisti tokios prabangos, kaip gulimasis režimas, be to, stengiausi save įtikinti, kad mano būsena laikina, kad aš jau tuoj tuoj pasveiksiu. Ačiū Dievui, mes gyvename mažame bute, viskas po ranka. Mergytės žindo mano pieną, o aš kiekvieną dieną gėriau nuskausminamuosius, nes kitaip būčiau neištvėrusi. Prisiskaičiau teorijų, kad net ir vartojant vaistus, motinos pienas vaikams duoda daugiau naudos negu žalos. Mergytės buvo gana ramios, pirmą mėnesį didesnių problemų neturėjome. Aš susimąsčiau, ar normalu kęsti tokius skausmus tik tada, kai po gimdymo buvo praėjęs mėnuo. Susiruošiau į ligoninę, o jos koridoriumi ėjau, pasiremdama ramentais, centimetras po centimetro. Gydytoja, pamačiusi, kaip aš judu, nustebo: taip neturėtų būti, reikia kreiptis į ortopedą. Poliklinikos ortopedė skyrė mankštas, magnetinę terapiją. Skausmas atlėgo, nebebuvo toks aštrus, nuo ramentų perėjau prie lazdos. Su ja krypuodavau po namus kaip antis, bet jau galėjau gyventi be vaistų.
Kartą einant į eilinę procedūrą poliklinikoje, mane užkalbino moteris. Paklausė, galbūt aš taip vaikštau po gimdymo? Išsikalbėjome ir pasirodė, kad jos dukra vaikšto lygiai taip pat krypuodama, o sveikatą prarado po gimdymo. Pasikeitėme telefonais, vėliau susiskambinome su jos dukra. Man tokio pat likimo moters bendrystė labai padėjo. Iš tiesų apie gimdymo traumas rašoma ir kalbama mažai, atrodo, visos sėkmingai pagimdo, tik man vienai atsitiko tokia nelaimė. Mano likimo draugė buvo pagimdžiusi mėnesiu anksčiau, ir ji laikėsi kitokios pozicijos – iš principo atsisakė bet kokių nuskausminamųjų vaistų, didvyriškai kentė skausmą. Neįsivaizduoju, iš kur ji turėjo tiek stiprybės?
Po gimdymo praėjus 4 mėnesiams, patekau pas gerą ortopedą, kuris pasakė: nėra ko laukti, reikia operuoti. Tyrimai rodė, kad mano būklė negerėja, o tik blogėja – dubens kaulai skiriasi toliau. Man paaiškino, kad operacijos metu dubens kaulai bus sujungti metaline plokštele, kuri liks visam gyvenimui.
Sudėtinga buvo ne tiek pati operacija, kiek pooperacinis laikotarpis. Tris mėnesius turėjau laikytis gulimojo režimo, galėjau nueiti nebent iki tualeto. Negalėjau lipti laiptais. Kaip tyčia, mūsų virtuvė yra vienu laipteliu aukščiau nei svetainė, tad porą mėnesių virtuvė buvo man neįveikiama kliūtis. O kai po truputį išėjau į miestą, pamačiau, kiek bortelių ir laiptelių yra visur, kaip sunku judėjimo problemų turinčiam žmogui.
Taip galbūt mano gimdymo traumos istorija ir būtų pasibaigusi. Deja… Ji nesibaigė. Matyt, dėl nuolatinio gulėjimo lovoje, dėl kraujo perpylimo, dėl maitinimo krūtimi organizmas buvo labai nusilpęs.
Operacijos pjūvio vieta negijo, pradėjo pūliuoti… Išgėriau vieną antibiotikų kursą – lyg ir geriau. Po kiek laiko vėl atsiveria randas, vėl atvira žaizda. Ir vėl antibiotikai. Taip su nuolat atsinaujinančia žaizda pratempiau daugiau nei pusmetį, kol mane operavęs gydytojas ortopedas pasakė, kad reikia dar kartą operuoti ir išimti metalinę plokštelę, jungusią kaulus, nes toje vietoje įsimetė infekcija. Ar galėjau prieštarauti?
Teko dar kartą gultis į ligoninę, vėl nejautra, vėl operacija ir ilga reabilitacija. Laimė, per tą laiką kaulai jau buvo spėję atsistatyti į normalią padėtį ir dabar aš vaikštau kaip sveikas žmogus. Gydytojai pažadėjo, kad kada nors galėsiu bėgti ir maratoną.
Psichologiškai man būtų buvę ramiau gyventi su ta plokštele, nes su vyru norėtume turėti ir daugiau vaikų. Jei tektų gimdyti dar kartą, gydytojai nerekomenduoja natūralaus gimdymo, būtų atliekamas cezario pjūvis.
Mano motinystės patirtis buvo nepaprastai sunki. Auginti dvynukes nesikeliant iš lovos – tikrai milžiniškas išbandymas. Džiaugiuosi, kad pusmetį pavyko maitinti jas natūraliai, nors ir gėriau vaistus nuo skausmo. Kai turi rimtų sveikatos problemų, labai atsijoji esminius dalykus nuo neesminių.
Laukdamiesi vaikučių, vaikščiojome į nėščiųjų kursus ir klausėme paskaitų apie daugkartines sauskelnes. O gimus dukrytėms supratome, kad tai – tik tiems tėvams, kurie neturi jokių papildomų sunkumų. Mes džiaugdavomės galėdami kuo paprasčiau ir greičiau susitvarkyti su buitimi, tad be sąžinės graužimo naudojome vienkartines sauskelnes. Ir į lauką pavykdavo mergytes išvežti ne kasdien. Gimus dvynukams, tėvystės atostogų gali išeiti abu tėvai. Mano vyras Vytenis tuo pasinaudojo – antraip neįsivaizduoju, kas būtų rūpinęsis mergytėmis ir manimi. Juk aš pati buvau tarsi trečias vaikas, man reikėjo slaugos. Padėjo ir artimieji – mūsų mamos dažnai užsukdavo pagaminti valgyti, pabūti su vaikeliais, kai Vyteniui reikėdavo išvažiuoti į miestą. Turiu dvi vyresnes seseris, kurios padėjo kuo galėjo.
Sunkiausias buvo pirmasis pusmetis, paskui pasidarė lengviau. Žinoma, visko buvo – su viena mergyte Vyteniui teko gultis į ligoninę, kai pakilo aukšta temperatūra. Tada mane ir kitą dukrytę globojo giminaičiai.
Gerai, kad dabar apie visus vargus galiu kalbėti kaip apie praeitį. O kitoms moterims, kurios irgi patyrė gimdymo traumą, noriu pasakyti: klausykite savo vidinio balso ir nekentėkite. Ieškokite pagalbos, nes kartais laukimas gali viską tik pabloginti.
Komentuoja gydytojas ortopedas egimantas Jonas Žitkauskas:
Tai, kas atsitiko Veronikai, iš tiesų pasitaiko nedažnai.
Kiekvienos nėščios moters organizme gaminasi hormonų, kurie gimdymui paruošia ir atpalaiduoja raiščius, jungiančius dubens kaulus. Nėščioms moterims kartais diagnozuojamas simfizitas – tų raiščių uždegimas. Kadangi raiščiai dėl hormonų gamybos būna labiau atsipalaidavę, o kūno svorio centras keičiasi, moterims sunku judėti, jaučiamas skausmas vaikštant. Paprastai sėdint ar gulint tas skausmas išnyksta.
Persirgtas simfizitas gali būti priežastimi daryti cezarį – ginekologai numato, ar saugu tokiai moteriai gimdyti natūraliai.
Joga ar kokia kita mankšta nėra priežastis, kodėl nėščiai moteriai išsivystė simfizitas. Gyvenimo būdas mažai turi įtakos šiam negalavimui. Jį lemia anatominės kūno savybės. Atvirkščiai – mankšta labai rekomenduojama jau net pirmomis dienomis po gimdymo, kai organizme nustoja gamintis atpalaiduojantys hormonai, ir raumenys turi atgauti įprastą tonusą, dubens kaulus laikantys raiščiai sutvirtėti.
Normalaus gimdymo metu vaikelis šiek tiek pratempia dubens kaulus jungiančius raiščius. Todėl pirmomis dienomis po gimdymo beveik visoms moterims sunkiau judėti, jaučiamas skausmas. Po kelių dienų viskas susitvarko. Toms gimdyvėms, kurių dubens kaulai siauri, o vaikelis didelis, raiščiai gali būti smarkiai patempti ar net suplėšyti. Tada atsiranda nestabilumas vaikštant, kankina stiprus skausmas.
Šiuolaikinė medicina, kaip ir senovėje, siūlo paprastą gydymą – kurį laiką moteris turėtų nešioti tvirtą diržą ant klubų, kuris padėtų kaulams priartėti. Tam nelabai tinka elastiniai diržai ir pogimdyviniai korsetai, nes jie per daug minkšti. Geriausia – paprastas odinis 5–10 centimetrų diržas, tik jį reikia nešioti ne ant juosmens, o ant klubų. Tuo metu reikėtų labiau pasisaugoti, nekilnoti sunkių daiktų, mažiau judėti, nors auginant vaikelį tai, aišku, sunkiai įvykdoma.
Chirurginis gydymas renkamasis tik kraštutiniais atvejais, kai smarkiai suplėšyti raiščiai ir nebepadeda jokie kiti gydymo būdai.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
