Apie savo gimdymą kiekviena turėtume ką papasakoti. Įdomu paklausyti ir svetimos patirties.
Ta kelias valandas trunkanti vaikučio kelionė į pasaulį sukrečia net ir gimdančias nebe pirmą kartą.
Vilnietė Ramunė mums papasakojo išskirtinę savo gimdymo (tiksliau – pogimdyminio laikotarpio) istoriją.
Nuostabus nėštumas
Apie savo nėštumą sužinojau tą dieną, kai laidojome mažytę brolio dukrytę. Pasiryžau daryti viską, kad mano vaikelis gimtų sveikas – visą nėštumą lankiausi brangiame privačiame centre. Galvojau: jei galiu sau leisti, privalau duoti vaikeliui visa, kas geriausia. Pasitikėjau ten esančia diagnostikos aparatūra.
Nėštumas buvo nuostabus. Keliavau: skridau į povestuvinę kelionę Paryžiuje, važinėjau po Lietuvą. Iki gimdymo likus mėnesiui užsirašiau į nėščiųjų vandens sporto grupę. Ten mankštinausi, plaukiojau baseine, mėgavausi džiakuzi. Jaučiausi taip gerai, kad 2 savaites pernešiojau. Prieš pat gimdymą kas 2-3 dienos lankiausi ligoninėje, kurioje ruošiausi gimdyti. Gydytoja pažiūrėjo echoskopu, tačiau nepasakė, kad vaikelis jau per didelis. Medikų negaliu kaltinti, labiau – pasenusią aparatūrą. Laimei, pati išsitariau, kad mama mane gerokai pernešiojo ir gimiau „apipuvusi“, gydytojai tuojau susigriebė – liepė ateiti pirmadienio rytą nusiteikus gimdyti.
Komplikuotas gimdymas
Gimdžiau pas rekomenduotą gydytoją. Gimdymas buvo planinis, gydytojai stengėsi sukelti sąrėmius.
Prakirpo vaisiaus vandenų pūslę, bet sąrėmiai neprasidėjo. Tada įstatė kateterį ir po truputėlį leido skatinamųjų. Mažos dozės nepadėjo, tad palaipsniui jas didino. Manau, tai buvo klaida, tai vėliau pripažino ir gydytojai (sakė, kad kai gimdysiu kitą kartą, iš karto leis daug didesnes skatinamųjų dozes).
Sąrėmių beveik nebuvo, skausmo nejutau, vaikščiojau. Gydytojai liepė atsigulti tokia poza, kaip labiausiai skauda. Susiriečiau ant šono, prasidėjo trumpi sąrėmiukai. Bet vis tiek negerai – vaiko galvutė įsistatė neteisingai. Gydytojai pradėjo kalbėti apie cezario pjūvį, bet aš labai norėjau gimdyti pati. Svajoju turėti 5 vaikus, o taip startavus, po to išnešioti būtų vis sunkiau.
Lemtinga lotoso poza
Gimdžiau nuo 7 ryto iki 20.30 vakaro. Vaikelis gimė traumuotas, pridusęs. Jį man parodė vos 20 sekundžių. Berniukas buvo violetinis, užtinęs, lūžusiu raktikauliu, galvytėje – didelės kraujosrūvos.
„Labai skausmingas vaikelis“, – pasakė gydytoja. Svėrė 4 180 g, buvo 55 cm ūgio. Pagal mano smulkų sudėjimą – tikras milžinas. Savaitę gulėjome ligoninėje, Pijui skyrė antibiotikų, fototerapiją. Visai negalvojau apie save, tik apie kūdikį. Rodos, jaučiausi puikiai. Nors gimdymo metu mane buvo prakirpę, skausmo nejutau (kitos moterys dejavo, kad peršti, skauda). Trečią dieną po gimdymo atsisėdau lovoje lotoso poza – sukryžiavusi prieš save kojas. Buvau pavargusi gulėti, o tokia poza mėgau sėdėti prieš gimdymą. Pajutau nemalonų trakštelėjimą viename klube. Atsikėlusi pabandžiau nueiti prie kriauklės ir supratau, kad…nepaeinu. Šiaip taip išsijudinusi pajėgdavau eiti šlubuodama, sunkiausia buvo lipti laiptais. Jaučiausi vis blogiau, pradėjo kilti temperatūra (kasdien iki 38ºC), dėl skausmo kojose nebepajėgiau iškelti iš lovytės vaiko. Bet gydytojai ramino, kad po gimdymo taip ir turi būti, juk esu pavargusi, nusilpusi, be to, gaminasi pienas.
Tik daug vėliau sužinojau, kad man – pogimdyminis simfizitas (liaudiškai tariant, kai po gimdymo išnyra klubai). Iš tiesų patys klubai neišnyra, tik atsipalaiduoja dubens kremzlės ir išsiskiria tarpas tarp jų.
Košmarai namuose
Iš gimdymo namų grįžau vos judanti. Skausmas kojas buvo tiesiog surakinęs, nebegalėjau pati apsiversti lovoje. Bet negulėsi visą dieną, kai namie kūdikis. Visada viską norėdavau daryti pati, tad dar prieš gimdymą uždraudžiau mamai visą mėnesį pas mane važiuoti, neleidau ateiti ir draugėms. Galvojau, priprasiu prie vaikelio, visko išmoksiu, o tada tegul mane lanko. Dabar turėjau mokėti už savo išdidumą.
Kad būtų lengviau, pasiimdavau Pijų miegoti į savo lovą. Prispausti nebijojau, nes negalėjau vartytis – vos pajudėdavau, kojas pjaudavo skausmas. Negalėjau pati įlipti į dubenį, o ką jau kalbėti apie vonią.
Gydytojai, gelbėkite!
Galop nebeištvėriau, paskambinau savo gydytojai. Ji paprašė tuoj pat atvažiuoti. Miegantį Pijų palikau su tėčiu, o pati sėdau už vairo. Dabar negaliu suprasti, kaip sugebėjau vairuoti, nors beveik nebepaėjau.
Skubiai padarė rentgeno nuotraukas, ir diagnozė tapo aiški. Liepė gultis į ligoninę, nesutikau. Mintis palikti žindomą kūdikį atrodė klaiki. Pasiryžau visus gydytojų nurodymus pildyti namuose. Tačiau tų nurodymų nebuvo. Pasirodo, nuo tokios negalios nėra gydymo (arba jo niekas nežinojo). Liepė užsisakyti ortopedinį korsetą, jo nenusiimti nei dieną, nei naktį, visą laiką gulėti ir nieko nedirbti, kad neatsitiktų dar blogiau.
Didysis skausmas per mėnesį apmalšo, tačiau gąsdino mintis, kad visą gyvenimą teks šlubuoti (paeiti galėjau tik vilkdama vieną koją). Vis tiek reikėjo eiti su Pijumi į lauką. Vesti sūnų pas gydytojus, į mankštas ir masažus buvo mano rūpestis. Stumdama vežimėlį į rankeną remdavausi kaip į lazdą. Nors vežimas buvo garsios firmos ir naujutėlis, rankena netrukus sulūžo. Firma vežimą pakeitė į naują.
Vienintelė išeitis – operacija?
Nors nuo korseto truputį pagerėjo, toks gydymas manęs netenkino. Užsirašiau pas poliklinikos chirurgą.
Pagyvenusi gydytoja tik gūžtelėjo pečiais: „Vaikeli, tu per mano 20 metų praktiką esi tokia pirma.
Nežinau, kaip tau padėti“. Ji patarė kreiptis į Lazdynų ligoninę, kuri garsėja gerais ortopedais. Ten vėl padarė klubų rentgeno nuotrauką ir reziumavo: „Vienintelė išeitis – operacija. Teks klubų kaulus suveržti varžtais“. Labai išsigandau, juolab kad po tokios operacijos negalėčiau 3 metus gimdyti. Išėjusi iš ligoninės apsiverkiau.
Prisiminiau, kad broliui prieš kelerius metus buvo atlikta sąnarių operacija JAV. Kartu suradome operavusio gydytojo koordinates, ir parašiau jam laišką elektroniniu paštu. Paklausiau, ką Amerikoje daro tokioms moterims. Gydytojas atrašė: „Jei išnirimas didesnis nei 5 mm, operuojame. Jei mažesnis – neoperuojame“. Mano išnirimas buvo 3 mm. Rodos, labai mažai, bet toks klubo pasislinkimas išderina visą vaikščiojimo aparatą, tampi invalidu. Paskambinau į Lazdynų ligoninę ir pasakiau, kad operuotis atsisakau.
Padėjo baseinas, masažai ir mankštos
Brolis patarė kreiptis į kinezioterapeutus. Suradau privačią klinikėlę, kurioje vyras ir žmona Vorobjovai vedė gydomąsias mankštas, masažus. Man sukūrė specialią programą, nusipirkau Molten firmos kamuolį (nedidelį ir minkštą). Mankštinausi namie, kasdien po 2 kartus. Reikėdavo tą kamuolį įdėti tarp kojų ir šlaunimis spausti į vidų. Buvo ir kitokių pratimų.
Mama perskaitė skelbimą apie gydomąjį masažą, kurį atlieka libanietis („laužo“ stuburo slankstelius ir atstatinėja juos į vietą). Libanietis pasakė, kad vaikystėje esu skaudžiai kritusi ant užpakaliuko, ir stuburo slanksteliai, valdantys apatinę kūno pusę, yra sutrikę. Masažo metu labai skaudėdavo, bet po 10 seansų pajutau pagerėjimą.
Labiausiai padėjo… vaikų baseinas. Užrašiau Pijų į kūdikių baseiną. 2 kartus per savaitę mudu ten „plaukiojam“: aš pasilenkusi braidau ir plukdinu sūnų. Kojų raumenys puikiai darbuojasi, nes judėti reikia veikiant vandens pasipriešinimui, be staigių judesių. Po 15 seansų baseine jau galėjau šiek tiek bėgioti.
Prognozės
Dabar Pijui 1,5 metų. Jis sveikas ir guvus vaikas. Tik labai rūpestinga ligoninės gydytojų, o vėliau neurologės V.Černiauskaitės globa iškrapštė Pijuką iš ligų. Galiu vaikščioti nešlubuodama, nors visiškai sveika nesijaučiu. Negaliu sūnaus nešioti, kelti sunkesnių daiktų – tuoj suskausta koją ir pradedu šlubuoti. Gydytojai negali pasakyti, kaip bus, kai pagimdysiu antrą vaiką. Jų žodžiais, nuspėti neįmanoma. Arba bus daug blogiau, arba geriau. Džiaugiuosi, kad man vis tik atsitiko ne blogiausia, gydytojai pasakojo, kad esant visiškam simfiziui moterys guli suraišiotos ir nejudėdamos ilgus mėnesius.
Pasakoju savo istoriją dėl to, kad kitos nepakartotų mano klaidų. Elgiausi neapdairiai, kad leidau sau 2 savaites pernešioti. Jei vaikas visiškai išsivystęs, nereikia delsti. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau spaudimui daryti operaciją, o ieškojau kitų išeičių. Likimo draugėms siūlau: jei abejojate vieno gydytojo sprendimu, nebijokite ieškoti kito. Kuo daugiau nuomonių, tuo aiškiau matysite savo situaciją.
Dubens sąnarių prasiskyrimas – „išnirę klubai“
Nėštumo metu pabrinksta dubens sąnariai ir raiščiai. Ypač pakinta gaktos sąvarža, kuri normalaus nėštumo ir gimdymo metu gali prasiskirti iki 5 milimetrų.
Kai kurioms nėščiosioms dėl sutrikusios medžiagų apykaitos, pakitusios hormonų pusiausvyros patologiškai suminkštėja dubens sąnariai. Tuomet dubens, o ypač gaktos, sąnariai gali prasiskirti daugiau nei 5 milimetrus, juose gali išsilieti kraujas, prisidėti infekcija. Sunkiais atvejais kartu pažeidžiama šlapimo pūslė, šlaplė ir varputė.
Dubens sąnariai gali prasiskirti patologinio gimdymo metu, kai yra:
– siauras dubuo;
– stambus vaisius;
– taikomos akušerinės operacijos gimdymui užbaigti (replės);
– netaisyklingai statosi galvutė.
Prasiskyrus dubens sąnariams, moteris jaučia skausmą gaktos srityje, ypač spaudžiant dubenį iš šonų, lenkiant kojas per kelio ir klubo sąnarius. Dėl skausmo eisena tampa ,,krypuojanti”. Skausmas atsiranda 2-3 parą po gimdymo. Visiškai diagnozė patvirtinama, atlikus rentgenologinį arba ultragarsinį tyrimą.
Gydymas
Griežtas režimas gulint 4-6 savaites, uždėjus specialius spaudžiamuosius kryžminius tvarsčius ir svorį. Gulėti reikia ant kieto pagrindo.
Yra sukurti specialūs ortopediniai įtvarai, kuriuos nuolat nešiojant nereikia ilgai gulėti lovoje. Skiriami vitaminų, kaulėjimą gerinančių kalcio preparatų. Jeigu prisideda infekcija – antibiotikų.
Praėjus ūmiam periodui, taikomas reabilitacinis gydymas: masažas, vandens procedūros, fizioterapija.
Konsultavo ginekologė Inga Rudzikienė
„Mamos žurnalas“
