Ką valgyti alergiškam vaikui? Išradingos mamos galėtų parašyti storiausias receptų knygas

alergija

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Dažnai rašome apie alergiškus vaikučius auginančias šeimas. Tikime, kad kaunietės mamos Laimos Čigriejūtės–Vitkauskienės patirtis daug kam pasirodys negirdėta ir naudinga. Laimos šeima augina alergišką dukrytę Viltę, o augindama atrado daugybę alergijai draugiškų maisto produktų.

Žuvis – tarsi pavojingiausi nuodai

Aš pati su alergija susidūriau dar vaikystėje. Kad esu alergiška, mano tėvai suprato, kai pusantrų metukų suvalgiusi gabalėlį žuvies, ėmiau akyse tinti, dusti, visa paraudau. Visa laimė, jog mamai (jos specialybė – gydytojai) žaibiškai sureagavus ir nuvežus į Kauno klinikas, man buvo suteikta pirmoji pagalba, ir likau gyva. Dabar, kai sukaupiau daug žinių apie alergiją, suprantu, jog ši alerginė reakcija buvo anafilaksinio pobūdžio, kuri žmogui, laiku nesuteikus pagalbos, gali būti mirtina.

Kai augau, tais laikais didieji alergenai, be jau minėtos žuvies, buvo citrusiniai vaisiai, kiaušiniai ir šokoladas.

Mama pasakoja, kad iki penkerių metų šių produktų aš nevartojau iš viso arba valgydavau tik pasislėpusi, kažką nugvelbusi. O žuviai buvau alergiška tiek, kad imdavo visur niežtėti, tindavo akys net nuo gaminamos žuvies garų (pvz., verdant žuvienę arba kepant karpį), prisilietus.

Atsimenu net tokį atvejį, jog darinėjant neįgaliam savo broliui iškeptą jau atvėsusią žuvį, man ėmė niežtėti rankos pirštus, o pasitaisius plaukų sruogą prie akių, ištino ir akių vokai. Arba kai pradinėse klasėse į mokyklą klasės draugė atsinešė  namuose suteptų sumuštinių, ir aš suvalgiau sumuštinį, kuris tik lietėsi prie silkės. Turėjau išgerti tabletę, kurią nešiojausi piniginėje arba penale, nes ėmė tinti liežuvis, lūpos. Kad esu alergiška, mano tėvai buvo perspėję darželio auklėtojas, mokyklos mokytoją.

Todėl valgiaraštį man derindavo net ir tais laikais.

Vieninteliai vaistai tais laikais buvo iki šių dienų išlikęs antihistaminikas „Tavegilis“, kurį buvau išmokyta visuomet turėti po ranka, o kai nusikasydavau iki kraujo (o taip būdavo beveik iki trejų metų), mane tepdavo brilijantine žaluma. Todėl dabar turiu nemažai nuotraukų, kuriose atrodau kaip margutis.

Savo mažytės gimtadienių nelabai ir prisimenu, bet kai buvau moksleivė, tortus jau valgiau.

Šokoladinius – irgi… Todėl labai nuo kitų vaikų ir nesiskyriau, gal tik tuo, jog negalėjau valgyti žuvies ir jūros gėrybių. Beje, pastarųjų pradėjau po truputį ragauti tik sulaukusi 29-erių.

Pastebiu, jog dabar galiu valgyti tik tam tikras žuvies rūšis (kai kurios jūrinės žuvys tinka, o gėlavandenės – visos ne), nuo midijų per draugės jubiliejų restorane man per penkias minutes pasidarė bloga… Alergologė, kuriai papasakojau savo istoriją, patarė valgyti žuvies saikingai, nes dažniausiai alergija žuviai ir jūros gėrybėms išlieka visam gyvenimui.

Vaikas paveldėjo polinkį į alergiją

Mokslinėje literatūroje rašoma, jog yra tikimybė, kad alergiškiems tėvams gims alergiškas vaikas, ir mūsų šeimoje tai pasitvirtino gimus antram vaikui. Pirmagimis, kuriam šiuo metu yra 13 metų, jokių alergijos apraiškų nuo pat kūdikystės neturėjo. O kad Viltė alergiška, supratome, kai ją ėmė berti, pradėjus į maisto racioną įvedinėti grūdines kultūras. Iki 6 mėnesio, kol ji buvo maitinama tik mamos pienu, jokių problemų nebuvo: žindydama pati valgiau viską, neribojau nei prieskonių, nei maisto.

Turbūt kaip ir daugelis mylinčių mamų, prasidėjus „tyrelių amžiui“, ėmiau iš parduotuvių lentynų ir džiaugiausi, kaip godžiai maniškė ragauja vis naujų ir naujų, jai dar nepatirtų skonių košių. Dabar, kai pagalvoju, padariau sau ir, be abejo, savo mergaitei, didelę meškos paslaugą. Nes iš tiesų tam, kad suprasčiau, nuo ko beria, visų pirma reikia išbandyti vieną košę, duodant keletą dienų (geriausiai 3-4) ir, tik įsitikinus, jog nepageidaujamos reakcijos nėra, „parašyti“ ties ta kruopa pliusiuką. Toliau taip pat elgiantis, ragauti naujos…

Tai patyrusi, dabar visoms klientėms „šviežioms“ mamoms būtent taip ir patariu. Keturių, penkių ar net šešių grūdų košės – ne pačiai pradžiai. Ir dar, pagardintos pienu.

Privalgydinę visokiomis gėrybėmis, mes taip įjautrinome Viltės organizmą, kad nebežinojom, nė ko imtis.   Mergytę prižiūrinti pediatrė, įvertinusi odos bėrimus, rekomendavo įvairius gydomuosius tepaliukus (švelnesnius ir stipresnius). Pirkome, tepėme, kaip rekomenduojama, po maudynių, nuprausus rankytes ir tuomet, kai tiesiog odelė išsausėja.

Vienoje vietoje išnykę bėrimai, atsirasdavo kitoje, o kai kurios vietos (plaštakos viršuje tarp nykščio ir smiliaus) būdavo jautriausios. Nepavykus problemos išspręsti vaistukais, pediatrė rekomendavo mums kreiptis į specialistus, kad atliktų tolesnius tyrimus. Iš pradžių nuvykom pas dermatologus. Kai nebepadėjo net jų skirti hormoniniai tepalai, o žaizdos ūmiausiose vietose pasiekė tokį lygį, jog net vasarą turėdavome mūvėti pirštines, kad nepatektų kokia bakterija. (Pirštines siuvau iš medvilnės, jas po kiekvieno nuėmimo išskalbdavau ir dezinfekuodavau).

Gavome siuntimą pas alergologą. Viltę iki šiol prižiūrinčios doc. J. Staikūnienės vertinimu, Viltės bėrimai, pagal tarp gydytojų suprantamą SCORAD indeksą, siekė 50 balų, todėl buvo diagnozuotas sunkios eigos atopinis dermatitas. Pagal atliktą veninio kraujo tyrimą, alergija maisto produktams pasitvirtino, todėl papildomai buvo daromi odos dūrio mėginiai. Neišbertos nugarytės odos plotelyje buvo užlašinti alergenų ekstraktai ir iš reakcijos nustatytas produkto jautrumas.

Alergiška daugybei produktų

Kažkada skaičiavau, kad per pirmąjį vizitą pas alergologą buvo nustatyta net 14 maisto produktų, kuriems tuo metu mano mergaitė buvo alergiška. Kad dukrelei pagerėtų, mums buvo rekomenduota atsisakyti: pieno produktų, kiaušinių, žuvies (suprantama, ir jūros gėrybių), visų rūšių riešutų, kviečių, rugių, miežių, avižų, pomidorų, sojos produktų, kitų ankštinių produktų, citrusinių vaisių, produktų su kakava. Kas 6 mėnesius, atliekant pakartotinius odos dūrio ir odos lopo mėginius, mums būdavo dažniausiai rekomenduojama toliau laikytis dietos, papildomai valgant vos vieną kitą uždraustą maisto produktą.

Kiekvieno vizito pas gydytoją labai laukdavome ir, gavę teorinį leidimą pabandyti kurio nors produkto, su didžiausiu malonumu mergaitė ragaudavo vis daugiau ir daugiau.

Neatsitiktinai sakau, jog dukrytei buvo nustatyta 14 draudžiamų produktų. Nevartodami neleistinų produktų, bet, sustiprėjus imuninei sistemai, taip pat periodiškai atlikdami tyrimus, mes neribojome savo dietos be reikalo. Primygtinai taip elgtis rekomenduoju ir kitiems tėveliams, auginantiems alergiškus maistui vaikučius. Šiuo metu iš 14 produktų neleistinų liko tik 5: pienas, kviečiai, miežiai, žuvis, kiaušiniai.

Alergija ir vaistai

Neturėjome didelio pasirinkimo: arba vartoti toliau vaistus ir ilgainiui įgyti alerginę astmą ar alerginį rinitą, arba laikytis griežtos dietos ir naikinti ne pasekmę, o priežastį. Kasdien matydavome, kaip vaikas, verkia nuo skausmo plaunant rankas tiesiog po vandeniu, todėl daug laiko apsisprendimui nereikėjo.

Valgiaraštį teko pakoreguoti iš esmės: 100 procentų atsisakyti alergizuojančių produktų ir juos pakeisti tais, kuriuos dar galima vartoti. „100 procentų“ – taip sakau specialiai, nes tai reiškia, jog jei negalima pieno produktų, tai ne tik pieno, kefyro, jogurto, sviesto, varškės, bet ir pieno – kaip sudėtinės dalies – sausainiuose, pyraguose. Parduotuvėje drąsiai aplenkdavome visas duonos, sausainių, makaronų lentynas…

Teko nuo nulio mokytis gaminti patiekalus iš leistinų kruopų, miltų ir vandens, „pagardinus“ juos aliejumi.

Nuo tos dienos, kai nusprendėme laikytis griežtos dietos, vaistų nevartojome jokių. Deja, be kremų neišsivertėme. Labai reikalingi odą drėkinantys įvairūs emolientai: kremai ir aliejus. Draugėms parekomendavus, kreipiausi į homeopatus. Noriu padėkoti gydytojui S. Antanavičiui, kuris sėkmingai derina tradicinį gydymą su homeopatiniu.

Homeopatas sudarė programą, pagal kurią keturis mėnesius valėme organizmą, po to stiprinome imuninę sistemą, kad ji būtų atsparesnė. Esu įsitikinusi, jog vien homeopatija, be griežtos dietos mūsų atveju, jau būtų nebepadėjusi. Prisipažinsiu, jog buvo minčių mesti gydymą ir grįžti prie tradicinių vaistų, bet tikėjimas nugalėjo. Nes dabartinis rezultatas džiugina ne tik mus, bet ir alergologę: Viltei šiuo metu ketveri, ir ji neturi nei vienos žaizdelės ar net šerpetojančio odos lopinėlio!

Ką valgo Viltė

Dabar, kai Viltė jau gerokai sustiprėjusi, gyventi daug paprasčiau. Bet kai jai buvo 1,5-3 metukai, kai vaikas jau išauga iš košių amžiaus, kai jau gali pasakyti, nori ar nenori valgyti tai, ką pasiūlome, – tikrai visko buvo.

Einame parduotuvėje: „tą padėk, neimk, nes tau negalima“. Dar sunkiau būdavo šalia kitų vaikų, kurie ką nors valgydavo. Tokiu atveju gelbėdavo tik tai, jei, žinodama iš anksto, įsidėdavau namuose ruoštų užkandžių. Per šiuos metus prie viryklės prastovėjau daugiausiai per visą savo gyvenimą ir kepiau net tai, apie ką gyvenime nė nebūčiau pagalvojusi, nes visko juk galima įsigyti prekybos centre.

Norėdama pakeisti uždraustus grūdinius produktus (kviečius, rugius, miežius, avižas), konditerinius gaminukus bandžiau kepti iš grikių, sorų, ryžių, kukurūzų, žirnių, avinžirnių, sojų. Tie, kurie bandė kepti sausainius, pyragą tik iš šių miltų, neįpildami į juos nei pieno, nedėdami sviesto, nemušdami kiaušinių, supras mane, jog jie būdavo tiesiog nevalgomi. Sėklos, kurios tiktų kaip surišamoji medžiaga atskirais atvejais, mums irgi buvo uždraustos.

Nebežinodama kur kreiptis, informacijos, kaip ir daugelis, ieškojau internete. Mano dideliam nustebimui, svetainėse anglų kalba atradau nemažai informacijos ir supratau, jog nesu beviltiškoje situacijoje. Pradėjusi pagal receptus kepti, atradau tokių sudėtinių dalių ir tokių kruopų, apie kurias nė nebuvau girdėjusi, kaip antai: bolivinės balandos, burnočio, liucernos sėklos, guaro, ksantano dervos.

Mamoms, nemėginusioms kepti produktų iš kitų, nei mūsų klimatinėje zonoje įprastų kvietinių, ruginių miltų, galėtų būti įdomu, jog pagrindinis baltymas, esantis grūdo endospermoje (iš kurios ir gaminami miltai), vadinamasos glitimas, yra atsakingas už tai, jog tešla iškiltų, būtų puri, o kočiojant – elastinga. Todėl tikėdamasi gauti panašią kepinio konsistenciją, visus begliuteninius miltus iš ryžių, kukurūzų, bolivinės balandos, sorų, turėjau praturtinti būtent tuo, ko jie ir neturi – glitimo pakaitalu.

Naudodajant kiaušinį (nes ne visi vaikai juk alergiški kiaušiniui), iš grikių ar kukurūzų miltų, net be pieno jums pavyks gan sėkmingai iškepti blyną, tačiau lietinio – tikrai ne. Iš ryžių miltų, nepridėjus kažkokio glitimo pakaitalo, niekuomet tikrai nepavyks iškočioti tešlos ir sėkmingai išvirti virtinių. Bet tai tikrai galima padaryti, net nenaudojant pieno ar kiaušinių. Kaip tuomet išsikepti pyragą? Jei receptui reikia kiaušinio, formulė labai paprasta: 1 kiaušinis = 1 a. š. kiaušinio pakaitalo + 2 valgomieji šaukštai vandens.

Dubenyje išplakus kiaušinio pakaitalą, pilame bet kokį augalinės kilmės pieno gėrimą, beriame cukraus, druskos pagal skonį, prasijotų begliuteninių miltų (jei jie yra jau praturtinti ksantano arba guaro derva, glitimo pakaitalo papildomai nereikia). Išsukus paruoštą kepinio masę šiek tiek skystesnę nei įprastos kvietinės tešlos (visos begliuteninės tešlos yra krakmolingos, todėl įpylus skysčių jos dar pabrinksta. Jei miltų bus per daug, gaminys išeis labai kietas. Todėl rekomenduoju geriau supilti kiek skystesnę tešlą), kepti kaip įprastus kvietinius produktus, tokioje pačioje temperatūroje. Jei kepinys dėl to, jog į jį nebuvo įmuštas kiaušinis, neturi būdingos gelsvos spalvos, įberkite šiek tiek džiovintos maltos gelsvės.

Ką Viltė valgo? Viską, ką ir mes. Tik savo. Jei aš sūnui ir vyrui gaminu makaronus, jai irgi juos verdu, tik kitame puode (pvz., ryžių-kukurūzų, ryžių-daržovių, kukurūzų-daržovių, ryžių-sorų). Jei gaminu maltinukus, vietoj kvietinių džiūvėsių naudoju begliuteninius džiūvėsėlius ir be kiaušinio. Jei kepu ryte blynus, tuomet ruošiami du dubenys: vienas broliui, kitas Viltei. Jei kepu picą, atskira skarda būtinai ir jai…

Tai nesukelia jokių problemų, nes ji žino, jog tai jos maistas.

Tarp mūsų šeimos draugų jau įprasta ir jie visai nesistebi, kai mes ateiname į svečius su savo dubenėliais… kuriuose dažniausiai būna šildyti paruošti pietūs arba užkandžiams priberta sausainėlių.

Esu į vaikišką gimtadienį, į kurį Viltė buvo pakviesta, specialiai derinusi maistą su jubiliatės mama, ir gaminusi panašius užkandžius, kas buvo patiekta. Vietoje torto esu ne kartą kepusi pyragų ir įdėdavusi nusinešti į gimtadienį.

Jei palikdavau šventėje vieną, įspėdavau kitas mamas nevaišinti, o pasiūlyti tik Viltės  atsinešto maisto, ir didelių problemų nepasitaikė. Net buvo atvejų, kai vaikai, pamatę Viltės saldumynų, prašydavo pavaišinti.

Žinoma, vaikams Viltės maistas atrodė ne toks skanus kaip jų, bet man tobulėjant virtuvėje, keitėsi ir jų požiūris. Paragavę net tėveliai nustebdavo sužinoję, jog tai pagaminta be kviečių, kiaušinio ir pieno.

Šiuo metu Viltė eina į darželį, kurio vadovams, virtuvės darbuotojoms ir auklėtojoms esu be galo dėkinga, kad pasistengia pritaikyti valgiaraštį be jai pavojingų alergenų. Užkandžiams spintelėje palieku jos sausainių, vaisių, nes darželyje sriubą (išskyrus pienišką), daržoves, mėsą (išskyrus kotletus) ji gali valgyti kaip ir visi vaikai. Duonytei pakeisti nešu į darželį begliuteninės duonos, makaronų, miltų be glitimo, ryžių pieno. O kai kepami miltiniai blynai, Viltei kepami iš jos miltų, sumaišytų su jos pienu ir jos kiaušinio pakaitalu, tačiau pagardinta tokia pačia kaip visiems uogiene arba apibarstyta kaip visiems cukrumi. Kai kurių košių, beje, tenka irgi atnešti, nes vaikų taip mėgstama manų košė yra iš tų pačių neleistinų mums vartoti kviečių… Jai pakeisti aš pristatau ryžių manų kruopas. Išvirusi ši košė atrodo visiškai taip pat kaip iš kviečių.

Beje, pasinaudodama proga, norėčiau skaitančias šį straipsnį mamas pradžiuginti, jog nuo liepos 1 d. visos

Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigos, pagal LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymą, privalo organizuoti specialų maitinimą tiems vaikučiams, kurių tėveliai pristato formą iš gydytojo, kurioje pažymėti specialūs dietai vartotini produktai. Todėl nebereikia numoti ranka, kad „ai, mūsų darželis kitoks, jie jau tikrai dėl vieno vaiko nesiterlios“, o tiesiog pakovoti dėl savo vaikų gerovės. (Norintiems paskaityti daugiau informacijos galima rasti: http://www.tikraibe.lt/naujienos/nuo-sm-liepos-1-d-visi-darzeliai-privalo-organizuoti-pritaikyta-maitinima-alergiskiems

Kai Viltė neina į darželį, stengiuosi duoti kuo daugiau skaidulinių medžiagų turinčių kruopų ir, žinoma, daržovių. Kai jai nusibosta įvairiausi troškiniai, verdu garuose, tada, kaip ir gaminant įprastai, pavolioju vietoj kiaušinio jo pakaitalo plakinyje ir begliuteniniuose džiūvėsėliuose, apkepu. Gaminu nemažai įdarytų daržovių, maltinukų ar blynų be mėsos (iš burokėlių, pastarnokų, šakninių petražolių, moliūgų, grikių).

Maisto dienynas

Tie, kurie augina alergiškus vaikus, žino, kad labai praverstų rašomas tikslus maisto dienynas, kuriame būtų žymima, ką ir kada suvalgė vaikas.

Viltei šiuo metu dienyno rašyti nebereikia, nes, suderinus dietą, Viltės nebeberia beveik iš viso. Dienyno reikia tuomet, kai manai, jog vaiką beria „nuo visko“. Tikiu, jog tas „viskas“ – tik neatsektos nepageidaujamų organizmo reakcijų pasekmės. Alergija maisto produktams yra labai klastinga, ir berti gali nuo bet kurio produkto. Tai tiesa. Bet tėveliams reikia žinoti, jog yra kelios organizmo reakcijos į suvalgytą produktą: greita ir lėta. Greita ir pati stipriausia reakcija pasireiškia tuomet, kai suvalgius tam tikro maisto produkto, iškart, nuo 10 min. iki dviejų-trijų valandų, sutrinka virškinimas, ima tinti atskiros kūno dalys, apima dusulio priepuolis ar išberia. Beje, gali išberti net ir po dviejų parų. Tokiai lėtinei reakcijai atsekti labai padeda maisto dienynas, o greičiausia diagnostika – alergologo kabinete ištyrus odos lopo mėginį.

Tegul nesupyksta ant manęs alergologai, kad aš čia taip į kairę ir į dešinę siūlau vienus ar kitus diagnostinius tyrimus. Tai tik gairės, o gydytojai viską išmano geriausiai.

Kiek teko susidurti su statistiniais duomenimis, alergija maistui sudaro tik apie 40 procentų visų alergijų.

Todėl patiems tėvams, išvydus išbertą savo vaiką, ne visuomet reikia kaltinti maistą ar juo labiau imtis laikytis kokios nors dietos. Gal tai atsirado po kontakto su kokiomis žolėmis ar išgėrus vaistų, o gal užsidėjus netinkamo metalo aksesuarus?

Kur pirkti maisto produktus

Dažnas išgirdęs, jog auginu alergišką vaiką, sako, kad turbūt apsipirkinėjame tik ūkininkų turguje. Bet ūkininkai turi tik medaus (kurio mano mergaitei gydytojai patarė riboti), karvės, ožkos pieno produktų (kurių negalima vartoti, nes tai tas pats gyvūninės kilmės pienas), kiaušinių (kurių jai ir dabar negalima), daržovių (galima valgyti visas, išskyrus salierus, saulėgrąžas), duonos (negalima jokios, nes visos iš kviečių arba rugių), mėsos. Mėsos, beje, dukrytė gali valgyti visokios. Suprantama, stengiamės rinktis daugiau iš laisvėje augintų gyvūnų, ir geriausia, jei pažįstame augintojus. Mūsų šeima atrado žvėrieną, kuri yra ne tik hipoalerginė, bet natūraliai neturinti cholesterolio, ir tikrai manome, jog viena ekologiškiausių (mat žvėrelis miške renkasi pats, ką valgyti).

Etikečių skaitymą iš manęs perėmė ir vyras, sūnus. Net Viltė parduotuvėje kartais man sako:  „O čia, mamyte, ar gera sudėtis? Ar nėra jokio brudo?“. „Brudu“ mes vadiname maisto priedus, žymimus E raidėmis. Jau seniai iš mūsų šeimos raciono išbraukti produktai su bet kokiais skonio stiprikliais, GMO ir kai kuriais konservantais. Todėl apsipirkinėdama, aš nė nežiūrėdama imu tik tuos produktus, kurių etiketes jau esu išstudijavusi. Alergiškų vaikučių tėvams galiu tik parekomenduoti nepatingėti kiekvieną sykį perskaityti, ar nėra sudėtyje ne tik tiesiogiai alergizuojančių produktų (pvz., jei nustatyta alergija pienui, tai netiks produktas, kurio sudėtyje yra pieno išrūgų arba nugriebto pieno miltelių) ir paslėptųjų ingredientų (pvz., lecitino, kuris dažnai būna gaminamas iš sojų; gliukozės, kuri gali būti pagaminta iš kviečių).

Produktų pakaitalai

Kiaušinio pakaitalas – neatsiejama mūsų virtuvės dalis. Negaliu juo atsidžiaugti, nes kai bandžiau įprastus kepinius pakeisti mamų forumuose rekomenduojamais receptais (pvz., bulvių krakmolu), kepinį surišdavo, bet, naudojant dar ir mums netinkamų kviečių miltų atitikmenį –begliuteninius miltus, gaminiai išeidavo labai kieti. Iki šios dienos dukrytė vietoj įprasto pieno geria ryžių pieną, sojų pieną, esame ragavę kukurūzų, sorų, bolivinės balandos, grikių pieno. Jį naudojame visur kaip ir įprastą pieną: šalia sausų pusryčių be glitimo, blynuose, konditeriniuose kepiniuose, net atradau, jog iš jo galima pačiai pasidaryti kondensuoto pieno ir juo pertepus begliuteninius vaflius, pagaminti vaflinį tortą arba, sumaišius su begliuteninių sausainių trupiniais, gaminti įvairių rūšių pyragus, baltos, rausvos spalvos želė tortukus.

Besidomėdama įvairiais ingredientais ir kuo galima būtų pakeisti draudžiamus produktus, atradau kakavos pakaitalą iš saldžiavaisio pupmedžio, kurio įbėrus vos arbatinį šaukštelį galima jautriems kakavai vaikučiams patamsinti kepinius (kad būtų kaip kakaviniai) arba begliuteninę duoną (tamsesnei gauti reikėtų naudoti daugiau grikių miltų). Atradome ir tokių gamintojų, kurie yra pagaminę šokoladą be pieno, be glitimo ir be kakavos (su šiuo saldžiavaisiu pupmedžiu). Lyginant išorinę išvaizdą, nuo įprasto šokolado jis nesiskiria visiškai, skonis – primena juodąjį kartų šokoladą (kuriame kakavos masės – virš 70 proc.).

Ką Viltė valgo per dieną

Kasdienis Viltės valgiaraštis – gana įvairus, kiekvieną dieną vis kitoks. Pateiksiu vienos dienos pavyzdį.

Pusryčius sudaro pasirinktinai:

Košė/ sausi pusryčiai/ pagamintas geriamasis pieno kokteilis arba jogurtas su uogomis arba vaisiais/ virta dešrelė (esame atsirinkę tik keletą gamintojų, kurie gamina be pieno, be manų, be sojos)/ skrudinta begliuteninės duonelės riekelė, užtepta (arba nebūtinai) palmių Ghee sviestu, pomidoro arba agurko riekelė, varškėtukai (vietoj įprastos varškės naudoju sojų varškę), jogurtas be pieno (iš sojų, ryžių ar žirnių).

Pietūs pasirinktinai:

Sriuba (pati įvairiausia, kurią galiu, jei Viltė nori, pagardinti ryžių arba

avižų grietine, begliuteniniais makaronais), karštas patiekalas (virta, kepta mėsytė + ryžiai, grikiai, soros, bulvės + salotos/ begliuteniniai virtiniai su sojų varške, bulvėmis)/ troškinys iš daržovių ir mėsos/ daržovių blynai ir kt.

Kuris nors iš vakarienės variantų:

Sausainėliai + vaisių tyrė/ begliuteniniai makaronai su daržovių, žolelių ir augalinės kilmės grietinėlės padažu/ vaisių arba daržovių salotos.

Pagal galimybę ir situaciją, stengiuosi paderinti: jei valgo miltinį patiekalą per pietus, vakare siūlau vaisių ar daržovių salotas, o kai per pietus valgo daugiau troškintų daržovių, natūralu, jog vakare norisi kažko saldesnio (pvz., keptos begliuteninės duonos su kokia namuose pagaminta džiovintų vaisių užtepėle).

Vaikai neužauga be saldumynų

Kuris vaikas nenorės saldumynų? Skaniausi Viltės desertai: ledai, želė, kakaviniai keksai. Iš pradžių užšaldydavusi tiesiog vaisių kompotą, trintas uogas, dabar į ledus pridedu ryžių ar sojos grietinėlės.

Pradėjusi nuo želė tortukų, kuriuos ji be galo mėgsta, šv. Velykoms esu pagaminusi net želė kiaušinių (įprasto kiaušinio turinį išpūtusi per kiaušinio apačioje pradurtą skylutę, per viršutinę supyliau jau paruoštą, bet dar neatvėsusią baltos spalvos želė. Su pasididžiavimu mušė su visais ir valgė savo kiaušinį kaip ir visi prie Velykinio stalo.

Gimtadienio ar švenčių stalas irgi neapsieina be saldumynų. Dažniausiai būna jos sausainiai, jos pyragas arba net du pyragai. Tai  reiškia, jog visi svečiai turi valgyti jos vaišes, kitokių tiesiog šioje šventėje nėra.

Tortas – biskvitas iš begliuteninės tešlos, želė ir vaisiai iš įprastų medžiagų, sumuštiniai ant begliuteninės duonelės (yra šiuo metu net šventei itin tinkamų begliuteninių bagečių), ledai be pieno, saldainiai (be sintetinių dažų, kvapiųjų medžiagų, be pieno).

Per paskutinį gimtadienį vaikams labai patiko želė tortas ir vaisių kebabai (kriaušės, konservuoti persikai, bananai, supjaustyti gabalėliais).

Nuosava interneto krautuvėlė

Pradėjusi domėtis, ką ir kaip skaniau pagaminti, sužinojau tokių  ingredientų, be kurių tiesiog būtų neįmanoma pasigaminti įvairių patiekalų, bet jų Lietuvoje nebuvo.

Vaikas buvo mažas, reikėjo pasirūpinti dar ir vyresniu vaiku (jam pagaminti, jį pamaitinti, prižiūrėti jo užklasinę ugdymo veiklą), tai tapti technologe namų virtuvėje tiesiog neturėjau laiko. O vieną kartą apsipirkau užsienyje ir pajutau, kaip  paprasta gaminti, kai yra alternatyvų. Pagalvojau – juk aš tikrai ne vienintelė, kuriai reikia alternatyvių produktų. Kaip tik buvau motinystės atostogose, internetas – kai vaikas miega – po ranka. Pamaniau, o kuo namų kompiuteris skiriasi nuo biuro? Savo buvusiose darbovietėse buvau vykdžiusi ne vieną rinkodaros projektą, todėl, kaip ir ką daryti, tiesiog jaučiau savaime.

Kuriant parduotuvę, sunkiausia buvo tiekėjus įtikinti, jog esu ne tik mama, norinti sveikiau auginti alergišką vaiką, bet ir jų verta verslo partnerė, gebėsianti deramai atstovauti jų produktus šioje rinkoje.

Atsirinkti potencialius tiekėjus nebuvo itin paprasta: nors ir yra įvairiausių asociacijų, bendruomenių, bendrijų, vienijančių gydytojus, pacientus, specialistus (pvz., dietologus), kurie gali rekomenduoti kuriuos nors gamintojus, tačiau susisiekus su jais, Lietuva jiems pasirodydavo arba per tolima, arba per maža rinka.

Net ir dabar, norėdama papildyti asortimentą tikrai labai vertingais alergiškiems žmonėms produktais, neturiu galimybės, nes siųsti produktus yra per brangu. Tiksliau – galimybė visuomet yra, bet ar žmonės įpirks?

Keičiasi visos šeimos gyvenimas

Auginant alergišką vaiką, be abejo, keičiasi visos šeimos gyvenimo būdas. Virtuvėje iš pradžių naudodavome net atskirus indus ir įrankius (dėl kryžminės taršos), keitėme visus patalus (nes nustatė alergiją namų erkutėms), atsisakėme visų įprastų buitinės chemijos, indų plovimo ir skalbimo priemonių, pereidami prie ekologiškų, bekvapių arba tinkamų jautrią odą turintiems žmonėms.

O įprasti maitintis kitaip nėra labai sunku. Be to, atsiskleidžia vis daugiau ir daugiau maisto produktų, turinčių ne tik vertingųjų, bet ir gydomųjų medžiagų savybių. Kaip antai kanapių sėklų aliejus, apie kurį nebuvau nė girdėjusi, o jis, pasirodo, turi labai panašų Omega 3 santykį kaip ir žuvų taukai. Mano mergaitė, gerdama kasdien po 1 arbatinį  šaukštelį šio aliejaus, gauna tą pačią paros dienos normą, kaip būtų išgėrus kapsulę žuvų taukų, kurių jai negalima. Žinoma, galima gerti ir linų sėmenų aliejų, bet tik šviežias jis nėra kartus, o visą buteliuką išgerti per 2 savaites beveik neįmanoma.

Niekuomet nežinojau, jog nevartojant pieno, kalcio daugiausia (net daugiau nei karvės piene) yra sezamo sėklose. Todėl retkarčiais Viltei ir sau pasigaminu sezamo sėklų pieno, troškinius pagardinu šaukšteliu sezamų (tahini) sviesto. O naudojant saulėgrąžų sėklas, mielių dribsnius, galima pačiam pasigaminti sūrį be sojos, be pieno…

Pastebiu ir tai, jog pasikeitė ne tik mūsų šeimos, bet ir daugelio mūsų aplinkinių požiūris į maistą: ėmėme rinktis kokybiškesnį, visavertiškesnį, mažiau rafinuotą, konservuotą maistą pakeisdami virtu, troškintu, šviežiai keptu.

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

Žymos: , , , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ aštuoni = 9

Kitos temos: