Vilniaus universiteto prof. Rūtos Dubakienės knyga „Alergija. Priežastys, simptomai, gydymas“ – pirmasis išsamus lietuviškas leidinys apie mūsų amžiaus rykštę – alergijas ir alergines ligas. Knygoje gydytoja pateikia ne tik bendrąsias žinias, bet ir dalijasi praktiniais pavyzdžiais bei patarimais iš ilgametės patirties.
Spalio 2 d., trečiadienį, 17 val. Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyks šios knygos pristatymas. Kviečiame susipažinti su knygos ištrauka.
***
Kur tik Lietuvoje bepasisuksite, viešajame transporte, gatvėje, namuose, išgirsite kalbant apie alergiją, o internete rasite begales straipsnių ir faktų. Vis dėlto nors apie ją šiandien kalbama ir rašoma išties daug, bet paprastai dalijamasi klaidingomis nuomonėmis apie tai, kas tai yra, kokios priežastys, kokie simptomai ir kaip su ja kovoti. Ir vos ne kiekvienas pasijuntame turintys vienokių ar kitokių alergijos problemų. Vis dėlto taip nėra, ir gydytojams alergologams tenka nuolat neigti mitus ir raminti pacientus, kurie aklai jais tiki ir reikalauja brangių, bet neprasmingų, nes nereikalingų tyrimų. Paneigti visiems mitams reikėtų parašyti storą knygą, todėl čia aptarsiu tik kelis pačius svarbiausius.
Alergija yra liga.
Ne, alergija – ne liga, o būsena, pasireiškianti alerginiais sutrikimais. Alergija – tai reakcija, kuri vyksta organizme ant putliųjų ląstelių paviršiaus, ir gali lemti alerginę ligą.
Alerginėmis ligomis serga tik žmogus.
Alergijos vargina ne tik žmones, bet ir kates, šunis, jūrų kiaulytes, kitus naminius gyvūnėlius ir gyvulius. Kaip ir žmonės, naminiai gyvūnai gali čiaudėti, sloguoti, dusti, kasytis visą kūnelį, nes odą išbėrus juos irgi kamuoja niežulys.
Alergijos priežastis yra ją sukelianti medžiaga.
Problema yra ne alergiją sukelianti medžiaga, t. y. alergenas, o žmogaus reakcija į ją. Žmogaus organizmas reaguoja į įvairias aplinkos medžiagas: žiedadulkes, maisto produktus, chemines medžiagas, kurių dedama į kosmetikos priemones, buitinę chemiją, vaistus. Gausu vadinamųjų buitinių alergenų: namų dulkių erkės, pagalvių plunksnos, naminių gyvūnų kailis. Alerginių reakcijų sukelia geliantys vabzdžiai.
Alergenų esama pernelyg daug ir įvairių, kad visus čia išvardytume. Tačiau alergiją sukelia kartotinė, o ne vienkartinė organizmo reakcija į alergeną.
Žmogaus organizmą įjautrina tik konkreti medžiaga, tik pavienis alergenas – visiems alergenams žmogus negali būti jautrus. Kai kuriems alergenams žmogus įsijautrina, jei turi genetinį polinkį. Cheminiams alergenams ir vaistams galime įsijautrinti visi. Yra žinoma, kad kai kuriems cheminiams alergenams įsijautrinama dažniau, todėl ir buvo sudarytas vadinamasis Europos cheminių alergenų standartas, į kurį įtrauktos 24 medžiagos, dažniausiai sukeliančios alergines reakcijas. Kaip pavyzdį galima paminėti alergines reakcijas nuo nikelio sulfato, kurio yra bižuterijoje, laikrodžių dirželiuose, akinių rėmeliuose, diržų sagtyse, įrankiuose, net monetose. Šiai medžiagai yra įsijautrinusios net ketvirtadalis moterų.
Trumpaplaukiai naminiai gyvūnėliai alergijos nesukelia.
Nei gyvūno kailis, nei kailio ilgis nėra alergines ligas sukeliantys veiksniai. Jas sukelia gyvūnų epidermyje esantys alergenai, o jų yra ne vien gyvūno odoje, bet ir seilėse, šlapime. Jų agresyvumą lemia tirpumas vandenyje. Kačių alergenai yra daug stipresni nei šunų ir gali sukelti stipresnes alergines reakcijas, ir net jei atiduodame katę auginti kitiems, alerginių simptomų neatsikratome apie pusę metų.
Kita vertus, šiuolaikinė molekulinė alergologija leidžia ištirti atskirus alergenų komponentus, ir neseniai visus labai nustebino tai, kad šunų patinų alergeno komponentas Canf 5 yra identiškas vyro prostatos antigenui. Tad jei vyras yra įsijautrinęs būtent šitam alergeno komponentui ir jei jo giminėje yra sergančiųjų prostatos vėžiu, vertėtų sunerimti ir atlikti tyrimus, ar netyko ir jo tokia
grėsmė.
Man alergiją sukelia pelėsiai.
Pelėsiniai grybai, moksliškai vadinami mikromicetais, dėl savo struktūrinių savybių yra silpni alergenai. Pacientai gana dažnai sako manantys, jog alergija kyla būtent nuo jų. Tačiau jie nežino, kad svarbiausias alergenas yra pelėsinių grybelių sporomis mintančios namų dulkių erkės, sukeliančios akių ašarojimą, alerginę slogą, net kosulį ar dusulio priepuolius.
Jei laikysime naminį gyvūnėlį, vaikas nebus alergiškas, nes nuo vaikystės pripras prie alergenų.
Ši teorija buvo iškelta remiantis hipoteze, kad nuolat turėdamas kontaktų su gyvūnėlių alergenais vaikas gali tapti jiems nebejautrus. Kartais ja remdamiesi tėvai bet kokia kaina stengiasi laikyti namuose gyvūnėlį. Vis dėlto teorijos tėra teorijos, ir ne visada patvirtinamos. Vaikas per mažas, kad suvoktų, ar šuo arba katė kenkia jo sveikatai. O mes įjautriname jį dar nebūtiems alergenams.
Alergiją galima įsikalbėti.
Tikrai ne, nes ją sukelia alergenas, o ne įsitikinimas ar pasakytas žodis. Vis dėlto alergijos terminas gana dažnai žmonių ar žiniasklaidos vartojamas kaip metafora apibūdinti kokiam nors nepageidaujamam ar erzinančiam reiškiniui ar asmeniui.
Po kiekvieno susidūrimo su alergenu alergija stiprėja.
Alergijos stiprumui alergeno kiekis įtakos neturi. Alergiją sukelia mažos dozės, ir net labai audringai alerginei reakcijai sukelti užtenka labai mažų, tiesiog minimalių dozių. Paprastai taip nutinka, kai žmogus alergiškas vaistams. Tačiau būna ir taip, kad pirmąkart įgėlus bitei ar širšei reakcija yra silpna, tokia kaip dilgėlinė, tačiau antrą kartą – gerokai stipresnė, pvz., ištinka anafilaksinis šokas.
Sergant alerginėmis ligomis reikia iš esmės keisti gyvenimo būdą.
Norint išvengti alergijos reikia, kad aplinkoje, kurioje esate, alergeno nebūtų, arba nevartokite alergiją sukeliančių medžiagų. Gydantis alergines ligas svarbiausia vengti alergeno ar jį pašalinti. Tačiau stengdamiesi vengti alergenų ir atsisakydami tam tikrų maisto produktų iš esmės savo gyvenimo būdo nepakeičiame. Svarbiausia – jei žinote alergijos priežastį, galite apsispręsti, kaip gyventi toliau. Tarkim, jei vaikas alergiškas katei, nutarti augintinės atsisakyti jam gali būti labai skausminga. Jei sunku atsisakyti naminio gyvūnėlio, kuris tapo šeimos nariu, alergiškam šeimininkui tenka vartoti vaistus nuo alergijos ir jais slopinti simptomus.
Vaikai paveldi tėvų alerginę ligą.
Nevisiška tiesa. Paveldimos ne alerginės ligos, o polinkis jomis sirgti, t. y. paveldimi alergijos genai, kurie, kaip nustatyta mokslininkų, yra daugelyje chromosomų. Jei taip ir nutinka, alerginėmis ligomis serga iki 85 % giminaičių. Kad alergija yra paveldima, galvoja beveik visi žmonės, tačiau ne visi žino, kad jų atžalos nebūtinai yra alergiškos tiems patiems alergenams kaip tėvai: pvz., vaikas gali būti alergiškas visai kitiems maisto produktams nei jo tėvai. Į tai labai svarbu atsižvelgti, antraip iš vaiko mitybos gali būti pašalinti jam būtini maisto produktai.
Kita vertus, jei turite alergijos genų, liga lydės visą gyvenimą, tačiau jos eiga bus gerybinė, ji neprogresuos, protarpiais aprims savaime.
Alerginė liga kinta, ji gali įgauti kitokių formų. Todėl labai svarbu žinoti, kad ja sergate.
Šokoladas – alergenas.
Kakava, iš kurios gaminamas šokoladas, – tai kakavmedžio pupelių milteliai, kurie turi daug polifenolių ir gali sukelti neimunologinių reakcijų.
Tai silpnas maisto alergenas ir alergeninių savybių neturi. Tačiau kryžminių reakcijų gali sukelti tabako lapai, kava, ambrozijos žiedadulkės.
Kava – alergenas.
Kava, gaminama iš kavamedžių pupelių, alergeninių savybių neturi ir yra silpnas maisto alergenas. Tačiau kryžminių reakcijų gali sukelti ricina, ricinos aliejus. Galimas alerginis kontaktinis dermatitas.
Žindančios motinos mityba turi įtakos vaiko alergijai.
Nėra mokslinių įrodymų, kad motinos mityba turėtų įtakos vaiko alergijai. Konsultuotis ateinančios mamos ne viena sako, kad būgštaudamos padarinių savo vaikui nevalgo jokio alergeniško maisto: nei pieno, nei kiaušinių, nei baltos duonos ar kitų kepinių, riešutų, negeria kavos, nesmaguriauja šokolado, o kūdikį kaip beria, taip beria ir jokie maisto apribojimai nepadeda. Dažnai pasirodo, kad savęs visai marinti nereikia, nes jokios maisto alergijos nėra, kūdikį vargina atopinis dermatitas, kurio priežastys yra visiškai ne alerginės.
Alerginė sloga gali pasireikšti nuo pat gimimo.
Iki 2 metų alerginės slogos nebūna ir net negali būti, nes alerginę slogą sukelia įkvepiamieji alergenai.
