Vaikystė be šokolado ir braškių

alergija

Antanukas negali mėgautis braškėmis, kaip kiti vaikai

Galima būtų vadinti likimo ironija, jog dviejų gydytojų šeimoje gimsta labai alergiškas vaikas, kuris paniškai bijo baltų chalatų. Bet tokia yra vilniečio Antanuko istorija.

„Turiu tokių nuotraukų, kurias sutikčiau spausdinti tik medicinos žurnaluose, jei reikėtų iliustruoti labai sunkias alerginio dermatito formas. Jūsų žurnalui papasakosiu apie Antano alergiją ne kaip medikė, o kaip mama kitoms mamoms, turėdama vienintelį tikslą – suteikti mamoms viltį, jog tai išaugama. Vaikui augant, alergija pamažu traukiasi, ir gyvenimas darosi panašus į „normalų“, – sako mama Aurelija.

Giminėje alergija – paveldima

Antanas – antras vaikas šeimoje. Jis turi vyresnį broliuką, kuris jau eina į mokyklą. Brolis auga sveikas, tačiau Aurelija labai nenustebo, kai jaunėliui Antanukui jau pirmaisiais metais pradėjo ryškėti alergijos požymiai. Tai giminės liga. Dar močiutė pasakojo, kaip jai jaunystėje neaišku nuo ko išberdavo visą kūną, oda sunkiai gydavo, net šlapiuodavo. Tais laikais apie alergiją dar mažai buvo kalbama, bet, sprendžiat iš visų papasakotų simptomų, greičiausiai odos bėrimai buvo alergijos forma.

Antanuko bėdos prasidėjo, pradėjus papildomą maitinimą. Kol berniukas maitinosi tik mamos pienu, o mama laikėsi tam tikros dietos, viskas buvo gerai. Ėmus valgyti pirmąsias košes, Antanuką pradėjo berti. Berdavo visą kūnelį, o labiausiai – rankytes ir akių vokus. Vokus gydyti labai sudėtinga, nes negali tepti jokiais tepalais, jie greitai nusitrina. Sūnelio rankytes tėvai nakčiai apmaudavo pirštinėmis ir pasiguldydavo į vidurį lovos, kad abu galėtų palaikyti už rankų, kad jis naktį nesikasytų. Būdavo naktų, kad paeiliui pranešiodavo verkiantį ir besidraskantį vaiką. Kartais tiesiog pūsdavo skaudančias vietas.

Antano alergijos istorijoje pats sunkiausiais laikas buvo nuo 1,5 iki 2,5 metukų. Būdamas pusantrų, vaikas pateko į ligoninę, į alergologijos skyrių.

Odos būklė buvo labai sunki, nepadėjo jokie vaistai, net patys stipriausi hormoniniai tepalai. Antanui skyrė geriamųjų hormoninių vaistų.

„Pati esu gydytoja ir žinau, kokį šalutinį poveikį turi hormoniniai preparatai – gresia antsvoris, oda gali likti dėmėta visą gyvenimą. Nepaisant visų šių grėsmių, davėme vaistų. Ir situacija… negerėjo. Gydytojai sukvietė konsiliumą, kilo įtarimų, kad tai ne alergija, o onkologinė odos liga. Tyrimai parodė, kad ne. Į alergologinę ligoninę sūnų atvežėme tragiškos būklės, o išvažiavome dar blogesnės, nes alergija jokiam gydymui nepasidavė.

Supratau, kad mums bus geriau namuose“, – prisimena Aurelija.

Baltų chalatų baimė

Antano mama sako, jog berniukui nebuvo daroma kokių nors ypač skausmingų procedūrų, tačiau vien prisilietimas prie negyjančių žaizdų vaikui sukeldavo baimę. Jis taip įsibaimino gydytojų, jog net vizitas pas pediatrę baigdavosi ašaromis. Nusirengimas ir kūnelio apžiūra jam keldavo siaubą. Tėvai sugalvojo, kad šiuolaikinės priemonės gali sumažinti vaiko stresą. Vizito pas gydytoją išvakarėse, kai prieš einant miegoti Antanuką perrengdavo pižama, tėvai jį visą nufotografuodavo, kad gydytoja galėtų įvertinti odos būklę. Taip išvengdavo nusirengimo gydytojos kabinete.

„Mūsų draugai patarinėjo, kad mes namuose vaikščiotume baltais chalatais, kad Antanas priprastų prie gydytojų vaizdo. Tačiau mes radome geresnę išeitį. Kartą atlikti alergologinių tyrimų pasiėmėme abu vaikus. Pirmiausia tyrimą atliko vyresniajam broliui, kuris kantriai ir ramiai išsėdėjo visą laiką. Brolio pavyzdys labai įkvėpė Antaną – nuo to karto paniška baimė gerokai sumažėjo“, – pasakoja mama.

Didelė psichologinė trauma, tik ne vaikui, o jo tėvams, buvo neįgalumo nustatymas. Tačiau sunki atopinio dermatito forma reikalavo papildomos reabilitacijos, tad tėvai sutiko su neįgalumo statusu.

Mamos kieme išsilakstydavo

Aurelija sako, jog kryžių neša ne tik sergantis vaikas, bet ir jo šeima. Kai Antanukas buvo mažas, išeidavo su mama į kiemą pažaisti, bet jau po penkių minučių smėlio dėžė ištuštėdavo – kitos mamos susigriebdavo savo vaikus ir eidavo tolyn nuo žaizdoto vaiko, tarsi alergija būtų užkrečiama.

Būdavo tokių, kurios tiesiai paklausdavo, ar tai neužkrečiama. Tada Aurelija paaiškindavo, kad ne.

Bet koks pabuvimas viešoje vietoje baigdavosi patarimų dalijimu, kaip reikėtų vaiką gydyti, kuo tepti. Kartą viena moteris parekomendavo lakišių vonelę. Aurelija iš pirmo vaiko auginimo patirties žinojo, kad lakišius ramina odą, pabandė išmaudyti Antaną. Pasekmės buvo tragiškos – oda žaibiškai sureagavo naujais bėrimais.

Alergiškas… viskam

Berniukui nuolatos daromi alergenų testai. Kai pirmą kartą gydytojai parodė tyrimų atsakymus, vaikas buvo alergiškas beveik viskam, tik vieniems produktams daugiau alergiškas, kitiems – truputį mažiau. „Tai ką man jam duoti valgyti?!“ – iš nevilties paklausė mama. „Duokite tų produktų, prie kurių pažymėta mažiausiai pliusiukų“, – patarė gydytojai.

Antanas buvo nealergiškas triušienai, kalakutienai, mažiau – kiaulienai, o iš daržovių – tik bulvėms ir svogūnams. Pabandyk iš šių trijų ingredientų išvirti sriubą. O dar žinant, kad vaikai svogūnų dažniausiai nemėgsta… Padėtį gelbėjo pora kruopų rūšių. Kukurūzų košę, žinoma, virtą vandenyje, mama gardindavo šaukšteliu lydyto sviesto. Dar berniukas galėdavo valgyti ryžius ir avižas. Apie uogienes ar šaldytas uogas šeima negalėjo nė galvoti. Aurelija sako, kad jų šaldytuve iki šiol nėra šaldytų uogų atsargų – nekaupia, kad nebūtų pagundų, nes Antanas visoms uogoms alergiškas.

Berniukas gali valgyti tik lietuviškus obuolius.

„Kiaušiniams, pieno produktams sūnus alergiškas. Kaip suspausdavo širdį, kai prekybos centre jis prašydavo nupirkti indelį paprasčiausio jogurto, o tu negali, nes žinai, kuo tai baigsis. Jau nekalbu, kad vaikas negali net paragauti šokolado, saldainių, pyragaičių. Buvome atradę, kad tinka vieninteliai sausainiai „Šachmatiniai“, kuriuose nėra kiaušinių. Kaip didžiausią skanumyną Antanas valgo paprastus „beskonius“ vaflių lakštus ir ryžių trapučius“, – pasakoja mama.

Išradingos mamos internete dalindavosi savo receptais, kaip iš „nieko“ pagaminti „kažką“. Aurelija atrado ir dabar dažnai taiko plikytos koldūnų tešlos receptą, kuri susideda tik iš kelių ingredientų – miltų, verdančio vandens, aliejaus ir druskos. Tešla išeina vientisa, nelimpa prie rankų, galima lengvai kočioti. Antanui tinka koldūnai su mėsa ir virtomis bulvėmis, bet pastarųjų, deja, nelabai mėgsta.

Mama išmoko kepti blynus iš miltų ir vandens, o dabar, kai alergija aprimo, į tešlą jau įpila ir lašelį kefyro. „Jau ir banano gabaliuką gali suvalgyti, nors pirmais metais nuo banano buvo stipriai išbėrę“, – sako Aurelija.

Kai apsipirkinėja prekybos centre, šeima atidžiai skaito visų produktų etiketes. Duonoje ar batone negali būti mielių, kiaušinių, pieno miltelių. Pavyksta rasti tokių rūšių, kurios Antanui tinka.

Specializuotas darželis

Antano mama džiaugiasi, jog gyvena Vilniuje, o ne kokiame nors mažame miestelyje, kur tikrai neturėtų galimybės vaiko leisti į įprastą darželį.

Antanas nuo 2,5 metų lanko alergiškiems vaikams skirtą darželį „Aitvaras“. Prieš pradedant jį lankyti, tėvai užpildė išsamias anketas apie vaiko sveikatą, o darželyje dirbanti dietologė Antanui sudarė individualų valgiaraštį. Beje, šiame darželyje niekada nebūna žuvies. Nes alergiški žuviai vaikai gali pradėti dusti net nuo žuvies kvapo.

„Kai studijavau mediciną, pediatrai mus mokė, jog normalu, jei pradėjęs lankyti darželį vaikas per metus serga iki 12 kartų. Paprastai tariant – kas mėnesį. Reaguoju ramiai, kai dvi savaites Antanas lanko darželį, dvi serga. Alergiškų vaikų imunitetas gali būti silpnesnis. Be to, mes turime saugotis, nes sloga ar kosulys gali pereiti į astmos priepuolį. Darželio auklėtojos informuotos, kaip naudoti specialius vaistus, jei Antanui prasidėtų astma“, – sako mama.

Namų aplinka

Penkiametis Antanukas alergiškas ne tik maistui. Jam kenkia ir dulkių erkutės. Darželyje aplinka pritaikyta, kad dulkės nesikauptų – ten mažai kilimų, lovose – antialerginė patalynė, o grupės grindys per dieną šluostomos keletą kartų drėgna šluoste.

Namuose šeima irgi laikosi panašių principų. Mažai kilimų, baldai odiniai, patalpos dažnai vėdinamos. Dabar, kai alergija kiek atsitraukė, Aurelija sako grindis šluostanti nebe kiekvieną dieną. „Jau Antanui gimus, keitėme butą. Kai rinkomės baldus, pagrindinis kriterijus buvo tai, kad jie būtų lengvai valomi. Antano lovai užsakėme čiužinį, kurio užvalkalą galima dažnai skalbti. O patalynę įpratau bent kartą per savaitę išnešti į balkoną, kad prasivėdintų. Ypač gerai, jei lauke šaltas oras, tada erkutės žūsta“, – sako medikė.

Šeimos namuose nedaug kambarinių augalų – tik kaktusai, ir tuos pačius Aurelija kartkartėmis nuplauna vonioje, kad nesikauptų dulkės. Kartą prieš Kalėdas namuose atsirado puansetija – „Kalėdų žvaigždė“, bet tą patį vakarą ją teko išnešti į laiptinę, nes vaikas pradėjo dusti. „Reikėjo susitaikyti, kad namuose negalėsiu merkti gautų gėlių. Apie stipraus kvapo lelijas ar chrizantemas aš nė nekalbu. Antanui sukelia alergiją net ir paprastos tulpės. Vyras rado išeitį, kaip mane pasveikinti – turguje išuosto, kurios rožės visiškai be kvapo, ir nuperka žiedelį. Tai vienintelės gėlės, kurias galime laikyti namuose. Negaliu ir kvėpintis, nors kvepalus labai mėgstu, ir vyras mielai kokia proga padovanoja. Pasikvėpinu jau išėjusi iš namų, kad Antanas neužuostų“, – tokiomis kasdienybės smulkmenomis dalinasi Aurelija.

Šeimos namai valomi bekvapėmis chemijos priemonėmis. Kol Antanuko alergija buvo labai stipri, tiko vienintelė priemonė – ūkinis muilas. Viskam – drabužiams skalbti, viryklei ir voniai šveisti.

Dermatitas pereina į astmą

Daugumos alergiškų vaikų ligos eiga tokia – odos bėrimai augant pereina į bronchinę astmą. Antano odos būklė jau kur kas pagerėjusi. Tėvai odą saugo, ypač žiemą, kad pirštinėse rankytės nesušlaptų, neprisiliestų prie drėgnos ir šaltos vilnos. Todėl žiemą mauna dvejas pirštines – pirmiausia plonas, natūralaus šilko (tokių būna ekologinėse parduotuvėlėse), o tada jau sintetines neperšlampamas. Mama džiaugiasi, kad ir odelę tepti emolientais jau reikia nebe kiekvieną vakarą, pakanka po maudynių. „Kartais ir visai užmirštame tą alergiją“, – džiaugiasi Aurelija.

Tačiau šiuo laikotarpiu reikia labai saugotis kvėpavimo takų infekcijų, vengti būti patalpose, kur veisiasi pelėsis ar kurios stipriai prikvėpintos, kad neištiktų astmos priepuolis.

„Vasarą paprastai važiuojame prie jūros. Kai skambinu tartis dėl nakvynės, pirmiausia šeimininkų paklausiu, ar kambariai nėra iškalti medinėmis lentelėmis. Tokiuose paprastai veisiasi pelėsis, ir mūsų šeima pradeda sloguoti ir kosėti tą patį vakarą. Važiuodami kur nors su nakvyne, pasiimame savo patalynę, antklodes, pagalves. Tada man ramiau, nes žinau, kad patalynė skalbta bekvapėmis priemonėmis“, – dalinasi savo „atradimais“ Antano mama.

Alergiškiems vaikams paprastai tinka pajūrio oras, odos būklė per atostogas visada pagerėja. Tačiau kaimo turizmo sodybas tenka pamiršti. Laukinė gamta, kuri turėtų teikti stiprybės, Antanui pavojinga. Kartą viešint pas giminaičius kaime berniukas priskynė ką tik pražydusių pienių triušiukams ir jį labai smarkiai išbėrė. „Man regis, Antanukas tik kartą yra paglostęs triušiukus, o katinų ar šunų glostyti apskritai neleidžiame. Praėjusią vasarą nuvažiavome prie ežero išsimaudyti. Tuo metu kaip tik skraidė daug grambuolių, tai Antanas iš to siaubo taip ir prasėdėjo ant rankšluosčio. Gamta jam neatrodo draugiška“, – sako Aurelija.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 2 = septyni