Knyga „Pypliotyra“ įdomi tuo, kad apie daugelį kylančių problemų kalbama iš asmeninės patirties. Taigi kaip šios knygos autorei trijų vaikų mamai Jūratei sekėsi atpratinti vaikus nuo čiulptuko? Pataria Jūratė Jadkonytė-Petraitienė, knygos „Pypliotyra“ autorė
Kaip jį vadinate jūs? Žindukas? Tūtė? Papkis? Vis tiek niekas nenuneigs, kad tai didis žmonijos išradimas. Ir pirmas bedančio naujagimio draugas, su kuriuo (ką jau čia slėpti) beveik kiekvienas anksčiau ar vėliau supažindinamas.
Čiulptukas – visų mažiukų draugas
Netiesa. Tikrai ne kiekvienam mažiukui būtinas čiulptukas. Mano pirmagimiui reikėjo trijų: vienas burnoj ir du delniukuose (atsarginiai). Kaip vaikas virtuoziškai juos naudojo! Jei per daug išsižiodavo ir pamesdavo, dešinėje rankoje esantis „pamaininis“ tuojau pat automatiškai šokdavo į burną. O burnoje – kaip namie: nukeliaudavo tai į dešinę, tai į kairę. Arba mažylis iki pusės išstumdavo, o po to žaibiškai įtraukdavo garsiai čmauktelėdamas. Per tuos čiulpimo metus sunaudojome jų apie 15 (žalių, mėlynų, geltonų…).
Besilaukdama kito naujagimio, šalia vystyklų, kepurėlių bei marškinėlių rikiavau ir eilę čiulptukų. Tačiau į pasaulį atbildėjęs antras berniukas (pasirodo, net vaiko lytis čia niekuo dėta) visą mano spalvotą kolekciją ignoravo nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių mandagiai „pamesdavo“, o vėliau tiesiog išspjaudavo.
Vietoj čmaukšėjimo čiulptuku rinkosi miegą arba natūralų maitinimą.
Ar tikrai reikalingas čiulptukas?
Vis dėlto jis yra naudingas. Ypač tiems, kurie anksti buvo atpratinti nuo krūties arba nuo pirmųjų dienų maitinami pieno pakaitalais. Visi žinome, kad čiulpti naujagimiui yra natūralus poreikis. Todėl čiulptukas tarsi kompensuoja tai, ką mažylis prarado. Čiulpdamas vaikas jaučiasi saugesnis, greičiau nurimsta. Šiandieniniai prekybininkai ne veltui siūlo žinduką, kurio forma prilygsta mamos speneliui.
Yra tėvelių, kurie gana anksti (vos pasirodžius pirmam baltukui) nutaria išardyti vaiko ir čiulptuko draugystę. Padariniai? Vaikas gali pradėti čiulpti pirštą. O tai ne pats geriausias pasirinkimas. Vien jau dėl to, kad čiulptukas (kai ateis laikas) gali paslaptingai dingti. Pirštukas – visada po ranka.
Kuo rizikuoja čiulptuko draugas
Vienerių metų pipiras turi apie 8–9 dantukus. Čiulptuko priešininkai teigia – jei mažylio burnoje nuolat tabaluoja „guminukas“, gali išsivystyti netaisyklingas sąkandis. Jei su čiulptuku nesiskiria dvimetis, besišypsantis pilna dantukų burna, galimi kiti pavojai. Kai mano dvimetis eidavo su „guminuku“ miegoti, visada nerimaudavau, kad naktį gali nukąsti gumos gabalėlį ir juo užspringti. Kita vertus, „dantytas“ vaikas prakiurdo „guminuką“. Kas drįs teigti, kad viduje susikaupusiose vaiko seilėse neskuba veistis mikrobai?
Kaip pasakyti „sudie”?
Yra trys būdai: neskanu, „ekstremalios aplinkybės“ ir „Gelbėk draugą!“. Tad apie kiekvieną išsamiai.
Neskanu
Ar žinote, kuo mūsų močiutės ir promočiutės užkišdavo mažas burnytes? Jų atradimas – savos gamybos „čiulpinukas“: į marlę suvyniodavo duonos minkštimo ir duodavo mažiukui. Todėl visai nenuostabu, kad jos turėjo ir savąją atpratinimo taktiką, kuri šiandien beveik netaikoma. Čiulptukas įmerkiamas į garstyčias arba pipirus.
Tik nevertėtų pamiršti, kad tai, kas tiko XX amžiuje, netiks XXI. Dabar auga ne tik drąsūs, bet ir gudrūs vaikai. Neskanų žinduką pakiš po čiaupu. Nenuodykite vaiko, verčiau atidžiai išstudijuokite kitas dvi atsisveikinimo galimybes.
„Ekstremalios aplinkybės“
„Bandydama atpratinti nuo čiulptuko Jorę, pasinaudojau kraustymusi, – pasakoja trejų metukų mergaitės mama. – Vasarą vykome atostogauti į kolektyvinį sodą. Pakuodama daiktus susimąsčiau – o jei dukrelės čiulptukus „pamiršiu“? Neišdrįsau. Įmečiau juos maišelį, atsigabenau į vasarnamį ir kartu su tuščiu lagaminu užkišau į palėpę. Vakare Jorė ėmė nerimauti: susirūpinusiu veiduku vaikštinėjo aplink stalą, kilnojo maisto atsargas, šniukštinėjo palovius, kol paklausė: „Kur mano tūtė?“ Skėstelėjau rankomis ir nuoširdžiai nustebau: „Pamiršome namie“. Mažoji prisėdo, delniukais susiėmė už galvos, kietai sučiaupusi lūpytes pamąstė ir pokštelėjo: „Važiuojam į parduotuvę naujo“. Ačiū Dievui, pavyko įrodyti, kad naktį parduotuvės nedirba. Tada Jorė pirštuku bedė į šešiasdešimtmetės gėlininkės iš gretimo namelio šviečiantį langą. Šiaip ne taip įrodėme, kad kiekvienuose (net pačiuose padoriausiuose) namuose atsarginių čiulptukų paprastai nebūna. Nepatenkinta Jorė nučiukšėjo į lovą. Tada nenutuokiau, kokia laukia naktis. Mažoji muistėsi, nerimavo, mykė ir vis pravirkdavo. Tai tęsėsi apie tris valandas. Gal šešis kartus kilau iš lovos, ryžtingai nusiteikusi pasiekti palėpę, tačiau šalia miegojęs vyras pagaudavo už naktinių marškinių…
Kažkaip ištvėriau. Įpusėjus nakčiai, užmigome. Mergaitė lyg pro miegą paniurkdavo ir vėl užsnūsdavo.
Ryte atsikėlusi pasidžiaugiau – atlaikiau.
Kaip atrodė antra naktis? Viskas pasikartojo. Tik užmigo mergaitė dvigubai greičiau. Jaučiausi gabi dresuotoja. Trečią naktelę ramiausiai visi parpėme. Daugiau Jorė apie čiulptuką – nė „gu-gu“.
„Gelbėk draugą!“
Jeigu į šią akciją sugebėsite įtraukti savo pipirą, rezultatų pasieksite be kraujo (ar prakaito) praliejimo. Tereikia sukurti nuotykių istoriją ar įtikinamą pasakaitę. Tarkime, „guminukas“ labai gali padėti miško tankmėje gyvenančiai raganai, kurios trys mažiukai raganiukai (kumpom nosytėm, kreivom akytėm, didelėm burnytėm) nuolat verkia. Ir tik čiulptukas gali juos nuraminti…
Pamatysite, kaip išsiplės mažos ausytės ir atvėps lūpytė beklausant tokių pasakų. Vaikelis greitai išties rankelę su čiulptuku ir dar greičiau pamirš netektį. Ypač jautresni vaikai lieka patenkinti, kad jų čiulptukai šiuo metu kažkam reikalingesni. O gal netgi gelbėja kažkieno gyvybes. Prisimenu, dvimetė giminaitė (įkvėpta pasakėlės apie žuveles), į tvenkinį pliumptelėjusi „guminuką“, pasikūkčiodama tarė: „Sudie, čiulptuk brangiausias“. O po to dvi dienas vaikščiojo išdidi ir pati kūrė čiulptuko povandeninius nuotykius. Po savaitės tik kartelį susimąstė: „Kažin ar undinėlės vaikams dar jo reikia?“
Jei sakote čiulptukui „ate“:
▪ Kuo vyresnis vaikas, tuo sunkiau bus atsisakyti čiulptuko. Idealu, jei akciją „skyrybos“ vykdys dvimečio tėvai.
▪ Jei nutarėte čiulptuką „pamesti“, tai būkite prasti detektyvai –jokiu būdu neatraskite. Svarbu, kad mažylis patikėtų, kad „guminuko“ iš tikrųjų nėra.
▪ Jei vaikas, patikėjęs pasakaite, pats čiulptuką ištiesia šuniukui, pasirūpinkite (nematant dosniajam savininkui), kad „draugelis“ realiai pradingtų. Kitaip vakare mažiukas gali persigalvoti. Jokiu būdu netaikykite lėtos „išsiskyrimo“ taktikos. Pavyzdžiui, per pokaičio miegą paslėpti, o naktį atiduoti. Taip tik erzinsite vaiką.
▪ Jei šeimoje auga du pametinukai, „papukų“ teks atsisakyti abiems iš karto. Antraip pirmagimis lengvai įveiks jaunėlio sąkandį.
▪ Nors kelios dienos prieš akciją „čiulptukui – „ate“ ištirkite aplinką. Gal kur nors (po lova, žaislų dėžėje, spintelėje ir t.t.) guli pamestas ir pamirštas „guminukas“. Galite neabejoti, pirmosiomis dienomis jūsų mažiukas bus itin pastabus ir tą čiulptuką gali atkasti nors ir iš po žemių.
