Liaudis sako: pripratimas – antras prigimimas.
Mamos diena būtų juoda, jei rytas neprasidėtų įprastu kavos puodeliu. Jei iš programos dingtų mėgstama televizijos laida. Vaiko gyvenime pripratimai dar svarbesni. Bet ateina laikas atsisveikinti su tėvų lova, sauskelnėmis, čiulptuku.
Kaip atpratinti?
Pataria vaikų ir paauglių psichiatrė, neurologė Virginija Karalienė.
Dar negimęs kūdikis sugeba įprasti prie nuolatinių arba tam tikrų pasikartojančių dalykų – mamos širdies plakimo, muzikos. Gyvendamas mamos pilve kūdikis sugeba numatyti nuolatinius pasikartojimus: jei kasdien panašiu metu yra kalbinamas mamos, paskui tėčio, vėliau – sesutės, tai pakalbintas mamos jis laukia kitų balsų. Todėl vaikutis ypač jautriai pastebi pokyčius, naujus dalykus.
Ar visiems vaikams panašiai sutampa laikas, kai galima atpratinti nuo aptariamų dalykų ir pratinti prie naujų (nuo buteliuko – prie puoduko, nuo sauskelnių – prie naktipuodžio, nuo miegojimo su mama – prie miegojimo lovytėje?)
Šis laikas individualus kiekvienam kūdikiui ar vaikui, nes tai priklauso nuo vaiko raidos, jo emocinės būklės, šeimos tradicijų ir socialinių sąlygų, suaugusiųjų skatinimo.
Nuo pusės metų kūdikį galima pratinti gerti iš puodelio, laikant jį abiem rankom. Vienerių metų vaikas jau gali valgyti šaukštu pats, tačiau kol kas netvarkingai. Iki šio amžiaus vaikutis išmoksta savarankiškai gerti iš puodelio.
8-9 mėnesių kūdikis gali būti pratinamas prie puoduko, tačiau tik tuomet, jei jis tuštinasi ir šlapinasi reguliariai ir suaugusieji žino laiką. Tik antrais metų vaikas gali pradėti prašytis ant puoduko.
Miegojimas savo lovytėje daugiau priklauso nuo šeimos tradicijų, vaiko emocinės būklės, todėl šiuo atveju reikia elgtis individualiai. Pirmaisiais gyvenimo metais susiformavęs prieraišumas išlieka ilgam.
Kaip tėvai turėtų elgtis atpratindami vaiką nuo jo pamėgtų dalykų? Ar yra bendras metodas, ar reikia pasitikėti tik intuicija?
Keli geri patarimai:
Niekada nuo ko nors atpratindami ar pripratindami nedarykite vaikui spaudimo. Tačiau nepraleiskite laikotarpio, kai mažylis pasirengęs pirmą kartą pabandyti.
Reikėtų mažyliui savo ir kitų vaikų pavyzdžiu daug kartų rodyti, ką ir kaip reikia daryti, veiksmus komentuoti žodžiais. Stenkitės palaikyti vaiko pastangas, net jeigu jos be rezultatų – pagirti, paploti, pasidžiaugti.
Pavykusį savarankišką veiksmą verta ypač pažymėti, pagirti ir girti kiekvieną kartą, kai vaikui vėl pasiseka.
Reikėtų nupirkti specialiai vaiko įgūdžiams lavinti sukurtų daiktų (puodelį su dviem ąselėmis, puodelį, iš kurio neišsilieja arbata), tačiau greta reikėtų rodyti veiksmus su tikrais daiktais, pritaikytais vaiko ūgiui.
Nereikėtų bausti, kritikuoti, barti vaiko už nesėkmes, nevykusį mėginimą (kitaip praras norą bandyti).
Neverta daryti už vaiką to, ką gali jis pats. Kai vaikas mokosi naujų dalykų, suaugusiojo pagalba vaiką gali trikdyti. Tačiau reikia pastebėti, kai vaikui reikia paramos.
Visi šie metodai skirti didinti vaiko pasitikėjimą savo galimybėmis, padeda įgyti daugiau savarankiškumo, ugdo drąsą eksperimentuoti, išmėginti.
Kaip sureaguoti, kai vaikas jau atprato, bet po kurio laiko (gimus antram vaikui) vėl griebiasi čiulptuko?
Jei gimė broliukas arba sesutė, vaikas pastebi, kad mamytės skiria jam mažiau dėmesio, daugiau kontroliuoja, daugiau reikalauja, mažiau kalbina ir komentuoja vaiko veiksmus, pasiūlo mažiau naujos veiklos. Vyresnis vaikas pavydi artimųjų dėmesio kūdikiui, todėl dažnai stengiasi elgtis taip, kaip mažylis (čiulpti čiulptuką, verkti kaip mažylis). Niekada nebauskite, nesijuokite iš vaiko, o suradusi laiko mėginkite išklausyti vaiko motyvaciją, kodėl jis taip elgiasi, vis pabrėžkite, koks svarbus jis yra pagalbininkas mamai.
Ką iš viso vaiko gyvenime reiškia čiulptukas?
Čiulptukas – vienas iš pirmųjų daiktų, prie kurio vaikas priprato šiame gyvenime. Vėliau mylimų ir brangių daiktų įvairiais gyvenimo periodais bus daugiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad išsiskyrimai su jais vaikui bus taip pat skausmingi, todėl niekada nereikia atimti, paslėpti, o verta stengtis kartu surasti sprendimą, norint jų atsisakyti visai ar vienus keičiant į kitus. Susitarkite su vaiku, kad jis pats čiulptuką atiduotų, padovanotų ar net išmestų.
Patirtimi dalinasi skaitytojos:
Kaip atpratinau nuo …
…čiulptuko
Nuo čiulptuko Antanas atprato, kai jam buvo maždaug 1 metai 7 mėnesiai. Migdant jam vis dar reikėjo čiulptuko.
Čiulptukas jam buvo mielas ir artimas, matyt, dėl to, kad galėdavo jį šlifuoti tarp dantų (pats čiulpimo procesas nebuvo toks aktualus). Vieną dieną mielasis daikčiukas neatlaikė šlifavimo ir sutrūko.
Teko ieškoti brolio-dvynio. Išdezinfekavę lygiai tokį pat čiulptuką, vakare jį padavėme Antanui. Bet… naujojo čiulptuko sūnus nepripažino. Mat senasis buvo savotiško skonio ir tamprumo, o tuo nepasižymėjo naujasis. Antanas sviedė naująjį čiulptuką kuo toliau. Ir liūdnai užmigo be čiulptuko. Nuo to karto jo nebepasigedo.
Antano mama Irena
…buteliuko
Aistei jau buvo 2 metai 9 mėnesiai, bet ryte ir vakare pienuką vis dar gerdavo iš buteliuko. Lyg ir nieko tokio, bet mane tai nervindavo. Kartą nuėjome su Aiste aplankyti mano draugės, kuriai gimė berniukas.
Įkalbėjau Aistutę padovanoti buteliuką mažyliui, nes jis dar nemoka gerti iš puodelio, o jai – puikiai sekasi. Buteliuką perrišome žydru kaspinėliu. Kad neliūdėtų, pažadėjau Aistei, kad užsuksime į parduotuvę ir išsirinksime patį gražiausią puodelį. Namo grįžome be buteliuko, bet su gražiu puodeliu.
Tiesa, kitą dieną buteliuko pasigedo, ieškojo senoje vietoje, bet prisiminė, kad padovanojo, ir nurimo.
Vėl priminiau, kokia ji šaunuolė, kad padovanojo mažyliui, jis dabar turi iš ko gerti. Tad prisiminusi buteliuką ji šypsosi ir didžiuojasi savimi.
Aistės mama Jurgita
Nupirkome puodelį su snapeliu, bet dukra iš jo gerti atsisakė. Gerdavo tik iš buteliuko. Tad puodelis gulėjo spintelėje, ir tiek. Po kelių savaičių Gerda atidarė spintelę ir aptiko puodelį. Padavė man ir pasakė:
Pilk. Nuo tos dienos iš buteliuko ji nebegėrė. Manau, vaiko nereikia versti daryti ką nors per prievartą. Ateina laikas, kai vaikas pats ima ir nuo ko nors atpranta.
Gerdos mama Lilija iš Šiaulių
…sauskelnių
Emilijai 1 metai ir 2 mėnesiai, o jai jau nebereikia sauskelnių. Atpratinti mergaitę pradėjau nuo gražaus naktinio puoduko. Jį nupirkusi vis rodydavau dukrai, kalbėjau, ką reikia su juo daryti. Puoduką pastačiau matomoje vietoje, kad Emilijos akytės visą laiką už jų užkliūtų. Po dviejų savaičių Emilijai puodukas tapo viena svarbiausių kambario detalių. Pabandė ant jo atsisėsti (Emilijai buvo 8 mėnesiai) ir patį pirmą kartą jai pavyko. Kol kas puodukas buvo tik žaidimas. Kai Emilija pradėjo vaikščioti (10-11 mėnesių), pradėjau prie puoduko pratinti rimčiau. Sodindavau po kiekvieno miego, išmokau suskaičiuoti laiką, kada ji norėtų siusiuko. Tą veiksmą vadindavo trumpai – si. Kai Emilija pasišlapindavo į puoduką, parodydavau jai, ką padarė. Ji irgi džiugiai rodydavo savo mažu pirštuku ir sakydavo „si“.
Štai mano patarimai: atpratinkite nuo sauskelnių, kai vaiko gyvenime yra nedaug įvykių (niekas nesisvečiuoja, nedygsta dantys). Iš pradžių ilgai pažindinkite su naktiniu puoduku. Sodinkite, kai pamiega, pavalgo, atsigeria. Vaiką galima visko išmokinti, tereikia su juo užsiimti.
Emilijos mama Laima
Nuo 8 mėnesių kankinau sūnų, sodindama ant puoduko. Laukdavau 10 minučių, kol jis padarys, o jis nieko nedarydavo. Vos apmaudavau kelnes, nubėgdavo į kambario kampą ir padarydavo į kelnes. Kai išmoko kalbėti, vis klausdavau: „Ar nori ant puoduko?“ Jis atsakydavo „ne“ ir tuoj atsirasdavo balutė. Į lauką ar svečius eidavome prisikrovę pilną maišą žaislų, sauskelnių ir kelnių. Galop nusispjoviau ir pasakiau sau – tegul vaikšto su sausklenėmis iki mokyklos, aš nebesikankinsiu. Kai sukako 3 metai, sūnus pareiškė: „Mama, aš nebenoriu sauskelnių. Darysiu į klozetą, nes ant puoduko daro tik mergaitės“.
Štai tada ir atsisveikinome su sauskelnėmis.
Dukrytę prie naktinio puoduko pratinau irgi nuo 8 mėnesių. Vos atsisėdusi ji surėkė taip, lyg sėstų ant kaktuso ar dilgėlių krūmo. Pasakiau sau: „Nekankinsiu nei savęs, nei vaiko. Pirksiu sauskelnes, kol dukrai pačiai pabos“. Ne kartą parduotuvėje teko rinktis: sauskelnės ar skanėstas, kokia nors maloni smulkmena. 2 metų ir 2 mėnesių dukrytė pradėjo lankyti teatro studiją. Po savaitės ji man pasakė: „Ten galima daryti viską, net eiti į tualetą“. Dar po pusmečio išdrįsau dukrai pasiūlyti: „Tu didelė mergaitė, lankai būrelį, viską supranti. Štai – tavo puodukas, štai – nuostabios kelnaitės. Jei nedarysi į puoduką, kelnaitės bus šlapios ir nešvarios“. Dukra viską suprato ir nuo tol ant puoduko daro „visus reikalus“.
Danieliaus ir Kamilės mama Žana
Kai Edvinui sukako pusė metų, namuose prasidėjo didžiosios permainos. Atsirado naktinis puodukas, o čiulptukas pradėjo „slapstytis“. Jį „atrasdavome“, tik kai reikėdavo miegoti. O dieną – nematydavo ir nereikėdavo (po 2 mėnesių naktį čiulptuką pakeitė meškutis, kurį apsikabinus miegelis buvo toks pats saldus). Kadangi 6 mėnesių Edvinukas jau sėdėjo pats, pradėjau sodinti jį ant puoduko. Kaip apsidžiaugdavo tėveliai ir puodukas (imdavo ir užgrodavo), kai Edvinas ką nors į jį padarydavo.
Glostydavau Edviną ir vadindavau šaunuoliu. Netrukus ir pats Edvinas užgrojus puodukui pradėdavo glostyti sau galvelę ir sakyti „sasa“. Sauskelnės liko tik nakčiai ir išvykoms. Jų visiškai nebereikėjo, kai Edvinui buvo 1,5 metų.
Edvino mama Jolanta Sutkuvienė
Mano Viktorijai dar tik metukai, tad ji vis dar su sauskelnėmis. Rengiuosi atpratinti ir naudosiu tą patį metodą, kuris pasitvirtino su vyresne dukrele Gabija. Pirmiausia dukrą supažindinau su puoduku.
Mergaitė su juo žaidė, sodino ant jo žaislus. Tik tada, kai priprato prie naujojo daikto, mėginau sodinti.
Kai nebebijojo ir atsisėsti, labai gyriau. Šitokios treniruotės tęsėsi gana ilgai, kol puodukas tapo ritualu (ryte, per pietus ir vakare). Gabija su puoduku susidraugavo per pusę metų ir atsisveikino su sauskelnėmis.
Gabijos ir Viktorijos mama Jolanta
…miegojimo tėvų lovoje
Gyvename vieno kambario bute, tad vaiko lovytė stovi prie mūsų lovos. Vakare dukra užmigdavo mūsų lovoje, tada ją perkeldavau į jos lovytę, naktį ji vėl ateidavo pas mus, aš vėl ją nešdavau atgal. Ir taip – 20 kartų per naktį. Pamažu tų nešiojimų vis mažėjo, ko atėjo ta naktis, kai jos visai nebereikėjo pernešti, nes ji paprasčiausiai naktį nebeatėjo į mūsų lovą. Manau, mano atpratinimo būdas netikras, nes ne aš ją atpratinau, bet ji pati atprato. Toks laukimo būdas sunkus ir ne kiekvienai mamai užteks kantrybės. Bet man užteko.
Tatjana Andrejeva
Trumpai
Kai svečiavomės pas senelius, matėme šuniukų šeimynėlę, o grįžę namo „apsižiūrėjome“, kad čiulptuko nėra. „Supratome“, kad jį „pavogė“ šuniukas ir nunešė savo mažiems vaikučiams. Mantas vis paklausdavo, ar šuniukas atiduos, bet paskui pamiršo.
Jolanta
Nuo čiulptuko dukra atprato pati – paprasčiausiai jį visiškai sugriaužė. Kai nebesilaikė burnoje, tai ir nebereikėjo… Patariu nukirpti guminę čiulptuko galvą, vaikas pamatys, kad daiktas „sugedo“, ir jo nebereikės.
Tatjana
Vieną rytą su tėčiu gėrėme kavą. Išgėrę palikome puodelius ant stalo. Gerda priėjo ir įmetė savo čiulptuką į kavos tirščius. Supykau ir pasakiau: „Jei taip padarei, tai dabar išmesiu čiulptuką lauk“. Daugiau čiulptuko Gerda nebematė. Kai paklausdavo, kur, sakydavau – pati matei, kad išmečiau.
Lilija
Vakare prieš miegą Raminta žaidė su čiulptuku: ji numeta, o aš turiu pakelti. Kai čiulptukas nukrito po lova, aš jį paslėpiau ir pasakiau, kad nerandu. Paieškos buvo audringos: po lova, po pagalve, lovytėje, stalčiuje… Kai nerado, teko gultis be čiulptuko. Kitą dieną dar paieškojo ir pamiršo.
Ramunė K.
Kaip atpratinti?
Pataria vaikų ir paauglių psichiatrė, neurologė Virginija Karalienė
Dar negimęs kūdikis sugeba įprasti prie nuolatinių arba tam tikrų pasikartojančių dalykų – mamos širdies plakimo, muzikos. Gyvendamas mamos pilve kūdikis sugeba numatyti nuolatinius pasikartojimus: jei kasdien panašiu metu yra kalbinamas mamos, paskui tėčio, vėliau – sesutės, tai pakalbintas mamos jis laukia kitų balsų. Todėl vaikutis ypač jautriai pastebi pokyčius, naujus dalykus.
Ar visiems vaikams panašiai sutampa laikas, kai galima atpratinti nuo aptariamų dalykų ir pratinti prie naujų (nuo buteliuko – prie puoduko, nuo sauskelnių – prie naktipuodžio, nuo miegojimo su mama – prie miegojimo lovytėje?)
Šis laikas individualus kiekvienam kūdikiui ar vaikui, nes tai priklauso nuo vaiko raidos, jo emocinės būklės, šeimos tradicijų ir socialinių sąlygų, suaugusiųjų skatinimo.
Nuo pusės metų kūdikį galima pratinti gerti iš puodelio, laikant jį abiem rankom. Vienerių metų vaikas jau gali valgyti šaukštu pats, tačiau kol kas netvarkingai. Iki šio amžiaus vaikutis išmoksta savarankiškai gerti iš puodelio.
8-9 mėnesių kūdikis gali būti pratinamas prie puoduko, tačiau tik tuomet, jei jis tuštinasi ir šlapinasi reguliariai ir suaugusieji žino laiką. Tik antrais metų vaikas gali pradėti prašytis ant puoduko.
Miegojimas savo lovytėje daugiau priklauso nuo šeimos tradicijų, vaiko emocinės būklės, todėl šiuo atveju reikia elgtis individualiai. Pirmaisiais gyvenimo metais susiformavęs prieraišumas išlieka ilgam.
Kaip tėvai turėtų elgtis atpratindami vaiką nuo jo pamėgtų dalykų? Ar yra bendras metodas, ar reikia pasitikėti tik intuicija?
Keli geri patarimai:
Niekada nuo ko nors atpratindami ar pripratindami nedarykite vaikui spaudimo. Tačiau nepraleiskite laikotarpio, kai mažylis pasirengęs pirmą kartą pabandyti.
Reikėtų mažyliui savo ir kitų vaikų pavyzdžiu daug kartų rodyti, ką ir kaip reikia daryti, veiksmus komentuoti žodžiais. Stenkitės palaikyti vaiko pastangas, net jeigu jos be rezultatų – pagirti, paploti, pasidžiaugti.
Pavykusį savarankišką veiksmą verta ypač pažymėti, pagirti ir girti kiekvieną kartą, kai vaikui vėl pasiseka.
Reikėtų nupirkti specialiai vaiko įgūdžiams lavinti sukurtų daiktų (puodelį su dviem ąselėmis, puodelį, iš kurio neišsilieja arbata), tačiau greta reikėtų rodyti veiksmus su tikrais daiktais, pritaikytais vaiko ūgiui.
Nereikėtų bausti, kritikuoti, barti vaiko už nesėkmes, nevykusį mėginimą (kitaip praras norą bandyti).
Neverta daryti už vaiką to, ką gali jis pats. Kai vaikas mokosi naujų dalykų, suaugusiojo pagalba vaiką gali trikdyti. Tačiau reikia pastebėti, kai vaikui reikia paramos.
Visi šie metodai skirti didinti vaiko pasitikėjimą savo galimybėmis, padeda įgyti daugiau savarankiškumo, ugdo drąsą eksperimentuoti, išmėginti.
Kaip sureaguoti, kai vaikas jau atprato, bet po kurio laiko (gimus antram vaikui) vėl griebiasi čiulptuko?
Jei gimė broliukas arba sesutė, vaikas pastebi, kad mamytės skiria jam mažiau dėmesio, daugiau kontroliuoja, daugiau reikalauja, mažiau kalbina ir komentuoja vaiko veiksmus, pasiūlo mažiau naujos veiklos. Vyresnis vaikas pavydi artimųjų dėmesio kūdikiui, todėl dažnai stengiasi elgtis taip, kaip mažylis (čiulpti čiulptuką, verkti kaip mažylis). Niekada nebauskite, nesijuokite iš vaiko, o suradusi laiko mėginkite išklausyti vaiko motyvaciją, kodėl jis taip elgiasi, vis pabrėžkite, koks svarbus jis yra pagalbininkas mamai.
Ką iš viso vaiko gyvenime reiškia čiulptukas?
Čiulptukas – vienas iš pirmųjų daiktų, prie kurio vaikas priprato šiame gyvenime. Vėliau mylimų ir brangių daiktų įvairiais gyvenimo periodais bus daugiau. Tačiau nereikia pamiršti, kad išsiskyrimai su jais vaikui bus taip pat skausmingi, todėl niekada nereikia atimti, paslėpti, o verta stengtis kartu surasti sprendimą, norint jų atsisakyti visai ar vienus keičiant į kitus. Susitarkite su vaiku, kad jis pats čiulptuką atiduotų, padovanotų ar net išmestų.
„Mamos žurnalas“
