Kaip ir kada mokyti sėdėti ant puoduko, daugiau patarimų rasite J. Jadkonytės-Petraitienės knygoje „Pypliotyra“.
„Darbų“ eiliškumas
Kada vaikas turėtų nebedaryti į kelnytes?
Vaikų psichiatrė S. Povilėnaitė sako, kad tikslaus amžiaus nusakyti negalima. V
Vaikas sugeba tai kontroliuoti, kai subręsta jo nervų sistema. Pirmaisiais gyvenimo metais jautriausia kūno dalis yra burna, per kurią na tik maitinama, bet ir susipažįstama su aplinka. Kiekvienas naujas daiktas pirmiausia „patikrinamas“ jį apžiojant, palaižant ir pan. Įžengęs į antrus metus mažylis pamažu pradeda labiau pažinti savo kūną. Jis mokosi kontroliuoti savo šlapimo pūslės ir žarnyno veiklą. Iš pradžių tai gali būti tik savitas žaidimas: pavyks ar ne?
Pamažu tai tampa sąmoningu veiksmu. Eiliškumas turėtų būti toks. Pirmiausia vaikas išmoksta nesituštinti naktį. Paskui šį procesą išmoksta kontroliuoti dieną. Ir tik vėliau – nesišlapinti naktį ir dieną daryti į puoduką. Tai vaikai dažniausiai pasiekia trečiais-ketvirtais gyvenimo metais. Taigi barti ar reikalauti švaros iš jaunesnio negalima, nes jis dar fiziškai nesubrendęs.
Šlapios paklodės iki ketverių
Jei iki penkerių metų vaiko lovytė naktimis vis dar šlapia, psichiatrė sako, kad nieko baisaus. Taip pat nieko baisaus ir tai, jei ketverių metų neturintis pipiras vis dar daro į kelnytes. Paprastai vaikai to išmoksta daug anksčiau, tačiau medikai leidžia kur kas daugiau. O kaip dėl pusės metų pupuliuko, kuris, pasodintas ant puoduko, palieka jame balutę? S. Povilėnaitė sako, kad tai tik atsitiktinumas, o ne sąmoningas veiksmas. Pastebėta, kad kūdikiai refleksiškai reaguoja į šaltesnį orą. Todėl vaikelį išvysčius ar pasodinus ant puoduko tiesiog suveikia refleksas, ir vaikutis pasišlapina.
„Nedavei saldainiuko – prikrausiu į kelnes“
Ir vis dėl to neretai mamos sodina jonukus ir mildutes bei reikalauja nesikelti tol, kol pripildys puoduką. Tai viena didžiausių ir gana dažnų tėvų klaidų. Noras būti švariam natūraliai atsiranda antraisiais-trečiaisiais gyvenimo metais.
Turbūt ne viena mama prisimins, kaip iki šiol mėgęs iki ausų išsiteplioti dažais ar vos ne nardyti kieme po purvus mažylis pradeda reikalauti tik ypač švaraus seilinuko, atsisako valgyti, jei ant stalo užtiško sriubos, nusipurto pamatęs nešvarius batukus… Tai ženklas, kad vaikas yra pasiruošęs mokytis ir kitų švaros įgūdžių nykštukų namelyje. Būtent mokytis, o ne daryti tai verčiamas. Psichiatrė mano, kad šiuo atveju vaikas gali įsivaizduoti galįs valdyti tėvus. Neretai pasitaiko, kad mažieji, išmokę kontroliuoti savo tuštinimosi funkcijas, tuo ima naudotis tarytum ginklu. ,,Aha, mamytė nedavė saldainiuko, prikrausiu į kelnes…“ Arba: ,,Šiandien tokia graži diena, mama žaidžia su manimi, reikia ją pamaloninti – kur tas mano puodukas?“ S. Povilėnaitė pabrėžia, kad toks vaiko elgesys rodo netinkamą vaiko ir tėvų ryšį, dėl to reikėtų pasikonsultuoti su specialistu.
Metas susipažinti su puoduku
O ką daryti su dvimečiu, kuris verčiau pats užsisegs sauskelnes ir jas pasikeis nei atsisės ant puoduko? Psichiatrė sako, kad sėsti ant puoduko galima pratinti pusantrų-dvejų metų vaiką. Pavyzdžiui, iš ryto pavalgę pusryčius pasiūlykite prisėst ir ant puoduko. Tačiau nepamiškite, tai tik pasiūlymas. Vaikas gali atsisėti, o gali ir ne. Kitą rytą vėl. Tik nereikalaukite, kad rymotų pusvalandį, kol ką nors ,,sukurs“. Labai svarbu, kad vaikas jaustųsi pats už tai atsakingas. Jei sėdėti ant puoduko neįgunda iki dvejų metų, irgi nieko baisaus. Nereikėtų įtarinėti, kad tai daro tyčia. Tiesiog ne visada mažylis gali tai kontroliuoti. Juk, kaip jau minėta, iki šio amžiaus dar formuojasi nervinės jungtys, kurios reguliuoja gamtos reikalus.
„Ar nori pas nykštukus?“
Juliuko mama vis prašo darželio auklėtojos, kad ši nuolat vaiko klaustų: „Ar nori siusiuko?“ O ir pati namuose kas keliolika minučių vis pritūpia prie sūnaus ir siūlo užbėgti „pas nykštukus“. Ar iš tiesų vaikai tokie užuomaršos, ar verta nutraukti jų žaidimą tam, kad primintum apie gamtinius reiklaus? „Pasitaiko, kad trimečiai-keturmečiai tai pamiršta, – komentuoja psichiatrė. – Ir jei mama per žaidimą to paklausia, nieko tokio. Tačiau, jei tai daroma dažnai, švara tampa nebe paties, o mamos rūpesčiu: ,,Galiu ramiai sau žaisti, o kelnėmis tegu rūpinasi mama.“ Juk ji ne tik nuolat kamantinėja, bet kai reikia, ir nuneša, numauna kelnes, pasodina. Tad kam sukti sau galvą?
Verčiau mokykite vaiką atsakomybės. Tegu pats pajunta, kai prispiria reikalas. Juk nieko baisaus, jei kartą kitą nesulaikys.
Taip vaikas mokosi pajusti pats. Drėgnas kelnyčių turinys tikrai nėra malonus. Po truputį vaikas pats stengsis šio nemalonumo išvengti. Mes, suaugusieji, galime padėti pasirūpindami, kad drabužėliai būtų tokie, jog vaikas pats galėtų apsirengti ir nusirengti, kad puodukas visada būtų prieinamoje vietoje, kad žinotų, kur padėti šlapias kelnytes ir rasti sausas.
„Mano puodukas su roželėmis“
Trejų Justina gamtinius reikalus daro tik į savo žalią su geltonomis roželėmis puoduką. Iš pradžių tėvai džiaugėsi dukrelės švaros ir tvarkos pomėgiu. Tačiau kai savaitgalį išvyko pas giminaičius, mažoji atsisakė eiti į giminių tualetą, taip pat ir sėstis ant kito vaiko naktipuodžio. Viską darė į kelnes… Nuo tada, kaip koks šeimos narys visur kartu keliauja ir žaliasis naktipuodis. Tik kaip ilgai tai tęsis, nerimauja mama. ,,O kaip jūs elgiatės viešuosiuose tualetuose? – siūlo pasvarstyti S. Povilėnaitė. – Kiekvienas turi savo higienos supratimą. Tad gal nieko blogo, jei ir mergaitė taip elgiasi. Tačiau jei savo reikalų kitoj vietoj atlikti negalėtų vyresnis vaikas, reikėtų aiškintis, kodėl jam nesaugu. O trimečiui tai nieko keista. Juk sėdėjimas ant puoduko – intymus reikalas.
Puodelis „su maršu“
Kaip paskatinti sėdėti ant puoduko? Juk negali visą laiką aikčioti ir girti. Antra vertus, rinkoje pasirodė naktipuodžių, į kuriuos įpylus skysčio, ima groti melodija. Ar pirkti tokį stebuklingąjį „instrumentą“, ar verčiau šio reikalo nesureikšminti ir pirkti klasikinį naktipuodį? Psichiatrė sako, kad pirmiausia, jis turi būti patogus vaikui. Svarbu, kad jam nebūtų sunku užsiropšti, kad nebūtų šaltas (metalinis), o maršai ir panašūs įrenginiai nėra būtini. Nereikėtų to labai sureikšminti. Juk tuštinimasis – tai viena organizmo funkcijų. Norėdami paskatinti, galime tiesiog pagirti vaiką: „Šaunuolis, kad padarei į puoduką“. Beje, šį verta įsigyti tada, kai vaikui jau yra pusantrų metų. Pastatykite prieinamoje vietoje. Paaiškinkite, ką reikėtų daryti. Tačiau jokiu būdu nepykite ant atžalos, jei šį daiktą naudoja ne pagal paskirtį.
„Sausasis metas“
Jei iki penkerių metų sūnaus lova kartais dar būna šlapia, per daug nerimauti nereikia (naktimis dažniau šlapinasi berniukai). Prieš eidami pas gydytoją, išsiaiškinkite, ar tokių bėdų neturėjo kuris nors iš tėvų, nes labai dažnai tai paveldėta.
Dėmesį reikėtų atkreipti, jei kelis mėnesius buvo „sausasis metas“, o dabar vėl lovelė šlapia. Didelė tikimybė, kad yra psichologinių bėdų. Gal vaikas ėmė lankyti darželį, gal gimė jaunesnis brolis, gal ko nors išsigando ir pan. Šiuo atveju verta pasitarti su specialistais.
Svarbiausios datos:
15 mėn. vaikutis ima pastebėti, kad jis valingai kažką padaro į kelnytes. Apie tai jis iš karto praneša tėvams.
18 mėn. ima domėtis puoduku ir kažkurią akimirką ant jo nutūps, gali būti, kad rezultatyviai.
Tarp 2–2,5 m. jis savarankiškai sėdasi ant puoduko ir sėkmingai viską padaro. Tik „uodegėlei“ nuvalyti dar reikės mamos pagalbos.
Keletas patarimų, padėsiančių susidraugauti su puoduku:
Puodukui namie reikėtų parinkti tinkamą vietą. Jis turėtų būti visada vaikui pasiekiamoje vietoje, geriausiai tualete.
Nebesekite 1,5–2 m. vaikui sauskelnių namie (tik jei kur nors išsiruošiate), nes jūsų vaikutis turi pajusti, ką reiškia šlapios kelnytės.
Daugelis šio amžiaus vaikų didžiuojasi savo laimėjimais. Tad pagirkite už parodytas pastangas ir gerai atliktą darbą. Tik nepersistenkite, nes tuo mažasis gali imti piktnaudžiauti. Jis turi suprasti, kad tai daro dėl savęs.
Jei vaikas pats ims tvarkyti savo reikalus, pasitikėkite juo. Juk tai pirmas vaiko intymumas. Net jei dalis „turtelio“ nutūps šalia puoduko arba mažasis norėdamas „siusiuko“ sugalvos nusimauti batukus, būkite kantrūs. Jei vaikas, sėdėdamas ant puoduko, atsisako jūsų pagalbos, gerbkite jo norą.
Jei jūsų mažiukui jau dveji su puse, o jis dar kartais padaro į kelnytes, nebarkite. Jei vaikas nenori bendrauti su puoduku, tai nereiškia, kad jis nevaleika. Nepriekaištaukite. Mažajam labiau reikia, kad jį mama paguostų ir nuramintų. Jis jau supranta, kas yra gėda. Ar kada nors susimąstėte, kodėl suaugusieji taip laikosi švaros? Atsakymas paprastas – tai malonu. Todėl neverta vaiko skubinti, leiskite jam pačiam pajusti, kas yra geriau ir maloniau. Šitaip greičiau pasieksite trokštamą rezultatą.
