Savaitgaliais skaitytojos retai skambina. Tad skambutis šeštadienio vakarą buvo kiek netikėtas.
„Sakykite, ar galiu išdrįsti paskambinti docentui A.Vingrui tiesiai į mobilųjį ir paprašyti jo patarimo? Esu jūsų skaitytoja, močiutė. Man labai neramu dėl vieno dalyko… O docentu pasitikiu…“.
Moters balsas išdavė, kad problema tikrai didelė. Kitaip ar kiltų mintis trukdyti docentą A.Vingrą ilgojo savaitgalio metu? Pasmalsavome – kas gi nutiko? Močiutė atsivėrė. Po pokalbio palengvėjo ir jai, ir mums, ir docentui (nes patarėme jam neskambinti). Pasirodo, anūkėlis, kuriam tuoj 3 metai, yra visiškai sveikas, protingas. Tačiau vis dar nesėda ant puoduko. Močiutė išbandė visas gudrybes ir… pasidavė. Sauskelnių ir puoduko dvikovoje laimėjo sauskelnės.
Ką močiutė darė? Pirmiausia ji nupirko puoduką. Tada – mažųjų enciklopediją, kurioje išvardintos ir parodytos kūno dalys. Anūkėlis (kuris jau puikiai kalba) susidomėjęs vartė enciklopediją, vardino ir įsiminė anatomiją. Knyga jam labai patiko! Tačiau nė per milimetrą nepriartino prie puoduko. Močiutė sekė pasakas, aiškino ir įkalbinėjo, gėdino ir įtikinėjo. Pravedė ir gamtos pamokėles – vedėsi anūką stebėti, kaip sisioja šuniukai ir kačiukai. Tačiau rezultatas liko koks ir buvęs – pilnos sauskelnės, bet tuščias puodukas. Močiutė ilgesingai prisiminė laikus, kai jos dukros (viena kurių – protingojo anūkėlio mama) drausmingai padarydavo į puoduką jau nuo 7 mėnesių.
Močiutės prašymu pateikėme klausimų docentui.
Kodėl mes savo vaikus išmokydavome prašytis ir daryti ant puoduko nuo 7 mėnesių, o dabar neįmanoma išmokyti net nuo 2,5 metų?
Kūdikis (vaikas iki 1 metų) nėra tokia sąmoninga asmenybė, kad pas prašytųsi ant puoduko. Universalia kalba – verksmu arba išskirtiniais judesiais – mažasis nepraneša, kad nori tuštintis ar šlapintis. Pastebėta, kad dalis kūdikių pasišlapina ar pasituština prasibudę ir baigę valgyti. Tik gerai sėdintys kūdikiai, atsibudę ir po valgio, kai leidžiama atsirūgti, kelioms minutėms gali būti pasodinami ant patogaus puoduko.
Sėdėjimas ant puoduko gali būti ilginamas iki 10 min. Mažyliui sėdėjimas ant puoduko neturi įkyrėti, kad buvimas nesukeltų neigiamų emocijų, nes susijaudinęs kūdikis į puoduką tikrai nieko nepadarys ir taps neramus net pamatęs puoduką. Atlikdami bet kokį veiksmą, vaikui lėtai, ramiai paaiškinkite, ką darote. Tą patį kartokite daug kartų. Tik šitaip darant vaikas supras, ko iš jo norima. Nenusiminkite, jei vaikas viską suvokia ne tuoj pat, o vėliau.
Jei pakėlę kūdikį nuo puoduko nieko jame neaptinkate, nerodykite rūgščios minos ir kitokio nepasitenkinimo, nes kūdikis subtiliai jaučia suaugusiųjų nuotaikas. Jei kokį nors „turinį“ puoduke aptikote, kūdikį apdovanokite plačia šypsena, pagirkite, paglostykite. Fiksuoti mintį „daryti ant puoduko nuo 7 mėnesių“ neteisinga, nes vieni mažyliai savarankiškai gali pasėdėti sulaukę 6 mėn., o kiti tik 8 mėn. Svarbu nuolat mažylį prižiūrinčiųjų asmenų nuovokumas ir supratimas, kad jis šlapinimosi ir tuštinimosi procesų iki 1,5-2 metų sąmoningai nereguliuoja ir todėl dažnai nesupranta, ko iš jo norima.
Kaip mokytis sisioti berniuką – stovint ar sėdint? Piešinėliuose anūkas matė, kaip šuniukai ir kačiukai sisioja stovėdami. Jis irgi nori taip. Ką manote?
Kaip pradėti mokyti šlapintis berniuką, nėra esminio skirtumo. Svarbiausia jį išmokyti šlapintis. Berniukams, kaip ir mergaitėms, lengviau išmokti šlapintis sėdint, nes mažyliai neskiria šlapinimosi nuo tuštinimosi, ir atvirkščiai. Dažnai atsisėdę ant puoduko mažyliai tuo pačiu metu ir pasišlapina, ir pasituština.
Ir tai natūralu. Kad šalia puoduko nebūtų balos, berniukams parinkite puoduką su išgaubtu „snapeliu“. Kai mažasis sugebės sąmoningai pasišlapinti, jis netruks išmokti šlapintis stovėdamas, žinoma, jei matys taip darantį tėtį ar dėdę (vaikai kopijuoja vyresniųjų veiksmus). Dar geriau, kad vyresnis brolis, tėtis ar senelis mažąjį daug kartų pamokytų, kaip stovint pasišlapinti į unitazą. Svarbiausia – neskubinti įvykių.
Nuo ko ir KADA pradėti pratinimo prie puoduko maratoną?
Pirmiausia įsigykite patogų puoduką. Svarbu, kad mažylis „neįkristų į puoduką“. Pirkdami puoduką „savininkui“ būtinai leiskite ant jo atsisėsti. Kada ir kaip pradėti sodinti ant puoduko, nuomonės skirtingos.
Štai keli patarimai, pasirinkite artimiausius Jums:
Prie puoduko pratinkite ne anksčiau kaip 11 gyvenimo mėnesį, nes kol kūdikis suvokia, ko iš jo norima, praeina dar 3-4 mėn.
Amerikiečių psichologas A. Fromas teigia, kad geriausia vaiką sodinti ant puoduko tuomet, kai jam sukanka 13-14 mėn. – tada jis pradeda suprasti, ko iš jo norima. Pirmiausia vaikas išmoksta pasituštinti, ir tik po to pasišlapinti į puoduką.
Kai sodinate ant puoduko gerai sėdintį kūdikį, prisiminkite, kad jis nei fiziškai, nei psichiškai negali padaryti tai, ko iš jo norite. Todėl jam prieš kiekvieną sodinimą turite paaiškinti, ką ir kodėl darote. Svarbu, kad mažylis nesusierzintų, nesupyktų.
Kai tik vaikas atsibunda, jį tuoj sodinkite ant puoduko. Sodinkite prieš ir po valgio.
Sodinimas ant puoduko turi būti susijęs su maloniais pojūčiais – puodukas vaikui turi būti nei per didelis, nei per mažas, nešaltas, nekarštas (pasitaiko ydingo įpročio į puoduką įpilti šilto vandens – taip nedaroma!).
Neverskite vaiko sėdėti ant puoduko ilgiau negu 10 min. Jeigu mažylį ilgai laikote ant puoduko, jis pyksta dar ir dėl to, kad neleidžiate jam žaisti. Jis nesuvokia, kodėl mama ar kiti suaugusieji taip su juo elgiasi, kodėl ignoruoja jo norus.
Su sėdinčiuoju ant puoduko vaiku intensyviai nežaiskite, nes išblaškysite mažylį ir jam gali nepavykti pasituštinti ar pasišlapinti.
Jeigu pavyko padaryti į puoduką – pagirkite. Jeigu nepavyko – nebarkite, nuraminkite, pasakykite, kad kitą kartą jis tikrai padarys.
Nepriminkite apie puoduką kas 10 minučių.
Kodėl mano anūkas jau kalba, viską supranta, bet ant puoduko nedaro, nors tu ką!?
Pripratinimas prie puoduko – vienas iš svarbiausių mažylio „universitetų“. Mokslams asmenybė turi subręsti. Pastebėta, kad mažyliai naujų įgūdžių greičiau ir geriau įgyja tuomet, kai jie supranta jų prasmę, t.y. kai jie patys ką nors daro, norėdami tai daryti. Kiekvienas vaikas tobulėja skirtingai, todėl neįmanoma nurodyti tikslaus laiko, kada mažylį pradėti sodinti ant puoduko. Jeigu „viską supranta“, tuomet reikia kantriai aiškinti, koks jis bus geras, kai padarys į puoduką, už „pasiekimus“ būtina pagirti.
Ar berniukas, tiek ilgai dėvintis sauskelnes (net iki 3 metų!), užaugs vaisingas?
Neigiamas sauskelnių poveikis būsimų vyrų vaisingumui moksliniais tyrimais kol kas nepatvirtintas, tačiau diskusijos nerimsta. Prieš kelerius metus Amerikoje pastebėta, kad gerokai padaugėjo nevaisingų vyrų.
Įtariama priežastis – ilgalaikis sauskelnių nešiojimas. Įtariama, kad sauskelnių segėjimas nuo 1 iki 4 metų kenkia, nes gali „perkaitinti“ kiaušinėlius. Dėl šios priežasties ateityje gali nukentėti spermos kokybė. Gaila, kad daug šeimų nenori vargti, ir antrais vaiko gyvenimo metais jo nepratina prie puoduko. Kai kurie mažyliai sauskelnes segi vos ne iki 4 metų. Jei kūdikis „sauskelninis“, jam reikia kuo ilgiau leisti pabūti nuogu užpakaliu.
Oro vonios leidžia odai natūraliai kvėpuoti, organizmui pajusti temperatūrų skirtumus, grūdintis. Prie natūralių medvilninių vystyklų grįžta tik užsispyrusios ekologiškai vaikus auginti šeimos. Kuo daugiau tokių atsiras, tuo bus geriau. Kol nėra paskelbta įtikinamų mokslinių tyrimų rezultatų apie sauskelnių poveikį galimam berniukų vaisingumui ateityje, derėtų rasti pusiausvyrą – segti sauskelnes tik tuomet, kai be jų neįmanoma apseiti, neužmiršti natūralaus pluošto vystyklų, po kiekvienos higieninės procedūros leisti pabūti nuogu užpakaliuku.
Glaudžiai prigludę, aptempti drabužiai, kaip ir sauskelnės, sėklidėse sutrikdo temperatūros režimą, atsiranda perkaitimo pavojus. Berniuko sėklidės turi kaboti. Tada jos pačios reguliuoja temperatūrą. Kai nešiojamos tampriai prie kūno priglundančios glaudės, sėklidės priglaudžiamos prie kūno ir susidaro aukštesnė temperatūra.
Kokios prognozės, jei nė kiek nepratintume prie puoduko? Ar vaikas kažkada susivoktų pats? Kada tai būtų? Pirmoje klasėje?
Tuomet, kai pajustų nepatogumus „padaręs“ į kelnes, pats pradėtų ieškoti būdų, kad tų „pilnų kelnių“ nepatogumo nepajustų. Tačiau prognozuoti, kada tai įvyks – sunku. Į mokyklą turi ateiti vaikas, valdantis tuštinimąsi ir šlapinimąsi.
Kokia vėliausia riba, kai daryti į sauskenes vis dar normalu?
Pirmiausia vaikas išmoksta pasituštinti, ir tik po to pasišlapinti į puoduką. Mažylis, atsisėdęs ant puoduko, tuo pačiu metu gali ir pasituštinti, ir pasišlapinti. Normaliai augdami 3-3,5 m. berniukai, 2,5-3 m. mergaitės nustoja šlapintis į kelnaites, nesvarbu, ar jose būtų marlinis vystyklas, ar sauskelnės, ar kelnaitės be marlinio vystyklo. Nėra taisyklės be išimties. Susijaudinęs vaikas gali pasišlapinti į kelnaites, nors buvo atpratęs tai daryti.
Jei 4 metų vaikas nenustojo šlapintis į kelnaites, nepriklausomai nuo to, kada (dieną ar naktį) pasikartoja pasišlapinimas į kelnaites ar juolab išmatų nelaikymas, būtina pasikonsultuoti su specialistais: vaikų neurologu ir nefrologu. Paskelbta tyrimų, kad natūraliai vystomi vaikai tiesiog greičiau pajunta ir įsisąmonina šlapinimosi bei tuštinimosi procesus, greičiau įgyja gebėjimą jausti ir valdyti savo fiziologinius poreikius.
Kodėl prie puoduko greičiau ir lengviau pripranta mergaitės? Gal berniukams nepatogu sisioti į puoduką?
Pastebėta, kad jau nuo 6 mėnesių mergaitės yra nuovokesnės už berniukus, greičiau ir anksčiau, lengviau už juos įgyja naujų įgūdžių. Nepavyko aptikti jokių tyrimų, kurie teigtų, kad berniukams nepatogu šlapintis į puoduką.
Ar pateisinate tokį pratinimo būdą, kai mama ar auklė (ar močiutė) iš vaiko siunčiamų signalų supranta, kad jis greitai tuštinsis ar šlapinsis, ir pasodina ant puoduko, kitaip tariant, „gaudo“?
Taip, pateisinu. Tai vienas iš pagrindinių būdų, kaip mažylį pripratinti prie puoduko. Kaip mažylis pats savarankiškai gerai sėdi, jo sodinimas ant puoduko ir yra „gaudymas“, nes iki 13-14 mėn. daugumos mažylių nejaudina šlapios ir nešvarios (pasunkėjusios) sauskelnės ar kelnaitės su marliniais vystyklais. Dalis mažylių antrą gyvenimo pusmetį, kai atsitiko „nelaimė“, tampa neramūs, pradeda verkti ar kitaip reikšti nepasitenkinimą. Tai palengvina „gaudymą“. Mažyliai elgiasi skirtingai, todėl suaugusieji turi būti pastabūs, kantrūs ir nuovokūs.
Kaip elgtumėtės mano vietoje, kai protinguolis anūkas vis dar daro į kelnes?
Ramiai permąstyčiau, įvertinčiau, ar nuo vienerių metų buvo padaryta viskas, kad mažylis ramiai nuolatos visų suaugusiųjų šeimos narių buvo pratinamas prie puoduko.
Patarimai, kada ir kaip išmokyti prašytis ant puoduko
Kol kas nėra surasta vieno 100 proc. visiems mažyliams tinkančio būdo, recepto, kaip išugdyti greitai ir gerai kokį nors įprotį. Nėra aptikta visiems vienodo laiko. Išugdyti kiekvieną naują įprotį – kolektyvinių pastangų rezultatas.
Štai keli patarimai:
Vaiką, kurį vienaip ar kitaip jaudina jo komforto pokyčiai (o tai jis išreiškia pakitusiu elgesiu), pratinkite fiziologinius reikalus atlikti į puoduką kuo anksčiau ir netrukus pasieksite teigiamų rezultatų.
Jeigu vaikas parodė, kad jam reikalingas puodukas, pvz., veda ar rodo ten, kur būna padėtas, kažko ieško, nedelskite ir tuoj pat atneškite puoduką, arba vaiką ant jo sodinkite. Nuovoki mama, senelė, kasdien būdamos su mažyliu, sugeba „atspėti“ mažylio norus. Kiekvienas vaikas norus reiškia savaip – vienaip elgiasi, kai nori valgyti, kitaip, kai nori būti dėmesio centre, dar kitaip – kai nori miego. Vaikų iki 2 metų, o kartais ir vyresnių, šlapimo pūslę ir išangę reguliuojantys raumenys silpni, todėl neįmanoma juos tobulai ilgėliau valdyti. Dėl to maži vaikai žaisdami, nors buvo įpratinti prie puoduko, kartasi pasišlapina ar net pasituština, nes nesuspėja išreikšti savo noro.
Už suterštas kelnaites nebarkite, nes kitą kartą vaikas nepasakys, kad atsitiko „nelaimė“ ir žais nešvarus. Tai kenksminga, ypač mergaitėms. Teigiamos žaidimo emocijos slopina šlapimo pūslės signalus tol, kol jie nepasiekia maksimumo. Kai tai atsitinka, raukai, būdami silpni, atsidaro, ir vaikas pasišlapina arba pasituština.
Kai vaikui sukaks 2 metai, ant puoduko jį sodinkite vakare prieš miegą, ryte, prieš ir po valgio, prieš einant pasivaikščioti.
Kartais, jau įgijęs reikalingų įgūdžių, vaikas vėl pradeda šlapintis į kelnaites. Tai dažniausiai atsitinka tuomet, kai jis dėl ko nors smarkiai sielvartauja – gimė kitas vaikas, ir sumažėjo tėvų dėmesys arba pradėjo lankyti darželį, ar ko labai išsigando.
Puoduko universitetuose turi mokytis ne tik vaikutis, bet ir visa šeima. O mokslai tikrai nėra lengvi. Tad linkime sėkmės!
Šeimos istorija
„Sisiukas“ į kriauklę
Vilniečiai Natalija ir Deimantas savo sūnelį mokyti „sisiuko“ pradėjo rekordiškai anksti, kai Dominykui buvo vos 3 savaitės. Net močiutės tarybiniais metais pagal instrukciją sodindavo ant puoduko tik nuo pusės metų. Tad ir Dominyko močiutės buvo nustebusios: kam kankinti tokį mažą vaiką, kuris dar nieko nesupranta ir nekontroliuoja? Tačiau pamačiusios, kad dauguma Dominyko „sisiuko“ bandymų yra sėkmingi, pakeitė savo nuomonę. Pasirodo, išmokyti vaikutį higienos įgūdžių galima nuo pat gimimo.
Nenorėjo, kad vasarą vaikas šustų
Natalija sako, kad apie ankstyvą pratinimą ant puoduko jie su vyru pirmą kartą išgirdo R. Šemetos nėščiųjų mokykloje. Ten buvo pasakojama apie šeimas, kurių vaikučiai sėkmingai „daro“ ant puoduko nuo kelių mėnesių. Kam to reikia? „Mūsų Dominykas gimė pavasarį. Norėjome, kad per vasaros karščius jam kuo mažiau reikėtų šusti vienkartiniuose vystykluose. Todėl naujagimio kraičiui nusipirkome tik vieną sauskelnių pakelį, o auginti vaiką ketinome su daugkartiniais vystyklais. Daugkartinių vystyklų yra įvairiausių modelių. Kadangi nežinojome, kuris patogiausias, visų pirkome po vieną pabandyti. Mums labiausiai patiko vystyklai, panašūs į paprastas medvilnines kelnytes, kurios išskalbus išsiskleidžia į viengubą audinį ir greitai išdžiūsta. Į jų vidų dedamas marlinis vystyklas ir specialus popierius „kakučiui“.
Dar vienas tokių daugkartinių vystyklų pliusas, kad jie netrukdo užvilkti marškinėlių, jas galima užrišti laisviau arba tampriau. Kiti daugkartinių vystyklų modeliai nelabai patogūs dėl savo storumo, daugiasluoksniškumo. Juos sunku džiovinti, o peršlampa jie vis tiek po pirmojo vaiko „sisiuko“. Dabar mes turime apie 15 daugkartinių kelnyčių, dar tiek pat marlinių vystyklėlių. Į vystyklų „kraitį“ investavome maždaug 300 litų, ir jų užteks visam laikui. Tai gerokai pigiau negu pirkti vienkartines sauskelnes. Per dieną panaudotus vystyklus dedame į skalbinių dėžę, o vakare išskalbiame – jų parai ir užtenka. Tiesa, porą kartų vystyklų pritrūko, tada segėme vienkartinius“, – pasakoja Natalija.
Debiutas į kriauklę
Pirmą kartą padaryti „sisiuką“ į kriauklę Dominykas pabandė trečią gyvenimo savaitę. Tėvai nutarė pabandyti, gal kas išeis, ir nustebo, kad Dominykas padarė. Puiki pradžia paskatino bandyti ir antrą, ir trečią kartą, kol tai tapo įpročiu. Dabar Dominykui eina penktas mėnuo, ir per dieną jį tėvai neša virš kriauklės apie 20 kartų. Kartais patys tėveliai pražiopso signalus, kuriuos vaikutis siunčia norėdamas šlapintis – būna kuo nors užsiėmę arba išėję pasivaikščioti į lauką. „Turime savo ritualą – nunešame vaikutį į vonios kambarį, atsukame čiaupą, kad būtų girdėti tekančio vandens garsas, patogiai pasisodiname jį ant rankų, pasakome sutartinį garsą „ššš…“ ir – „sisiukas“ išbėga… arba neišbėga. Ilgai vaikučio virš kriauklės nelaikome, jei nenori, geriau dar kartą pabandome po 10 minučių. Nuostabiausia, kad taip pavyksta padaryti ir „didįjį reikalą“, nes dažnai vaikas kartu ir pasišlapina, ir pasituština.
Kodėl kriauklė, o ne puodas?
Įprasta sakyti, kad vaiką pratiname ant puoduko. Kodėl šeima nutarė mokyti šlapintis į kriauklę? „Mažas vaikas dar nemoka sėdėti, todėl sodinti ant puoduko negalima. Kas kita vaiką patogiai laikyti už kojyčių pusiau gulomis. Jam saugu, o kriauklė patogi suaugusiesiems tuo, kad nereikia pasilenkti ar atsiklaupti ant žemės, galima vaikutį laikyti stovint“, – sako Deimantas.
Vaikas siunčia signalus
Dominyko tėvai sako, kad išmoko suprasti vaiko siunčiamus signalus ir perprato jo fiziologinį ciklą. Pavyzdžiui, po maitinimo kūdikis „sisioja“ apie 3 kartus per pusvalandį. Paskui būna ilgesnis „sausasis“ etapas. Būtinai reikia nunešti į vonios kambarį po pietų miego arba grįžus iš lauko. Per pietų miegelį vaikutis dažniausiai išbūna sausas. Lieka sausas ir kelionės automobiliu metu, kai su mama važiuoja pasportuoti į kūdikių baseiną. „Baseine sutinkame ir daugiau mamų su kūdikiais. Pastebiu, kaip kiti vaikučiai muistosi, siunčia mamoms signalus, kad nori „sisiuko“, o mamos nesupranta tų signalų, bruka į burnytes čiulptukus, kad tik nurimtų“, – sako Natalija.
Dar lengviau atpažinti signalus, kai vaikas rodo, jog nori tuštintis. Dominykas tuštinasi kas 2-3 dienos, tas procesas reikalauja šiokių tokių vaiko pastangų, tad jau iš anksto jis pradeda muistytis, stenėti.
Kai pavyksta į kriauklę padaryti „didelį“ ar „mažą“ reikalą, labai svarbu vaiką pagirti. Pirmieji Dominyko bandymai buvo palydėti plojimais, pagyromis, šypsenomis. Vaikui tai suteikia daug gerų emocijų, jis patenkintas krykščia.
Kai įpranti, tai tikrai nesunku
Tėveliai, kurie augina vaikus su vienkartinėmis sauskelnėmis, mano, kad anksti mokyti vaikutį šlapintis ir tuštintis labai sunku. Iš tiesų taip nėra, ypač perpratus vaiko ritmą. Beje, šeima nuo pat gimimo laikosi tam tikro dienos režimo, kad būtų lengviau ir jiems patiems, ir kūdikiui.
Natalija ir Deimantas sako, kad „sisiuko“ mokymo procesas prilygsta žaidimui, bendravimui su vaiku. Ir vaikui tai nekelia jokių neigiamų emocijų. Keliauti į vonios kambarį ant mamos ar tėčio rankų Dominykui patinka, nes ten nauja aplinka ir garsai. Dabar jis labai susidomėjęs ant sienos kabančiu termometru, kalbina jį.
Keletą kartų teko pasinaudoti vonios kambariu svečiuojantis pas senelius. Vaikas ir ten sėkmingai „padarė“, jo nesutrikdė pasikeitusi aplinka.
Turi ir puoduką, ir sauskelnių
Šeima sako, jog jų sūnelio pratinimas šlapintis ir tuštintis į kriauklę nėra koks nors naujas išradimas. Apie tokią tėvų patirtį jie skaitė internete, o neseniai ir patys pasidalino savo atradimais su būsimaisiais tėvais Nėščiųjų mokyklėlėje.
Kriauklė – tik laikinas dalykas, ji naudojama, kol vaikutis dar tvirtai nesėdi. Kai tik Dominykas pradės sėdėti, jo laukia jau nupirktas puodukas.
Natalija ir Deimantas neatsisakė ir vienkartinių sauskelnių. Jų prireikia susiruošus į polikliniką, ilgesniam laikui einant į lauką. Dažniausiai sauskelnes sega ir nakčiai, kad vaikutis ilgą laiką nebūtų šlapias, nes kartais Dominykas išmiega nepabudęs visą naktį. Šeima nėra kategoriškai nusistačiusi prieš jokias priežiūros priemones, jie sėkmingai derina ir vienkartinius, ir daugkartinius vystyklus, ir kriauklę.
Jų šeimai toks metodas labiausiai priimtinas. Tėvai džiaugiasi, kad Dominyko užpakaliukas nė karto nebuvo išbertas ar paraudęs.
„Mamos žurnalas“
