Pasikalbėkime apie… kakutį. Vaikų tuštinimosi psichologijos paslaptys. 1 dalis

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Kakučių tema labiau kelia šypseną nei atrodo verta rimtų tyrinėjimų. Tačiau pabandykite apie tai pasakyti neseniai mažylio susilaukusiai mamai!

Toks paprastas dalykas, kaip tuštinimasis, gali būti susijęs ir su rimtais sveikatos sutrikimais, todėl suprantama, kad į kakutį reikia žiūrėti rimtai.

Šiame straipsnių cikle netyrinėsime to, kas susiję su fizine sveikata. Kakučio spalva, konsistencija, gleivių kiekis, tuštinimosi dažnis – pirmiausia šeimos gydytojo ar pediatro sritis, prireikus šis specialistas nukreips pas kitus.

Pakalbėsime apie kakučio psichologiją.

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Tuštinimosi psichologija

Tuštinimasis ir mokymasis naudotis puoduku, nors gal taip ir neatrodo, yra labai stipriai su psichologija susijusi sritis.

Tuštinimasis – tai vaiko gebėjimas pačiam „sukurti kažką“, ką galima pamatyti ir įvertinti. Juk taip šaunu, kai lyg iš nieko kažką padarai! Mes, suaugusieji, su tuo susiduriame kiekvieną dieną, o štai mažyliui tai visiškai nauja patirtis, kurią jis išgyvena su džiaugsmu ir pasididžiavimu. Todėl nenustebkite, jei pasituštinęs vaikas ypač džiaugsis savo kakučiu ar norės su juo… pažaisti. Visai kaip mes, žavėdamiesi savo puikiai pavykusiu, pavyzdžiui, pyragu!

Tuštinimasis yra ir pirmoji proga vaikui parodyti, kad jis kažką gali kontroliuoti. Nes su valgymu būna visaip: kartais kūdikis lyg ir nėra alkanas, bet mama mano, kad verkia dėl noro valgyti, todėl pasiūlo krūtį. Arba atėjus tam skirtam laikui – buteliuką su pienu. Jau nekalbant apie papildomą maitinimą, kai šaukštelis su tyre glaudžiamas prie lūpų, net jei mažylis raukosi ar sukasi į šoną.

Vaiko tuštinimosi tėvai nesukontroliuos: net ir labai norėdami vaiko tuštintis niekaip nepriversime. Tad tuo metu, kai mažylis pradeda sąmoningai sėstis ant puoduko, – atsiranda didžiulė erdvė išbandyti savo paties norus ir nenorus. Galiu pasituštinti į puoduką – ir už tai būti pagirtas, tėvai džiaugsis. Jei pasituštinsiu į kelnes – gali būti, kad mane išbars. Galiu pasižiūrėti, kas bus, jeigu pasėdėsiu ant puoduko ir nieko nepadarysiu, o pakakosiu vėliau į kelnes. Arba galiu kurį laiką nekakoti, nes tiesiog nenoriu, yra daug įdomesnių dalykų. Žodžiu, daug galimybių, kurias visi vaikai daugiau ar mažiau išbando, kad pajustų, ką jie gali ir kaip į tai reaguos suaugusieji.

Tuštinimasis – tai ne tik suaugusiųjų kontrolės priemonė, bet ir savo vidinių procesų kontrolė. Jeigu pirmųjų metų kūdikėlis labai aiškiai ir garsiai parodo, kad jam kažkas patinka arba nepatinka, tai dvimetukas jau gali savo emocijas truputį „pakaupti“ ir išleisti tada, kai jų „prisirinks“ daugiau. Panašiai kaip ir kakutį.

Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo tas gebėjimas emocijas „pasaugoti“ ir ne iškart parodyti kitiems yra menkesnis, tačiau tai irgi yra tas įgūdis, kurio vaikas mokosi augdamas. Psichologiniu požiūriu, mokymasis tuštintis yra stipriai susijęs ir su mokymusi kalbėti, godumu, šykštumu, kruopštumu, pedantiškumu, užsispyrimu – žodžiu, visomis tomis sritimis, kurias galima būtų apibūdinti žodžiais „užspausti“, „laikyti suspaudus“ arba „paleisti“.

Kada reikėtų mokyti vaiką naudotis puoduku?

tualetas

Pexels.com

Šiuo metu yra įvairių pažiūrų, kurios turi jas pagrindžiančių argumentų. Vienos mamos jau nuo pirmųjų savaičių moko mažiukus pasituštinti ar pasišlapinti ne į sauskelnes ar vystyklus, o į kokį tam tinkamą rakandą – tai vadinamoji „natūralioji higiena“. Kitos mamos sako, kad vaikas gali išmokti naudotis puoduku tada, kai ima savarankiškai sėdėti, – tai yra maždaug nuo 7 mėnesių.

Reikėtų pastebėti, kad toks ankstyvas mokymasis šlapintis ar tuštintis į puoduką yra paremtas tik mamos kantrybe, gebėjimu „pagauti sysiuką ar kakutį“ bei vaiko sąlyginių refleksų suformavimu (pasituštinti ar pasišlapinti prabudus, nusirengus, kas 2–3 valandas ir panašiai), tačiau pirmųjų ir net antrųjų gyvenimo metų mažyliai dar negeba tuo pasirūpinti sąmoningai, tai yra pajusti, kad nori šlapintis ar tuštintis, ir tai padaryti tinkamoje vietoje, o jei tokios vietos nėra, – kuriam laikui sulaikyti.

Sąmoningo tuštinimosi ir šlapinimosi galima tikėtis tada, kai mažylis sulaukia maždaug 2–3 metų. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda save įvardyti pirmuoju asmeniu „Aš“ – tai vienas iš neakivaizdžių požymių, kad jis jau yra pasiruošęs naudotis puoduku.

Neurologai patvirtina, jog šis amžius pratinti prie puoduko sąmoningam jo naudojimui yra tinkamiausias: pasak neurologų, apie 2,5–3 metais visiškai subręsta ir pasidengia mielininiu dangalu nervų šakelės, inervuojančios tiesiąją žarną, todėl tik dabar galime tikėtis aiškaus ir sąmoningo šio veiksmo kontroliavimo.

Galima pastebėti, kad visi vaikai tam tikru savo gyvenimo etapu pereina „tualetinį laikotarpį“. Pastebima, kad 2,5–4,5 metų vaikai (šiuo metu šis laikotarpis neretai nusitęsia ir toliau, į vyresnį amžių) ypač susidomi kakučiais ir visu tuo, kas su juo susiję. Dažnai kakučio tema sukelia juoką, vaikai įdėmiai stebi, jeigu apie kakutį skaito (ar mato nupiešta) knygutėse ir filmukuose. Daug juokaujama apie užpakalius, tuštinimąsi, oro išleidimą – tėvus tai gali stebinti, tačiau iš tiesų laikoma, kad tai šiam amžiaus tarpsniui normalu.

Ką daryti, jeigu kas nors vyksta „ne taip“?

Tuštinimosi sutrikimai – tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto. Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje. Pavyzdžiui, kartais prireikia peržiūrėti vaiko mitybą, raginti jį dažniau gerti vandens, valgyti daržovių, ir tuštinimasis susitvarko, o štai dirbti su tuo, kad sušvelnėtų vaiko griežti reikalavimai pačiam sau, – sutikite, reikalauja daugiau laiko, nes čia mes bandome keisti vaiko charakterio bruožus, dauguma atvejų – ir santykį tarp tėvų ir vaiko bei tėvų nuostatas.

Susuko pilvą

puodukas

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Turbūt visi esame girdėję: „Iš baimės susuko pilvą, prieš egzaminą paleido vidurius“? Iš tiesų – nerimas dažnai sukelia spazmiškus pilvo skausmus, pradedame dažniau lakstyti į tualetą. Panašius simptomus nesunku atpažinti (o kaipgi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines. Pasidaro pikta, norisi išbarti vaiką, lyg jis specialiai skųstųsi, kad nereikėtų eiti į darželį arba važiuoti ten, kur jis nelabai nori. Tačiau išmintingiau būtų sureaguoti ramiai ir išklausyti vaiką, o ne pradėti svarstyti, ar jam tikrai negera, ar jis meluoja ir „manipuliuoja“ jumis.

Pabandykite įvardyti jo jausmus: pavyzdžiui, kad gali būti liūdna atsisveikinti, liekant darželyje, gali būti baisu kažkur važiuoti, kur bus jam nepažįstamų žmonių. Pasakykite, kad suprantate vaiką, kad būsite kartu su juo (jeigu tai ne apie darželį ir tikrai būsite), galite pasiūlyti kelioms minutėms atsigulti ir švelniai paglostykite ir pamasažuokite jo pilvelį, duokite atsigerti vandens ar švelnios raminančios arbatos (pavyzdžiui, melisų) – ir galbūt nesunkiai pavyks šį nerimą sumažinti, o kartu ir „išvaryti“ pilvelio skausmus.

Priešinga bėda – vidurių užkietėjimas

Kita tuštinimosi bėda – vidurių užkietėjimu. Kai vaikas kelias dienas atkakliai nesėda ant puoduko, o paskui vaikšto piktas, irzlus, susiėmęs rankomis pilvo apačią, bet pasiūlius į tualetą piktai atsikerta ir toliau priešinasi, – tuomet kantrybės gali pritrūkti ir patiems ramiausiems tėvams. Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos. Kartais galima prisiminti tokio „užsispaudimo“ priežastį, pavyzdžiui, kad ne taip seniai tuštinantis vaikui suskaudo, ir jis dabar bijo tokios pat patirties. Kartais priežastį rasti sunkiau. Juo labiau kad, kaip jau kalbėjome, tam gali būti visa galybė psichologinių priežasčių, o jas iškapstyti ne taip paprasta.

Išmatų nelaikymas

Tai dar viena tuštinimosi sutrikimų grupė, kuri tėvams sukelia didžiausią įtampą. Nebūtinai išmatų nelaikymas reiškia, kad vaikas ima ir pasituština į kelnes; ne, išmatų nelaikymu vadinsime ir tokią situaciją, kai vaikas vis „nespėja“ nueiti į tualetą, ir dėl to jo kelnaitės nuolat pateptos išmatomis (nors pasirūpinti savo higiena po tuštinimosi jis jau gerai išmokęs ir tualetinio popieriaus jam nepristinga).

Apie išmatų nelaikymą – kaip sutrikimą – vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų. Išmatų nelaikymas gali pasireikšti kartu su vidurių užkietėjimu, o gali būti ir taip, kad išmatos – normalios konsistencijos.

Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo. Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozeto ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes. Vis dėlto, jeigu toks įvykis nutiko daugiau nei kartą, reikėtų atkreipti dėmesį ir pagalvoti, kuo būtų galima padėti vaikui.

Antroje strapsnio dalyje skaitykite, kokius „namų darbus“ turi atlikti tėvai, prieš kreipdamiesi į gydytoją dėl vaiko tuštinimosi sutrikimų.

Teksto tęsinys ČIA

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

Žymos: , , , , , , , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


3 − du =

Kitos temos: