Šiame straipsnyje netyrinėsime to, kas susiję su fizine sveikata. Kakučio spalva, konsistencija, gleivių kiekis, tuštinimosi dažnis – pirmiausia šeimos gydytojo ar pediatro sritis, prireikus šis specialistas nukreips pas kitus.
Pakalbėsime apie kakučio psichologiją.
Pirmąją straipsnio dalį skaitykite ČIA
Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Namų darbai prieš kreipiantis pagalbos dėl vaiko tuštinimosi problemų
Prieš kreipdamiesi į specialistą dėl vaiko tuštinimosi sutrikimų, atkreipkite dėmesį į šias išvardytas sritis. Galbūt šie klausimai jums taps sufleriu, kur ieškoti sutrikimo priežasties, o gal jie bent parodys kryptį, į kurį specialistą kreiptis, – šeimos gydytoją ar psichologą:
1.
Pirmiausia – kada atsirado tuštinimosi sutrikimų? Kas tuo metu (ar šiek tiek prieš sutrinkant tuštinimuisi) pasikeitė vaiko gyvenime, – tiek vertinant jo valgymo įpročius, tiek pačius įvairiausius kitokius įvykius. Pavyzdžiui, gal šeima persikraustė į naują būstą, grįžo užsienyje dirbęs tėtis, sunkia liga susirgo močiutė, iš darželio išėjo vaiko mylima auklėtoja ir t.t.?
2.
Ar pasikeitė vaiko maitinimosi ritmas, jo valgomi patiekalai, produktai? Gal vaikas pradėjo lankyti darželį arba pakeitė ugdymo įstaigą ir dabar valgo kitu metu ir kitokius patiekalus, nei buvo įpratęs?
3.
Ar vaikas alergiškas kokiems nors maisto produktams? Galbūt pastebite, kad vaikas ima tuštintis skystai ar, priešingai, užkietėja viduriai, atsiranda pilvo skausmų suvalgius tam tikrų produktų? Ypač dažnas „kaltininkas“ – pieno produktai. Ar buvo atlikti tyrimai dėl alergijos, kokie jų rezultatai?
4.
Ar vaikas išrankus maistui? Ko nevalgo? Kaip jūs tai sprendžiate? Pavyzdžiui, vis tiek liepiate valgyti nemėgstamus produktus, keičiate juos kitais, bandote įtraukti nemėgstamus produktus į vaiko maisto racioną, slėpdami juos kituose patiekaluose ir pan.?
5.
Ar vaikas geria užtektinai vandens, valgo daržovių, vaisių? Ar valgo daug miltinių patiekalų (ypač bandelių)? Labai naudinga kurį laiką, pavyzdžiui, savaitę, užsirašinėti, kiek vaikas išgeria vandens ir kokį maistą valgo: kartais atrodo, kad mityboje nieko keisti nereikia, tačiau užfiksavus raštu paaiškėja, kad šį tą būtų galima koreguoti. Arba bent jau užrašus parodyti gydytojui, kuris įvertintų, ar maisto racionas tinkamas.
Ar yra aktyvus, judrus, ar laiką labiau mėgsta leisti pasyviai, žaisdamas ramius žaidimus?
Net jeigu vaiko tuštinimosi sutrikimai yra psichologinės kilmės, tinkamas maitinimasis, pakankamas judrumas tikrai padės jam geriau jaustis. Ir priešingai – kartais nustatomos tam tikros lėtinės ligos, kurioms esant, vidurių užkietėjimas gali būti nuolatinis vaiko palydovas. Apie tai, kaip tokiu atveju reikėtų maitintis ir kokio gyvenimo būdo laikytis, geriausiai patars vaiko gydytojas, tačiau psichologinė pagalba jam irgi bus labai naudinga.
Kuo dar galėtumėte padėti savo vaikui?
Pradėkime nuo to, kad, jeigu vaikas galėtų, tai jis pats greičiausiai tokio sutrikimo nesirinktų. Nes ir jam nėra taip jau malonu vaikščioti skaudančiu pilvu ar suteptais drabužiais, skleisti nemalonų kvapą ir dar gauti barti nuo suaugusiųjų.
Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta.
Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktu, bet vis tiek atsisakančiu tuštintis vaiku ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką.
Bent jau dėl to, kad moksliniai įrodymai teigia, jog barimas nėra veiksmingas būdas spręsti tuštinimosi sutrikimų bėdas.
Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas – stenkitės likti ramūs ir kantrūs. Pasistenkite, kad vaikas turėtų švarių apatinių drabužių, kuriais galėtų pakeisti susitepusius. Su didesniu vaiku galima tartis, kad suteptus drabužėlius jis padės į sutartą vietą (skalbinių krepšį ar skalbyklę) ir pats susiras ir apsivilks švarius.
Patariama, kad tuštinimosi sutrikimai liktų tik paties vaiko rūpesčiu, Jūs į tai nesikištumėte: nei bartumėte, nei girtumėte, geriausia – kad atsitrauktumėte. Būna, kad, tėvams pasitraukus ir palikus vaiką patį tuo rūpintis, išmatų nelaikymas sėkmingai susitvarko be papildomų pastangų.
Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius – po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5–10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins, – nieko tokio. Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia, – duoti vaikui „laiptelį“ kojoms. Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai.
Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti. Kad vaikas būtų labiau motyvuotas – galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes. Ir jokių bausmių ar kritikos!
Psichologija ir tuštinimosi „reikalai“
Na ir dar – galite pabandyti pamąstyti apie tai, kas iš psichologinės pusės galėtų turėti įtakos vaiko tuštinimosi „reikalams“. Ne viską pavyks „atkapstyti“ ir patiems suprasti, dažnai tam prireikia specialisto, kuris pamatytų vaizdą iš šono ir įvertintų jį profesionaliu žvilgsniu, tačiau galbūt turėsite aiškesnes gaires, kaip galėtumėte dirbti su vaiku ir (svarbiausia!) su savimi.
Ko vaikas šiuo metu ilgisi? Ar yra koks nors žmogus vaiko gyvenime, kurį vaikas galbūt bando „išlaikyti“ savyje?
Prisimenate, ką aptarėme anksčiau: tuštindamiesi mes mokomės kontroliuoti (sulaikyti arba paleisti) mūsų viduje vykstančius procesus – tiek kūne, tiek ir emociškai. „Kakučiai“ gali būti žmonių, idėjų, emocijų, įspūdžių simbolis: dalykų, kuriuos vaikas „praryja“, virškina, dalį jų pasisavina, kas jam nereikalinga – paleidžia, tai yra, „iškakoja“. Kartais vaikai nėra pasiruošę paleisti – pavyzdžiui, mamą ar tėtį, kurie po skyrybų gyvena atskirai. Tai gali būti ir mylimi seneliai, auklė, darželio auklėtoja ar draugai.
Kai žinome ir jaučiame, kad spėsime „įsikrauti“ ir užsipildyti, o vėliau dar galėsime prie šio emocijų šaltinio sugrįžti, – tada mums atsitraukti ir palikti jį lengviau.
Tai reiškia, kad lengviau atsiskirti nuo žmogaus, su kuriuo yra numatyti susitikimai ir ateityje. Puiku, jeigu vaikas su jam svarbiais žmonėmis galėtų matytis kad ir nedažnai, bet reguliariai, planuojamai ir prognozuojamai, kad galėtų jiems paskambinti ir pasikalbėti, kai pasiilgs.
Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kad mes negalime pasisavinti žmogaus ir visą laiką jį laikyti prie savęs, bet galime išlaikyti su juo ryšį net ir tada, kai jo nematome.
Šį žmogų gali simbolizuoti jo nuotraukos, dovanėlės, atsiųstos žinutės – visa tai, ką galime turėti nesimatydami, kas mums jį primins.
Ar vaikas nebijo paleisti tėvų? Ar nebuvo neseniai šeimoje išgyventa netektis ir gedėjimas, įskaitant ir šeimos narius, ir augintinius, prie kurių vaikai stipriai prisiriša?
Augintinio netektis neretai nuvertinama, lyg gyvūnas nebūtų tiek svarbus, kaip žmonės, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaikams augintinis yra toks pat šeimos narys, kaip ir kiti. Lygiai taip pat reikėtų turėti galvoje, kad suaugusiesiems galbūt neatrodo reikšminga vaiko močiutės/senelio ar tolimesnio giminaičio netektis, tačiau vaikas gali būti stipriai prisirišęs, ypač jei jam teko su juo ar ja leisti daug laiko, jautė, kad šis žmogus jį supranta.
Išgyvenant netektį labai svarbu vaikui leisti išbūti su savo emocijomis, nesakyti jam, kad neliūdėtų, neskatinti kuo greičiau pamiršti netektį – priešingai, svarbu kalbėtis su vaiku apie netektą žmogų ar augintinį, būti šalia, kai vaikas liūdi, kartu žiūrėti nuotraukas ir panašiai.
Kaip dažnai vaikas girdi žodžius: „Tu turi išmokti susivaldyti!“ (o dar griežčiau – „Tu neturi teisės rodyti savo nepasitenkinimo/pykčio“, „Dideli vaikai neverkia“)? Ar vaiką supantys suaugusieji rodo savo emocijas?
Jeigu tėvai yra griežti, direktyvūs, jeigu jiems patiems labai svarbu išlaikyti kontrolę (įskaitant jausmų kontrolę), jeigu ši kontrolė yra per stipri vaiko amžiui ir charakteriui – tai gali pasireikšti per kūno simptomus. Tuomet labai svarbu, kad suaugusieji stebėtų save, atkreiptų dėmesį, ar vaikui tai, ką suaugęs žmogus gali pritaikyti sau, nėra per sunku, kitaip tariant, – svarbu rasti pusiausvyrą tarp savo reikalavimų ir vaiko galimybių.
Vaikams turime leisti jausti visas emocijas.
Tiek berniukai, tiek mergaitės turi teisę verkti, liūdėti ir pykti: visos emocijos svarbios, nes tik todėl mes esame gyvi ir turime ryšį su aplinka, realybe. Negalima atsiriboti nuo emocijų, „uždaryti“ jų. Kitas klausimas – kaip emocijas išreiškiame, nes elgesį galime ir turime išmokti „pasirinkti“.
Kartais vaiko aplinkoje esantys suaugusieji gali būti ypač emocingi ir turintys emocijų valdymo sunkumų. Vaiką tokios stiprios emocijos, ypač greita jų kaita gali labai varginti, ir tada vaikas gali pradėti taikyti kitą strategiją: „Aš toks nenoriu būti. Aš savo emocijas sulaikysiu“. Ir, kaip jau ir kalbėjome, emocijų sulaikymas gali pasireikšti ir tuštinimosi kontroliavimu.
Ar patys esate švaruoliai, kurie bodisi natūraliomis kūno funkcijomis, įskaitant ir tuštinimąsi?
Ar dažnai vaikas iš jūsų girdi: „Fu, kaip šlykštu/nemalonu!“ Gal ir dabar jums nėra lengva skaityti šį tekstą apie kakučius? Vaikui tai, kas iš jo „išeina“, – tai jo kūno dalis, jo tęsinys. Jeigu vaikas pastebėjo, kad jums nemalonu matyti/jausti natūralius fiziologinius reiškinius, – jis gali stengtis juos sulaikyti, stengtis netapti „kakučiu“, kuris yra toks „fu“, tėčiui ar mamai negražus ir nemalonus. Todėl labai svarbu su vaiku kalbėtis apie tai, kad jis, jo kūnas, kūno funkcijos ir visa tai, kas iš jo išeina, – tai yra gerai, teisinga ir gražu.
Kiek reikalaujate iš savęs ir aplinkinių tobulumo?
Vaikas visada stengiasi atitikti jam svarbių žmonių – pirmiausia savo tėvų – lūkesčius. Ir jis tai gali daryti nelogiškai ir keistai – mat mūsų psichika nėra logiška. Jeigu vaikui, stebinčiam savo tėvus, kažkaip susikurs vaizdas, kad idealūs žmonės niekada neklysta, visada viską daro teisingai, „kakoja“ vaivorykštėmis ir drugeliais ir neturi nei mažiausio šešėlio, – tai gali sukelti didelę vaiko įtampą, nes natūralu, kad jis klaidų daro ir darys. O įtampa kelia ir vidurių užkietėjimą.
Labai svarbu, jog vaikas matytų, kad klysta ir idealūs žmonės, tai yra jo tėvai. Suprantama, kad turite parodyti vaikui, kas yra teisinga, kaip derėtų elgtis bei gyventi, bet bent jau papasakokite jam apie tai, kad ir jūs klystate, ir parodykite, kaip iš klaidų pasimokote ir kaip jas ištaisote.
Ar vaikas saugiai jaučiasi toje vietoje, kur šiuo metu yra?
Tiek vaikai, tiek mes, suaugusieji, „palikti“ dalį savęs galime tik ten, kur jaučiamės saugiai. Jeigu vaikas vengia tuštintis, labai svarbu suprasti, kas kelia vaiko nerimą ir ką galite pakeisti. Jei vaikas nesituština darželyje arba mokykloje, – pabandykite įvertinti, ar jis ten jaučiasi pritapęs, ar turi draugų, ar auklėtojos arba mokytojai nėra pernelyg griežti. Jeigu vaikas vengia tuštintis namie, – ar gerai sutaria tėvai, ar dėl kokių nors priežasčių namuose nėra didelės įtampos (artimųjų ligos, tėvų problemos darbe ir t.t.).
Ar vaikas turi galimybę pasakyti „čia mano“ ir nesidalinti, neatiduoti broliui ar sesei savo žaisliukų ar kitų daiktų?
Dažniausiai suaugusieji moko, kad reikia dalintis savo daiktais su broliais ar sesėmis, tačiau svarbu ir tai, kad kiekvienam mūsų būtina turėti kažką savo privataus ir turėti teisę tai, kas brangiausia, pasilikti vien sau ir kitam neduoti (pavyzdžiui, meškiuką, kurį vaikas visur su savimi nešiojasi, eina miegoti apsikabinęs ir t.t. – pagarbu būtų leisti jam šiuo meškiuku su kitais nesidalinti, nebent pats vaikas to norėtų).
Jeigu vaikas neturi jausmo, kad jis gali kažką „išlaikyti“ vien tik sau savo išoriniame pasaulyje, – tada tai pradės daryti „vidiniame“ – tai yra pradės sulaikinėti išmatas.
Pradėkite nuo to, kad kartu su vaiku aptarkite, ką iš jo žaislų ar daiktų galima duoti kitiems, o ką palikti kaip paties vaiko neliečiamybę, ir tai gerbkite. Mokykitės „paleisti“ – pavyzdžiui, leiskite aitvarus, pūskite muilo burbulus, leiskite į upę laivelius.
Ar vaikas mėgsta piešti, lipdyti, ar dainuoja? Ar daug kalba?
Tuštinimosi tema yra stipriai susijusi su leidimu sau kurti ir su kalbos tema. Kuo galite padėti vaikui: kartu dainuokite, pieškite delnais ir pirštais, žaiskite su kinetiniu smėliu, lipdykite iš molio/plastelino/tešlos (ypač dešreles – „kakučius“), mokykite vaiką įvairių greitakalbių, žaisdami lįskite per įvairius tunelius. Įtraukite užsiėmimus, kurie smagūs, bet nešvarūs, pavyzdžiui, eikite po lietaus taškytis balose ir purvyne, jeigu turite daržą, – kvieskite vaiką kartu ravėti ar sodinti, trumpai tariant, – užsiimti žemės darbais.
Ar dažnai vaikas girdi, kad reikia taupyti, „pasispausti“?
Nors gali atrodyti, kad vaikas dar negali suprasti, ką jūs kalbate apie šeimos finansus, tačiau juo labiau tai gali gąsdinti, o kai vaikai nesupranta ir išsigąsta, – jie dažnai prisigalvoja visko daugiau ir blogiau, nei yra iš tikrųjų. Savo nerimą dėl šeimos finansinės situacijos geriau aptarkite tik tarp suaugusiųjų, o vaikui svarbu žinoti, kad tėvai valdo situaciją ir žino, kaip tinkamai paskirstyti savo pinigus.
Ar yra sričių, kurioms vaikas gali daryti įtaką, pajusti savo galią ir valdžią?
Vidurių užkietėjimas – tai ir galios, asmeninės jėgos tema. Taisykles ir ribas šeimoje suaugusieji gali ir turi nustatyti, tačiau labai svarbu, kad vaikai galėtų pasirinkti tai, kas jiems galima: pavyzdžiui, kokios spalvos kojines šiandien mausis, ar pirma valysis dantis, o tada rengsis pižamą, ar atvirkščiai. Paskelbkite „laimingą valandą“, kai ne tėvai, o vaikai sugalvos, ką veiksite, nustatys taisykles: gali būti, kad visi smagiai kartu praleisite laiką.
Turbūt pastebėjote, kad ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems sutrinka tuštinimasis, kai patenka į ligoninę ar išvyksta į kelionę, – kai tampa sunkiau kontroliuoti esamą situaciją, o labiau tenka prie jos prisitaikyti. Galite palengvinti vaiko būseną, pasiūlydami jam žaisti jo norimą žaidimą pagal jo sugalvotas taisykles; pasirinkti, ką norės veikti po nemalonios medicininės procedūros.
Kaip matote, „kakutis“ – ne toks paprastas reikalas, ir už „paprasto“ atsisakymo tuštintis gali slypėti daugybė įvairiausių priežasčių. Ramybės, kantrybės ir taiklių įžvalgų, bandant susigaudyti, kas vyksta su jūsų vaiku!
„Mamos žurnalas“
