Kad ir kaip dviprasmiškai būtų vertinamas čiulptukas, jis dažnai tampa puikiu pagalbininku. Vis dėlto anksčiau ar vėliau ateina laikas, kai norime su juo atsisveikinti, o čia į pagalbą atskuba daugybė populiarių mitų.
Mylu.lt edukacinės platformos tėvams kūrėja, „Hand-in-hand“ tėvystės filosofijos profesionalė Dovilė Šafranauskė pataria, ko reikėtų vengti šiame procese ir kaip atsisveikinti švelniai bei sklandžiai.
Garstyčios – absoliuti atgyvena
Deja, dauguma įprastų atsisveikinimo su čiulptuku būdų yra nepagarbūs vaiko atžvilgiu ir dažnai nemalonūs, pavyzdžiui, čiulptuko ištepimas garstyčiomis ar aitriosiomis paprikomis. Kai kurie atpratinimo būdai – nesaugūs, pavyzdžiui, čiulptuko įkirpimas, mat dalis čiulptuko gali atplyšti ir sukelti užspringimo pavojų. Galima tiesiog čiulptuką paimti vaikui nematant ir pameluoti, kad nusinešė pelytė ar kažkas pavogė. Tačiau ir šis būdas nėra sveikintinas.
Siūlyčiau neskubėti su šiais būdais. Pirmiausia todėl, kad mes patys nenorime būti apgaudinėjami, tad kodėl taip norėtume elgtis su savo vaikais? Vienas svarbiausių Pagarbios tėvystės (RIE) principų – visus pokyčius daryti su vaiku, o ne vaikui.
Ką tai reiškia?
Pirmiausia tai, kad į kiekvieną pokytį įtraukiame ir vaiką, nepriklausomai nuo jo amžiaus. Kad mes kalbamės sąžiningai ir atvirai, vaikui suprantama kalba, kodėl šis pokytis yra reikalingas ir kaip jis vyks. Toks kalbėjimas leidžia vaikui nusiteikti, būti pokyčio dalimi, stiprina pasitikėjimą tėvais ir mūsų tarpusavio ryšiu, nes nieko nėra daroma paslapčiomis. Taip, tikėtina, kad sulauksime skirtingos reakcijos iš metinuko ir 3 metų vaiko, tačiau įtraukimas ir įsitraukimas yra vienodai svarbus.
Pradėkime nuo… tėvų nusiteikimo
Kad ir koks pokytis lauktų, svarbiausioji dalis – kaip mes, tėvai, dėl jo jaučiamės, kokios mintys ir nuostatos sukasi mūsų galvose. Todėl prieš pradedant labai svarbu paklausti savęs: „Kodėl to reikia? Ar aš esu užtikrintas dėl šio sprendimo? Ar tai geriausias sprendimas dabartiniu metu?“
Jei pradėdami pokytį jaučiame kaltę, baimę, manome, kad skriaudžiame vaiką ar netikime, kad jam pavyks užmigti be čiulptuko, mažyliai pajaus mūsų abejones, neužtikrintumą, jausis nesaugūs ir tik sunkiau atsisveikins su savo nusiraminimo objektu. Pasitikėkime vaikais, tikėkime savimi ir keliaukime į pokytį besidžiaugdami dėl naujo etapo. Taip, mažyliui reikės pagalbos, tikriausiai bus emocijų, bet mes būsime šalia, kad jiems padėtume su jomis išbūti.
Kaip kalbėti su vaiku
Kalbėkime kuo paprasčiau ir trumpiau. Pateikime atsisveikinimą su čiulptuku kaip privilegiją: „Tu augi, jau labai greitai užaugsi tiek, kad galėsi atsisveikinti su čiulptuku. Oho, tai labai didelis laimėjimas.“ Papasakokime, koks bus gyvenimas be čiulptuko: tu išmoksi miegoti be čiulptuko, nebereiks jo pasiimti išeinant iš namų ir pan.
Jokiu būdu negėdinkime vaiko dėl čiulptuko naudojimo. Juk ne kas kitas o patys jį ir davėme! Neverta pasitelkti ir gąsdinimų, kad, tarkime, bus negražūs dantukai. Vaikai iki galo nesupranta, kas čia per pavojus, tačiau gerai jaučia nesaugumo jausmą, kuris kaip tik skatina nepaleisti savo raminimosi priemonės. Tokia komunikacija tarp eilučių sakome vaikui, kad jis kažkoks ne toks, nepakankamas, nedaro to, ko iš jo tikėtumėmės. Dėl šios priežasties tikrai patarčiau vengti panašių gąsdinimų.
Įtraukime vaiką
Vienas svarbiausių žingsnių po pokalbio – apsvarstyti, kaip pokytyje gali dalyvauti pats vaikas, kad niekas nebūtų daroma paslapčiomis. Kad vaikas matytų, kur iškeliavo jo čiulptukas. Galbūt galime prisiderinti prie vaiko interesų ir pasiūlyti atsisveikinimo su čiulptuku ceremoniją? Gal mažyliui patinka balionai ir čiulptukas gali pakilti į orą prikabintas prie baliono, galbūt padovanoti jį šuniukui, o gal apgyvendinti specialioje dėžutėje, kurioje gyvena nenaudojami čiulptukai?
Su dukromis (auginu dvynukes) buvau sutarusi, kad čiulptuką išmes į šiukšlių dėžę, nes ten keliauja nenaudojami daiktai. Jau buvome aptarusios, kad atsisveikinsime su čiulptuku, tad keletą vakarų vis paklausdavau: „Ar jau norite išmesti?“ Dukros vis dvejodavo, kol vieną vakarą jaunėlė ryžtingai atsidarė šiukšliadėžę ir ten įmetė savo čiulptuką. Sesė nesiryžo. Ryte ant šiukšlių dėžės dukra rado staigmeną – maišelį kukurūzinių drambliukų (tuo metu tai buvo itin mėgstamas desertas). Antroji dukra čiulptuką išmetė po kelių dienų. Įtariu, kad jai motyvacijos pridėjo tie kukurūzai ant šiukšlių dėžės.
Nors kukurūzais nemanipuliavau, siūlydama jų kaip apdovanojimo, visai šauni gali būti apsikeitimo strategija, kai vaikas atsisveikina su čiulptuku iškeisdamas jį į savo pasirinktą žaisliuką ar kitą daiktą. Svarbiausia – kuo daugiau sąžiningumo ir atviro vaiko įtraukimo į procesą.
Nepamirškime emocijų
Neapsigaukite. Tai, kad vaikas dalyvauja atsisveikinime su čiulptuku, visai nereiškia, kad jis jo nepasiges ar neliūdės dėl jo. Turime prisiminti, jog čiulptukas per visa tą laiką, kol vaikas jį naudojo, tapo tikrai labai artimu vaiko draugu, todėl natūralu, jog šis išsiskyrimo procesas gali sukelti labai daug emocijų. Tai jokiu būdu nėra blogai. Emocijos tik įrodo, kad vaikas atsisveikina, išsiskiria, išgedi savo turėto prisirišimo objekto. Svarbiausias mūsų vaidmuo šiame procese – vaiką palaikyti, išbūti šalia, priimti emocijas ir liūdesį. Padėti jam jaustis saugiam tada, kai vyksta šitas pokytis.
Praktika rodo, kad įprastai emocijos dėl čiulptuko, jo atsisakius, netrunka ilgiau kaip 3–4 dienas ar vakarus, jei buvo naudojamas tik užmigimui. Ne tiek ir ilgai, kad būtų verta rizikuoti savo mažylio pasitikėjimu. Linkiu lengvo ir gražaus atsisveikinimo.
Daugiau patarimų sklandesnei tėvystei rasite instagramo paskyroje @mylu.lt
