Vaiko pirštas nuolatos burnoje, nors, skirtingai negu mano specialistai, vaikas sotus, ramus, mylimas ir apgaubtas dėmesio. „Mus žemina, kai piršto čiulpimą gydytojai priskiria asocialiems, nelaimingiems, nesaugiems vaikams“, – sako tėvai. Kaip yra iš tikrųjų?
Konsultuoja vaikų ligų gydytoja Lina Orlovskaja
Mamos laiškutis:
Turiu dukrytę, kuriai jau greitai bus 6 metai, bet ji iki šiol, nuo 4 mėnesių čiulpia pirštą, ir jau esu šiokioj tokioj nevilty. Daug būdų išbandėme, daug bėdų jau ir dėl piršto, ir dėl sąkandžio turėjome. Ėjome ir pas dermotologus, pas chirurgus, pas psichologę, bet ilgalaikio rezultato, kad nustotų čiulpti pirštą, taip ir nėra. Man labai įdomu kiek daug žmonių su tuo susiduria, kaip ieškojo sprendimų ir kas būtent davė rezultatų.
Justė
Laimingi kūdikiai irgi čiulpia pirštą
Tyrimai parodė, kad pirštą čiulpia apie 80 proc. kūdikių iki 6 mėnesių, apie 50 proc. vaikų iki 2 metų bei apie 10–20 proc. vaikų iki 5 metų.
Nykščio ar kito piršto čiulpimas kūdikystėje yra natūralus nusiraminimo būdas, todėl dauguma kūdikių tai daro, kai yra sunerimę, išsigandę, išalkę, pavargę, suirzę, būdami blogos nuotaikos ar kai jiems nuobodu. Taip pat – kai nori pajusti nusiraminimo, saugumo pojūtį, užsimigdyti.
Pastebėta, kad Vakarų pasaulyje piršto čiulpimas pasitaiko dažniau nei tose šalyse, kur kūdikiai ir maži vaikai ilgai žindomi pagal poreikį, ilgiau miega vienoje lovoje su mama, kur paplitęs kūdikių ir mažų vaikų nešiojimas nešynėse.
Dažniau pirštą čiulpia jautrios nervų sistemos vaikai.
Pirštas geriau nei čiulptukas, bet…
Dauguma mamyčių jau žino, kad piršto čiulpimas – daug geriau negu čiulptuko čiulpimas. Tačiau šis įprotis, atsiradęs dar kūdikystėje, kartais užsitęsia pernelyg ilgai ir gali sukelti nemažai diskomforto ir bėdų: pirštų odos bei nago plonėjimą, piršto deformaciją, gomurio deformaciją ir ydingo sąkandžio formavimąsi, kalbos raidos sutrikimą, dėmesio ir koncentracijos stoką, sulėtėjusią raidą, nepageidautiną aplinkinių dėmesį ir pastabas, vaikučio bendraamžių neigiamą reakciją darželyje ir patyčias.
Kaip deformuojasi sąkandis? Čiulpimo metu ties gomurio viršutine dalimi susidaro vakuumas, dėl to nuolat padidėjęs spaudimas šioje vietoje gali sukelti viršutinio žandikaulio susiaurėjimą, sąkandžio iškrypimą, kalbos raidos sutrikimą, dėl to vėliau teks ieškoti ortodontų, o gal net chirurgų, logopedų ir psichologų pagalbos.
Manoma, kad pirštukų čiulpimas yra normalus reiškinys daugmaž iki 2 metų, nes tokio amžiaus vaikams oralinis pasitenkinimas yra pagrindinis nusiraminimo, saugumo jausmo, komforto gavimo būdas. Tačiau apie 2–4 gyvenimo metus vaikas turėtų išmokti kitų nusiraminimo būdų.
Nagučių lakavimas vargu ar padės
Taigi, ką daryti, jei buvęs normalus vaiko refleksas užsitęsė pernelyg ilgai ir tapo žalingu įpročiu? Patarimų galite išklausyti daugybę: tepti nagučius kartaus skonio laku (dažniausiai nepadeda, nes vaikai greitai pripranta prie kartaus skonio), užsiūti pižamėlės rankoves, kad nečiulptų pirštukų naktį, nuolat priminti vaikui, kad nečiulptų pirštukų ir t.t.
Vis dėlto svarbiausia suprasti, kad pirštų čiulpimas yra vaiko nusiraminimo būdas, tad kartais per dažnai primindami, užsiuvinėdami rankoves, lakuodami nagučius ir kitais įvairiausiais būdais bandydami vaiką perauklėti galime netyčia tapti streso ir čiulpimo priežastimi – taip išeina „užburtas ratas“. Todėl visų pirma, būkite kantrūs , duokite vaikui laiko. Kad ir kaip būtų sunku ištverti, netraumuokite vaiko dar labiau.
Pirmas žingsnis. Detektyvinis darbas
Pirmas veiksmas, kurį turite atlikti, jei norite vaiką atpratinti nuo piršto čiulpimo, – suprasti, kodėl jis tai daro. Gerai apgalvokite, kokia galėtų būti pirminė padidėjusio vaiko nerimo priežastis. Taip, tai sunkus, net detektyvinis, darbas.
Gal šeimoje gimė jaunesnis broliukas ar sesutė?
Gal vaikas konfliktuoja su vyresniu broliu ar sese?
Gal įtampą kelia tėvų barniai ir nesutarimas?
Mokslininkai įrodė, kad motinos (neretai ir tėčio) nerimas persiduoda jos vaikui, tad gal kenčiate dėl nerimo sutrikimo patys?
Gal vaikutis jaudinasi dėl nemalonios patirties vaikų darželio kolektyve, apie kurią nemoka jums papasakoti?
Gal nepakankamai atsakingai parenkate jam leistinus, iš pirmo žvilgsnio nekaltus, bet smurto scenų pilnus filmukus?
Pakeitėte gyvenamąją vietą?
Konfliktuojate su seneliais ir tai aptarinėjate vaikui girdint?
Tad pirmiausia pasistenkite išsiaiškinti priežastį ar priežastis ir jas pašalinti ar sumažinti, jeigu tai įmanoma.
Antras žingsnis. Nespauskite vaiko
Antra – sumažinkite vaikui sakomų pastabų, stenkitės tai daryti nekaltinami, negėdindami, nepriekaištaudami. Galite sugalvoti taisykles, pvz.: viešose vietose, būnant ne namie pirštukų čiulpti negalima (taip sumažinsite ir per nešvarias rankas plintančių ligų riziką). Pagirkite vaiką, kai jis nečiulpia pirštukų („pastebėjau, kad šiandien žiūrėdamas filmuką pirštuko nečiulpei, tai buvo šaunu, aš dėl to džiaugiuosi“ ). Nedrauskite vaikui čiulpti piršto tuomet, kai jis patiria stiprius išgyvenimus, – yra supykęs, verkia, išsigandęs. Tuomet saugumo jausmas jam yra svarbiausias, tiesiog apkabinkite, būkite šalia.
Trečias žingsnis. Nenaudokite žeminančių priemonių
Trečia – netepkite vaikų nagučių karčiais lakais ir neužsiuvinėkite pižamėlių rankovių, vaikutis neturi jaustis nubaustas ar prasikaltęs dėl savo įpročio.
Jei jaučiate, kad vaiko nerimo priežastis gali būti noras gauti daugiau jūsų dėmesio, skirkite tam laiko ir pasitelkite išradingumą: užimkite vaiko rankutes įvairia įdomia veikla, sugalvokite naujų žaidimų, varkite makaronų karolius, minkykite kartu tešlą, kartu rūšiuokite skalbinius pagal spalvas, leiskite dalyvauti namų tvarkymo darbuose, kurkite dekoracijas namams artėjančioms šventėms.
Pagalvokite, kokį nusiraminimo būdą galėtumėte pasiūlyti vaikui vietoje čiulpimo, kai pastebite kad jis sunerimęs, susijaudinęs, supykęs, susigėdęs? Gal tuomet duokite atsigerti keletą gurkšnių šilto vandens, pasiūlykite paskambinti mylimai močiutei, apsikabinti, paglostyti mylimą minkštą žaisliuką, paminkyti modilino gabalėlį ar nusiraminimo žaisliuką.
Vyresniems vaikams reikėtų padėti išmokti stebėti save ir sąmoningai valdyti šį įprotį. Galite paklausti: „Ar pastebėjai, ar jauti, kad dabar čiulpi pirštą? Kas atsitiko? Kodėl tu nusiminei? Gal kažko jaudiniesi? Kas tave neramina? “. Įvardinęs savo jausmus ir papasakojęs apie savo nerimo priežastis, vaikas pasijus geriau, nurims. Gali būti ir taip, kad vaikas piršto čiulpimą naudoja kaip būdą atkreipti jūsų dėmesį, tuomet neturėtumėte kalbėti apie pirštą, tiesiog užkalbinkite vaiką kokia nors jį dominančia tema, parodykite, kad jis jums rūpi, bet nukreipkite jo mintis kita linkme.
Ketvirtas žingsnis. Ką patars gydytojas
Apsilankykite pas gydytoją – vaikų psichiatrą. Kartais išsiaiškinti priežastis ir įveikti jas yra ne jūsų jėgoms, pripažinkite tai. Piršto čiulpimas gali būti rimtesnių emocijų sutrikimų ar psichologinių problemų išraiška, kurių gydymą teks patikėti profesionaliam specialistui.
Susiję straipsniai
