Jis prisigretino, pradžioje lyg atsitraukdavo mostelėjus ranka ar mintimis įsitraukus į darbus. Visgi, pastarosiomis dienomis jis vis labiau priglunda, persmelkia ir neketina trauktis. Jis šaldo rankas, suspaudžia pilvą ar netgi atima jėgas veikti, gyventi, judėti.
Taip, mes kalbame apie tą patį. Jis turi daug vardų: nerimas, baimė, panika. Jam pasirodžius, socialinė erdvė dažnai užsipildo ir patarimais, kaip nurimti, kaip išlaikyti šaltą galvą, kaip neįsileisti ar nusikratyti.
Apie kiek neįprastą santykį su nerimu, per savo patirtį, dalinasi tėvystės koučerė, tėvų bendrystės grupės „augantys tėvai“ bendraautorė, Konferencijos „Tėvai ryšyje“ organizatorė Renata Cikanaitė.
Pradėkime nuo paprasto pasvarstymo – o kas jei vietoje bandymo nusiraminti, mes su tuo nerimu pasiliktume?
Ir jei pripažintume, pirmiausia patys sau, kad nerimauti tikrai yra ko. Karas nevyksta mūsų teritorijoje, bet jis vyksta labai arti. Turime istoriją su šiuo kaimynu, kuri nėra draugiška. Tai nėra išgalvota ar įsivaizduojama situacija. Ji labai reali ir nerimauti tikrai yra ko. Bandymai tai paneigti, nukreipti mintis arba apie tai negalvoti, tai lyg mėginimas dramblį išlaikyti spintoje. Teoriškai įmanoma, praktiškai – per sunku.
O jei vietoje to, kad visi bandytume nusiraminti, pabandytume su tuo nerimu pabūti? Taip lyg kvietėm į svečius 10 žmonių ir atėjo 11-tas. Kviest nekvietėm, bet vakarienė paruošta – pakaks visiems, papildoma kėdė prie stalo taip pat yra. Kodėl jam nepasakius „Ateik ir tu ir pagyvenk su mumis kurį laiką. Valgyk kartu, dirbk kartu, žaisk kartu, miegok kartu“. Netgi duotume jam vardą.
Saviškį aš pavadinau Draugeliu. Jis su manimi apsigyveno nuo ketvirtadienio. Jaučiu, tarsi pilve gyventų šlapia, klampi masė, toks dumblas. Jis lipnus, jis viską į save įtraukia, ir man atrodo, kad jis apsivijo mano širdį ir ją tempia į pilvą. Atrodo, kad mano viršutinė krūtinės dalis būtų lengva, nes visi mano organai, širdis, siela būtų tempiami į klampų, gilų dumblą. Ir pilve jaučiu tirštą, šlykščią pelkinę masę. Jaučiu, kad gerklėje įsitempia, viduje sumažėjo erdvės kvėpuoti. Ta klampi masė ne tik nusitempė širdį į pilvą, bet ir surakina visas balso stygas.
Nerimą, baimę, kiekvienas jaučiame vis kitaip. Bet jis neabejotinai gyvena kažkur mūsų kūne. Tad jei stabtelėsime ir vietoje to, kad mėgintume visaip jo išvengti, leistume sau pajausti – koks jis, ką jis sako, kaip aš jį jaučiu savo kūnu?
Svarbiausia mano įžvalga tokia: vietoje to, kad bandytume nusiraminti, mes galime pasakyti sau: „Čia yra ko nerimauti“. Ir pasižiūrėkime, kas pas mus atėjo į svečius ir nutarė užsibūti. Kai mes tą svečią priimam, kai apžiūrime, pasilabiname, sakome: „Gerai, mes tavęs nekvietėme, bet kadangi tu jau čia prie durų, užeik.“ Taip mes pajausime truputį daugiau erdvės. Bent milimetru. Nes jis jau atėjo į svečius, jau mūsų namuose ir reikės su juo kažkaip bendrauti.
Nuo vakar aš su juo kartas nuo karto pasikalbu ir sakau: ,,Žinai, buvau suplanavusi Zoom pokalbį, bet kirba klausimas – koks tikslas, kokia prasmė, kam iš viso dirbti? Ką darom? Ir jis man sako: ,,Darom – einam į tą pokalbį, bet aš čia būsiu. Taigi, tas dumblas, kurį tu jauti, ta skęstanti širdis, bus per visą pokalbį. Aš nepasitrauksiu, aš atėjau į svečius ir kol kas planuoju pasilikti.“ Taip ir susitarėm ir atėjom į pokalbį va taip.
Grįžta vaikai iš mokyklos. Nesinori, vaikų apkrauti savo nerimu, ką darom, Draugeli? Ir jis vėl sako: „Darom, prisiglausk savo vaikus, glostyk juos gal truputėlį stipriau nei įprastai, leisk akims sudrėkti, jei taip norisi. Tai būsiu aš, aš niekur neisiu, kol kas pasiliksiu.“
Vakaras. Ruošiu vakarienę. O norisi tos vakarienės nedaryti, gal sutept sumuštinį ir tiek. Aš ir vėl klausiu aš jo, ką darom. O tas nerimas man vėl sako: ,,Darom, darom tą vakarienę. Tau juk pačiai patinka valgyti šiltą vakarienę. Tik žinok, kad tos rankos bus truputėlį drebančios, kartais jausis pramušanti širdis. Žinok, aš čia, aš niekur nedingtu“. Na ką, darom tai darom. Taip ir judu toliau.
Ir ta taip mes tariamės. Ir taip suprantu svarbiausią Draugelio žinutę: ,,Tol, kol tu leisi man čia pasilikti, kol tu nebandysi manęs pamesti, pabėgti nuo manęs, užsirakinti durų, tol aš tau leisiu veikti. Geriau ar prasčiau, bet leisiu judėti. Su manimi šalimais. Bet jei tu bandysi apgauti save ar mane, bandysi neprisileisti ar kažkur paslėpti, aš trumpam pasislėpsiu, bet grįšiu daug stipresnis. Ir galbūt grįšiu tada, kai mažiausiai to lauksi. Ir tada judėti bus sunku. Tada aš tapsiu stipresniu už tave.
Taip mes ir susitarėm: aš atveriu savo duris, leidžiu sėdėti prie mano stalo, būti su manimi, kur beeičiau, o jis bus šalia ir leis toliau dirbti savo darbus, leis būti su vaikais, virti vakarienę, eiti apsipirkti. Leis gyventi.
Noriu pakviesti visus, nebėgti nuo nerimo, o pajausti jį ir sukurti santykį. Susitarti, kiek jam skirsite dėmesio kokiomis sąlygomis jūs gyvensite savo gyvenimus. Kad pajutę apatiją, kad tai neturi prasmės, pasitarkit su tuo nerimu sakant: „Tai kaip čia mes tariamės? Kaip judėsim? Kiek darom? Kada?“ Ir išgirskite, išjauskite savo atsakymą. Tai jūsų dviejų dialogas, jame abu esate lygiateisiai.
Tol, kol jo neneigsime, neapsimesime nematantys ir neužsisuksime noru atsikratyti bet kokia kaina, tol jis leis mums funkcionuoti. Nors, mes jį jausime kūne, kartais stipriau, kartais silpniau, bet galėsime gyventi. Galėsime rūpintis vaikais, šeima, dirbti darbus. Galėsime galvoti, jei ateitų tokia situacija, kai reikės daryti sprendimus.
Ir tam reikės drąsos. Drąsos priimti ir išbūti tai, nuo ko norisi bėgti kuo toliau. Kartais gali atrodyti, kad sunku tik mums, kartais pamirštame, kad galime padėti vieni kitiems. Todėl tokiose situacijose, kaip niekada svarbi bendrystė. Bendrystė su kitais tėvais, pasidalijimas tuo, kaip jaučiamės, išklausymas, šiltas žvilgsnis ir supratimas. Kartu lengviau.
