Dalis mamų gimus vaikui tampa tarsi apsėstos – jas nuolatos kamuoja nerimas ir įtampa dėl vaikų, kad tik jiems ko nors nenutiktų. Apimtos drebulės sindromo, jos ne tik alinasi pačios, bet ir įjautrina vyrą, artimuosius, o labiausiai – pačius vaikus.
Konsultuoja psichoterapeutė Rima Viliūnienė, www.psichoterapinepraktika.lt
„Išsikeroję“ motinystės hormonai, nepasitikėjimas savimi ir kitos priežastys
Šioks toks nerimas dėl vaiko pažįstamas kiekvienai mamai. Jis atsiranda dar prieš vaiko gimimą ir lieka visą gyvenimą.
Tai natūralus jausmas, kuris kyla, nes mylime savo vaiką. Ir rūpinamės juo.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie perdėtą nerimą, kuomet jis daro įtaką tėvų tarpusavio santykiams bei trukdo pačiai mamai (pvz., kasnaktinis kėlimasis po kelis kartus patikrinti, ar vaikas tebekvėpuoja) bei vaikui (pvz., nuolatinis mamos skambinėjimas vaikui ir klausinėjimas, kur esi ir ką veiki). Neretai tai tampa panašu į kontrolę.
Galima sakyti taip – hormonai „supurena dirvą“ nerimui. Tarsi suaktyvina, pagerina jo augimo sąlygas. O kas (koks konkretus nerimo turinys) toje dirvoje auga bei į kurią pusę kerojasi, jau yra labai individualūs dalykai, priklausantys nuo kiekvienos moters asmeninio patyrimo, nuo jos gyvenimo istorijos. Nuo to, kas glūdi jos pasąmonėje.
Pradėkime nuo kasdienių, labiau paviršutinių dalykų:
Jei mama iki gimstant vaikeliui ruošėsi jo auginimui – lankė užsiėmimus mokyklėlėje, kur buvo kalbama ne vien apie gimdymą, bet ir apie tai, kaip pagimdžius gyventi su mažuoju; kur išgirdo, jog visi vaikai verkia, visi vaikai kartais serga, bei svarbiausia, kad jie ir pasveiksta, labai tikėtina, kad jos nerimo lygis bus kur kas žemesnis nei mamos, kuri nelankė mokyklėlės. Nerimas bus mažesnis, jei jaunos mamos aplinkoje yra draugė ar sesė, jau auginanti vaiką, iš kurios nerimaujanti mamytė gali sulaukti nuraminimo arba informacijos. Nes nerimą labai provokuoja nežinia.
Natūralu, kad pirmagimį auginanti mama nerimauja daug labiau negu auginanti antrą, trečią. Patirtis, kaip ir žinios, suteikia ramybės, pasitikėjimo savimi.
Jei taip jau nutiko, kad tos šeimos vyresnėlis sunkiai sirgo, ar nutiko kažkokia nelaimė, natūralu, suprantama, kad augindama jaunėlį ta mama nerimaus kur kas labiau. Nerimą didins buvusi skaudi patirtis.
Eikime gilyn:
Labai svarbus moters vaikystės patyrimas – ar ji jautėsi mylima, vertinama, ar jai pakako dėmesio, šilumos, švelnumo iš savo mamos. Kalbame apie jos jausmą, o ne apie jos mamos pastangas. Jei ta jauna moteris į motinystę ateina tebejausdama mamos rūpesčio ja stygių, suprantama, kad jai emociškai bus sunkiau rūpintis savo mažuoju, nes daug sunkiau mylėti, globoti, kai pačiai to trūko; kai tebepyksti ant savo mamos, kai tebesiilgi jos rūpesčio, meilės. Kai nori bei jautiesi turinti vaikui duoti tai, ko pati negavai… Mamai gali kilti nemažai pykčio, neretai net nesuprantant, kam jisai skirtas – mamai? Sau? Vaikui? Tuomet nerimas dėl to, ar teisingai viską darau, ar esu tobula mama, yra nepalyginamai didesnis.
Kiekvienai mamai neišvengiamai kyla dvejopų jausmų savo kūdikiui. Vaikas yra tėvų džiaugsmo, laimės, gyvenimo pilnatvės šaltinis, bet kartu jis provokuoja ir mamos nepasitenkinimą, irzulį, net pyktį. Bet jei džiaugsmą, meilę ir kitus teigiamus jausmus pati mama bei aplinkiniai priima, skatina, tai mamos irzulys, nepasitenkinimas, pyktis gąsdina ir ją pačią, ir artimuosius. Mama save graužia, smerkia už tuos jausmus.
Stengiasi nepykti ant vaiko. Gali būti, kad jai ir pavyksta visiškai nustoti pykti. Bet neretai vietoje pykčio „išlenda“ nerimas. Begalinis rūpinimasis vaiku gali būti ir labai giliai tūnančio nepasitenkinimo tuo pačiu vaiku išraiška.
Ir pagaliau:
Kiek ta konkreti mama apskritai jaučiasi saugi šiame pasaulyje? Ar jai pasaulis atrodo saugus, patikimas, su kartkartėmis iškylančiomis įveikiamomis problemomis, ar pasaulį moteris suvokia kaip pilną grėsmių, pavojų, kuriame ji gyvena, jausdama nuolat tvyrančią nelaimės nuojautą. Vaiko gimimas tokiai mamai bazinį nesaugumo jausmą sustiprina, suaktyvina. O kaip to išraiška – perdėtas nerimas dėl vaiko.
Taigi motinos nerimo „pyragas“ yra daugiasluoksnis. Ir tie sluoksniai, ir jų storis labai skiriasi kiekvienu konkrečiu atveju.
Kiek tai tęsis?
Logiškai mąstant, vaikui augant, mamos nerimastingumas turėtų mažėti – juk vaikas išmoksta pasirūpinti savimi, tampa fiziškai ir dvasiškai stiprus. Tačiau daugybė mamų pasakoja, kad ir vaikui užaugus, pradėjus studijuoti, nerimas nesumažėja. Tada baisu, kad patys vairuoja, kad keliauja į užsienį, kur gali visko atsitikti, gali būti užpulti gatvėje ir t.t.
Daliai mamų šis jausmas – visam gyvenimui. Nes, kaip jau minėjau, dažnai pagrindinės priežastys yra ne vaikas, ne situacija, o pati mama. Ir jei su tais vidiniais dalykais mama nieko nedaro, tai jie ir tebelieka, ir tebeveikia.
Deja, kursų, kaip nustoti nerimauti, nėra… Rekomendacijos, instrukcijos gali padėti tik iš dalies, laikinai. Geriau, kai nerimaujanti mama dalijasi savo išgyvenimais su kitais negu kad laiko viską savyje. Dalijantis, kalbantis, atsiranda galimybė išsikalbėti, nerimas truputėlį mažėja. Bekalbant, pasiklausius savęs iš šalies, įmanoma pasikeisti. Ir kiti gali išsakyti, kaip jiems tai atrodo, kaip jie supranta.
Visa tai gali padėti kontroliuoti mamos neramų elgesį. O norint mažinti nerimo jausmą, neišvengiamai būtina gilintis į save, į nerimo priežastis.
Kaip įveikti nerimą
Kai vaikas šalia, mama jaučiasi saugiai, bet vos vaikutis dingsta iš akiračio (pavyzdžiui, lieka namie su aukle), galvoje pradeda suktis baisiausi scenarijai: štai jis krenta per langą, štai jau verčiasi ant savęs karštą puodą. Mamos pasakoja, kad ši paranoja neleidžia normaliai įsijungti į darbą…
Deja, kursų, universalių patarimų, kaip nustoti nerimauti, nėra. Rekomendacijos gali padėti tik laikinai.
Geriau, kai nerimaujanti mama dalijasi savo jausmais su kitais, negu kad laiko viską savyje. Dalijantis, pasakojant nerimas truputį mažėja, ypač jei su pašnekovu gebama prognozuoti, pažvelgti į situaciją iš šono. Tuomet yra galimybė pamatyti, kad to baimės nepagrįstos. Pašnekovas gali išsakyti savo matymą, supratimą, o tai gali padėti mamai.
Atrodo, pavojinga situacija, kai susieina dvi nerimaujančios mamos. Jos gali viską „užvesti“, pastiprindamos nerimą, bet toks pokalbis gali suteikti ir nusiraminimą (paradoksiniu principu, kai pamatomas baimių absurdiškumas, nerealumas).
Raminančios arbatos ar vaistai veiks tik kelias valandas, po to mama vėl liks su savo nerimu.
Gal gimdyti kitą vaiką, kad dėmesys nukryptų nuo pirmojo? Jei nerimą labiausiai provokavo nepasiruošimas vaiko atėjimui, informacijos stoka, tai patirtis, auginant pirmąjį vaiką, tikrai padės mažiau jaudintis auginant kitus. Bet jei nerimą provokavo giluminiai mamos dalykai, nerimo lygis su vaikų skaičiumi, panašu, tik didės.
Norint mažinti nerimo jausmą, siekiant keistis, neišvengiamas darbas su savimi, gilinimasis į save, į nerimo priežastis.
Nerimo jausmo priežasčių daug, ir kiekvienai mamai jis vis kitoks, tad pokalbiai su specialistu tikrai galėtų padėti geriau susivokti savo jausmuose.
Užsiminiau, kad nerimas gali pranešti apie užslopintą pyktį. Kiekvienai mamai svarbu suprasti, kad pyktis – natūralus jausmas, saugantis mūsų ribas, pranešantis, kad darome ar esame verčiami daryti per daug. Kylantis pyktis galėtų būti signalas stabtelėti bei naujai susivokti aplinkoje bei savyje. Pasakius sau „pykstu“, reikia pasistengti suprasti – ko, ant ko, dėl ko. Tada atsiranda erdvės tegul ir mažiems, bet konstruktyviems pokyčiams.
Susitapatinimas su vaiku
Yra daugybė mamų, kurios sureikšmina pačias mažiausias vaikelio auginimo smulkmenas. Vienos itin jautriai laikosi kūdikio auginimo taisyklių (jokios arbatėlės iki pusės metų ar pan., būtinai maudynės kas vakarą ir be jokių išlygų, net jei šeima svečiuose). Kitos per vaikų gimtadienius principingai neleidžia vaikui gurkštelėti limonado, paragauti traškučių. Ar tai gerai pačiam vaikui?
Pradėkime nuo to, kad susitapatinimas su vaiku ir begalinis jaudinimasis dėl smulkmenų – skirtingi dalykai.
Susitapatinimas su vaiku, kai šis dar kūdikis, – neišvengiamas ir gyvybiškai būtinas sėkmingam tolesniam vaiko vystymuisi. Kol vaikutis bejėgis, tik susitapatindama su juo mama gali pajusti, suprasti jo norus, poreikius bei tinkamai į juos reaguoti. Ilgainiui tas susitapatinimas mažėja, atstumas tarp vaiko ir mamos didėja.
Kalbant apie jaudinimąsi dėl „smulkmenų“, labai gerai būtų, kad mama gebėtų sustoti ir paklausti savęs, atskirti, kur realus nerimas dėl vaiko, kur – rūpestis savimi, savo ramybe. Jei vaikas serga cukralige, normalu, kad jam ribosime saldumynus. Neduosime vaikui ir maisto, kuriam jis labai alergiškas.
Tačiau jei griežtai kažkas ribojama ne dėl vaiko poreikių, o tik dėl mamos baimių, tai jau negerai. Vaikui tikrai nieko baisaus (nebent jis stipriai alergiškas tam maistui ar jį kamuoja kitos bėdos) nenutiks nuo kelių gurkšnių limonado ar poros traškučių, paragautų su draugais per gimtadienį. Gali būti, kad jam didesnę žalą padarys išskirtinumo, gal net pažeminimo jausmai kartu su liūdesiu, gal su pykčiu, nes priešmokyklinukui, net ir pradinukui, sunkiai suprantama tokių draudimų prasmė, ypač, kai kitiems tai nedraudžiama.
„Drebulės“ vaikelis
Ar nuolat perdėtu dėmesiu apgaubtas vaikas jaučiasi ypač mylimas, kad dėl jo taip jaudinasi, ar, atvirkščiai, – kaip įkaitas? Tokios mamos vaikui dažnai nepavyksta sėkmingai emociškai atsiskirti nuo mamos, o tai yra būtinas sėkmingos raidos etapas.
Iki tam tikro laiko vaikas greičiausiai jausis labai mylimas, globojamas, bet palaipsniui jis ims jausti, kad ta mamos meilė tampa vis labiau „smaugianti“, „dusinanti“…
Labai tikėtina, kad tokios mamos vaikas bus linkęs sirgti psichosomatinėmis ligomis, tuo lyg patvirtindamas mamos nuogąstavimus. Mamos nerimas, kaip ir bet kokios kitos emocijos, veikia vaikus tiesiogiai. Kartais gali atrodyti, kad vaikai geba „įvykdyti“ mamos baimes. Turbūt daugeliui yra tekę matyti situacijų, kai vaikas imasi kažką daryti – eiti, lipti, nešti, ir jam visai neblogai sekasi, kol mama ar močiutė to nepamato ir pilnu rūpesčio (nerimo) balsu nepradeda patarinėti – oi, tik atsargiai, nenukrisk, neužsigauk, nepamesk … Ir vaikas beveik išsyk nukrenta, pameta… Analogiški dalykai vyksta ir subtilesniu lygiu.
Gali būti, kad vaikas augs jausdamas, jog pasaulis yra labai nesaugus, jog niekuo negalima pasitikėti.
Su mama kišenėje
Paaugus vaikui, mamos nerimo išraiška gali tapti panaši į kontrolę. Mama nuolatos klausinėja, ką, kada, kiek vaikas valgė. Vaikui duodamas mobilusis telefonas be teisės išjungti ir po kelis kartus per dieną skambinama bei klausiama: „Kur esi? ką veiki?“. Taip ir eina paauglys į klubą „su mama kišenėje“…
Geru atveju vaikas priešinsis tokiam mamos rūpesčiui – kontrolei. Galbūt atvirai konfliktuodamas, darydamas viską priešingai. Labiau tikėtina, kad priešinsis slaptai, tiesiog sabotuodamas mamos nurodymus, pavyzdžiui, išėjęs iš namų, paėjęs iš mamos matymo zonos, nusiims jos rūpestingai apmūturiuotą šaliką, įkiš kuprinėn kepurę, išsipašys rūbus. Grįždamas namo atliks šią procedūrą atvirkštine tvarka.
Jei mama ir toliau aktyviai nerimauja bei energingai kontroliuoja, vaikas palaipsniui vis labiau tampa priklausomas nuo jos, nes nesusiformuoja įgūdžiai pasirūpinti pačiu savimi. Iš pradžių jis to nemoka daryti, ilgainiui vaikas ir nebenori to mokytis. Kam rūpintis iš vakaro susidėti kuprinę, jei aišku, kad mama vis tiek ją sudės? Deja, vėliau tai gali skambėti kaip „didelio čia daikto, padariau avariją, sudaužiau mašiną – mama vis tiek viską sutvarkys, užglaistys“.
Nesusidaro neigiamu patyrimu paremta patirtis. Toks vaikas netenka galimybės mokytis iš savo klaidų, nes neretai mama tiesiog neleidžia tų klaidų daryti, taip vaiką „saugodama“. Vaikas neišmoksta pasirūpinti, pakovoti už save, nelinkęs imtis atsakomybės už save bei savo veiksmus.
Taip pamažu senka ir iniciatyvumas, pasitikėjimas savimi. Labai gali būti, kad užaugs žmogus, laukiantis nurodymų, ką kaip daryti, bei klusniai vykdantis tuos nurodymus. Mamai patogu? Turbūt taip. Ar toks suaugęs žmogus bus laimingas? Abejotina…
„Drebulės“ vyras
Jautrios mamos vyras savo ramumu, kitokiu požiūriu į gyvenimą vaikui galėtų sėkmingai kompensuoti mamos nerimastingumą. Svarbu, kad vaikas gautų žinią, jog pasaulis yra visoks, ne vien tiks toks, kokį rodo mama. Bet taip pat svarbu, kad tas kitoks tėčio požiūris netaptų šeimos konfliktų priežastimi. Esminiais, baziniais klausimais tėvai turėtų prieiti vieningą nuomonę. Puikiai suprantu, kad laviruoti tarp šių dviejų užduočių nėra lengva.
Kalbėjosi Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
