Freepik.com
Daugumai mūsų, karo ir mirties temos niekada nebuvo jaukios. Visgi, šių dienų situacija neišvengiamai atneša jas į mūsų namus. Neramu, trūksta žodžių, tačiau bėgti nuo šių temų neverta, nes jų vengimas vaikams kelia tik daugiau klausimų, o taip pat sudaro erdvės netinkamoms situacijos interpretacijoms, nepagrįstoms vidinėms baimėms.
Nuo ko pradėti kalbą, kaip skirtingo amžiaus vaikai suvokia mirtį, karą, Pagarbi tėvystė tinklalaidės įraše dalinosi dvi tėvystės koučerės, mamos, tėvų bendrystės grupės „augantys tėvai“ kūrėjos Dovilė Šafranauskė (Mylu.lt) ir Renata Cikanaitė (Tėvai ryšyje).
Kaip ir kalbėdami bet kuria tema, turime atsižvelgti į du svarbiausius aspektus. Pirmasis – vaiko amžius. Nuo to priklauso ne tik kokiais žodžiais kalbėsimės, bet ir kokių reakcijų ar elgesio galime tikėtis. Antroji svarbi taisyklė – pradėti nuo to, ką vaikas jau žino. Taip galėsime rasti tinkamą pokalbio pradžios tašką, o taip pat išgirsti, jei vaikas jau „prisigaudė“ neteisingos informacijos iš aplinkos.
O dabar aptarkime, kaip kalbėti su skirtingo amžiaus vaikais.
Maži vaikai (0–3 metukai)
Nors ir atrodo, kad šiame amžiaus tarpsnyje, kalbų dar nelabai reikia, tačiau nuostata, jog vaikai per maži, jie nieko nesupranta gali labai apgauti. Taip, tokiame amžiuje vaikai nemato pasaulio, kaip jį matome mes, tačiau jie nuostabiai gerai jaučia aplink tvyrančias nuotaikas, nerimą. Ypatingai mamos būsenas. Jie negali pasakyti kokius jausmus išgyvena, todėl dažniau tai parodo savo pakitusiu elgesiu. Galime pastebėti neramesnį kūdikių miegą, didesnį nei įprastai irzlumą. Vaikai gali dažniau reikalauti dėmesio, kas rodo, jog jie jaučiasi tarsi pamiršti, ieško daugiau ryšio su tėvais, kuriems dabar ypatingai sunku sutelkti dėmesį.
Gali atrodyti, kad vaikai garsesni nei įprastai. Galbūt sunkiau sukalbami ar dažniau dėl kažko zyzia. Neatmeskime, kad taip gali būti ir dėl mūsų pačių jaučiamos įtampos, dėl kurių greičiau susierziname.
Tokiame amžiuje galime tiesiog kalbėti labai paprastai: dažniau primindami vaikams, kad jie yra mylimi, saugūs, kad esame šeima, rūpinamės vieni kitais. Padės ir dažnesnis žiūrėjimas į akis, vaiko vadovaujamo žaidimo laikas, buvimas gryname ore. O taip pat kalbėkime apie savo emocijas: „Man šiandien liūdna, man neramu“. Aiškinant kodėl, tik tada, jei vaikas klausia. Vengti temos nereikia, tačiau pernelyg į ją įtraukti tokio amžiaus vaikų tikrai nereikia.
Ikimokyklinis amžius (3–6 metukai)
Šiame amžiaus tarpsnyje ypatingai svarbu pradėti nuo to, ką vaikas jau žino. Jei vaikas eina į darželį, galėjo apie karą išgirsti iš vyresnių vaikų, o galbūt auklėtoja ryto rate kalbėjo apie Ukrainą. Taip pat vaikai nugirsta ir mūsų pokalbius. Todėl pradėkime nuo klausimo: „Ar žinai, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta karas? Ką apie tai girdėjai?“. Pasitikime vaiką ten, kur jis yra. Išklausykime, ką jis žino, ką girdėjo, kaip jis moka papasakoti, kokius žodžius vartoja. Stebėkime jo kūno kalbą – ar jis įsitempęs, o gal kalba visai paprastai, lyg būtų eilinė diena darželyje?
Freepik.com
Neretai kalbant su tokio amžiaus vaikais mums gali atrodyti, jog vaikai visiškai abejingi karo, mirties temai. Jie pasakoja apie tai lengvai, netgi kartais žaismingai, patys žadžia karą ir visai neatrodo, jog jiems sunku. Svarbu žinoti, kad tokiame amžiuje vaikai visiškai kitaip suvokia ir mirtį. Mirtis jiems nereiškia baigties, jiems sunku suvokti, kad iš mirties negrįžtama. Supratimas, kad mirtis yra galutinė, ima formuotis maždaug nuo 6-ųjų gyvenimo metų.
Tokio amžiaus vaikai jausmus jaučia visiškai skirtingai nei mes, suaugusieji. Mes sakome, kad dabar mums sunku dirbti, mes nebematom prasmės darbuose, rankos nekyla nei apsipirkti, nei eiti sportuoti, nei ruošti vakarienę. Tuo tarpu vaikai negali būti kažkokiame jausme, liūdėti ar nerimauti ilgą laiką. Jie gedulą išgyvena koncentruotais jausmų proveržio momentais. Jie gali žaisti, kvatoti ir tarsi atrodys, jog jiems visiškai nerūpi. Tarsi jie mirusio artimo žmogaus net neprisimena. Kartais tai netgi gali skaudinti jų tėvus. Tik staiga, galbūt per vakarienę, jie nušveičia lėkštę nuo stalo, rėkdami, jog maistas neskanus, o mama pati blogiausia pasaulyje! Štai tada mes ir pamatome – kad vaikas gedi. Tik jis tai daro savaip. Būtent tada svarbu priimti jo jausmus ir padėti išbūti tame.
Ką tai reiškia? Leiskime vaikui pykti, verkti, erzintis, būti nepasitenkinime tiek, kiek jam tuo metu reikia. Net jei tai atrodo gerokai per ilgai mūsų, suaugusiųjų, požiūriu. Tol, kol vaikas nežaloja savęs ir kitų žmonių, esančių jo aplinkoje, visos jausmų išraiškos yra priimtinos. Jei matome, kad kyla pavojus vaikui ar aplinkai, galime pasiūlyti alternatyvą: ,,Aš matau, kad tu viduje jauti labai daug audrų, nori kažką išmėtyti, išspardyti. Imk šitą, gali spardyti.“ Ir jeigu turite du minkštus žaislus ar pagalves, kurias davėte, paklauskite, ar galite pamėtyti kartu su juo. Taip nusiimsite ir savo nerimo dalį, ir būsite kartu su vaiku tame pačiame jausme.
Skirtingas suvokimas ir jausmų išgyvenimas, nereiškia, kad su mažesniais vaikais nereikia kalbėtis apie mirtį. Tiesiog turime naudoti labai paprastą, jiems suprantamą kalbą. Nebandydami mirties sušvelninti, pagražinti ar kažkaip romantizuoti. Tarkim neretai sakoma“ „Močiutė išėjo“ – kur išėjo, kada grįš? „Jam ten dabar geriau“ – kaip tai geriau, negi mirus geriau nei gyvam? Jokiu būdu negalima lyginti mirties su miegu, aiškinant, kad žmogus tiesiog užmigo ir nebepabudo. Taip vaikai gali pradėti bijoti užmigti ar išsigąsti pamatę miegančius artimuosius. Verčiau tiesiog kalbėti, kad dažniausiai miršta seni žmonės, kai kūnas susidėvi, ima nebeveikti. Žmogus nekvėpuoja, jis nevalgo, negali judėti. Ir jo jau niekada nebūna tarp mūsų. Kartais dėl ligos ar kitų priežasčių, kuomet žmogaus kūnas yra pažeidžiamas, mirti gali ir jauni žmonės. Kaip kad dabar vyksta karo metu.
Kas dar labai svarbu šiame, o ir kituose amžiaus tarpsniuose, tai kuo akyliau saugoti vaikus nuo karo vaizdų. Nes pamatytas vaizdas, skirtingai nuo girdimų kalbų, ilgam išlieka pasąmonėje, gali iššaukti naktinius košmarus ir suintensyvinti išgyvenimus. Jei vaikas visgi kažką pamatė, būtinai kalbėkimės apie tai: „Kaip tau tai atrodė? Ką jautei? Ką apie tai manai?“. Taip palengvinsime vaiko išgyvenimus.
Ankstyvasis mokyklinis amžius (7–12 metų)
Pixabay.com
Šitame amžiuje karo temą vaikai pasitinka labai skirtingai. Kai kuriems ji gali atrodyti gana įdomia, netgi keliančia daug smalsumo ar emocijų. Tarsi, wow – koks įdomus dalykas vyksta. Gali būti sunku tai priimti tėvams, nes tai taip toli nuo to, kur mes esame šioje temoje.
Tuomet geriausia tiesiog susiderinti realybes, klausiant vaiko, ką jis girdėjo, prašant papasakoti, kaip jis supranta tai, ksa vyksta ir tik išklausius, perteikiame savąjį pasaulio vaizdą. Pagrindinė žinutė šiame amžiuje – būkime ryšyje, jei turėsi klausimų, abejonių, norėsi pasidalinti, visada galite ateiti pas mane. Mes labai norime, kad vaikai neliktų su šia informacija vieni, kad jie turėtų kur saugiai užduoti visus klausimus, aptarti, jei jie išgirstų kažką, kas juos neramina.
Svarbu stebėti vaikus, kaip jie jaučiasi, kaip reaguoja ar jų elgesys keičiasi, ar jie gerai miega, valgo, o gal bando atsiriboti nuo visko. Kaip ir bet kokiame amžiuje, būtinai leiskime išjausti visus jausmus. Tačiau pastebėję pakitusį elgesį, kalbėkimės klausimų, o ne teiginių pagalba, dalindamiesi savo patirtimi: “Man iš šono žiūrint atrodo, kad tu dabar labai susierzinęs, ar teisingai įžvelgiau, ar tu taip jautiesi?“, „Kai man baisu, aš kartais noriu atsiriboti, pastebėjau, kad tu užsidarai savo kambaryje, nenori kalbėtis. Ar ir su tavimi taip vyksta?“. Visą laiką paliekam erdvės, kad vaikas būtų įgalintas pasvarstyti, kaip jis iš tiesų jaučiasi. Tarsi palikdami atvirą klausimą ir erdvės įvairiems atsakymams.
Pakvieskime vaikus paieškoti kur emocijos gyvena jų kūne, pasiūlydami: ,,Žinai, kai aš taip jaučiuosi, aš paieškau jausmo kūne. Ar galim paieškoti pas tave? Aš tau vardinsiu kūno dalis, o tu man sakyk, ar ten jauti kažką, ar ne.“ Jei vaikas nelabai nori taip ieškoti, galime tai paversti žaidimu: ,,Aš tau vardinsiu kūno dalis, o tu, jei kažką ten jauti, tai parodysi man ženklą.“ Net ir nenorėdami kalbėtis, vaikai dažniausiai sutinka žaisti ženklais. ,,Tavo rankos – ar jauti kažką?“ Ir vaikas kelia/rodo ženklą. ,,Tavo pirštai, tavo širdis – ar ji stipriai plaka? Ar jauti kažką žandikauliuose? Gal jie sukąsti? Ar jauti kažką pilve?“. Tai puikus būdas padėti vaikui pažinti savo emocijas, o taip pat pasijusti stipresniu už jas. Juk jei emocija yra tik dalyje mano kūno – reiškiasi aš esu didesnis už ją.
Taip pat emocijas galime pasiūlyti išjausti per aktyvius žaidimus, kuriuose vaikai ne tik išsikrauna fiziškai, bet ir per juoką, judesį paleidžia susikaupusius jausmus. Pagelbėti gali ir jausmų išpiešimas, kita vaiko mėgstama veikla.
Šiame, o dažnai ir kiek vyresniame amžiuje, vaikai vis dar yra labai kategoriški. Pasaulį jie supranta per dualumą: geras-blogas. Todėl turime būti atidūs, kai namuose kalbame apie karą, jo baisumus, kad mūsų teiginiuose būtų aiškiai atskirta, jog ne Rusijos žmonės yra tikrasis agresorius ir tautybė neapsprendžia, koks tu esi žmogus. Tikėtina, kad vaikų aplinkoje yra rusų tautybės (ar risiškas pavardes nešiojančių) draugų ir vaikams gali kilti noras pasityčioti ar įžeisti. Todėl svarbu kelti šią temą, aptarti su vaikais kiekvieno žmogaus vertingumą ir tai, kokią energiją norime skleisti aplink save.
Paaugliai (12 m. +)
Pixabay.com
Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai gali būti labai skirtingi. Pažinodami savo vaikus, turėtume atsižvelgti į tai, kiek vaikas domisi, ką žino, netgi koks jo temperamentas. Ir daug svarbiau ne tai ką mes sakysime, bet kaip sakysime. Ar susitiksime su vaiku jo realybėje.
Pasirodo, kad dažniausias paauglių klausimas šiandienos kontekste, sukasi aplink visiems gerai žinomą frazę, skirtą rusų kariniam laivui. Vaikai svarsto, kodėl įprastas draudimas keiktis, šiandien negalioja. Neįtikėtina, kokius klausimus ir sluoksnius gali iškelti viena ar kita situacija. Vienareikšmiško tinkamo atsakymo į šį klausimą nėra. Kiekviena šeima čia turėtų atreaguoti pagal savas vertybes. Tuo pačiu, paaugliams tai svarbu ir verta apie tai atvirai padiskutuoti.
Kad ir kokia tema kalbėtume su vaikais, būkime atviri ir pasiruošę atsakyti į bet kokį jų klausimą. O tam svarbi mūsų pačių būsena. Todėl priimkime savo jausmus, leiskime jiems būti, leiskime iškilti į paviršių. Raskime, su kuo galime jais pasidalinti, pasikalbėti, išjausti. Jei mes bandome jausmus paslėpti, uždaryti, jie gali sprogti pačiu netinkamiausiu metu ir dėl to gali nukentėti mūsų ir mūsų vaikų santykiai. Todėl palinkėtume visiems tėvams būti bendrystėje su kitais suaugusiais žmonėmis, rasti saugią erdvę, kurioje galėtumėte pasidalinti, tuo, kas susikaupė.
Visą „Pagarbi tėvystė“ tinklalaidės epizodą galite paklausyti čia arba didžiausiose platformose: https://www.mylu.lt/blogs/tinklalaide/kaip-kalbeti-su-vaikais-apie-kara-ir-mirti-pokalbis-su-renata-cikanaite
Susiję straipsniai
