Prasidėjus karui Ukrainoje, dalis žmonių pradėjo ne tik jausti daugiau nerimo, nežinomybės ar streso, bet ir baimės. Pasak karo psichologės, Geštalto psichoterapeutės, mediatorės Karolinos Puzinaitės, tokios krizės akivaizdoje jausti baimę yra visiškai normalu, tačiau leisti jai užimti mintis – pavojinga. PLC „Panorama“ organizuojamo diskusijų ciklo „Ramių minčių paskaitos“ renginyje patirtimi dalijosi ir jį moderavusi visuomenininkė, reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė. Anot jos, prasidėjus karui sunkiausia buvo susidoroti su vidiniu pykčiu ir nerimu dėl sūnaus ateities.
Baimė dėl mylimų žmonių
Per balandžio mėnesį jau tris diskusijų ciklo „Ramių minčių paskaitos“ pokalbius su psichologais moderavusi Dovilė Filmanavičiūtė sako, kad prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje karo baimę pajuto ir pati. Ji tikina, kad visi aplankę jausmai daugiausiai buvo susiję su motiniškais instinktais ir noru apsaugoti sūnų.
„Kai įvyksta toks dalykas turint vaikų, „išmuša“ visus saugiklius, nes galvoji tik apie tai, ką padaryti, kad vaikas būtų saugus. Prasidėjus karui, su draugais pradėjome galvoti apie užsienio šalis, kur galėtume išvežti savo atžalas, aptarėme su vyru, ką darysime. Bet kiek nurimę supratome, kad trimetis be mūsų vienas toli nenukeliaus. Tie jausmai ir mintys niekaip neapibūdinami žodžiais, baimė stingdanti ir verčianti imtis kažkokių veiksmų, skatinanti savisaugą“, – pasakoja D. Filmanavičiūtė.
Iššūkis – nugalėti pyktį
Diskusijos moderatorė priduria, kad didžiausiu iššūkiu tapo įveikti nuolat jaučiamą pyktį: „Pažiūrėjus aplink, viešoje erdvėje yra labai daug nepamatuoto pykčio. Pyktį jaučiau ir aš, o tai ėmė slėgti. Žinoma, yra dalykų, kuriuos dabar privaloma kritikuoti, smerkti ir bandyti pakeisti. Tačiau rietis tarpusavyje, kas „pasirodė“ geriau – neverta. Manau, kad yra dviejų rūšių pyktis: vienas pyktis yra teisingas ir svarbus, nes negalime atleisti žmonėms, kurie dabar vykdo genocidą mūsų kaimyninėje šalyje. Bet tas pyktis, kuris yra tik vardan noro ant kažko išsilieti, niekur neveda.“
Ilgainiui D. Filmanavičiūtė sako išmokusi padalinti savo dėmesį ir emocijas taip, kad karo baimės jaustų kuo mažiau: „Su savo emocijomis tvarkytis būtina, kad jų „neperdozuotum“. Aš tą ir darau: stengiuosi rūpintis savo artimais žmonėmis, važiuojame kiekvieną savaitgalį į gamtą, bandome laikytis vieni kitų, tikrai stengiamės riboti informacinį srautą, bet tuo pačiu kaip galėdami prisidedame prie paramos Ukrainai. Be to, išmokome savęs nekaltinti, kad mūsų paaukota lovelė ukrainiečių vaikams yra kažkuo menkesnė už 10 tūkst. eurų, pervestų privataus verslo. Nesilyginti šiuo atveju yra labai svarbu, – įsitikinusi Dovilė. – Gerai pagalvojus, mes du metus bijojome numirti nuo koronaviruso, o dabar bijome numirti nuo karo. Tad dabar svarbiausia, kad išliekamųjų reiškinių psichologinei sveikatai liktų kuo mažiau.“
Pataria vengti kraštutinumų
Karo psichologė K. Puzinaitė tikina, kad karas žmogaus psichikai yra vienas baisiausių reiškinių. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad kas penktas su karu susidūręs ar jame dalyvavęs žmogus būna stipriai paveiktas, atsiranda įvairios emocinės reakcijos. Be to, net ir mokantis gyventi su karo padariniais, juos visiškai panaikinti gali būti labai sunku. Dėl to specialistė ragina laiku pasirūpinti savo emocine sveikata ir vardija ženklus, kurie gali signalizuoti būtinybę kreiptis profesionalios pagalbos.
„Jei jūsų reakcija yra ilgai užsitęsęs pyktis, nuolat piktindamiesi išeikvojate labai daug energijos ir jaučiate, kad tai darote nesąmoningai, visuomet jausitės blogai ir savo aplinkoje skleisite negatyvą. Taip pat svarbu pastebėti liūdesio emociją ir jeigu ji užsitęsia, negalite jos kontroliuoti, reikėtų atkreipti dėmesį, pasikalbėti su specialistu ar žmogumi, kuriuo pasitikite. Taigi, pyktis, liūdesys ir baimė – emociniai ženklai, kuriuos reikia stebėti ir valdyti. Pavyzdžiui, įsisenėjusi baimė tampa vidiniu bloku. Sustingstame, negalime nieko daryti, apleidžiame savo artimus žmones, patys blokuojamės. Tačiau baimė taip pat gali būti emocija, kuri stumia į priekį, jeigu ją įsisavinu“, – sako K. Puzinaitė.
Pasak psichologės, bandant karo akivaizdoje gyventi įprastą gyvenimą, dažną aplanko kaltės jausmas, kurį reikia mokėti priimti ir nepulti į kraštutinumus. „Kaltė yra labai normalus žmogiškas jausmas, tik nereikėtų leisti, kad ji visiškai sugraužtų. Geriau bandyti ją prisijaukinti, o tam reikia laiko. Dažnai pradedame kategoriškai vertinti priešpriešomis „geras-blogas“, „myliu-nemyliu“, „kaltas-nekaltas“. Tai mūsų psichikos ypatybė, padedanti išlikti ir užsitikrinti saugumą, bet ji nepadeda jaustis gerai. Svarbu atvirai sau pasakyti, kaip jaučiuosi, priminti, kad tai yra normalu. Neskubėkite atsakyti į visus klausimus, tiesiog su jais būkite, jauskite, atraskite savo balansą ir nepulkite į kraštutinumus. Atraskite tuos būdus, kurie padeda pasijusti saugiai, nes tada jausitės geriausiai ir būsite produktyvūs“, – pataria psichologė.
Anot ekspertės, sumažinti karo baimę gali padėti kelios technikos. Visų pirma, didelę naudą turi informacinio srauto ribojimas. Tiesa, nutraukti visų naujienų sekimą reikėtų palaipsniui: „Pirmiausiai sustabdykite naujienų srautą dienai ir stebėkite savo jausmus, kaip išgyvenote tą dieną. Svarbu neišeikvoti visos savo energijos į nereikalingus dalykus, kas nepadeda geriau pasijusti. Jaustis geriau gali padėti rutinos turėjimas, bendravimas su stabiliais žmonėmis, kurie jus verčia jaustis gerai, taip pat kvėpavimo technikos. Išmokus stabilizuoti kūną, stabilizuojasi ir mintys, emocijos. Padeda ir įsižeminimo technikos, kai pajuntamas fizinis saugumas. Yra įvairių praktikų kaip keisti mintis, minčių sistemas, kaip save pastiprinti. Svarbu orientuotis į pozityvius ir augti skatinančius, bet ne kaustančius dalykus.“
