Kiekvieną, pravėrusį „Varnų salos“ duris, pasitinka ant sienos išrašyta frazė: „Kas nori – ieško galimybių, kas tingi – ieško priežasčių.“ Šią nežinomo autoriaus mintį mokyklos direktorė Margarita Pilkauskaitė prieš 5 metus rado interneto platybėse, pirmiausia pritaikė sau, o tada pradėjo dalintis su vaikais. Dabar ji apsigyveno jau trečioje, šį kartą pačios Margaritos įkurtoje, mokykloje. Apie esmines vertybes, prasmę, vaikus, jų ugdymą, draugystę su ukrainiečiais ir kitus gražius dalykus kalbamės su šia įkvepiančia, beribės širdies moterimi.
Margarita, kaip gimė mintis steigti savo mokyklą? Ir kodėl „Varnų sala“?
Nebeatsimenu to tikslaus momento, kuomet tai įvyko. Iš pradžių buvo kita svajonė. 15 metų praleidau prekyboje, versle, bet visą laiką jaučiau, kad mano tikrasis pašaukimas ir svarbiausias troškimas – darbas su vaikais. Ir aš jį išpildžiau – baigiau mokslus bei tapau pradinių klasių mokytoja. Dirbau keletoje mokyklų ir visuomet man būdavo svarbiausias vaikas. Labai trūkdavo tiek susirinkimuose, tiek bendraujant su kai kuriais tėvais pokalbių apie vaiką, ugdymą ir pagalbą jam. Galiausiai, paskatinta tėvų, nusprendžiau kurti savo mokyklą. „Varnų sala“ gimė iš idėjos, kad jeigu aš, kaip mokytoja, nepritampu mokyklose, tai turbūt ir ne visi vaikai yra priimami tokie, kokie yra. Kartais aš esu nepatogi, įkyri, kartais – miela. Esu visokia – kaip ir visi aplink mane esantys. Tariau sau: „Tebūnie mokykla, kurioje kiekvienas mokytojas ir mokinys ras sau vietą, kurioje mes visi stengsimės vieni dėl kitų, jautriai, žmogiškai priimamdami šalia esantį – nesvarbu, ar jis mažas, ar didelis.“ Mokyklos pavadinimo atsiradimo versijos yra dvi ir abi teisingos. Tai buvo vienas didžiausių iššūkių man – jame dalyvavo ir artimeji, ir draugai. Ieškojau simbolio, kuris taikliausiai apibūdintų protingus, gabius, bet ne visada „patogius“ vaikus ar tuos, kuriems reikia pagalbos. Nepelnytai „nurašyta“ intelektualioji varna šiam reikalui pasirodė labiausiai tinkamas pasirinkimas. Kodėl sala? Tai aliuzija į Astridos Lindgren knygą „Mes Varnų saloje“. Per vieną vakarą „pasikartojau“ ne kartą skaitytą kūrinį. Šeima atkeliauja į Varnų salą. Juos pasitinka ne prašmatnus, bet apgriuvęs, be vandentiekio namas, tačiau jie kuriasi, susiranda draugų, patiria daug meilės, nuotykių. Galiausiai sala tampa jų namais. Ši istorija „sudėliojo visus taškus ant „i“. Juk mūsų mokykla būtent apie tai… Knygoje yra kalba, kurią aš pirmiesiems abiturientams būtinai pasakysiu, kai juos užauginsiu iki dvyliktokų. Šiai dienai mūsų vyriausieji yra devintokai.
Esate užsiminusi, kad ši mokykla apie jus? Kokia prasme?
Man labai svarbu gyvenime sąmoningumas. Jei gyvenu sąmoningai, tai atliepiu į savo poreikius, esu laiminga, galiu išpildyti svajones. Tikiu, kad šitų dalykų galima išmokyti jau mokykloj. Aš pradėjau ieškoti savo kelio ir gyvenimo prasmės sulaukus trisdešimties. Nenoriu, kad mano vaikai savo vietos, pašaukimo paieškas pradėtų taip vėlai. Mokykloje turėtų būti patiesti pagrindai savęs ir aplinkos pažinimui, socializacijai, kalbų, matematikos ir kitų dalykų mokymuisi. Ir žinojimui, kokioje srityje norėsis tobulintis jau savarankiškai. Mokymo tikslas turėtų būti ne geras egzaminų išlaikymas, o tvirtų pagrindų įgijimas, kuris ir užtikrintų gerą egzaminų išlaikymą. Todėl labai svarbu vaikams teisingai „sudėlioti“ vertybes. Svarbiausia jų, kurią reikia ugdyti – laisvė. Būtina suvokti, kad aš galiu be suvaržymų, laisvai rinktis ir daryti kažką taip, kaip noriu, bet tuo pačiu esu pats atsakingas už savo poelgius. Antroji vertybė – mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Toliau – esu kupinas drąsos kalbėti, klysti, apsikvailinti, apkabinti kitą, džiaugtis. Taip pat privalau būti atviras, jei noriu eiti pirmyn ir kurti teisingus santykius. Penktoji vertybė – kūrybiškumas. Pasidaro daug paprasčiau, kai į viską žvelgi kūrybiškai. Apie tai – mūsų mokykla. Kai suteikiame vaikams laisvę ateiti arba neateiti į pamoką, iš pradžių jie labai džiūgauja ir noriai tuo naudojasi. Mes turime ir savarankiško mokymosi kabinetą. Bet tuomet vaikai tampa atsakingi už tai, kad turės mokytis patys. Paprastai užtenka dviejų savaičių – mokiniams tampa nuobodu ir jie savanoriškai sugrįžta į pamokas. Taip po truputį auginamas sąmoningumas. Didelė gyvenimo laimė yra suprasti, ką ir kodėl mes čia darome. Kai tą suvoki, nebelieka nei pykčių, nei priešų, nei nusivylimų. Nuo manęs priklauso, ką aš čia darau ir ką noriu perduoti kitiems. To mokome ir vaikus. Štai todėl ir sakau, kad ši mokykla apie mane. Aš esu tikra ir mane tokią, kokia esu, priima kiti.
Ar pasikeitė jūsų būtis apsigyvenus „Varnų saloje“?
Laimės atsirado daug daugiau, nes galiu dalintis tuo, kuo gyvenu. Galiu kviesti mokytojus, mokinius, tėvus priimti atsakomybę už save. Aš sukuriu erdvę, kurioje gali būti toks, koks esi, ir padėti būti kitiems. Mokykloje praleidžiu labai daug laiko. Būna ir įtampų, ir rūpesčių – visokių emocijų, bet daugiausia – džiaugsmo, nes augam visi kartu. Mokytojams mokykloje sunku ar lengva? Nors mūsų kolektyvas dar pildosi, šiandien labai džiaugiuosi jau susiformavusiu puikiu „branduoliu“. Kiekvienas mūsų mokytojas turi vadovautis mokyklos vertybėmis, būti iniciatyvus ir žinoti, ką jis čia veikia, bei pasakyti vadovui, kaip jis dirbs su vaikais, kaip jiems padės, nes tai bus jo atsakomybė. Tik užmezgus ryšį pavyks sėkmingai mokytis ir eiti pirmyn. Esminis dalykas šioje mokykloje, jog čia svarbiausi yra ne mokytojo, o vaiko interesai. Mokytojais labai rūpinamės, sudarom patogias darbo sąlygas, bet mokinys yra svarbiausias. Mokytojai, kurie skirsto vaikus į išauklėtus ar neišauklėtus arba mano, kad vaikai privalo besąlygiškai klausyti, kad jie kalti, kad tai baisi, telefonuose prasmegusi karta, arba viskas privalo būti tik taip ir ne kitaip, mūsų mokykloje nepritampa. Mes turime bendrą virtuvę, kurioje arbatą geria ir valgo kartu mokytojai su vaikais. Kai norime, tai darome ir atskirai. Bet esam „persipynę“, nes visi mokykloje turim vienodas teises ir galimybes – tik skirtingas pareigas. Visi čia mes esam žmonės – tik vieni su mažesne, o kiti su didesne patirtimi. Jeigu vienas pasako įžeidžiančius žodžius, tai kito pareiga – ne įsižeisti, bet paaiškinti, kokios yra tokio bendravimo pasekmės. Mokykloje mes ne auklėjame, bet mokomės priimti kito nuomonę. Nuo pirmų įsikūrimo dienų skiriam daug laiko pokalbiams su vaikais. Kartu ieškom atsakymų į visus mokiniams kylančius klausimus. Jeigu vaikas negalės išreikšti savo minčių, jo sėdėjimas pamokoje bus betikslis. Mūsų kredo: kiekvienam vaikui skiriam tiek laiko, kiek jam jo reikia, o laiko mes turim.
Kokiems vaikams ir kokiems tėvams skirta ši „sala“?
Ši „sala“ laukia kiekvieno vaiko – labai gabaus ir vidutinių gebėjimų, patiriančio mokymosi sunkumų, turinčio įvairiausias negalias (tiek fizines, tiek intelekto ar psichosocialines). Turime puikią specialistų komandą, pasiruošusią padėti. Priklausomai nuo to, kiek dėmesio reikia skirti vienam vaikui, parenkamas ir vaikų skaičius klasėje. Planuojame turėti 1–2 klasėse iki 16 vaikų, 3–4 klasėse – iki 20, nuo 5 klasės ir vyresnėse – iki 24 vaikų. Šiuo metu mokykloje uniformų nėra, nes mokiniai turi jaustis patogiai, bet jei vaikai išreikš tokį norą – bus ir uniformos. Esam linkę bet kokį klausimą, kuris gali kelti įtampą tarp mokinių, mokytojų ir tėvų, tiesiog eliminuoti. Tėvai, norintys leisti vaikus į mūsų mokyklą, turi matyti naują ugdymo ir ugdymosi paradigmą ir pasitikėti mokykla, kuriai svarbiausi – vaiko poreikiai. Negalima jau po mėnesio mokslų tikėtis puikių akademinių žinių. Mokykloje mes siekiam ilgalaikių rezultatų, kurių sulaukiama einant mažais, bet stabiliais žingsniais. Taip mokantis vaikas bus pasiruošęs egzaminams visada. Mūsų saloj akademiniai pasiekimai yra kantraus darbo su vaiko emocijom, klasės mikroklimatu, savęs suvokimu pasekmė. Kai kam prireikia ir gero pusmečio, kol atsiranda sąmoningas mokymasis. Nors esam labai jauna mokykla (įkurta 2019 m.), tačiau jau turim atvejį, kai mokytoja, žingsnis po žingsnio, sudomino devintokus knyga ir jie dabar skaito. O tai yra iššūkis visame pasaulyje! Taigi kantrybė, metodinis darbas ir tikėjimas daro stebuklus. Mūsų mokykla yra privati, šiuo metu už mokslą reikia mokėti, bet, jei pavyktų rasti mecenatą (tokia siekiamybė yra), mokslas joje taptų nemokamas. Norime, kad kuo daugiau vaikų galėtų čia mokytis nepriklausomai nuo tėvų finansinių galimybių. Dabar valstybė skiria privačioms mokykloms mokinio krepšelį, o visoms „buitinėms“ reikmėms ir mokyklos išlaikymui lėšų turim susirinkti patys.
Kokia buvo mokyklos susikūrimo pradžia, kokia jos dabartis ir ateities vizija? Kodėl nusprendėte „saloje“ priglausti nuo karo Ukrainoje į Lietuvą atbėgusius mokinius ir mokytojus?
Taip jau įvyko, kad pirmi mokyklos metai buvo nuotoliniai „karantininiai“. Antraisiais gyvavimo metais, vis dar „karantininiais“, jau turėjome „gyvą“ mokymąsi – didelės patalpos ir nedidelis skaičius mokinių leido tai daryti. Mokyklos dabartį pakoregavo karas Ukrainoje. Kadangi turėjau du laisvus mokyklos pastato aukštus, iš karto atsiliepiau į vienos Charkivo mokyklos prašymą priimti jos mokinius ir mokytojus. Be jokių dvejonių sutikau galvodama apie tai, kad karas truks kelis mėnesius ir jie grįš namo. Ukrainiečiams reikėjo stogo virš galvos ir aš jį suteikiau. Tiek lietuviai mokiniai, tiek jų tėvai tokiam mano žingsniui pritarė. Taip mokykloje greta lietuviškų klasių atsirado ir ukrainietiškos. Vaikai pradėjo keliauti pas mus iš visos Ukrainos – dabar jų turim jau 500! Siekdami užtikrinti dėl karo sutrikdytą šių vaikų mokymąsi, pasitarę su tėvais, dirbome su jais per vasarą, važiavome į stovyklas. Ukrainiečiams vaikams mokslas mūsų mokykloje nekainuoja, mokytojų išlaikymą padengia valstybė. Esu už tai labai jai dėkinga. Kadangi karas tebesitęsia, kai kurie ukrainiečiai jau galvoja likti Lietuvoje gyventi, o mes pradedam jų vaikus po truputį integruoti į lietuvišką mokyklą – mokome kalbos, pažindinam su Lietuvos istorija. Vaikai tarpusavy per pertraukas puikiai bendrauja, tarp vyresnėlių ir meilės reikalų jau atsiranda… Pasibaigus karui grįžtančius į gimtąją šalį gražiai išlydėsime, o tie, kurie liks, mokysis pagal mūsų mokyklos filosofiją, pamažu įsilies į lietuviškas klases, ukrainiečių kalbos pamokos liks kaip fakultatyvas. Viskas vyks labai natūraliai – padėsim tiek, kiek reikės. Ukrainiečių salelė visada galės jaustis saugiai mūsų dvylikametėj lietuviškoj mokykloj. Dėl šių priežasčių mes plečiamės – nuo Naujųjų metų pradinukai mokysis pagrindiniame mokyklos pastate, o moksleiviai nuo penktosios klasės kelsis į netoliese esančias naujas patalpas. Labai džiaugiamės dėl šio įvykio.
Ar jaučiatės ypatinga pirmoji Lietuvoje ištiesusi ukrainiečiams štai tokią pagalbos ranką?
Tikrai ne. Jaučiuosi gerai, kai padedu vaikams. Visi pasaulio vaikai nusipelno meilės, švietimo, šilto kąsnio. Jei man skauda ir jei galiu suteikti laimę nors dalelei pasaulio vaikų, visada tą darysiu, galvodama, kad pasaulis taps dėl to geresnis. Savo pavyzdžiu noriu parodyti kitiems, kad mes kiekvienas galime padėti savaip. Padėti net ir keletui vaikų yra nuostabu, nes jie – mūsų ateitis.
Papasakokit, kaip atrodo eilinė diena „Varnų saloje“?
Susirenkam ryte, išsiskirstom į klases ir mokomės pagal nustatytus grafikus, programą. Pertraukėlės sutampa ne visada, nes jei vaikai baigia darbą anksčiau, gali kalbėtis su mokytoju, kortom pažaisti, pagulėti, nieko neveikti, knygas skaityti, arbatos atsigerti. Kartais, pagal poreikį, dirbam be pertraukų. Kiekviena diena panaši, bet ir labai skirtinga. Į mokyklą atvežamas užsakytas maistas, tai smagiai kartu pietaujame. Žiemą išnaudojame kaiminystėje esančio universiteto kiemą – per kūno kultūros pamokas vaikai su mokytojais čiuožinėja nuo kalniukų. Turime finansinio ir emocinio raštingumo pamokas nuo pirmos klasės. Bet svarbiausias gyvenimo pažinimas prasideda jau tuomet, kai praveriamos mokyklos durys.
Smagiausias ir liūdniausias įvykis mokykloje?
Buvo nuostabu, kai autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas per metus laiko, būdamas tarp kalbančių pradinukų, pats prašneko. Tai yra vienas didžiausių mūsų džiaugsmų. Labai gera matyti, kai keičiasi vaikų elgesys, kai jie nurimsta, pradeda geriau koncentruoti dėmesį. Pats didžiausias džiaugsmas, kai vaikas ateina ir pasako: „Mokytoja, man pavyko!“, „Mokytoja, matot, aš supratau!“ Pačios geriausios dienos yra tos, kai vaikai pradeda padėti vieni kitiems. Čia mūsų didžiausios pergalės. O liūdim mes, kai vaikas suserga. Tada mes jo labai laukiam sugrįžtant. Kartais nepavyksta pasiekti trokštamo rezultato. Tada aplanko lengvas nerimas, bet tuomet kolektyve mes labai palaikom vienas kitą ir raginam neprarast tikėjimo. Ir, žiūrėk, po dviejų savaičių įvyksta stebuklas – vaikas atsiskleidžia, nustebina puikiais pasiekimais. Štai tokius jausmus mes patiriame.
Jau ne kartą susitinkame su jumis, dėvinčia sportinę aprangą, po treniruotės? Ar pagalvojate apie tai, kad esate puikus pavyzdys mokyklos auklėtiniams, rodantis, o ne deklaruojantis, kad judėdamas esi gyvas?
Aš tikiu tuo, kad „sveikame kūne gyvena sveika siela“. Dar mokykloje pradėjau ir daugiau nei 20 metų šokau tautinius šokius. Visada buvau aktyvi, bet pagimdžius dvynukus liko beveik 40 kg antsvoris. Nors sveikata nesiskundžiau, bet jaučiausi nerangi. O juk dirbant su vaikais reikia bėgti, atsitūpti, atsigulti. Antsvoris fiziškai neleidžia to padaryti. Supratau, kad jei noriu gyventi ilgai ir laimingai, turiu aktyviau sportuoti. Buvo pakilimai, buvo nuosmukiai. Bet prieš 5 metus, padedant asmeniniam treneriui, pradėjau tai daryti reguliariai. Po 3 atkaklių mėnesių įvyko lūžis – sportavimas tapo norma ir gyvenimo būdu. Pati susikūriau puikią darbo vietą – savo mokykloje galiu sportuoti, kada tik noriu. Todėl labai dažnai esu dirktorė su sportine apranga. Žinoma, jei būnu susitarusi, tai nepasitinku svečių specialiai „pasipuošusi“ prakaitu, bet užsukus einant pro šalį galima mane sutikti ir sportiškai nusiteikusią. O vaikams, man regis, aš tokia tinku. Kartais juokauju, jog sportuoju, kad galėčiau vaikus panešti, kai jiems būna bloga diena. Mano trečiokai dažnai lieka po pamokų su manimi ir treniruojasi kartu. Tokiais momentais džiaugiuosi, kad pavyko vaikus užkrėsti sportu ir perduoti žinią, kad judėjimas yra gyvenimo pagrindas.
Ar tiek savęs atiduodama mokyklai gebate skirti laiko šeimai, saviems vaikams?
Būna visaip. Bet aš labai stengiuosi viską suderinti. Dar besimokydama universitete iš vyresnės padagogės išgirdau tokią frazę: „Oi, aš dirbau mokytoja, nemačiau, kaip užaugo mano vaikai…“ Tai mane supurtė ir aš prisiekiau dėti visas pastangas, kad man taip nenutiktų. Ir tai vykdau. Vaikai kartu su manimi keliauja iš vienos mokyklos į kitą. Mano dukrai ir sūnui dabar penkiolika ir jie yra mano įkurtoje mokykloje. Nors labai daug dėmesio skiriu darbui, bet dvyniai visada jo gauna daugiausia.
Šv. Kalėdos „Varnų saloje“… Kokios jos? Ką palinkėtumėt savo varniukams ir jų tėveliams ir galbūt tiems, kurie dar tik ruošiasi atkeliauti į jūsų uostą?
Mūsų šventės nedidelėje bendruomenėje visada yra jaukios. Simboliškai palydime nueinančius metus ir išeiname atostogauti. Visiems norėčiau palinkėti būti laisviems, atviriems ir pažeidžiamiems. Nes mes kiekvienas esam toks, koks gimėm – nuostabus ir unikalus. Drąsiai būkime savimi, nes mūsų mokykloje ir „baltos varnos“ jaučiasi puikiai!
Dėkoju už pokalbį.
Indrė Radžiukynienė
