Keliautoja ir trijų vaikų mama Inga Nemiega pasakoja apie savo šeimos nuotykius keliaujant į Izraelį.
Net ir su 3 vaikais keliauti prieš pandemiją buvo lengva
Lyg ir baigiantis didžiajai pandemijai, galima apžvelgti keliones į tą patį kraštą dviem skirtingais laikotarpiais – pandemijos pradžioje ir jai jau įsibėgėjus. Pirmą kartą Izraelyje lankėmės 2020 m., kol COVID-19 dar buvo žinomas tik Kinijoje. Žiemos metu ten turėjo būti šilta, vaikams turėjo pasibaigti visos slogos, todėl sausio mėnesį pasitikome Izraelio uoste Eilate. Atskridome į Tel Avivo Ben Guriono oro uostą. Daug gandų apie izraeliečių griežtumą prisiklausius, buvo neramu, bet lengvai praėjome patikrinimo procedūras ir pradėjome atostogas kurortiniame mieste. Nors žmonės man ir žadėjo, jog čia amžina vasara, Eilate buvo vėsoka. Ir viešbučio darbuotojai lingavo galvas – jūs juk žinote, čia dykuma, dieną gali būti ir labai šilta (nors nebuvo), bet ryte ir vakare šalta…
Kelias dienas vaikščiojome aplink viešbutį, susipažinome su aplinka. Apžiūrinėjome pastatus ir gamtą, kai kas, nepaisydamas neaukštos temperatūros, įlindo išsimaudyti. Kartą buvau net pasiklydusi – miesto daugiabučių kvartale ieškojau tualeto. Žiūriu, kažkokie žmonės kraustosi. Vis tiek turėtų žinoti kokią kavinę ar parduotuvę aplink.
– Hello! Do you speak English? – maloniai bandau užmegzti pokalbį.
Tik angliškai čia mažai kas kalba… Žiūri išpūstomis akimis ir bando kitą kalbos variantą:
– Habraj? Jevrej???
Šį kartą aš žiūriu ir mąstau, kaip čia tarptautiškai išsisukti.
– Maybe you know a toilet here?
Mano pašnekovai nieko nesupranta… Bandau įvesti truputį rusų kalbos.
– Where is TUALET?
Pašnekovai nušvinta:
– Eilat?! You are in Eilat!
Tai bent ačiū už patvirtinimą. Ir ženklas prieš kelionę išmokti tokius žodžius vietine kalba.
Nusibodus trintis aplink viešbutį, nuvažiavome į netoli esančią povandeninę Jūrų observatoriją. Čia ne tik visokios žuvytės, dugno augalėliai, bet ir galimybė paplaukioti povandeniniu laiveliu. Kai nusileidome į stiklinį laivelio triumą 15 min. pasiplaukiojimui, pirmasis vaikų klausimas buvo: „O čia duos valgyti?“ O antrasis: „Kada bus Vilnius?“
Vilniaus reikėjo dar palaukti, kelionė tęsėsi toliau, o mes įrodinėjome pasauliui, kad trys nedideli vaikai mūsų nestabdo. Nukeliavome pasivaikščioti po Nacionalinį Timna parką – įspūdingą smiltainio dykumą. Parko kraštovaizdis yra tektoninės veiklos, vykusios prieš dešimtis milijonų metų, rezultatas. Smiltainio grybai, Saliamono kolonos ir uolų labirintai žavėjo vaikus ir jie atlaikė net pora žygių savo kojomis (panešėti kartais reikėjo tik mažąjį), stebėdamiesi akmeniniu kraštovaizdžiu rytą ir vakare. Bet lyg to mums būtų maža, kitą dieną šturmavome senovinę Masada tvirtovę. Įtvirtinimus pastatė Erodas Didysis I a. pr. Kr. Čia galima pamatyti romėniškų pirčių, bizantinio vienuolyno, bažnyčios, kitų įvairių senovinių pastatų griuvėsius, grindų mozaikas, sandėlių ir vandens cisternos liekanas. Į viršų užsikėlėme keltuvu, o atgal, apžiūrinėdami senovę, turėjome nulipti patys.
Kaip žavėjosi mumis visi, kuriuos sutikome pakeliui, – mus vadino herojais, šaunuoliais, nerealiaisiais! Paprastai žmonės čia vaikų nesiveda, tuo labiau nesineša. O mes juos pėsčiomis nulipinome žemyn. Tepu tepu mažomis ir didelėmis kojomis. Vaikai gal mažai ką prisimins, bet mus kelionė į šią didingą tvirtovę su jais užtikrino – galime viską ir dar daugiau. Net su trimis vaikais pereiti dykumas.
Pandemija keičia taisykles
Taip optimistiškai pasaulis atrodė prieš pandemiją. 2020 ir 2021 m. šalys viena po kitos užsidarinėjo ir atsidarinėjo, keitė tvarkas ir reikalavimus. Net oro uostų darbuotojai sunkiai besigaudė, kuriuos žmones galima praleisti, o kuriuos ne, kokie dokumentai, testai ir izoliacijų reikalavimai šiuo metu reikalingi. Nepaisant visko, net tokiu neaiškiu metu mes vis tiek norėjome keliauti. Jau vykstant pandemijai, sėkmingai nuvykome į Ukrainą, Turkiją, Jungtinius Arabų Emyratus ir Prancūziją, o 2022 žiemai vėl išsirinkome Izraelį. Juk įdomi šalis, Jeruzalėje, Nazarete dar nebuvome, todėl susidarėme planą, susižymėjome norimus aplankyti objektus, ir vėl į kelią. Abejonių, žinoma, buvo, bet juk mes paskiepyti, didesnieji vaikai irgi, o mažasis skiepams dar per mažas.
Visi pasidarėme antigeno testus ir šypsodamiesi ištiesėme dokumentus Vilniaus oro uosto darbuotojams. Pirmasis laiptelis įveiktas – dokumentai pasirodė tinkami ir pakankami. Štai mes jau skrendame. Vaikai patenkinti, žurnaliukus varto, užkandžius kremta. Nė nepastebėjome, kaip prabėgo 4 valandų kelionė. Izraelis, saulė ir šiluma. Išsineriame iš žieminių striukių ir rikiuojamės ties pasienio kontrolės punktu. „Koks jūsų kelionės tikslas?“ – pasitinka gana piktas pareigūno klausimas. „Turizmas“, – atsakome mes ir matome, kaip darbuotojas dar labiau susiraukia. Nužvelgia vaikus, patikrina dokumentus ir prašo palaukti. Darbuotoją vyrą pakeičia darbuotoja moteris, bet lengviau nepasidaro. „Vienas vaikas neskiepytas!“ – murma ji. O į argumentus, jog Europos Sąjungoje tokių mažų dar neskiepija, atsako trumpai: „Čia ne Europos Sąjunga“.
Iškviečia viršiausią darbuotoją, daug skambina, tariasi, vedžioja mus nuo vieno oro uosto krašto iki kito, kol mes susiprantame, – mums neleis čia pasilikti. Darbuotojai malonūs, fotografuoja vaikus, kurie dabar atrodo tokie geručiai, malonūs, darbuotojos moterys tikrai neatsisakytų jų ir į namus priimti, bet į šalį priimti negalima. Reikalavimas toks, kad visi vaikai, vyresni nei 1 metų, turi turėti skiepus. Mūsų mažasis trejų metų ir neskiepytas. Raudonas „NE“ užsidega mažiausiam vaikui, o kartu ir visai mūsų kelionei. Nesuveikia net argumentas, kad mažiausiojo savaitę neleidome į darželį, kad jis neturėtų pavojingų kontaktų ir liktų sveikas. „Dura lex, sed lex“ (Griežtas įstatymas, bet įstatymas) – mokiausi dar studijų laikais. Nors šioje situacijoje vietoj žodžio „Griežtas“, labiau tiktų žodis „Kvailas“…
Vedžiojo mus ratais kvadratais po oro uostą, drąsino ir gąsdino po to parvedė atgal prie lėktuvo ir palinkėjo gero kelio. Nepriėmė mūsų Izraelis, visą dieną praleidome lėktuve, keliaudami pirmyn ir atgal. Raminomės, kad tokie nuotykiai ne kasdien pasitaiko, vėliau prisiminę juoksimės ir svarbiausia, kad vaikams buvo visai smagu. Liūdesys apėmė tik mus, bet juk mums ir Šiaurės Jeruzalėje (Vilniuje) bus gerai. Apmaudžiausia tai, kad kelionėje pasimetė mūsų lagaminas. Mes grįžome, o lagaminas kelioms dienoms liko Izraelyje. Taip mūsų daiktai pabuvojo kelionėje ilgiau negu mes. Kitą kartą nors imk ir paslėpk vaikus lagamine!
Susiję straipsniai
