Lietuvių pamėgtoje Turkijoje galima pamatyti kelionių agentūrą su užrašu „Labas, Alanija“. Jau šešerius metus čia siūlomos ekskursijos po įdomias Turkijos vietas lietuvių kalba. Čia dirba lietuviai gidai, o agentūrą įkūrė turkas Mustafa Erkut, pats puikiai kalbantis lietuviškai. Paslaptis paprasta – Mustafa vedęs lietuvaitę Indrę ir su ja augina du vaikus.
Nuostabu tai, kad kalbą Mustafa išmoko niekada negyvenęs Lietuvoje.
Lemtinga pažintis prieš 17 metų
Dvidešimt dvejų Mustafa Alanijoje dirbo vietinės kelionių agentūros gidu. Vienos ekskursijos metu ir pastebėjo septyniolikmetę Indrę, atvykusią atostogų su mama ir broliu. Mustafa iš karto pagalvojo, kad čia ta mergaitė, kurią jis norėtų matyti savo žmona. Apsikeitė telefonų numeriais, elektroninio pašto adresais, nes tuo metu socialinių tinklų dar nebuvo. Kai po dviejų susirašinėjimo metų Indrė su mama vėl atskrido į Turkiją, vaikinas pakvietė susipažinti su jo šeima. Situacija nebuvo paprasta – Mustafos šeima norėjo marčios turkės, o Indrės tėvai irgi nesižavėjo užsieniečio žento idėja. Bet tąkart viešnagė vis dėlto įvyko, turkai garsėja svetingumu, tad viešnios buvo ir pavaišintos tradiciniais turkiškais patiekalais, ir maloniai priimtos. Susikalbėti nebuvo paprasta, nes vaikino mama angliškai nemoka, teko versti.
Mustafos artimieji vylėsi, kad laikas ir tolimas atstumas atšaldys jausmus, draugystė nutrūks. Ir nors mama bandė perkalbėti, Mustafa susiruošė į Lietuvą aplankyti Indrės ir susipažinti su jos šeima. Indrės tėtis buvo griežtas – dukra tokiame jauname amžiuje negali įsipareigoti, ji pirmiausia turi baigti architektūros studijas, o tik paskui galvoti apie šeimos kūrimą. Mustafa sutiko laukti, kol Indrė baigs mokslus. Jam patiko ir pačios Indrės požiūris: jei tėtis būtų uždraudęs toliau bendrauti, ji būtų nutraukusi draugystę. Turkui didelę pagarbą sukėlė tokia nuostata, pagarba tėvams ir jų sprendimams.
Laukdamas Indrės Mustafa atliko karinę tarnybą, kuri Turkijoje trunka 15 mėnesių ir dar kartą atskridęs į Lietuvą paprašė, kad tėvai leistų jai tekėti anksčiau, dar negavus architektės diplomo. Jaunuoliai buvo išdraugavę penkerius metus. Šįkart tėvai sutiko.
Turkija ir jos tradicijos
Pirmosios vestuvės vyko Lietuvoje su maždaug 40 svečių, tarp kurių, deja, nebuvo jaunikio šeimos, – tuo metu buvo sudėtinga gauti vizas. „Ir nors tą akimirką nebuvo šalia artimųjų, jaučiausi nuostabiai, kaip sapne – nejau tai vyksta, nejau aš tikrai gavau tokią didžiulę dovaną?“ – prisimena Mustafa. Tada jis dar nemokėjo lietuvių kalbos, vestuvės vyko angliškai. O po 10 dienų teko atšokti antras vestuves Turkijoje, kuriose dalyvavo beveik 2000 svečių. Toje kultūroje tai įprastos vestuvės, kurios trunka 3 dienas su pietumis ir vakarienėmis. Indrė per jas keitė sukneles keletą kartų. Šventėje dalyvavo abiejų jaunųjų tėvai – iš Lietuvos atskrido apie 10 nuotakos giminaičių.
„Aš visa širdimi jaučiau, kad man su Indre bus gera ir po 20 metų, ji man visada bus graži. Aš pats esu sunkoko charakterio, o ji labai mielas žmogus. Su Indre esu laimingas visus tuos metus, jei po mirties mes atgimsime kitame gyvenime, aš vėl ieškosiu, kur yra manoji Indrė“, – sako Mustafa.
Pagarba vienas kito kalbai
Po vestuvių dar 2 metus pora gyveno atskirai, kol Indrė baigė mokslus Lietuvoje. Mustafa vasaromis dirbdavo turizmo sektoriuje, o žiemą žaisdavo kaip profesionalus futbolininkas. Kartais atvažiuodavo į Lietuvą aplankyti žmonos, paviešėti uošvio namuose. Tų vizitų metu ir pagalvojo, kad reikia išmokti lietuviškai – tada nereikėtų Indrės pagalbos vertėjaujant. Mustafa gerai kalba angliškai, tad tikėjo, kad išmoks ir dar vieną užsienio kalbą. Indrė padovanojo anglų–lietuvių kalbomis išleistą knygą, ją vyras skaitydavo kiekvieną dieną. O paskui, dirbdamas vieno Alanijos viešbučio marketingo vadovu, pradėjo lietuviškus žodžius įterpti ir bendraudamas su turistais iš Lietuvos. Matė, kaip maloniai tai nuteikia klientus. Tada ir kilo mintis įkurti kelionių agentūrą, kurioje ekskursijos būtų vedamos lietuvių kalba.
„O šeimoje mes bendraujame turkiškai, Indrė turkiškai kalba geriau, negu aš lietuviškai. Jei kas nors mums skambina telefonu ir atsiliepia Indrė, net nesupranta, kad ji užsienietė. Su vaikais Indrė bendrauja tik lietuviškai. 8 metų sūnus Selimas gerai kalba ir lietuviškai, ir turkiškai, o 4 metų dukrytė Nida lietuviškai kalbėti dar tik pradeda. Prisimenu, kaip Selimas prakalbo lietuviškai būdamas penkerių. Tada atostogavome Lietuvoje, Selimas liko kambaryje su seneliu dviese – ir girdime, kaip jiedu kalba lietuviškai! Mums su Indre tai buvo didelė staigmena. Iš niekur nieko vaikas staiga persijungė į kitą kalbą! Kartą teko bendrauti su moterimi, kurios vaikai ir anūkai emigravo į Norvegiją. Ji pasiguodė, kad anūkai lietuviškai jau nebekalba. O mes manome, kad vaikai turi mokėti abiejų tėvų gimtąją kalbą. Mokėdamas kalbą, tu esi priimamas visai kitaip. Juk kai Indrė išmoko turkiškai, labai pasikeitė visų aplinkinių požiūris, visi priima kaip savą. Mano mama nepriekaištavo, kad Indrė kito tikėjimo, nes mūsų Korane parašyta: reikia melstis 5 kartus per dieną, bet gerbti kitas religijas. Ir mūsų tikėjimas leidžia turėti kitos religijos žmoną. Mes su Indre pažįstami jau 18 metų, ir niekada neprašiau jos tapti musulmone. Jei negerbi kitų religijų, negali melstis ir savo maldomis. Dievas sako: „Neateikit su nešvariomis mintimis ir širdimis“, – sako Mustafa.
Kur gyventi?
Mustafa pasakoja, kad didelių svarstymų, kur gyventi, porai nekilo. Indrei patiko Turkija, todėl baigusi studijas atvyko į vyro šalį ir bandė ieško darbo pagal profesiją. Bet jaunai architektei, ir dar užsienietei, įsitvirtinti labai sunku. Indrė kartais grįžta mėnesiui į Lietuvą, tada sako, kad pasiilgo Turkijos, o kai būna Turkijoje, sako, kad pasiilgo Lietuvos. Kai gyveni tarp dviejų šalių, tas ilgesys turbūt neišvengiamas.
Ilgesį išsklaidyti padeda vaikai. Abu jie gimė Turkijoje, toks buvo lietuvaitės pasirinkimas, nes ligoninės Turkijoje labai geros. Gimus sūnui, Mustafa paskambino uošviui pranešti naujienos ir negalėjo kalbėti, nes verkė iš džiaugsmo. „Turkai nori berniukų, o aš visada norėjau dukrytės, ir antroji gimė Nida. Kaip man pasisekė, mano sesė turi 2 dukras, brolis 2 sūnus, o aš – berniuką ir mergaitę. Nida ir Turkijoje yra įprastas vardas, tik tariamas Nyda. Man skamba labai gražiai. Pakalbame ir apie trečią vaikelį – jei tai būtų mergaitė, būtų Sofija. Indrė sakė, kad trečio vaikelio nebenori, o dabar jau sako: nežinau – tai teikia vilčių (juokiasi). Suprantu, kad dauguma vaiko auginimo rūpesčių gula ant moters pečių, tad šitą sprendimą priims žmona. Mano kartoje visi augo turėdami brolių ir seserų, dažniausiai šeimoje augdavo po 3 vaikus, dabar populiaru vienturčiai. Nes vien vyrui dirbti dažniausiai nebeužtenka, turi dirbti ir moteris, o tada auginti vaikus sudėtingiau“, – sako turkas.
„Kadangi gyvename Turkijoje, tai mūsų vaikai yra musulmonai. Per tradicines šventes dukart per metus aplankome mano gimines, gyvenančias Anatolijos regione. Noriu, kad vaikai pamatytų ir žinotų, kas tos turkiškos šventės. Jei neišmoks dabar, – ta tradicija numirs. Visada važiuodavome pas mamą į kaimą, o šiemet mama mirė, nežinau, kaip toliau viskas bus… Bet švenčiame ir visas lietuviškas šventes, laikomės lietuviškų tradicijų. Alanijoje gyvena daug lietuvių, kartu susiburiame švęsti Velykas. Kartą, kai per Kalėdas negalėjome grįžti į Lietuvą, sukvietėme lietuvius čia. Susirinko gal šimtas iš Alanijos ir aplinkinių miestų. Alanijoje šilta, bet, aišku, Kalėdos niekada nebus kaip pas tėvus. Kai būname Lietuvoje, vaikai mėgsta blynus, prašo keptos duonos su sūriu. Indrė tada valgo pasiilgtų cepelinų. O kai būname Turkijoje, Indrė gamina turkiškai, daug patiekalų išmoko iš interneto, visada pagiriu, jei pavyksta. Bet žmonos neverčiu stovėti prie viryklės. Jei neturi noro gaminti, einame pavakarieniauti kur nors į miestą. Kad Indrė nepavargtų nuo buities, samdome namų tvarkytoją. Turkijoje tai populiaru, yra daug žmonių, kurie mielai padės padaryti tokius darbus. Man svarbiausia, kad žmona būtų linksma, laiminga ir gerai auklėtų vaikus, o buities rūpesčius galima patikėti ir pagalbininkams,“ – sako Mustafa.
Vaikai jau lanko ugdymo įstaigas
Kartais mamos nori, kad vaikas iki mokyklos augtų namuose, su jomis, bet lietuvės ir turko šeima nutarė, kad vaikai turi išmokti bendrauti su kitais vaikais, tad saviškius į darželį išleido iškart, kai tik atprato nuo sauskelnių. Dabar į darželį eina tik Nida, o Selimas jau moksleivis, eina į antrą klasę, jam labai gerai sekasi matematika, patinka skaičiuoti. Turkijoje švietimo sistema panaši, kaip ir Lietuvoje, – yra 12 klasių, veikia privačios ir valstybinės mokyklos.
„Labas, Alanija“
Įkūręs savo kelionių agentūrą, Mustafa dabar turi 10 darbuotojų, kurie padeda organizuoti ir vesti ekskursijas. Bet mielai ir pats dirba gidu, sako, jog kitaip klientai bus nepatenkinti. „Mes turime daug klientų su vaikais. Šeimos nori, kad vaikai paklaustų, pabendrautų, kadangi aš kalbu lietuviškai, tai nėra jokių kliūčių tai daryti. Autobuse visada surengiu konkursų su prizais, būna smagu. O ekskursijas siūlau tokias, kurios paliktų įspūdį vaikams. Vasarą per karščius vaikai nelabai nori klausytis istorinių faktų, jiems įdomiau išgirsti, pavyzdžiui, piratų nuotykius – apie tai ir kalbu vedžiodamas po pilis ir gynybinių bokštų likučius. Arba važiuojame į apelsinų giraites pamatyti, kaip jie auga natūralioje aplinkoje, nusiskinti, paragauti. Ne visi vaikai matę, kaip atrodo ant medžio augantis bananas ir kodėl nenuskintas jis niekada nebus geltonas. Lietuvių vaikai būna nematę tikro persimono ar ananaso, o jeigu dar leidi tuos vaisius nusiskinti!“ – sako gidas.
Nuosavas kaimas
Mustafa ir Indrė prieš pandemiją nusipirko didelį žemės sklypą kalnuose, netoli Alanijos, ir dabar turi kaimo sodybą, kurioje gera pailsėti nuo kurorto šurmulio. „Vaikystėje turėjau svajonę auginti balandžius. Draugai augino, o mūsų šeima neturėjo sąlygų jiems laikyti. Labai pavydėjau. Todėl dabar išpildžiau vaikystės svajonę ir įsigijau 50 balandžių pulką. Tas būrys vis pasipildo, balandės kas 30 dienų padeda kiaušinius, ir išperi mažus balandžiukus, juos dovanoju draugams. Balti balandžiai man labai gražu, juos išleidžiu į laivę paskraidyti, tik reikia žinoti, kada tai daryti – tarp 17 ir 19 valandos. Prieblandoje balandžių nemato ereliai. Kaime Selimas ir Nida mato visą gyvybės ciklą, kaip auga medžiai, kuriuos patys pasodinome, žydi gėlės, kaip vaikšto po kiemą būrys vištų ir ančių. Sūnus vis prašė šuniuko. Pirkti nesutikau, pasakiau, jei kada priklys koks benamis, jį ir pasiliksime. Ir tai nutiko kitą dieną po mūsų pokalbio! Matyt, miške kažkas paliko mažą šuniuką, kuris atklydo iki mūsų sodybos. Taigi vaikai mokosi atsakomybės ir pareigų, padėdami prižiūrėti ir maitinti visus sodybos gyventojus“, – sako Mustafa. Tas paprastas kaimo gyvenimas šeimai teikia džiaugsmo.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“