Peštynės vaikų kambaryje: kaip spręsti konfliktą, kai jis jau įsiplieskęs?

Kartais vaikai kivirčijasi dėl menkniekių, norėdami atkreipti į save suaugusiųjų dėmesį. Tai neturėtų mūsų stebinti, jei su vaikais kalbamės tik tada, kai jie pradeda peštis!

Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė

Tai ištrauka iš naujos Aurimos Dilienės knygos „Gyvenimas su vaikais“

Kodėl jie pliekiasi?

Jei vaikai susiginčija „rimtai“, tai gali būti ir dėl nuosavybės, o ne tik iš nuobodulio ar noro atkreipti suaugusiųjų dėmesį. Gal Tomas paėmė Astos šukas arba Linas trukdo Matui ruošti pamokas. Nesikiškime į vaikų ginčą tol, kol nepradedamas skriausti mažesnis ar silpnesnis, kuris nepajėgus apsiginti pats, nebent būtume pašaukti išspręsti ginčo. Išsiaiškinkime, kas atsitiko, ir, jei vaikai gali susitarti patys, paskatinkime taip ir padaryti. Jei problema iš tikrųjų kebli, galime jiems patarti, tačiau niekuomet nepalaikykime kurios nors vienos pusės.

Ginčai dėl nuosavybės teisių labai dažnai kyla tada, kai vaikai kartu gyvena viename kambaryje. Bet juk panašiai būna ir suaugusiems žmonėms, gyvenantiems viename kambaryje! Vaikas teisėtai piktinasi, jei jo brolis ar sesuo atsisako tvarkyti jų bendrą kambarį, kuriame ką tik siautė abu. Šiuo atveju galima tieisog padalinti kambarį į dvi dalis užuolaida, širma ar per grindis nubrėžta linija. Pasirūpinkime, kad kiekvienas vaikas turėtų kur susidėti žaislus, knygas ir kitus daiktus. Kiekvienas vaikas turi jausti atsakomybę už savo nuosavybę ir tvarką savo pusėje.

Kaip spręsti konfliktą, kai jis jau įsiplieskęs?

Pirmiausia verta prisiminti, kad šitie besipešantys mažyliai ar jau paaugę vaikai yra mūsų vaikai. Ir tai, ką jie padarė vienas kitam, būtinai turėjo priežastį, kokią nors priežastį. Taigi jie tik paprasti žmonės, turintys ir mėginantys patenkinti kuriuos nors savo poreikius. Taigi būkime atlaidūs ir pasakykime sau: tai vaikai, kurie nesistengia būti blogi, jie tik stengiasi patenkinti savo troškimus, išreikšti savo norus, skaudulius ar jausmus. Įsigilinkime į konfliktą ne tam, kad surastume, kas jį sukėlė ir neieškokime, kurį apkaltinti (kaltų ieškojimas yra pirmykščių smegenų veikla – kai aplinka kėlė pavojų). Įsigilinkime į situaciją tam, kad galėtume padėti vaikams išsiugdyti įgūdžius spręsti konfliktines situacijas, išgirsti vienam kitą. Mūsų užduotis – ne išspręsti konfliktą, bet būtent išmokyti pačius vaikus spręsti konfliktus, nes santykiai šeimoje – geriausia jų treniruočių salė prieš didįjį gyvenimą. Mūsų pagalba – nuraminti jiems kilusias emocijų bangas, padėti išklausyti vienam kitą.

Kaipgi tai padaryti?

Įeiname į kambarį ir sakome: „Vaje, iš kur čia toks triukšmas? Ko gero, susipykote?“ Labai mažus vaikus iš karto imame skirti, jeigu jie susikibę, ir parodome, kad jaučiame, kas vyksta tarp jų, – pavyzdžiui, surinkame iš skausmo, kurį gali jausti kuris nors iš peštukų, kai jam tempiama už plaukų. Pasakykime žodžius, kuriais vaikas galėtų išreikšti savo norą, pavyzdžiui, „Nerauk man plaukų!“; „Neimk mano žaislo!“, ir mažiau naudotų kumščius ar dantis problemai spręsti. Su mažais vaikais tikrai kol kas viskas vyksta fiziniu lygiu, ir mes mokome juos spręsti konfliktus žodžiais. Tai tikrai gali užimti laiko, bet mes būsime kantrūs ir kartosime tai tiek kartų, kiek reikės. Po to svarbu abu vaikus paguosti, parodyti, kad mums nesvarbu, kuris kaltas, nes abu jaučiasi įpykę ar įskaudinti. Padėkime jiems atpažinti savo jausmus, įvardykime, ir maži vaikai jau bus pamiršę, dėl ko kilo šis konfliktas.

Vyresniems vaikams galima taikyti panašias priemones, be to, dar priminti apie dalinimosi taisykles. Pavyzdžiui, kad tas, kuris paskutinis turi vieną ar kitą žaislą, jį duoda kitam tuomet, kai šiam jo jau nebereikia. Ir mes neturėtume tiesiog atimti iš to vaiko žaislo vien todėl, kad nuramintume to paties žaislo užsimaniusį brolį. Taip įskaudinsime kitą vaiką, ir tas, pirmai progai pasitaikius, keršydamas broliui pasistengs kaip nors jį nuskriausti. Ar mes to norime? Ne.

Reikėtų leisti patiems vaikams nuspręsti, kada jiems to daikto nebereikės. Ir kai atiduos jį broliui, anas jausis labai pamalonintas. Atiduodamas pats vaikas irgi gali pasijausti labai geras, dosnus, net įsivaizduoti save didvyriu, geradariu. Jam patiks tas jausmas, ir jis tai kartos – duos, parems, dalinsis. Nuo mažų dienų mokydami to vaikus, suteiksime jiems pagrindus, padėsiančius vėliau sukurti gerus santykius.

Mes galime padėti tam verkiančiam vaikui sugalvoti, kuo kitu jis galėtų žaisti, kol lauks geidžiamo žaislo ir kol brolis juo pažais. Paguosti ir pasakyti, kad taip, laukti yra sunku. Taigi, nuraminti tas didžiąsias emocijas, kilusias kaip banga.

Su vyresniais vaikais, kurie vienas kitam sako ką nors žeminančio arba sugriauna lego statybas, ir kyla stiprus konfliktas, pirmiausia neturėtume reaguoti labai audringai. Įvardykime tai, kad abu vaikai yra susijaudinę. Uždėkime rankas abiem vaikams ant pečių ir, išsakydami žodžiais, patvirtinkime jų emocijas: kad jie yra susijaudinę, įpykę, nuskriausti. Patvirtinkime jų savijautą. Pripažinkime, kad abu nukentėjo. Galima mesti monetą – kuris pirmas kalbės ir aiškinsis. Tuomet leiskime pasisakyti abiem vaikams iš eilės – mokykime išklausyti vienam kitą. Tai bus itin svarbu vėliau, poros santykiuose. Kai moderuojame vaikų pokalbį kaip psichoterapeutai, – tai tikrai padeda. Pavyzdžiui: pasakome, kad nevalia apsivardžiuoti, nevalia keiktis, nevalia įžeidinėti vienam kito. Primename namų taisykles, kurios sako, kad taip elgtis nevalia. Moderuodami vaikų pokalbį, galime sužinoti naujos informacijos ir padedame jiems tarpusavyje susitarti, net atsiprašyti vienam kito. Tai neretai padeda vaikams suprasti savo veiksmų padarinius.

Mes, tėvai, žinoma, nesijaučiame esą kvalifikuoti terapeutai. Be to, dar reikia paruošti vakarienę ar užbaigti kokius nors kitus svarbius reikalus, tačiau, nuspręskime, kas yra mūsų prioritetas, – darbai ar vaikų santykiai, kurie, kaip jau suprantame, tiesia svarbius kelius į ateities bendravimo labirintus. Taigi, jeigu tokius konfliktų sprendimo būdus taikysime nuolat, pavyzdžiui, mėnesį, tai duos tikrai matomų rezultatų ir kaskart užims vis mažiau laiko. Galų gale, išgirdę triukšmą vaikų kambaryje, galėsime šūktelėti: „Ei, vaikai, ar jums reikia mano pagalbos, ar susitarsite tarpusavyje?“

Mūsų užduotis nėra nuspręsti, kas sukėlė konfliktą ar kas kaltesnis, mūsų užduotis – padėti visiems nusiraminti pripažįstant, kad kiekvienas turi savo požiūrį, savo norus ir savo poreikius. Išmokyti atpažinti tiek jausmus, tiek poreikius – o tai iš tiesų nepaprastai svarbu auginant vaikus.

Gal yra naujų, žaismingų idėjų?

Jeigu mūsų įprasti veiksmai – tik stabdyti konfliktą, išskirti vaikus į atskirus kambarius arba juos kaip nors nubausti, nepadėjo, tai kodėl gi neišmėginus ko nors naujo? Ir tas kas nors naujo – tai pripažinti, kad sudavęs vaikas turėjo tam priežastį. Iš tikrųjų mes mokome vaikus pasakyti, ko jie nori, bet tai daryti nepuolant ir neskriaudžiant vienam kito.

Pasidarykime kokią nors dėžutę su kortelėmis, kuriose galėtų būti surašyti tam tikri konfliktų sprendimo būdai, padedantys vaikams patiems priimti sprendimus, ką daryti, pavyzdžiui „Kai nežinau ką daryti, kviečiu tėtį arba mamą“; „Palaukiu penkias minutes“ ar panašiai. Vaikams gali prireikti laiko suprasti, kaip tai veikia, bet kantrybė juos mokant naudotis tokiu metodu tikrai atsipirks, pamėginkime.

Kai esame išsigandę, norime kontroliuoti, mes kovojame, bėgame arba sustingstame. Su vaikais nejungiame „bėk–sustink“ režimo, nes jie ne tigrai, nuo kurių gelbstintis tai gal ir tiktų. Šiuo atveju esame didesni už vaikus ir jungiame kovos režimą. Su tigrais nekovojame, nes žinome, kad nenugalėsime, – geriau yra pabėgti. Kodėl kovojame su vaikais? Kas nutinka, kai pradedame su jais kovoti? Padarome juos savo priešais. Mūsų širdis iš susijaudinimo smarkiai plaka, mes įlekiame į kambarį, akimirksniu nustatome, kuris kaltas (dažniausiai tas, kuris neverkia) ir puolame jį (kaip savo priešą). Tuo metu padarome vaikus vienas kito priešais būtent tokiu savo elgesiu, nes palaikome kurio nors vieno pusę. Ir jeigu iki mūsų atėjimo vaikai dar nebuvo priešai, jie tik galynėjosi, tai dabar jau tikrai jais tampa. Bet išties mūsų užduotis – tik atstatyti tvarką. Normalu, kad situacija gali būti kritiška, bet suaugusiam žmogui nenormalu į ją primityviai reaguoti. Mūsų kovos instinktas pakiša mums koją, ir mes nustojame mąstyti. Elgiamės tik savo pirmykščių smegenų vedami. Kai kovojame, mūsų užduotis – tik nugalėti priešą, kad ir kas jis būtų. Visas mūsų dėmesys yra ten. Kai kovoja vaikai, yra taip pat: jų smegenų režimas nukreiptas į kovą, bet ne į pažinimą, todėl neverta jų tuo metu ko nors mokyti ar pamokslauti. Pirmiausia tikslinga išeiti iš kovos režimo patiems ir išvesti vaikus. Gali padėti gilus įkvėpimas: tai padeda prislopinti adrenaliną. Sustojame – metame tai, ką darėme – įkvepiame.

Kaip išlaikyti pusiausvyrą?

Pirmiausia – pasirūpinkime savimi. Negalime duoti nieko neturėdami. Meilės, poilsio, rūpesčio. Reikia duoti sau kantrybės, miego, kartkartėmis save apkabinti ir pasirūpinti savimi ne prasčiau nei savo vaikais. Būti atlaidiems sau, jeigu suklydome. Juk taip ir norime pasirūpinti savo vaikais, taigi, pasirūpinkime tokiu pačiu būdu savimi. Pasikalbėkime su savimi ir paklausikme, ko mes trokštame, ko mums dabar reikia?

Nieko nėra svarbiau už mūsų santykius su partneriu, su vaikais, bet taip pat svarbu – ir santykiai su savimi pačiu. Niekas nėra atsakingas už tai, kaip mes elgiamės, – tik mes patys.

To paties reikėtų mokyti savo vaikus – būti savo pačių palaikymo komandos kapitonais. Kalbėtis su savimi, kai sunkiai sekasi kokia nors užduotis, pavyzdžiui, užsirišant batų raištelius ar pan. Tada vaikams kylantis nerimas būna daug mažesnis arba nekyla visai, jie geriau susidoroja su užduotimis.

Neįmanoma mylėti vaiko besąlygiškai, jeigu taip pat nemokėsime mylėti savęs. Išmokime tai ir taip iš tiesų padėsime savo vaikams augti laimingiems, o mums su jais gyventi bus tiesiog smagu ir lengva.

Kas dar padėtų būnant namuose nuolat su dviem, trim ar keturiais vaikais?

Dienotvarkė, kurioje būtinai būtų laiko kiekvienam šeimos nariui pabūti atskirai kurioje nors patalpoje, patirti vienatvę. Laiko, kai namuose reikia laikytis tylos. Laiko, kai galima bus dūkti ir triukšmauti. Laiko patenkinti esminius poreikius – maisto, miego ir pasivaikščioti lauke. Tas laikas atskirai (pasimatymas su savimi) būtinai turi būti organizuotas. Tylos valanda namuose – kiekvieno laikas su savimi. Planuojant laiką, gyvenimas pasidaro harmoningesnis, nes kitaip kiekvieną laisvą minutę vaikai gali išnaudoti bardamiesi su mumis ar vieni su kitais.

Tai ištrauka iš naujos Aurimos Dilienės knygos „Gyvenimas su vaikais“