Kaip manote, kada baigsis jūsų vaiko vaikystė? Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė savo naujojoje knygoje „Gyvenimas su vaikais“ kalba apie žmogaus augimą iki 28-erių. Kiekvienas skyrius apima vienerius metus, tad knygoje 28 skyriai.
Naujos knygos išleidimo proga kalbiname žurnalo bičiulę Aurimą, kuri yra ne tik psichologijos ir psichiatrijos specialistė, bet ir 7 vaikų mama. Šiuo metu (2022 metais) vaikų amžius: 11 m., 13 m., 17 m., 19 m., 22 m., 26 m., 29 m.
Aurima, papasakokite apie sumanymą išleisti knygą apie vaikystę iki 28-erių?
Ši knyga – ketvirtasis mano knyginis „vaikas“. Taigi ji sulaukė savo eilės ir „atėjo“ po pirmųjų trijų knygų tuo metu, kai, ko gero, jos labiausiai reikia pasauliui ir man. Skamba filosofiškai, tačiau kaip ir kiekvienas kūrinys, kiekvienas objektas, knyga pirmiausiai atsiranda mintyse, o po kurio laiko įsikūnija – tampa materialia. Gyvenu su vaikais jau ilgiau negu be jų, štai ir subrendo manyje patirtys, kuriomis galiu pasidalinti.
Kai išleidau pirmąsias savo knygas, jau piršosi mintys, o ir aplinkoje girdėjau raginimų – parašyti apie vaikus. Juk mano šeimoje jų net septyni, o ir dirbau visą gyvenimą su vaikais. Tuo metu dar nebuvau pasiruošusi, reikėjo dar šiek tiek laiko. Po trečiosios savo knygos dar porą metų „nešiojau“ tas mintis, kol prisėdau ir parašiau per keturis mėnesius. Bet – kaip tikra rašytoja – sėdėjau nuo ryto iki vakaro.
Knygoje 28 skyriai – metai. Tiek galima kalbėti apie žmogų, kuris vis dar auga, vystosi, keičiasi, atranda ir išmoksta. Taip, šiuo metu jaunas suaugęs žmogus nėra toks savarankiškas ir kryptingas, paauglystės labirintai užtrunka, tapimas brandžia asmenybe atrodo kaip iliuzija.
Mano suaugęs sūnus labai apgailestaudamas yra pasakęs: „Vienintelio dalyko reikia baigus vidurinę mokyklą – kursų „kaip tapti suaugusiam“. Visi mes žinome, kad to nebūtų gana, kad kiekvieno kelias labai savitas. Tačiau gairės visai praverstų, na, kaip kokie ramentai, kai pradedame šlubuoti.
Knygoje nesistengiu nieko pamokyti, labiau siekiu padrąsinti, gal nuraminti ir paguosti: viskas, ką jaučiate, yra pažįstama ir man, jūs esate geri tėčiai ir mamos, klysti būtina, mokyti vaikus taisyti klaidas savo pavyzdžiu – geriausia ką galime padaryti, gyvendami su vaikais. Dalindamasi savo pačios asmenine istorija tik patvirtinu – galima gyventi visaip, kiekvienas mūsų renkasi skirtingus būdus pasirūpinti savimi ir šeima.
Knygoje suteikiu žinių, kurias surinkau iš daugybės įvairių šaltinių, kruopščiai iškristalizavau būtent tą informaciją, kuri padeda suprasti augančio žmogaus psichikos ypatumus: mąstymą, emocijas, poreikius, elgesį. Pateikiau tas būsenas, kurios kelia nerimą, rūpestį, aprašau tas būkles, kurių metu turime žinoti, kaip būti šalia, kuo padėti ir kur kreiptis. Tai viena iš svarbiausių knygos paskirčių. Svarbu žinoti, ko tikėtis ir ko nesitikėti tam tikrame amžiuje.
Šią knygą skiriu visiems, kurie turi kokį nors santykį su jaunu žmogumi, – nuo gimimo iki dvidešimt aštuonerių. Tai ugdytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, auklės, seneliai, tėvai ir studentai, kurių specialybės susijusios su ugdymu ar psichologija, socialiniu darbu.
Labai labai tikiuosi, kad ji tarnaus ilgai ir nuoširdžiai, galbūt taps vaikų ir paauglių psichiatro konsultacijos pakaitalu tam tikrais klausimais.
Aurima, ar psichologijos dėsniai jūsų pačios šeimoje klostosi pagal vadovėlius?
Kaip nuolat kartoju per savo seminarus, socialiniai (psichologiniai) dėsniai galioja visuomet, net jeigu mes apie juos neišmanome. Taigi mes ne išimtis. Jeigu tuos dėsnius atpažįstame, – tuomet puiku, galime elgtis jiems nesipriešindami, ieškoti išeičių. Tačiau juk visko neįmanoma nei žinoti, nei gerai padaryti, – taigi būna visko. Klystame, tas klaidas taisome – dedame pastangas pasimokyti iš nesėkmių, nemalonių situacijų. Gerai, gal ne visuomet ši pirmo karto, bet kai „užlipi ant to paties grėblio“ antrą kartą, jau tenka susizgribti.
O šiaip gyvename pagal mano parašytą vadovėlį „Šeima – komandinis žaidimas“. Ir kviečiu visus pamėginti – gal visai patiks?
Brolių-seserų pavydas jūsų šeimoje?
Yra. Nuolat išlenda – kaip Pilypas iš kanapių. Visada buvo ir niekur nedingo. Mes jau įpratome, tai kažkaip ir neberėžia nei akių, nei ausų. Žinoma, erzina, tačiau tolerancija išsivystė gana gera. Prisipažinsiu, aš netikiu brolių ir seserų draugyste – atvirai apie tai kalbu. Juk šeimoje tik mes, tėvai, trokštame, kad vaikai tarpusavyje gerai sutartų, mylėtų vienas kitą, globotų ir būtų idilė. Nes taip būtų ta vadinamoji šventa ramybė namuose – argi ne taip? Tačiau į šeimą „susirinkę“ asmenybės, kaip tyčia, visus 18 metų užsiima santykių pažinimo laboratoriniais darbais – ir visa tai vyksta gana saugiai: tėvams prižiūrint. Taip jau Gamtos surėdyta. Taigi – netrukdykime. Ir neturėkime nerealių lūkesčių. Vienose šeimose susiformuos ilgalaikės draugystės, o kitose – ne. Ir tai, mano manymu, visiškai normalu ir priimtina.
Beje, mano nuomonė apie brolių-seserų santykius ne visuomet buvo tokia – ją įgijau su patirtimi. Ilgai turėjau lūkesčių, kaip ir ko gero dauguma, kad jau mano vaikai tai bus draugai ir nepavydės vienas kitam. Žinoma, klydau. Gera prisipažinti, ir dėl to nesigailiu.
Mėgstate teoriją apie penkias vaikų meilės kalbas (palaikymo žodžiai, buvimas kartu, patarnavimai, dovanos, apsikabinimai). Kokios meilės kalbos valdo jūsų šeimoje?
Visos penkios. Su įvairiausiai dialektais. O kur dar prancūzų – va čia tai tikroji meilės kalba (Aurimos šeima prieš keletą metų išsikėlė gyventi į Prancūziją – aut. past.) Mūsų vaikai visi moka prancūzų kalbą. Du vyresnieji ją vartoja lygiai su anglų, o štai visi likę penki yra dvikalbiai (su lietuvių).
Jeigu apie Gario Chapmeno aprašytas meilės kalbas – tai su vaikais, be abejo, kalbame visomis penkiomis, bet jau ganėtinai aišku, kurio kokia kalba yra pagrindinė. Paaugliai vis dar priima visas penkias beveik vienodai. Man patinka ši paprasta ir praktiška gerų santykių formavimo teorija, kuria naudojuosi jau penkiolika metų. Ir ji tikrai padeda geriau jaustis, geriau drausminti jaunimą ir geriau suprasti sutuoktinį. Viskas pasirodo daug paprasčiau, negu mes galvojame.
Kas iš visų auklėjimo taisyklių svarbiausia, kad vaikas augtų harmoningai?
Neišmanau aš tų auklėjimo taisyklių. Ir niekada nekalbėjau apie tai, kaip vaikus auklėti. Nuoširdžiai. Man pačiai nepatinka, kai mane „auklėja“. Daug geriau, kai myli, supranta, manimi domisi, būna su manimi, klausinėja manęs, padrąsina, paprieštarauja, diskutuoja ir t.t. Gal visuomet buvau mėgėja laužyti taisykles, iki šiol nemėgstu (nors galiausiai ėmiau tai daryti) skaityti instrukcijų. Tai kaip man auklėti vaikus? Sunkiai pavyktų. Todėl tiesiog visą savo gyvenimą su vaikais ieškau tinkamų būdų bendrauti, išradinėju įvairius metodus, kad man tas gyvenimas labiau patiktų nei nepatiktų. Tikrai. Žaidžiu, kalbu, važiuoju į keliones.
Tačiau: ant mūsų sienos namuose kabo tokios mano pačios iš žurnalų ir laikraščių iškarpytų raidelių suklijuotos „Šių gerų namų taisyklės“. Bet būtent – tai ne auklėjimo, o namų taisyklės. Ir jos būtinai turi būti kiekvienoje šeimoje savos.
Kas jūsų šeimoje yra „bausmė“ vaikui?
Šiuo metu iš nemalonumų, kuriuos sukeliame vaikams, – tai interneto laiko ribojimas. Bet tai galioja tik trims jauniausiems vaikams, nes jiems dar taikome tą „tėvų kontrolę“ ekranuose. O visiems kitiems jau nebegalioja terminas „bausmė“ – jie jau pilnamečiai ir mokosi prisiimti atsakomybę. Beje, patirti pasekmes visuomet buvo ir tebėra pagrindinė „bausmės“ forma, jeigu suklydai: taisyk klaidą (gali prieš tai, žinoma, ir paverkti ir savęs pagailėti).
Jūsų linkėjimai skaitytojoms.
Nenusivilkite motinyste (ir tėvyste)! Tai gali nutikti. Nusiviliame tuomet, kai puoselėjame lūkesčius, kai lyginamės vieni su kitais, kai ypač norime patikti arba bijome nepatikti. Būti mama – tai iš tikrųjų aukotis. Ir tuo pačiu metu sugebėti netapti auka. Uždavinys nelengvas, trunkantis metų metus, leidžiantis patirti daugybę emocinių kalnelių.
Instagrame vedu tokius trumpus pokalbius su mamomis apie gyvenimą su vaikais, ir štai į klausimą, kurį pateikiu visoms pašnekovėms: kaip pavadintumėte savo gyvenimą su vaikais, jeigu tai būtų knyga arba filmas, – tikrai ne viena mama atsakė: „linksmieji kalneliai“ (turėdamos mintyje tuos atrakcionus, amerikietiškaisiais kalneliais vadinamus), kur vienu metu gali patirti ir džiaugsmą, ir siaubą, ir tai keičiasi labai greitai.
Ačiū už pozityvias mintis.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
