Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt
Šilti santykiai su vaikais – visų tėvų siekiamybė. Ar ateityje smagiai sėdėsime prie Kūčių stalo su vaikų šeimomis, ar mielai kelsime ragelį, kai skambins sūnus ar dukra, o ar pakels ragelį, kai mes skambinsime jiems? Viskas mūsų rankose.
Konsultuoja vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė
Norėdami suvokti, kokias klaidas darome, kurdami santykius su savo vaikais, turime išmanyti pačios šeimos esmę ir struktūrą. Šeima, kaip socialinė sistema, yra veikiama dviejų įstatymų: vystymosi ir homeostazės (reiškinys, kai sistema palaiko savo būseną pastovią). Tyrinėtojai rėmėsi kibernetika, arba bendrąja sistemų teorija, ir dviem jos prielaidomis:
1) Visuma yra daugiau negu jos atskirų dalių suma.
2) Visos visumos dalys ir procesai veikia vienas kitą.
Iš to tampa aišku, kad žmonės, sudarantys šeimą, veikia vienas kitą ir keičiantis vienam šeimos nariui, keičiasi visa šeima kaip sistema, ji nebegali išlikti tokia pati. Štai čia įsijungia homeostazės įstatymas: sistema visais įmanomais būdais stengiasi išlaikyti esamą padėtį, nes permainos yra labai gąsdinantis dalykas. Šeima, veikiama šio homeostazės įstatymo, stengiasi stabilizuoti padėtį ir nieko nekeisti.
Atsižvelgiant į vystymosi įstatymą, kiekviena šeimos sistema turi praeiti savo gyvenimo ciklą (tai tam tikrų įvykių ir stadijų kaita). Šeimos sistema turi susikurti ir užsibaigti, taip, kaip žmogus privalo gimti ir mirti.
Pagrindiniai šeimos vystymosi etapai:
Pirmoji stadija. Ji dar vadinama monados stadija, kai jaunas žmogus tampa nepriklausomas nuo savo išeitinės šeimos, tačiau iš jos perima šeimos modelį, taisykles, tikrina jas praktiškai, kai kurias priima, kai kurias atmeta ir ieško gyvenimo partnerio. Šis etapas dar gražiai vadinamas įsimylėjimu arba „šokoladinio zefyro“ etapu.
Antroji stadija. Vadinamoji diada. Tai pirmoji krizė, kai du žmonės pradėję gyventi kartu, turi susitarti dėl bendrų naujos šeimos taisyklių. Taisyklės gali būti aiškios ir įvardintos, bet yra ir daugybė nerašytų taisyklių, apie kurias dažniausiai niekas nesikalba, kol neiškyla rimtų nesusipratimų ar konfliktų. Laimė, jeigu jaunuolių išeitinės šeimos turėjo daug panašumų, tuomet derintis bus gana paprasta, tačiau, kaip visi žinome, priešingybės traukia, o tai reiškia, kad teks labai daug aiškintis tarpusavyje tas nerašytas taisykles ir mokytis priimti kitą žmogų su visais jo skirtumais.
Trečioji stadija. Dar vadinama triada. Gimsta vaikas. Gali būti planuotas, kai antros stadijos krizė išsisprendė, tačiau gali suveikti homeostazės įstatymas, ir vaikas gimsta, kad šeima neišsiskirtų. Ir vėl krizės laikas. Keičiasi šeimos struktūra ir tarpasmeninės distancijos. Net jeigu vaikas buvo planuotas ir laukiamas, gali nepavykti susitarti dėl to, kur pastatyti vaiko lovytę.
Ketvirtoji stadija. Antrojo vaiko gimimas. Vėl drama, nes naujagimis išstumia vyresnįjį vaiką iš saugios tėvų globos, kyla pavydas ir konkurencija. Šeima vėl turi persitvarkyti, pasiskirstyti pareigomis, keisti taisykles ir susidoroti su kylančiomis problemomis. Naujas vaikas – naujas charakteris, provokuojantis šeimos sistemos pasikeitimą.
Penktoji stadija. Šioje šeimos gyvenimo ciklo dalyje vaikai išeina į išorinį pasaulį. Manoma, kad vaiko pradėjimas lankyti mokyklą – krizinis momentas šeimai, kadangi šeima šitame savo išsivystymo taške gali būti disfunkcinė. Ką tai reiškia? Disfunkcinė šeima – tai tokia šeima, kuri nesusidoroja su jai keliamomis išorinėmis ir vidinėmis užduotimis. Kiekviena šeima gali būti disfunkcinė tam tikru savo gyvenimo momentu. Tai ypač svarbu hipersocializuotoms šeimoms, kurios neturi savo vidinių taisyklių, o prisitaiko sau socialines taisykles. Tuomet vaikas, kuris nesusitvarko su kai kuriais išoriniais reikalavimais (prastai mokosi, neklauso mokytojų) tampa šeimai tuo, kuris „daro gėdą“.
Tarkime, vaikas turi problemų mokykloje, o jos dažniausia kyla mokslų pradžioje, nes pirma klasė – stiprus stresas vaikui, ypač jei jo gyvenimo būdas, kol dar vaikas nelaikė mokyklos, buvo tausojantis. Jei vaikas prieš mokyklą nelankė jokių vaikų įstaigų, o po to atsidūrė didelėje klasėje, kur 30 vaikų, kur mokytojai kviečia vaikus pavardėmis, jam tokia situacija bus labai sunki. Jis gali nesusidoroti su šeimos reikalavimais būti pavyzdingas. Nepavyzdingas vaikas hipersocializuotoje šeimoje negauna palaikymo ir pagalbos, nes ten nėra vidinių taisyklių, o visos šeimos taisyklės prijungtos prie socialinių. Tokioje šeimoje mokytojas visada teisus, suaugusiojo negalima kritikuoti, gavai dvejetą – pats kaltas ir t.t. O toliau – tik blogiau, nes vaikas neturi galimybės nugalėti savo sunkumų. Suaugusieji nepadeda jam, nepalaiko emociškai, nestiprina pasitikėjimo savo jėgomis, o tik didina nesėkmių naštą. To kaina – vaiko raidos, emocijų ir elgesio sutrikimai.
Šeštoji stadija. Vaiko paauglystė. Tai dramatiška visose kultūrose, nes pastoviosios (homeostazinės) šeimos modelis supurtomas iš pagrindų. Kas vyksta? Vaikas paauglystės laikotarpiu turi išspręsti savo tapatybės krizę. Dėl to jis turi atsakyti į įvairius klausimus: „Kas aš? Kur einu? Kodėl?“. Atsakymo: „Aš savo tėvų sūnus (arba aš dukra)“ nepakanka, kad vaikas prisitaikytų prie greitai kintančių sąlygų. Reikia būti dar kažkuo. Sužinoti, rasti naujus gyvenimo modelius vaikas gali tik išeidamas už šeimos ribų. Jei šeimoje palankus užnugaris, jis tai gali padaryti labai lengvai. Schema paprasta: vaikas eina – rizikuoja – grįžta – reanimuojasi šeimoje (nes šeima suteikia jam tokias galimybes). Tai sveikas modelis. Tačiau jei šeima vaikui nesuteikia reanimavimosi galimybės, tolesnė tėvų ir vaikų santykių dermė sutrinka. Pakalbėkime plačiau.
Kodėl tėvai taip sunkiai paleidžia vaikus
Vaikų ir paauglių psichiatrė Aurima Dilienė
Šeimai, ypač nedarniai, sunku paauglį „paleisti“ ir sukurti palankų užnugarį, nes iki paauglystės vaikas atlikinėjo tam tikras funkcijas šeimoje. Pavyzdžiui, jis tapo tarpininku tarp savo konfliktuojančių tėvų. Arba tapo „mamos draugu“ ar „tėčio drauge“ – vaikas užėmė tam tikrą funkcinę nišą. Jei jis išeina iš šeimos, jo funkcijų niekas neperima. Tada šeimos sistema tampa nestabili, tėvai pradeda kategoriškai prieštarauti, kad vaikas atsiskirtų nuo šeimos, nes jiems reikia, kad jis savo funkcijas vykdytų kaip ir anksčiau. Tokioje šeimoje tėvams jokie vaiko draugai nepatinka, išorinė aplinka atrodo grėsminga, o pavojai sveikatai ir gyvybei slypi už kiekvieno kampo.
Neretai vaikui įteigiamas bendras gyvenimo pavojingumas, visiškai neleidžiama būti savarankiškam. Tėvai nieku gyvu nepripažins, kad jie vaiko nepaleidžia dėl to, jog patys nebeturi ką vienas kitam pasakyti, o šeima yra išsikvėpusi. Jie tvirtins, kad be proto myli vaiką ir negali rizikuoti jo sveikata dėl kažkokių hormonų audrų.
Yra įvairių vaikų pririšimo būdų. Visada galima pasakyti: „Tu niekam nereikalingas, išskyrus mane, niekas tavęs nemylės taip kaip aš, nes tavo bjaurus charakteris“ arba ką nors panašaus. Visų tokių pranešimų vaikui potekstė: „Tu nesugebėsi išgyventi toli nuo savo šeimos“. Dažnai šeimos gyvenimo ciklo šeštosios stadijos eiga sutampa su tėvų viduriniojo amžiaus krize, o tai dar pablogina situaciją.
Tėvai pasiekė tokį amžių, kai turi atsakyti sau į klausimus: „Kodėl jie gyvena vienas su kitu? Ar susiklostė jiems gyvenimas taip, kaip jie to norėjo? Ar užsiima jie tuo, kas suteikia jiems džiaugsmo? Ar pasiekė jie socialinės gerovės ir aukštos gyvenimo kokybės?“ Jei to nėra, tai vyras ir žmona turi sau paaiškinti – kodėl? Kartais patogu nesusiklosčiusį šeiminį gyvenimą pasiteisinti vaiko elgesio ar fizinės sveikatos sutrikimais. Nepadariau karjeros, nes auginau „sunkų“ ar ligotą vaiką, jis blogai mokėsi arba buvo nesuvaldomas. Dabar negaliu užsiimti tuo, ko man norėtųsi, nes mano vaikas „sunkaus“ amžiaus. Tokiu atveju psichologiškai silpniems tėvams vaiko elgesio sutrikimai tampa sąlyginai naudingi.
Menas sėkmingai paleisti
Jei ši, šeštoji, stadija praeina sėkmingai, vyksta vaikų atsiskyrimas nuo tėvų antruoju pokyčių lygiu: tarp jų keičiasi tarpusavio santykiai, o ne tik fizinis atstumas. Tėvai ir vaikai gali palaikyti artimus santykius, mylėti vieni kitus visą gyvenimą, bet tai – ne santykiai tarp mažo vaiko ir tėvų, o dviejų suaugusiųjų žmonių santykiai be emocinės priklausomybės. Jeigu to neįvyksta, tada atsiskyrimas būna dalinis, nepvisiškas. Tikėtina, kad nuo tėvų emociškai priklausomas vaikas vėliau nesukurs laimingos šeimos.
Septintoji stadija? Ji yra!
Tikime kad jūsų šeima sėkmingai praeis šeštąjį etapą, vaikus išmintingai paleisite. Taigi vaikai susituokė, gyvena atskirai, susitinka su tėvais, tėvų gyvenimas nesuiro, nors jie liko vieni du. Prasideda septintasis etapas, simetriškas antrajam: pagyvenę sutuoktiniai kartu diados stadijoje. Dažnai tai vadinama ištuštėjusio lizdo sindromu. Vyrui ir žmonai reikia kažkuo pakeisti niekam nebereikalingas tėviškas funkcijas. Mūsų šeimose tai dažnai pakeičiama anūkais ar augintiniu, kitų kultūrų šeimose – kelionėmis ir hobiais. Laikas eina, vienas iš sutuoktinių miršta, ir šeimos gyvenimo ciklas užsibaigia. Ateina monados stadija, tik kitu lygiu – tai jau šeimos pabaiga.
Keletas priminimų tėveliams
1. Leiskite vaikui prieštarauti ir nesijausti atstumtam. Vaikas turi sudėlioti sau būdingas ribas, kartais tai gali būti išsakyta šiurkščiais pareiškimais. Dažniausiai tai negelia skaudžiai ir netrukus išgirsite atsiprašymą.
2. Nesitikėkite, kad vaikas visada bus laimingas ir džiaugsmingas. Vaikai turi daug jausmų ir visi turi būti išsakyti ir parodyti.
3. Nenusileiskite vaikui vien tik tam, kad išvengtumėte triukšmo namuose. Vaikai jaučiasi saugūs, kai aplink juos egzistuoja rėmai ir ribos. Bet jie vis tiek bando jų nepaisyti, kad pasitikrintų.
4. Leiskite vaikui jaustis reikšmingam. Vaikai turi didžiuli poreikį jausti, kad jie yra labai reikšmingi savo tėvams.
5. Būkite sąžiningi su vaiku. Vaikai dažnai neskiria melo nuo tiesos. Tėvų melas glumina vaiką ir jis praranda pasitikėjimą jais.
6. Laikykitės pažadų, duotų savo vaikui. Vaikas jaučiasi bejėgis, jei tėvai neištesi duotų pažadų neturėdami tam rimto pagrindo. Jeigu vaikas negali pasitikėti tėvais, kuo tada jis gali pasitikėti?
7. Negąsdinkite vaiko be reikalo. Kai kuriose pavojingose situacijose būtina vaiką įspėti ir perspėti, bet vaikas neturi būti gąsdinamas. Apsaugokite vaikus pasidalindami žiniomis apie dalykus, kurių negalima pakeisti.
8. Juokitės kartu su vaiku, bet ne iš jo. Vaikai gali būti giliai įskaudinti, jei jaučiasi išjuokti ir kvaili.
9. Neužmirškite pagirti savo vaiko. Paskatinimas ir geri žodžiai motyvuoja vaikus, stiprina pasitikėjimą savimi.
10. Atminkite, kad esate vaiko idealai. Vaikas jus tyrai įsimylėjęs ir garbina, todėl jis visada nori būt toks kaip jūs – bent jau tol, kol yra mažas! Tai, ką darote jūs, darys ir vaikas.
„Mamos žurnalas“
