Visi tėvai nori mylėti vaikus vienodai, tačiau ne visada pasiseka. Šiek tiek tiesos šia tema, kuri daug kam yra tabu.
Evelina papasakojo, kad visą gyvenimą norėjo ir laukė dukrelės. Tačiau vienas po kito į pasaulį atėjo trys berniukai. Sulaukusi 4-erių moteris nusprendė dar kartą pabandyti. Gimė dukrytė. „Aš iš karto pajutau jai nenugalimą trauką ir ryšį, to niekada nebuvau patyrusi su sūnumis. Visą gyvenimą dukrą labiau mylėjau, daugiau saugojau ir lepinau“, – prisipažino Evelina.
„Kas gali būti maloniau, kaip vaikščioti su mergaite po drabužių parduotuves, lankyti baleto užsiėmimus – ar tai galima išgyventi su berniukais?“ – toliau pakylėtai dėstė Evelina. Tačiau paklausta apie kaltės jausmą, moteris prisipažino – taip, išskirtinai mylėdama dukrą ji nuolatos graužė save, kad nesugeba taip mylėti ir berniukų.
Jei turite daugiau nei vieną vaiką, galimybė kažkurį išskirti ar labiau mylėti visada bus. Su kiekvienu vaiku ateina ir nauja tėvystė, kuri pakeičia gyvenimo tempą, būdą ir Jūsų asmenybę. Ir nors visi stengiamės elgtis teisingai, vieną dieną paklausti, kurį vaiką mylime daugiau, turime pripažinti, kad iš tiesų vyresnėlis ar jaunėlis labiau prie širdies. Tai nėra maloni tiesa. Tai tiesiog maža purvina tėvystės paslaptis.
Kas yra tas tėvų mylimukas
Vieni tėvai labiau palankūs vaikams, panašiems į juos pačius. Dviejų vaikų mama Ieva sako, kad negali atsispirti dukrelės Kotrynos kerams: „Kotryna – mano kopija, vos jai gimus buvo aišku – tai mano vaikas. Tokios pačios rudos akys, ta pati riesta nosis. Ji tokia, kaip aš: plepi, jauki, moteriška. Ji dar geresnė už mane, tiesiog geriau sustyguota. Kotryna kiekvieną dieną yra pirmoji, kurios paklausiu, kaip prabėgo diena, ką veikė.
Su sūnumi apie tai pakalbėsime per vakarienę ar prie televizoriaus be didesnio susidomėjimo. Tačiau tai, ką pasakoja Kotryna, visada išgyvenu ir klausausi numetusi visus darbus. Man tai taip svarbu“.
Kiti tėvai, atvirkščiai, garbina tuos vaikus, kurie yra jų priešingybės, nes tie, kurie panašūs į juos primena tik jų pačių trūkumus ar silpnąsias vietas.
Egidijus prisipažino, kad jam ne taip smagu leisti laiką su disciplinuotu, nenukrypstančiu nuo grafiko, pedantišku, per anksti subrendusiu sūnumi.
Egidijus toks buvo vaikystėje ir toks yra dabar. Tačiau jo širdį labiau traukia vėjavaikiška dukrelė, kurios galva prikimšta visko, išskyrus taisykles.
Tik su ja užuot parvažiavus tiesiai namo galima sustoti ledainėje ar šiaip sau užeiti į gyvūnų parduotuvę.
Kai kurie tėvai visą dėmesį sutelkia į vaikus, kurie laikomi šeimos „problemėlėmis“, nes tokiems reikalingas išskirtinis dėmesys. Mama Jurgita pasakoja, kad daug daugiau dėmesio skiria dukrytei Julijai, nei sūnui Dovydui. Mergaitė gimė neišnešiota, ilgai vargo ligoninėse. Ir dabar auga silpnutė, dažnai serga. Jurgita suvokia, kad Dovydas yra šiek tiek nuskriaustas, bet kas vakarą sėdi apsikabinusi ne jį, o verkšlenančią Juliją.
Dauguma tėvų garbina jaunėlius. Gimstant vis naujam vaikui, tėvai būna vis senesni, brandesni, pasirengę išdalinti daugiau jausmų. Mama Saulė prisipažįsta, kad grįždama iš darbo namo negali neparnešti mielos smulkmenos jaunėlei Justei. Ji įsivaizduoja, kaip nudžiugs dukrelė, vyniodama šokoladuką ar čiulpinę fleitą. Tik priėjusi prie kasų Saulė susivokia, kad nieko skanaus nepaėmė vyresniajai dukrai Aistei. Tada karštligiškai stveria bet ką – kad tik būtų lygybė.
Kaip išskirtinis dėmesys paveikia pačius vaikus
Žinoma, tėvai stengiasi nuslėpti savo jausmus nuo vaikų, tačiau vaikai yra velniškai įžvalgūs ir greit pastebi, prie kurio labiau linksta tėvų širdis.
Mažiau garbinamas vaikas susipainioja jausmuose: „Ką darau ne taip? Kodėl manęs niekas taip negiria, kaip sesės?“ Tokie vaikai jaučia pyktį ir nepilnavertiškumo kompleksą.
Ingridos šeimoje auga trys vaikai ir ji dievagojasi, kad visus myli vienodai. Tačiau taip neatrodo jos viduriniajai dukrai Kamilei. Pasak Kamilės, jos vyresnioji sesuo yra geriausia mamos draugė. Jauniausias broliukas Simas – tikras numylėtinis pagrandukas.Tik ji, vidurinysis vaikas, kažkodėl ignoruojama. Pati Kamilė suskaičiavo, kad mama daugiau kartų eina su vyresniąja apsipirkti, dažniau su ja tariasi.
Kad ir kaip būtų keista, ne ką lengviau ir vaikams, gaunantiems išskirtinį dėmesį. Daugelį vargina perdėtas tėvų dėmesys. Jie nori būti paprastesni, daryti klaidas, tačiau ant kaktos prilipinta etiketė „mylimukas“, ir jie negali apvilti tėvų. Kai kurie tėvai prisipažįsta, kad vaikai-numylėtiniai paūgėję pradeda jų šalintis. Tokią kainą kartais tenka mokėti už savo išskirtinius jausmus.
Kaip iškopti iš jausmų duobės
Jau minėta Evelina pasakė, kad mylėdama pagrandukę dukrelę nuolatos jautė kaltę berniukams. Kai šeimoje vienam vaikui skiriama daugiau dėmesio, tėvai jaučiasi taip pat negerai, kaip ir vaikai. Jei kamuoja kaltės jausmas, reikėtų pasitarti su antrąja puse ir stengtis iškopti iš susipainiojusių jausmų duobės.
Didžiausia vertybė vaikams – nuoširdus tėvų dėmesys, ir laikas, kurį tėvai praleidžia su jais kartu. Visur ir visada reikia būti įjungus tas „elektronines svarstykles“ – 30 minučių vienam (kartu pastatome LEGO), vadinasi, ir 30 minučių kitam (mokome kepti pyragą pagal receptą iš laikraščio). Jei tarp vaikų didelis amžiaus skirtumas, teks laiką dalinti atskirai, jei vaikai panašaus amžiaus, laikas gali būti bendras abiem.
Perkant dovanas, mielus mažmožius ir lauktuves taip pat privaloma lygybė.
Mama, ką tu myli labiausiai?
Anksčiau ar vėliau nuskambės klausimas: „Mama, ką tu myli labiausiai pasaulyje?“. Nereikėtų sakyti, kad visus mylite vienodai. Nesvarbu, kas užduoda klausimą – „mylimukas“ ar „nemylimukas“ – geriau pasakykite, kad toks jis yra vienintelis, kad visame pasaulyje niekas negali mąstyti, taip kaip jis mąsto, kad niekas kitas pasaulyje nesielgia taip, kaip jis, kad niekas kitas neturi tokių jausmų. Būtinai pridurkite, jog esate laiminga, kad būtent toks vaikas papuošė jūsų gyvenimą.
O galbūt teisūs žydai, naudojantys savo auklėjime vieną mažą melą. Jie kiekvienam vaikui (slapta, kai negirdi kiti) pasako: „Tave myliu iš visų savo vaikų labiausiai“.
Kaip visus vaikus mylėti vienodai
Komentuoja psichologė Erika Kern
Kai tėvai atpažįsta savyje didesnės meilės jausmus vienam iš savo vaikų, atsiranda kaltės jausmas, kad kiti vaikai mylimi mažiau. Daugelis tėvų ne tik save kaltina, bet ir bando kaip nors spręsti situaciją – stengiasi daugiau dėmesio skirti ir kitiems vaikams, stengiasi ir juos dažniau pamyluoti, palepinti. Deja, dažniausiai toks tėvų gerumas greitai baigiasi, nes grįžta kasdienybė ir rutina.
Jei turite daugiau nei vieną vaiką ir pastebite kažką panašaus:
Nesistenkite tuojau pat kompensuoti dėmesį tuo pačiu būdu, kokį rodote savo numylėtiniui. Visų pirma – jūs auginate skirtingus vaikus, ir skirtingi dalykai jiems patinka, be to, jie dažniausiai skirtingo amžiaus ir lyties, tad vienam tiks saldainiukas, o kitam – gal knygelė, vienam – švelnus apkabinimas, o kitam gal bendras televizijos laidos stebėjimas. Kitas dalykas, net jei bandysite išpirkti kaltės jausmus, tarkime, nupirkdami čiulpinuką ir kitam vaikui. Net neįžvalgus pašalietis pastebės, kad šis čiulpinukas ir buvo nupirktas tik dėl to.
Užuot graužę ir kaltinę save, pamąstykite, o dar geriau – pasikalbėkite su sutuoktiniu, kuo išskirtinis ar išskirtiniai yra kiti jūsų vaikai, ką jie puikiai sugeba ir kuo jūs galėtumėt didžiuotis. Tokia proto mankšta padės pamatyti savo kitų vaikų teigiamus bruožus ir prisiminti, kad jie jums iš tiesų patinka.
Paklauskite save, ar tikrai jūsų numylėtinis toks tobulas, o kiti vaikai tokie blogiečiai, jei į šį klausimą atsakote „taip“ – reikia pasikonsultuoti su psichologu, nes patiems bus pernelyg sunku situaciją įvertinti iš šalies ir sau padėti.
Dažniau pagalvokite, ne tik kaip čia padarius, kad džiaugtųsi ir jūsų numylėtinis, o kiti vaikai nesijaustų nuskriausti, o ką galima padaryti, kad džiaugtųsi visa šeima. Jei sugebėsite šventę padaryti visiems (net vakare, kai grįžtate iš darbo), nė vienas vaikas nesijaus atstumtas.
Parengė Jurgita Kacienienė
„Mamos žurnalas“
