Vyresni ir jaunesni vaikai šeimoje retai būna draugiški – jie įnirtingai kovoja dėl erdvės, daiktų, tėvų dėmesio. Jei į vaikų konfliktus tėvai numos ranka, vaikų tarpusavio nesantaika gali peraugti į tikrą neapykantą. Kaipgi juos išmokyti mylėti vienas kitą?
„ATSARGINIS“ VAIKAS
Labai ilgą laiką vaikas būna visiškas egoistas. Jis su niekuo nenori dalytis tėvų rūpesčiu ir meile. Todėl jaučia nerimą kiekvienąsyk, kai jį baudžia, skriaudžia, kai jam girdint giria kaimynų berniuką ar leidžia suprasti, jog jis nepateisina lūkesčių. O jau kai namuose atsiranda kūdikis, pirmagimis lengvai gali suprasti, kad tai JIS buvo nepakankamai geras, paklusnus, gabus, ir todėl jūs nusprendėte pasigimdyti „atsarginį“ vaiką – juk su pirmuoju jums nepasisekė. Štai kodėl net paaugę vaikai (dažnai nesąmoningai) vertina vienas kitą kaip konkurentus, ir jų santykiuose būna tiek mažai pakantumo.
KODĖL JIE TOKIE SKIRTINGI?
Suprantama, todėl, kad jiems atiteko įvairios jūsų genų kombinacijos. Todėl, kad jie „užklupo“ jus įvairiose jūsų gyvenimo stadijose. Todėl, kad jūsų patirtis ir įsitikinimai spėjo pasikeisti. Todėl, kad jie skirtingos lyties. Bet ne vien dėl šių aplinkybių. Pasirodo, vaiko charakterį stipriai formuoja ir jo gimimo eiliškumas.
Froidas buvo pirmasis iš psichologų, pastebėjusių, jog vaiko pozicija tarp jo brolių ir seserų turi labai svarbios reikšmės visam tolesniam jo gyvenimui. Šią poziciją nulemia vaikų skaičius, jų lytis ir metų tarpas tarp jų gimimų. Kuo artimesnis vaikų amžius, tuo didesnės įtakos jie turi vienas kitam. Štai kai kurie bendri bruožai, būdingi įvairioms brolių ir seserų kombinacijoms.
Vyriausieji vaikai
Istoriškai susiklosto taip, kad vyriausieji vaikai pasižymi kur kas didesne atsakomybe, platesnėmis teisėmis ir pareigomis. Jie dažnai tampa šeimos tradicijų tęsėjais, mat yra konservatyvoki, siekia laimėjimų, nerimauja dėl šeimos garbės ir jos reputacijos.
Kodėl taip yra?
Pradėkime nuo to, kad vyriausiasis vaikas iš pradžių auklėjamas kaip vienintelis. Vėliau, kai ši privilegijuota pozicija jam tampa įprastine, jo vietą gimdytojų širdyse užima naujagimis. Kai tokia situacija susiklosto iki penkerių metų, ją vaikas priima labai skausmingai, ypač jeigu antrasis vaikas yra tokios pačios lyties. Šiuo atveju paprastai gimsta vienas iš vyriausiojo vaiko elgesio stereotipų: jis labai stengiasi būti geras, kad tėvai jį mylėtų labiau negu naujagimį. Vyriausiasis vaikas įgyja daugelį gimdytojiškų savybių: jis sugeba būti auklėtoju, užsiverčia ant savo pečių atsakomybę ir stengiasi tapti lyderiu.
Esama skirtingų nuomonių, kada reikėtų pasigimdyti antrą vaiką: po 2 metų, po 7-8 ar po 10-12. Daugelis mano, jog optimaliausiu reikėtų laikyti 3-5 metų laikotarpį. Tai lemta ne tik fiziologiškai (moters organizmas turi atsistatyti po pirmojo gimdymo), bet ir psichologiškai. Pirmuosius trejus metus motina ir vaikas tam tikra prasme yra viena esybė. 3-5 metų vaiko sąmonėje įvyksta pirmoji ir pati rimčiausia psichologinė krizė, atsiranda savarankiški „noriu“ ir „galiu“. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas siekia gauti šeimoje naujų pareigų, atsakomybės, trokšta viską daryti pats. Todėl neatsitiktinai jaunesnio broliuko ar sesutės globa jam nebus didelė našta.
Jauniausieji vaikai
Remiantis kultūriniais ir istoriniais stereotipais, jauniausiasis vaikas – dažnai romantinis herojus, avantiūristas, tradicijų pažeidėjas. Kadangi senais laikais jiems retai „švietė“ tėvų palikimas, būtent šis žmonių tipas kažkada atrasdavo naujas žemes, palikdamas namus ir iškeliaudamas ieškoti nuotykių ir turto.
Dabar viskas kiek kitaip.
Jauniausiasis vaikas visai šeimai yra mažylis, ir dažnai jis tebelepinamas, net kai jo vaikystė seniai baigėsi. Tėvai iš jo kur kas mažiau tikisi ir jį mažiau „spaudžia“. Jis dažnai neturi savidisciplinos ir jam būna sunku ką nors ryžtingai nuspręsti. Kadangi jis įpranta būti šeimoje pačiu mažiausiu, žino, jog būti agresyviu nenaudinga ir imasi manipuliacijų siekdamas tikslo – arba demonstratyviai įsižeidžia, arba bando sužavėti.
Vidurinieji vaikai
Vienu ir tuo pat metu kažkam jie yra vyresni, o kažkam – jaunesni. Todėl sukaupia savyje abiejų grupių bruožų, dažnai neskuba apsispręsti. Tačiau vidurinieji vaikai neretai sugeba sumaniai tvarkyti reikalus su įvairiais žmonėmis, kadangi būna priversti išmokti gyventi santaikoje su savo broliais ir seserimis. Taigi jie pasirodo esą pakankamai lankstūs ir diplomatiški bei moka prisitaikyti prie įvairių aplinkybių.
Vienintelis vaikas
Jis paveldi daugelį tos pačios lyties gimdytojo bruožų. Paprastai komfortiškai jaučiasi būdamas vienas, bet ramiai priima pagalbą, kai ji jam tampa reikalinga. Kadangi tėvai su savo vieninteliu vaiku sieja daug vilčių, jis paprastai įgyja nemaža lyderio bruožų. Paprastai vienturtis nėra įpratęs kasdien bendrauti su kitais vaikais, jis sunkokai užmezga artimesnius santykius.
Jie mažiausiai pasiduoda vaikiškam pavydui, turi vienas kitam labai didelės įtakos ir dažnai jaučiasi atskira mažyte komanda. Juos labai linksmina tai, kad žmonės sunkiai juos atskiria, dažnai gelbsti vienas kitą per vaikiškus išdykavimus. Kiti broliai, seserys ar bendraklasiai jiems mažai ką lemia. Natūralu, kad dvyniai išmoksta puikaus komandinio bendravimo, tačiau būna labai nelengva palikti vienam kitą net tada, kai aplinkybės priverčia.
KODĖL AŠ MYLIU VIENĄ IŠ JŲ LABIAU UŽ KITUS?
Pradėkime nuo to, kad mūsų šalyje didžiulį vaidmenį auklėjant vaikus vaidina vyresnioji karta – močiutės ir seneliai. Paprastai jie arba gyvena viename bute su naujagimiu, arba laiko savo pareiga nuolatos padėti jauniems tėvams (o dar dažniau – juos kontroliuoti).
Su antruoju vaiku gali susiklostyti visai kitokia situacija. Ir močiutė pasensta, ir mama sukaupia patirties, tampa pasitikinti savimi – psichologiškai pirmąsyk tampa realia mama. Beje, dažnai dėl to ir gimsta vaikiškas pavydas, o ir pati mama neretai pasijaučia kalta, kad į savo vaikus žvelgia skirtingai. Šioje situacijoje pridaroma daugybė klaidų (vyresniam vaikui daugiau leidžiama, arba, atvirkščiai, randama pasiteisinimų, kodėl su juo galima elgtis blogiau).
Pasitaiko atvejų, kai sūnaus gimimas vertinamas kaip didžiausia likimo dovana, ir jis tampa šeimos dievaičiu, o tuo tarpu į dukrą žiūrima kur kas atsainiau. Apklausos rodo, jog dauguma tėvų norėtų turėti bent po vieną sūnų ir pasirengę tol tęsti bandymus, kol jis išvys pasaulį. Labiau lepina sūnus ir vienišos motinos.
Kai šeimoje du vaikai, ir vienas iš jų labiau panašus į kurį nors iš gimdytojų, požiūris į šį vaiką gali stipriai priklausyti nuo tėvų savęs vertinimo.
Jeigu tėvų savimeilė didelė, jie palankiai žvelgs ir į savo „sumažintą“ portretą, o jeigu žema, tik užjaus jį arba, dar blogiau, atstums (tartum nenorėtų žvelgti į tokį veidrodį). Jeigu sutuoktiniai sutaria ir patinka vienas kitam, jie mylės šiuos būdo bruožus ir vaiko asmenyje (arba, atvirkščiai, baisėsis, kad „jis toks panašus į tave“).
Taigi jeigu jūs auginate abiejų lyčių vaikus, atkreipkite dėmesį į tai, ar nėra tarp jų aiškių „numylėtinių“. Nors psichologiniu požiūriu ir atstumtieji, ir lepinamieji vis vien traumuojami. Pirmieji jaučia tėvų nemeilę ir todėl stengiasi visomis išgalėmis gyvenime pasiekti pripažinimą. Antrieji išlepinti ir prastai pasirengę realiam ir, svarbiausia, savarankiškam gyvenimui.
KĄ DARYTI SU VAIKIŠKU PAVYDU?
Gaila, tačiau tėvai, iškilus tarp vaikų chroniškam pavydui ar konfliktinėms situacijoms, retai kreipiasi į psichologus.
Paprastai tėvai prašo padėti tiktai vienam iš vaikų, grubesniam ar uždaresniam, manydami, jog pakeitę jo asocialų elgesį, apskritai pagerins situaciją šeimoje. Dažnai gimdytojų nerimo objektu tampa antrieji vaikai.
Pagrindinė šių vaikų problema yra ta, kad jie auginami kaip pavyzdiniai – parodomieji „egzemplioriai“. Sutikę su tuo, kad pirmagimis neatitinka jų idealų ir lūkesčių, tėvai nori, kad antrasis taptų pačiu geriausiu, pačiu protingiausiu, pačiu gražiausiu… Tačiau kad ir kiek būtų metų jūsų antrajam vaikui, jis visada bus silpnesnio, ne tik tėvų, bet ir vyresnio brolio ar sesers globojamo žmogaus padėtyje. Dažnai dėl to jis ir nejunta asmeninio reikšmingumo, jo savimeilė yra pažeminta, todėl ir kyla maištai bei peštynės.
Pasitaiko, kad broliai ir seserys stumdo, spardo, kandžioja ir tampo už plaukų vienas kitą, spiegdami taip, kad tėvai iš tolo išgirsta triukšmą. Aišku, kad toks vaikų klyksmas labiau adresuotas tėvams negu vienas kitam. Tad į ką derėtų atkreipti dėmesį?
* Kartais pavydas gali tapti viena iš prasto pažangumo pradinėje mokykloje priežasčių. Jaunesnis vaikas paprastai atima iš tėvų daugiau laiko ir energijos, bet, vyresniam pradėjus eiti į mokyklą ir susidūrus su pirmaisiais sunkumais, tėvų dėmesys norom nenorom turi nukrypti į jį. Kuo jis prasčiau susidoroja su savo pareigomis, kuo sunkiau adaptuojasi, tuo lengviau priversti tėvus užsiimti jo problemomis, o ne jaunesnio vaiko poreikiais.
* Pasitaiko, kad stiprus pavydas tarp vaikų yra tik tėvų tarpusavio elgesio atšvaitas. Suprantama, vaikai ginčijasi dėl savų, vaikiškų dalykų, tačiau konflikte pamėgdžioja tėvų elgesio modelį. Paties ginčo esmė pasirodo tokia pati, kaip ir tėvų – kieno eilė tvarkyti žaislus, kieno draugai blogesni ir t.t. Tokiu atveju vaikus suartinti beviltiška, nes iš pradžių reikia sutaikyti tėvus.
* Asmeniniai daiktai vaikams labai svarbūs, jie sustiprina jų individualumo jausmą. O jeigu broliai ar seserys nuolatos ima šiuos daiktus, juos gadina, vaikai gali į tai žvelgti lygiai taip pat kaip suaugusieji – į apiplėšimą arba į prievartą. Suprantama, retsykiais broliai ir seserys jaučia vienas kitam pykčio ir neapykantos jausmus. Jeigu suaugusieji užmerkia į tai akis, priešiškumas tiesiog įvaromas į pogrindį, ir jį dar sustiprina skriaudos, kaltės ir baimės jausmai. Vaikams itin svarbu jausti, kad į kiekvieną iš jų žvelgiama teisingai. „Teisingai“- nereiškia vienodai. Vaikas įvertins jūsų dėmesį, jeigu pasirūpinsite jo išskirtiniais poreikiais, o ne padovanosite jam tą patį, ką ir jo seseriai.
* Išskirkite specialų laiką bendrauti su kiekvienu vaiku. Gimus šeimoje kūdikiui, nustatykite laiką, skirtą bendravimui tik su vyresniuoju vaiku. Neleiskite niekam iš pašalinių tam trukdyti. Vyresnis vaikas privalo žinoti, kad jis visada turi „specialią“ valandą, kurią gali praleisti vienas su kuriuo nors iš tėvų.
GINČAI IR BARNIAI
* Daugeliu atvejų tėvams vertėtų vengti arbitro vaidmens vaikams susibarus. Bet jeigu jau esate įveltas į ginčą, suteikite kiekvienam vaikui galimybę išsakyti savo skundą ar skriaudą, o vėliau kartu ieškokite galimų sprendimo būdų. Taip išmokysite vaikus išspręsti konfliktą ramiai, derybų keliu, nesikarščiuojant ir nepešant viens kitam plaukų.
* Įveskite elgesio šeimos viduje taisykles. Jeigu viena iš taisyklių skelbia: „Jokių peštynių“, už jos pažeidimą reikėtų nubausti. Pavyzdžiui, laikinai neleisti žaisti su draugais kieme.
* Kad vaikai nebijotų parodyti asmeninių jausmų, pasakykite, kad jie kartais turi teisę ir susipykti. Galite papasakoti apie savo vaikiškus nerimus ir pykčius su savo broliais ir seserimis. Arba apie tai, kaip svajojote turėti seserį arba brolį. Parodykite vaikams teigiamas bendro gyvenimo puses, kartais duokite jiems bendrų užduočių, pasistenkite vienodai elgtis su kiekvienu iš jų. Jeigu vaikai – vienos lyties, geriau, kad kiekvienas iš jų turėtų savą mėgstamą užsiėmimą. Tada jiems mažiau teks varžytis tarpusavyje.
* Neleiskite vaikams skųsti vienas kito. Užuot skundęsi, tegu jie atvirai išsako vienas kitam savo pretenzijas: „Man nepatinka, kad tu imi mano daiktus“.
* Pasistenkite susitaikyti su tuo, kad vaikai skirtingi ir kiekvienas geras savaip. Todėl neverskite jų žūtbūt mylėti vienas kitą, visada būti kartu ir nuolatos bendradarbiauti. „Įpiršta“ meilė retai būna ilga ir nuoširdi. Ateis laikas, kai jiems taps tiesiog ĮDOMU būti kartu, be jūsų spaudimo. Ir tada jie pasijus pirmiausia draugais, o ne giminaičiais, pakeis konkurenciją bendradarbiavimu, o šią neįkainojamą patirtį galės perduoti jau savo vaikams. O kada nors su tokia pačia šypsena pasakos, kaip vienąsyk ėmė ir susipešė su savo broliu…
Parengė Dovilė Klimaitė
„Mamos žurnalas“
