Darbe nuolat stengiasi būti geriausi. Santykiuose ieško įrodymų, kad yra mylimi. Su draugais varžosi net dėl smulkmenų. Taip elgiasi suaugusieji, kurie vis dar jaučiasi antri po brolio ar sesers. Ekspertų teigimu, vaikystėje prasidėjusi konkurencija su broliais ir seserimis niekur nedingsta – ji persikelia į kitas gyvenimo sritis. Vaikų ir paauglių psichologė Akvilė Zdanė mato, kaip giliai įsišaknija šie modeliai, bet tikina: „Šilti ryšiai atkuriami ne per naktį, bet nuoširdus noras juos tai padaryti jau yra didelis žingsnis pirmyn.“
Natūrali kova už meilę
„Net mažas skirtumas – kas pirmas sulaukė apkabinimo ar ilgiau sėdėjo ant mamos kelių – gali virsti mažyte kova dėl vietos po saule“, – sako vaikų ir paauglių psichologė A.Zdanė. Jos teigimu, konkurencija tarp brolių ir seserų – visiškai natūralus reiškinys. Ji kyla iš noro būti pamatytam, išgirstam, svarbiam tėvų akyse.
Pažvelgus paviršutiniškai, vaikai konkuruoja dėl visko – nuo žaislų iki kambario, nuo šaukšto prie dubenėlio iki mokymosi pasiekimų. „Tačiau dažniausiai konkurencijos priežastys slypi giliau – vaikai vertina, kiek meilės, dėmesio ir pripažinimo gauna iš tėvų“, – pastebi psichologė.
Kartais tai net ne sąmoninga konkurencija, o natūrali kova už emocinį saugumą. „Jei mama daugiau laiko praleidžia su broliu, gal aš mažiau svarbus?“ – tokios mintys kyla vaikams. Jiems sunku suprasti, kad tėvų meilės kiekis nėra ribotas, tikina A.Zdanė. „Žinoma, ir tėvams sunku pastebėti, kad kartais jų elgesys pastiprina nesąžiningumo jausmą vaikams“, – priduria ji.
Konkurencija tarp šeimos vaikų dažniausiai nereiškia, kad šeimoje kas nors negerai. Tai – dalis augimo ir tapatybės formavimosi proceso, pabrėžia pašnekovė. Tačiau tėvų elgesys turi didžiulę reikšmę, kiek stipriai išvešės konkurencija.
Tėvai dažnai nepastebi
Net subtilūs tėvų palyginimai – „pažiūrėk, kaip brolis stengiasi“ ar netyčiniai žaismingi paskatinimai „na, kas greičiau apsirengs?“ – vaikui gali nuskambėti kaip signalas, kad jo pastangos per menkos. „Juk skirtingo amžiaus ir gebėjimų, charakterio vaikai negali sąžiningai rungtyniauti. O ir nelinkėčiau namų erdvės paversti nuolatinėmis varžybomis“, – pažymi A.Zdanė.
Tėvai, anot specialistės, dažnai nesuvokia, kad vaikams dėmesį skirsto nevienodai. „Galbūt nesuvokiant skiriama daugiau dėmesio tam vaikui, kuris į juos panašesnis, o gal serga, yra tarsi silpnesnis, gal priešingai – gabesnis. Tokiu atveju kiti vaikai akivaizdžiai jaučia tėvų pasirinkimus ir laiko, resursų paskirstymą ne savo naudai“, – aiškina specialistė. Tokiu atveju vaiko viduje kyla pavydas, įtampa, nerimas, nesaugumo jausmas.
„Tėvų sąmoningumas – ypač reikšmingas. Kai tėvai pripažįsta kiekvieno vaiko individualumą, nevertina pagal vieną rodiklį, o vertina vaikus pagal jų asmeninį progresą, konkurencija dažniausiai sušvelnėja“, – tikina psichologė.
Kur riba?
Psichologė pasakoja, kad vaikų konkurencijos klausimais jos kabinete tėvai apsilanko dažnai. „Kartais tėvai ateina pasitarti dėl naujo vaiko šeimoje atsiradimo – kaip paruošti vyresnėlį. Kiti – kaip sumažinti vaikų tarpusavio konfliktus, kaip keisti savo elgesį, kad vaikai jaustų sąžiningumą, bendrystę, o ne stiprėjantį priešiškumą“, – pasakoja A.Zdanė.
Konkurencijos tarp brolių ir seserų temos išlieka aktualios įvairiais amžiaus ir raidos etapais. Tiesa, saikinga konkurencija su pačiu savimi ar panašių gebėjimų ir galimybių žmonėmis, gali būti naudinga, įsitikinusi psichologė: „Ji skatina tobulėti, mokytis iš kitų, siekti savo tikslų.“
Visgi tuomet, kai konkurencija peržengia ribą ir tampa nuolatiniu matavimusi – kas geresnis, protingesnis, mylimesnis – nukenčia vaiko savivertė ir santykiai. Tada mažametis mato ne brolį ar seserį, bet varžovą. „Vaikai neturi būti draugai – kartais jie tiesiog per daug skirtingi, tačiau neturėtų būti ir priešai, besistengiantys vienas kitam pakenkti, atkeršyti“, – pabrėžia specialistė.
„Taip pat tai kenkia ir santykiui su tėvais – vaikas, o vėliau ir suaugęs, gali ugdytis nerimastingą, nesaugiu prieraišumu ar pykčiu, nusivylimu pagrįstą santykį“, – įspėja A.Zdanė.
Požymius, rodančius, kad varžymasis peržengia sveiką ribą, anot specialistės, galima pastebėti. Apie tai įspėja didėjantis atstūmimas – nenoras žaisti, dalintis, taip pat vis dažnesni barniai – dėl indų, žaislų, sėdėjimo vietos, rūbų spalvos ir kitų smulkmenų. „Jeigu jaučiate, kad tokio pobūdžio barniai pradeda trukdyti bendravimui, kad jų daugiau negu šilto buvimo kartu, – verta atkreipti dėmesį į santykį su vaikais, vaikų tarpusavio santykį“, – pataria psichologė.
Nešiojasi senus skaudulius
„Suaugusieji, būna, ateina į konsultacijas dėl visai kitų priežasčių – santykių, savivertės, nerimo – o gilinantis paaiškėja, jog priežastys glūdi ir vaikystės šeimos dinamikoje“, – apie tai, kad konkuravimas vaikystėje palieka pėdsaką ir suaugus, kalba A.Zdanė.
Arši konkurencija vaikystėje suaugus dažniausiai pasireiškia dviem kryptimis – perdėtu savikritiškumu ir savęs nuvertinimu arba dideliu konkurencingumu ir aplinkinių nuvertinimu. „Šis elgesys gali būti būdingas ir tarpasmeniniuose, ir darbiniuose santykiuose. Jis gali trukdyti džiaugtis kito sėkme, skatinti kitų elgesį interpretuoti kaip grėsmingą jų pačių sėkmei, kenkiantį, nuolat konkuruoti visai nekonkurencingose situacijose ir patirti nusivylimą, kai nepavyksta pasiekti sau išsikeltų tikslų arba pralenkti kito“, – vardina psichologė.
„Žmogus, kuris visą vaikystę jautėsi antru po brolio ar sesers, gali suaugęs bijoti artumo – kad vėl bus nustumtas į šalį. Arba, priešingai, nuolat ieškoti santykiuose įrodymų, kad yra svarbus“, – pasakoja A.Zdanė, akcentuodama, kad vaikystės santykių modeliai su šeimos nariais, ypač tėvais, dažnai tampa šablonu, pagal kurį formuojami santykiai ateityje su kitais.
Modelius galima perrašyti
Ar įmanoma atsikratyti šių senų modelių? „Ne tik įmanoma, bet ir reikalinga, kad galėtume kurti sveiką santykį su savimi ir aplinkiniais žmonėmis, brėžti aiškias ribas“, – tikina A.Zdanė.
Pokyčiui svarbu pripažinti, kokius skaudulius ar elgesio, mąstymo modelius atsinešėme iš vaikystės. Įvardinti tai, kas vyko, tikraisiais vardais neginant ar nešvelninant aplinkybių. Šiame procese svarbi savirefleksija ir dažnai prireikia psichologo pagalbos. „Terapijos metu nagrinėjama ne tik praeitis, tačiau kaip vaikystėje išmokti mąstymo ir elgesio modeliai, savęs suvokimas vis dar veikia dabartines situacijas“, – aiškina psichologė.
Jei tik išeina – padeda ir atviras pokalbis su šeimos nariais. Ne kaltinant, o išsakant savo jausmus, norus bei kaip norėtųsi kurti santykį toliau, pastebi pašnekovė.
Norintiems atkurti šiltus ryšius su broliais ar seserimis psichologė pataria: „Pirmiausia reikia pripažinti, kad abu augo toje pačioje šeimoje, bet skirtingose patirtyse. Kalbėtis ne kaltinant, o dalijantis: aš jaučiausi taip, kai… Taip pat naudinga pradėti nuo mažų žingsnių – pasimatyti, parašyti, pasveikinti, o ne iš karto spręsti viską vienu pokalbiu. Šilti ryšiai atkuriami ne per naktį, bet nuoširdus noras tai daryti jau yra didelis žingsnis pirmyn“, – drąsina A.Zdanė.
Ką daryti tėvams?
Tėvų užduotis – kurti šeimos atmosferą, kurioje visi vaikai jaučiasi pastebėti, išgirsti ir svarbūs. „Svarbu vengti palyginimų – net nekaltų – su kitais – „pažiūrėk, kaip sesė greitai apsirengė“,“ – pabrėžia psichologė.
Pasak specialistės, vertėtų skatinti bendradarbiavimą, o ne varžymąsi – kartu gaminti, kartu kurti. Kol vaikams nepavyksta daryti to patiems – aktyviai dalyvauti bendrose veiklose, rodyti pavyzdį, kaip galima susitarti, dalintis. Taip pat reikėtų padėti vaikams suprasti ir valdyti emocijas, džiaugtis vienas kito sėkme ir išgyventi natūraliai kylantį pavydą.
Tiesa, tokia užduotis tėvams – nelengva. „Šilti ir tvirti santykiai – ilgo darbo rezultatas“, – sako A.Zdanė ir ragina tėvus nenuleisti rankų.
Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
