Padėkite, vaikas daužo galvą į sieną

Sūnui 2 metai. Viskas prasidėjo prieš metus, kai vaikas pradėjo daužyti galvą į sieną. Visi aplinkiniai kaip susitarę sakė: „Išaugs, nesijaudink, nekreipk dėmesio“. Bet…

Daužymas tapo nebekontroliuojamas, daužo ne tik tada, kai kažko negauna, bet ir tada, kai neduodu ledų (nes serga), kad pasibaigė mėgstama dainelė ir t.t. Dažniausiai daužo šiaip sau. Šio ryto nutikimas: gulime abu lovoje, jis staiga pašoka, nubėga į virtuvę ir iš VISŲ jėgų pradeda daužyti galvą į virtuvės duris! Kai sudraudžiau, smūgiai tęsėsi kumščiais į veidą sau, tada smūgiai ir spyriai pasiekė mane. O juk jis nebuvo nei suirzęs, nei piktas prieš pakildamas iš lovos.

Sūnus daužo galvą taip smarkiai, kad visą laiką ant jo kaktos matyti kraujosruvos, mėlynės, guzai.

Bandėme viską. Kalbėjome ramiu tonu, atsiklaupdavome iki jo akių lygio, ignoravome visiškai išeidami iš patalpos, bet tai jį priversdavo daužyti dar labiau. Ramiai aiškinome, kad taip daryti skauda, kad užsigaus, kad negalima. Bandžiau kišti pagalvėlę, susinervina dar labiau. Bandžiau ir rėkt, ir trankytis pati, o jis nė nereaguoja. Situacija nebekontroliuojama, aš visą laiką jau net pasąmonėje girdžiu tą galvos daužymo garsą.

Patarkite, ką man daryti, nes tai nebe gyvenimas. Negalime išeiti iš namų, visi žudo žvilgsniais ir aptarinėja, kokie blogi tėvai, kurie nesusitvarko su tokiu mažu vaiku.

Atsako vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras

Literatūros duomenimis, galvos daužymas būdingas 15–20 proc. kūdikių ir mažų vaikų. Berniukai galvą daužo 3 kartus dažniau nei mergaitės. Šie įkyrūs, nemalonūs, ritmiškai išreikšti judesiai prasideda apie 6–8 gyvenimo mėnesį ir gali užtrukti iki 3–4 metų. Labiausiai jie būna išreikšti antrais gyvenimo metais.

Galvos daužymas dažniausiai nėra pavojingas vaikui. Sveiki mažyliai nesužaloja savęs. Skausmas apsaugo juos nuo ypač stiprių smūgių. Vaikai iki 3 metų tiesiog neturi pakankamai jėgos, kad sukeltų sau galvos traumą su smegenų pažeidimu. Labiausiai nuo šio įpročio nukenčia kakta ar šoninės galvos sritys, gali atsirasti mėlynių.

Įprastai vaikai patys liaujasi kartoję tokį elgesį, kai atranda kitų būdų nusiraminti. Galvos daužymo epizodai gali užtrukti nuo keliolikos minučių iki 1 valandos. Epizodai gali kartotis kelis kartus per dieną bet kuriuo laiku.

Galvos daužymas, kaip ir kiti nemalonūs įpročiai, pvz., piršto čiulpimas, nagų kramtymas, galvos trynimas į bet kokį aplinkos daiktą, nuolatinis ausų griebimas, jų tampymas, liežuvio kaišiojimas ir pan., neatsiranda be priežasties. Pastebėta, kad nemalonūs įpročiai atsiranda, kartojasi tada, kai vaikas nori nusiraminti, išlieti pyktį, paįvairinti nuobodžią būtį, numalšinti skausmą. Galvos daužymas pykčio priepuolio metu (net sukeliant sau skausmą) padeda išlieti stiprias emocijas. Kadangi mažylis dar nemoka emocijų išreikšti žodžiais, jis tai gali daryti imdamasis fizinių veiksmų.

Dažniausia nemalonių įpročių atsiradimo priežastis yra artimųjų dėmesio stoka ir negalėjimas išlieti susikaupusias emocijas. Vaikai gali naudoti bet kokias priemones, kad tik atkreiptų į save dėmesį. Jei tik vaikas pastebės, kad jis gavo tai, ko trokšta, kažką padaręs, jis kartos tą veiksmą.

Visiems vaiko artimiesiems nuo jo gimimo dera vaikui skirti dėmesio nelaukus, kol jis pradės verkti ar kažką kitą išdarinėti. Kitaip tariant, vaiko ėmimas ant rankų, žaidimas su juo, jo poreikių supratimas, kurie augant keičiasi, vaiko neišlepina. Kai vaikas bus nuolat užsiėmęs, jam nekils noro ką nors daryti, kad save nuramintų, ieškoti priemonių, būdų, kaip priminti suaugusiesiems, kad neužtenka jį valgydinti ir migdyti.

Svarbiausia rasti nuovokos ir jėgų suprasti, atpažinti, ko vaikas nori daužydamas galvą ar kitaip negerai elgdamasis, ir ką gauna taip elgdamasis. Jeigu po negerų veiksmų padarymo vaikas gaus daugiau dėmesio ar to, kas buvo draudžiama, – toks vaiko elgesys kartosis. Apsišarvavus kantrybe ir ramybe, dera stebėti vaiko elgesį ir analizuoti, pvz., kokioms aplinkybėms esant, atsiranda galvos daužymas, ar jis sustiprėja, kai bėgate pasižiūrėti, „kas čia darosi“?

Galvos daužymo metu vaikas yra apimtas pykčio, jis negirdi ir net nesupranta, ko iš jo nori suaugęs žmogus. Todėl su juo pasikalbėkite, pasiklauskite, kodėl jis daužo galvą, tuomet, kai emocijos atslūgsta. Jeigu galvos daužymas sustiprėja, kai mama ar tėtis atsirado šalia, dera audringai nereaguoti ir išeiti į kitą kambarį. Kitaip tariant, mokyti vaiką suprasti, kad jo nederamas elgesys artimųjų nejaudina.

Galvos daužymo epizodas užtrunka tuomet, jei neapsikentę tokio elgesio puolate prie vaiko. Todėl ramiai derėtų išlaukti, kol pats vaikas nurims.

Vaikai iki 3–4 metų nesugeba gerai valdyti savo emocijų ir elgesio, todėl svarbu užtikrinti jam saugią aplinką, nes nežinia, į kurią aplinkos vietą vaikas ims daužyti galvą.

Už galvos daužymą ar kitus nederamo elgesio priepuolius vaiko nebarkite ir nebauskite, nes jis per mažas suprasti, ką daro blogai. Akivaizdus nepritarimas gali tik pabloginti situaciją. Visų artimųjų elgesys su vaiku turi būti vienodas. Tai padeda mažajam greičiau suprasti, kad jo elgesys artimųjų nejaudina. Skirkite daugiau pozityvaus dėmesio vaikui tada, kai viskas gerai: kartu žaiskite, eikite pasivaikščioti, kalbėkitės, skaitykite pasakas ir pan. Tai mažins jo netinkamo elgesio pasireiškimo tikimybę ateityje ir stiprins judviejų ryšį. Jeigu pastebėjote, kad vaikas daužo galvą ritmiškai, pabandykite padėti vaikui patenkinti šį pomėgį kitais būdais, pvz., šokant, žygiuojant, mušant būgną ar plojant klausantis muzikos.

Kartais galvos daužymas gali būti vienas iš vaiko raidos sutrikimo simptomų. Šiuo atveju dažniausiai pastebimi ir kiti neurologinės būsenos požymiai. Todėl jums dera su vaiko gydytojo siuntimu kreiptis į vaikų nervų ligų gydytoją. Taip pat derėtų kreiptis ir į vaikų psichologą, su kuriuo aptartumėte savo elgesio su vaiku ypatumus. Psichologas, įvertinęs konkrečią jūsų situaciją, išsamiau patars, ką ir kaip derėtų daryti, kaip ieškoti sprendimų suvokiant, kad kiekvienas vaikas yra individualybė.

Na ir paskutinis patarimas – tiesiog pasistenkite nesinervinti. Mažylis gali šiek tiek nusibrozdinti, bet labai savęs nesužalos. Jis save kontroliuoja ir žino savo skausmo slenkstį.