Pasirodo, daugybė šeimų išgyvena panašią dramą – jų 1–5 metų vaikai labai nemėgsta rengtis.
Mamos laiškas „Apsirengimas – tai pragaras“
Jau metus kovojame su viena problema – vaiko nenoru persirenginėti. Šiuo metu jam 2 metai ir 10 mėn.
Viskas prasidėjo prieš metus, artėjant antrajam gimtadieniui. Iš pradžių nenorėdavo persirengti marškinėlių, galėdavo vilkėti purvinais. Kalbos nepadėdavo, atrodė, kad vaikas mūsų negirdi arba nenori girdėti. Tuo metu jis mokėsi gerti iš puodelio, tai apsilaistydavo arba mes tyčia aplaistydavome, kad tik persirengtų.
Einant laikui, nebenorėjo nusiimti ir megztuko, lauke išrengti vasarą būdavo tikras iššūkis. Ir derėdavomės, ir pakeldavome toną, niekas nepadėdavo.
Problema tik didėja. Pradėjęs eiti į darželį po mėnesio atsisakė persirenginėti. Nakčiai apvilkti pižamą –neįmanoma misija. Kaip vaikšto, taip ir eina miegoti. Jei kažkaip pavyksta perrengti, būna šventė.
Bandėme ir už saldainį, ir už pinigėlį perrenginėti, leisdavome ir leidžiame bandyti pačiam, jei pavyksta, – visada pagiriame, jei nepavyksta ir paprašo pagalbos, – padedame, nuraminame ir sakome, kad kitą kartą būtinai pavyks.
Atrodo, viską išbandėme: prizus, dovanas, derybas. Jei imamės perrengti jėga, jis klykia, rėkia. Būna, atsisėdu ir iš nevilties verkiu, nes nebežinau, kaip perlaužti ir kodėl šis etapas taip užsitęsė, kodėl jis taip daro.
Nebežinome su vyru, ko griebtis, kur kreiptis pagalbos.
Atsako gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrėDalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Panašu, kad tai karas
Iš to, ką pasakojate, atrodo, kad jūs su savo sūnumi įsisukote į karą dėl rengimosi: jūs, suaugusieji, išbandėte kone visus įmanomus būdus, kaip priversti savo vaiką rengtis, o jis savo ruožtu… padarė viską, kad rengtis nereikėtų. Gali būti, kad todėl ši kova ir užsitęsė jau metus, nes į ją, panašu, yra sutelktos visos šeimos jėgos ir energija: kas ką įveiks. Įsivėlėte, o kas laimės, – kol kas neaišku, nes nė viena pusė nepasiduoda.
Žinoma, jus, kaip tėvus, galima labai gerai suprasti: negalite palikti savo vaiko „likimo valiai“, nes, kaip atrodo iš jūsų pasakojimo, tikriausiai sūnus mielai ištisas savaites nešiotų nešvarius ir (arba) šlapius drabužėlius, kartais tai turbūt grėstų ir peršalimu ar perkaitimu. Tačiau norėtųsi pabrėžti, jog, norėdami, kad kova liautųsi, pirmiausia turite… nustoti kovoti.
Kaip nutraukti kovą
Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, ką jūsų mažyliui reiškia rengimasis ir ši kova. Jau metukų sulaukęs vaikas, pradėjęs savarankiškai vaikščioti, stengiasi įtvirtinti savo po truputį didėjančią nepriklausomybę nuo tėvų. Tiesa, jam jų dar gyvybiškai reikia, tačiau mažylio neklusnumas, prieštaravimas, noras viską daryti pačiam yra mokymasis palaipsniui suprasti, ką jis pats gali, ko jis pats nori ir ką jaučia būtent jis, o ne jo tėvai, – tai yra labai svarbūs kiekvieno iš mūsų įgūdžiai. Visiškai normalu, kad vaikas gali norėti kažko kito, nei jo tėvai, ir būti kitoks, nei jo tėtis ir mama (kartu turėti ir daugybę panašumų į savo tėvus – ir tai visiškai neprieštarauja tam, kad sūnus ar dukra nėra tėčio ar mamos „anspaudas“, bet atskira būtybė).
Taigi kovos dėl valgymo, naudojimosi puoduku ar rengimosi yra skirtingos kovos dėl nepriklausomybės nuo tėvų formos, tačiau iš tiesų tai yra tas pats mažylio tapimo vis savarankiškesniu žmogučiu procesas.
Kariauja stiprieji
Kas vyksta, kai tėvai nusprendžia už vaiką, kaip jam elgtis (valgyti, naudotis puoduku, rengtis, žaisti…)? Švelnesnio, lankstesnio temperamento vaikas gali paklusti, tačiau, pasak raidos tyrėjų, vėlesniame amžiuje galime susidurti su iniciatyvos ir savarankiškumo stoka: toks vaikas ir paaugęs gali nenorėti pats priimti sprendimų, laukti, kol už jį nuspręs vyresnieji. Mokykliniame amžiuje tai gresia nenoru lankyti būrelius, savo pomėgių neturėjimu – tiesiog vaikas niekad pernelyg ir nesusipažino su savo norais, nes stengėsi elgtis taip, kaip iš jo tikėjosi ir laukė vyresnieji.
Stipresnio temperamento vaikai paprastai taip lengvai nenusileidžia, ir tada priešinimasis tėvams gali užaštrėti, kaip, panašu, nutiko ir jūsų šeimoje. yra vaikų, kurie atkakliai nesinaudoja puoduku (tėvai pasakoja, kaip vaikas „nieko nepadaro“ į puoduką, tačiau „prikrauna į kelnes“ vos tik nuo jo atsistojęs), atsisako valgyti tėvų siūlomą maistą – renkasi tik tai, kas pažįstama iš anksčiau arba valgo labai nedaug („Gyvas vienu oru“ – tada stebisi mamos).
Taigi sugrįžtame prie to, kad, norint nutraukti karą jūsų namuose, reikia pabandyti rasti kitų jūsų bendravimo būdų, ne tik kovą dėl rengimosi.
Jeigu papasakosite apie rengimosi sunkumus kitoms mamoms, tikriausiai sulauksite daug supratimo ir palaikymo, nes didesnį ar mažesnį pasipriešinimą rengimui patiria, kaip sako vaikų raidos specialistai, net 90 procentų šeimų (labiausiai rengimuisi priešinasi vaikai nuo 1,5 iki 4 m.). Ir kuo labiau tėvai skuba, nervinasi, vaiką verčia rengtis, – tuo tas pasipriešinimas stipresnis.
Pagrindinis atsakymas jums, kaip sumažinti karą jūsų namuose, – tai bandyti pereiti iš priešingų barikadų pusių į tą pačią, kitais žodžiais tariant, – tapti ne priešininkais, o viena komanda. Panašu, kad šiuo metu jūs jau bijote kiekvieno rengimosi, nes žinote, jog ir vėl jūsų mažylis priešinsis ir kovos su jumis, o jūs prarasite kantrybę ir nebežinosite, ko griebtis.
Ką galite išbandyti, kad palengvintumėte savo ir sūnaus dalią?
Ramybė, ramybė ir dar kartą ramybė. Kai tik imate nervintis, – jūs įsitempiate, iš galvos dingsta bet koks kūrybiškumas, tada sunku „apžaisti“ rengimosi situaciją ir lieka tik vaiko raginimas bei skubinimas. Pabandykite į visa tai pažiūrėti lyg iš šono, pavyzdžiui, lyg būtumėte pirmą kartą į jūsų namus atėjusi auklė, kuri bando susipažinti su jūsų vaiku ir suprasti, kaip su juo bendrauti: toks „naujoko“ žvilgsnis leidžia būti ramesniems ir atrasti naujų idėjų, ką dar išbandyti. O gal jums ramybę išlaikyti padės mintis, kad tai yra jūsų vaiko raidos etapas, kuris po kurio laiko praeis. Pagaliau – kai pastebite, kad vėl įsitempėte, kelis kartus giliai įkvėpkite ir iškvėpkite, nueikite į kitą kambarį padaryti kažką kita, ir vėl grįžkite prie vaiko, kai būsite susitvardę.
Beje, išlaikyti kantrybę labai svarbu ir tam, kad vaikui drabužis nebūtų susijęs su neigiamomis asociacijomis: įsivaizduokite, kaip jūsų sūnui ar dukrai turėtų būti nesmagu vilktis tą drabužį, kuris primena, kaip ant jo (jos) šaukė mama, liepdama jį rengtis. Geriau pasirūpinkite, kad drabužis primintų ką nors smagaus ir žaismingo, pvz., kaip jūs dainavote rengdamiesi ar žaidėte slėpynes (juk nesunku padaryti „kukū“, vaikui velkantis per galvą bliuzoną).
Įvardinkite savo vaiko emocijas, pasakykite jam, kad jį suprantate, – tai leis jam pajusti, kad jūs esate ne prieš jį, o su juo.
Pavyzdžiui, pasakykite, kad suprantate, jog marškinėliai labai švelnūs ir labai nesinori jų nusimauti, todėl jūs surasite pačius švelniausius kitus marškinėlius ir padėsite jam juos apsivilkti. Arba paminėkite, kad ir jums nelabai norisi nusirengti savo mylimos patogios suknelės, bet galbūt galite nusivilkti savo mylimus drabužius ir pakeisti juos kitais kartu su sūnumi (tai būtų puiki proga palenktyniauti, kas greičiau tai padarys).
Kartu su vaiku išsirinkite drabužius, kuriuos jis rengtųsi vakare ir ryte. Dažnai priešmokyklinukai nori vilktis visiškai neįtikėtinus drabužėlius, nuo kurių tėvams norisi susiimti už galvos: pavyzdžiui, princesės suknelę arba Žmogaus Voro kostiumą. Leiskite tai padaryti, jeigu aplinkybės tai leidžia (jeigu šalta, pasakykite, kad princesės suknelę galima vilktis tik kartu su megztuku ir pėdkelnėmis ir panašiai, bet ne taip jau ir svarbu, kad puošni suknelė bus nešiojama šiokiadieniais, jeigu tai leidžia jums išvengti kovos dėl rengimosi). Žinoma, tėvams norisi, kad jų vaikas dėvėtų suderintus, skoningus drabužius ir atrodytų lyg nužengęs iš vaikiškų drabužių reklamos, tačiau, pažvelgę į situaciją iš atstumo, pamatysite, kad tai tik vienas iš jūsų gyvenimo epizodų ir tikrai nėra pats svarbiausias (paprastai aplinkiniams ne taip ir svarbu, ar jūsų sūnus ar dukra dėvi suderintų spalvų drabužius, ar tos spalvos „pjauna akį“, o jei kam nors ir svarbu, tai pažvelkite į tai kaip į savo vaiko saviraiškos būdą).
Jeigu vaikas užsispyręs nori išeiti iš namų, apsirengęs pižamą arba nelabai švarius marškinėlių, – galite leisti jam tai padaryti, tik prigriebkite kartu ir švarų drabužių komplektą, jeigu kažkuriuo metu jis persigalvotų.
Leiskite vaikui drabužius pasirinkti, tačiau ne daugiau kaip iš 2 ar 3. Per didelis pasirinkimas ima vaiką blaškyti, ir tada jam nebetinka nė vienas variantas (prisiminkite, kaip jaučiatės jūs patys, kai parduotuvėje tenka rinktis iš daugybės gražių batelių ar beveik vienodų džinsų…).
Pirkite tik tokius drabužius, kuriuos vaikas „patvirtina“ kaip tinkamus. Yra vaikų, kurių oda labai jautri, todėl jiems ne tas pats, iš kokios medžiagos drabužiai pasiūti, gali erzinti siūlės ar drabužio modelis (pvz., aukštas kaklas). Pasirūpinkite, kad drabužiai vaikui būtų patogūs. Ir nepamirškite nusipirkę pasilikti čekius: jeigu vis dėlto namie paaiškėtų, kad vaikas nenešios ką tik nupirkto drabužio, – sutaupysite ir pinigų, ir savo nervus, grąžinę pirkinį į parduotuvę. Beje, čia būtų galima paminėti ir tai, kad vaiko drabužių spinta ar komoda neturėtų tapti kaltės vieta: nereikėtų vaiko „graužti“ už tai, kad jūs tiek daug sumokėjote už tuos džinsus ar marškinėlius, kurių jis dabar nenori nešioti… Tegul drabužiai jam siejasi tik su maloniais jausmais, o ne su mamos ar tėčio nepasitenkinimu. Jeigu jau nupirkote kokį nors brangesnį ir prabangesnį drabužį, – tai buvo jūsų pasirinkimas, o vaikas gali jį nešioti tiek, kiek nori pats (greičiausiai ir jūsų spintoje kabo tokių drabužių, kurie nėra mieli, nesvarbu, kiek bebūtumėte už juos sumokėję…).
Būkite kūrybiški! Galbūt galite suvaidinti kantrią močiutę ar auklę Merę Popins, kuri visada išradingai randa būdų, kaip padaryti tai, ko vaikui nesinori (na, tarkime, kad, neapsirengus stebuklingos pižamos, vakare į lovytę negalės atskristi švelnus ir minkštas sapnelis arba kad stebuklingos kelnės leis kojoms visą dieną būti eiklioms ir ištvermingoms, ir panašiai); o gal galite pabūti niurzgančiu seneliu arba karaliumi, kuris šiąnakt išleido įsakymą, jog visi vaikai privalo ryte apsirengti kažką nauja, kad išreikštų pagarbą jo karalystei. Arba „apsimeskite“ pižamos kelnėmis, kurios visą dieną laukė jūsų vaiko, kad vakare užlįstų jam ant kojų, nes kitaip joms labai liūdna ir vieniša… Pasitelkite vaizduotę ir kurkite pasakas, žaiskite su vaiku, kad rengimasis taptų smagiu užsiėmimu.
Beje, rengimuisi labai tiktų ir dainelės, ypač jūsų kūrybos, – apie tai, kaip smagu apsimauti kojines, apsivilkti kelnes ir t.t. („Maunam kelnes, kišam ranką…“ – ir visa kita).
Gal padėtų, jeigu pasinaudotumėte „atvirkštine psichologija“? Priešmokyklinukai dažnai mėgsta daryti priešingai, negu jiems sakoma, tad galbūt, jeigu jūs bandysite įtikinti savo sūnų, kad jam negalima nešioti švarių marškinėlių, niekaip, ir pats jis neapsirengs, nes dar per mažas ir niekad to nedarė, – jis ims ir pats viską padarys?
Pašildykite drabužius arba kambarį, kuriame vaikas persirenginėja, arba leiskite jam apsivilkti lindint po antklode. Kartais vaikai nemėgsta rengtis, nes jiems nepatinka kambario šaltukas.
Galite išbandyti vaizdinę dienotvarkę: suraskite paveiksliukus arba nupieškite patys, kur būtų pavaizduota, ką vaikui reikia padaryti ryte ir vakare (apsirengti, pavalgyti, išsivalyti dantukus; nusiprausti, persirengti pižama, atsigulti į lovą).
Pakabinkite dienotvarkę matomoje vietoje ir kiekvieną rytą ir vakarą kartu su vaiku nueikite pasižiūrėti, ką jam dabar reikia padaryti. Vaizdai vaikams dažnai daug aiškesni už žodžius.
Kai kurie vaikai nemėgsta rengtis, nes jų oda yra jautresnė, nei įprastai, ir jiems tiesiog nepatinka drabužio lietimasis prie kūno. Stenkitės, kad drabužiai tiktų jūsų vaikui: pašalinkite visas etiketes, atkreipkite dėmesį, ar vaiko neerzina labai prigludę prie kūno ar, priešingai, pernelyg laisvi drabužiai. Renkite vaiką sluoksniais („kaip svogūną“): tai leis jam palaipsniui nusimesti drabužius, jei sušils, arba apsirengti dar vieną sluoksnį, jeigu bus vėsu (tai daug patogiau, nei vaikščioti su storu paltu ir negalėti jo nusivilkti).
Skirkite rengimuisi šiek tiek daugiau laiko ir prieš rengiantis trumpai pabendraukite su vaiku, pakalbinkite jį ar pažaiskite: tai leis vaikui geriau pasijusti, gauti iš tėvų dėmesio, ir jis jausis ramesnis bei taikesnis.
„Mamos žurnalas“
