Emocijos yra neatsiejama gyvenimo dalis, padedanti geriau suprasti, kas esame. Pasak „Erudito“ licėjaus psichologės Virginijos Rekienės, daugeliu atveju mūsų patiriami jausmai veikia tarsi vidinis kompasas. „Emocijos leidžia suprasti, kas su mumis vyksta, ko mums reikia, kas tinka, o kas – ne. Pavyzdžiui, liūdime, kai ilgimės brangių žmonių ir džiaugiamės, kuomet galime užsiimti patinkančia veikla. Kiekviena emocija mums vienaip ar kitaip padeda, todėl toks dalykas kaip „neigiamos emocijos“ neegzistuoja – yra tik tokios, su kuriomis sunkiau išbūti, atvirai išreikšti arba kurios yra mažiau socialiai priimtinos“, – sako psichologė.
Kartais dėl netikėtos stresinės situacijos arba net be aiškios priežasties emocijų kompaso rodyklė gali pradėti blaškytis: vieną akimirką būdami ramūs, kitą jau galime pratrūkti apimti pykčio ar liūdesio. „Susidūrę su nepastoviomis emocijomis galime išgyventi bejėgiškumą, nerimą, paniką, į situaciją sureaguoti tokiu būdu, dėl kurio vėliau gailėsimės, jausimės sutrikę ar net išduoti savo pačių kūno ir proto. Nereguliuojamos emocijos gali reikšmingai paveikti mūsų pasitikėjimą savimi ar kitais“, – atkreipia dėmesį V. Rekienė.
Pasak psichologės, tam, kad emocijos neužplūstų mūsų tarsi viską pakeliui nušluojanti cunamio banga, nuo mažų dienų svarbu mokytis įvairiausių emocijų reguliavimo būdų. Psichologinėje literatūroje, o ypač grįstoje neuromokslo įžvalgomis, užuot sutelkus dėmesį į atskirus emocijų reguliavimo įgūdžius, siūloma pažvelgti į emocijų reguliavimą per „tolerancijos lango“ (angl. window of tolerance) prizmę.
Tolerancijos langas – kas tai?
Tolerancijos langas yra metafora, kurią 1999 m. sukūrė psichiatras ir knygų autorius Daniel J. Siegel. Šis terminas apibūdina kiekvienam žmogui skirtingą optimalią ir komfortabilią zoną, ją sudaro įvairaus intensyvumo emocinės patirtys, kurias tas žmogus gali ramiai išgyventi, analizuoti ir priimti.
„Būdami savo tolerancijos lango ribose galime aiškiai mąstyti, pastebėti, kaip ir kodėl kyla įvairios emocijos, kaip jos atsispindi mūsų kūne, veikia mintis ir reakcijas. Tolerancijos lango ribose galime lanksčiai prisitaikyti, gebame priimti tinkamus, racionalius, kūrybiškus sprendimus ir sugebame adekvačiai reaguoti“, – pasakoja psichologė. Ji atkreipia dėmesį, kad buvimas tolerancijos lange yra itin svarbus tėvams ir kitiems suaugusiems, kurie dirba su vaikais, nes ramūs, kantrūs suaugusieji yra geriausia pagalba vaikams, kai jie mokosi suprasti ir reguliuoti savo emocijas.
V. Rekienė atkreipia dėmesį, kad kiekvieno žmogaus tolerancijos lango dydis yra skirtingas, nes jis glaudžiai susijęs su tokiais individualiais veiksniais, kaip asmens temperamentas (ar būdingas dirglumas, irzlumas ir pan.), socialinis ir kultūrinis kontekstas (pavyzdžiui, artimų ir patikimų žmonių buvimas ar nebuvimas), emocinis raštingumas (savo emocinių poreikių žinojimas ir gebėjimas juos patenkinti), fizinės būsenos (nuovargis, alkis, skausmas ir t. t.), įgytos patirtys (išgyventos traumos, netektys ir pan.).
Kas nutinka išėjus už tolerancijos lango ribų?
Psichologė atkreipia dėmesį – buvimas tolerancijos lango ribose, nereiškia, kad tada patiriame tik malonias emocijas. Lygiai taip pat galime jausti stresą, įtampą, būti nusiminę: „Buvimas tolerancijos lango ribose reiškia, kad nepaisant išgyvenamų emocijų ar streso, mūsų protas ir kūnas išlieka pakankamai ramūs, todėl galime efektyviai ir sėkmingai susidoroti su iššūkiais“. Kas nutinka išėjus už tolerancijos lango ribų?
Kai susiduriame su intensyvia baime, pykčiu, emociniu apleistumu, išdavyste, traumomis ir kitomis itin stiprias emocijas keliančiomis situacijomis, patenkame į zoną, esančią aukščiau tolerancijos lango viršutinės ribos – tai padidėjusio emocinio susijaudinimo zona. „Patekę į šią zoną susiduriame su stipriai išreikštu kūno bei proto aktyvumu, kuris gali pasireikšti labai įvairiomis formomis – nerimu, panika, įniršiu, priešiškumu, padidintu budrumu, minčių chaosu. O taip pat ir sutrikusiu gebėjimu atsipalaiduoti – galime jaustis tarsi nerandantys sau vietos, gali sutrikti miego, valgymo režimas. Būnant padidėjusio emocinio susijaudinimo zonoje mūsų smegenys aktyvuoja „kovok arba bėk“ išlikimo mechanizmą“, – pasakoja V. Rekienė.
Ji pabrėžia, kad pernelyg ilgai pabuvę padidėjusio emocinio susijaudinimo zonoje ir viršiję stiprių emocijų lygį, kurį gali toleruoti mūsų kūnas ir protas, mes patenkame į priešingą zoną, esančią žemiau tolerancijos lango apatinės ribos – tai sumažėjusio emocinio susijaudinimo zona. „Patekę į sumažėjusio emocinio susijaudinimo zoną susiduriame su susilpnėjusiu kūno bei proto aktyvumu. Jis gali pasireikšti emociniu ir protiniu sąstingiu, išsekimu, tuštumos ir bejėgiškumo jausmais, apatija, sumažėjusiu budrumu ar net atsiskyrimo nuo savo kūno pojūčiu. Būnant šioje zonoje mūsų smegenys aktyvuoja „sustink“ išlikimo mechanizmą“, – sako „Erudito“ licėjaus psichologė.
Anot jos, tiek sumažėjusio, tiek padidėjusio emocinio susijaudinimo zonos yra evoliuciškai labai senos mūsų kūno ir proto išlikimo strategijos – jų pakeisti mes negalime, todėl išgyvendami šias būsenas neturėtume būti sau pernelyg griežti. Vis tik, anot psichologės, šį tą padaryti galime – padidinti savo tolerancijos lango ribas, tam, kad gyvenimo iššūkiai ne taip lengvai „išsviestų“ iš tolerancijos lango zonos ribų.
Kaip padidinti savo tolerancijos lango ribas?
V. Rekienė pateikia kelis patarimus, kaip galima padidinti asmeninio tolerancijos lango ribas:
Pažinkite savo tolerancijos langą. Labai svarbu suprasti, ką kiekvienam iš mūsų reiškia buvimas idealioje emocinėje zonoje, kuomet galime ramiai būti „čia ir dabar“, lanksčiai prisitaikyti prie netikėtumų. Vienas iš būdų tai padaryti – geros ir sėkmingos dienos analizavimas, apmąstymas, apgalvojant tokius dalykus, kaip: kokios buvo mano šios dienos reakcijos, mintys ir jausmai? kuo didžiuojuosi? už ką esu dėkingas? ką apie save supratau? kas man padėjo susitvarkyti su dienos metu iškilusiais iššūkiais?
Pastebėkite, kada atsiduriate už tolerancijos lango ribų. Verta suprasti, kokie signalai, detalės ir užuominos išduoda, kad esame nutolęs arba tolstame nuo savo idealios emocinės būsenos. Galima sau užduoti tokius klausimus: ką aš galvoju ir darau, kai jaučiuosi išmuštas iš vėžių, kai sumažėja gebėjimas kontroliuoti save ir situaciją? kokius dalykus galiu kontroliuoti, o kurie yra nepavaldūs mano kontrolei? kokioms aplinkybėms esant jaučiuosi prarandantis ramybę ir kaip į tai reaguoju? kaip mano kūnas parodo, kad išgyvenu emocinį diskomfortą – gal padidėja pulsas, įsitempia raumenyse ar pan.?
Atraskite jums tinkamus būdus sugrįžti į tolerancijos langą. Sugrįžti į tolerancijos langą, kuomet esame padidėjusio emocinio susijaudinimo zonoje, gali padėti tokios technikos kaip gilus ir lėtas kvėpavimas, rašymas, ritmiški šokiai, mėgstamos muzikos klausymas, bėgiojimas, sąmoningas gamtos stebėjimas, dainavimas, šilta vonia arba dušas, užsiklojimas sunkia antklode, savimasažas, joga ir kiti švelnaus tempimo pratimai. Grįžti į tolerancijos langą, kuomet esame sumažėjusio emocinio susijaudinimo zonoje gali padėti balansavimo pratimai, tapymas, šaltas vanduo, šokiai, pažintinių funkcijų sužadinimas, pavyzdžiui, pažiūrėjimas į dešinę, paskui į kairę ir įvardijimas trijų daiktų, kuriuos matau kiekvienoje pusėje. Svarbu išbandyti keletą dalykų, nes tik taip galime atsirinkti, kas veikia.
Esant poreikiui – kreipkitės pagalbos. Pokalbis su psichologu arba psichoterapeutu gali būti geras būdas geriau pažinti savo emocijų pasaulį saugioje, priimančioje aplinkoje, tam, kad paskui šias žinias, patirtis, įžvalgas būtų galima išbandyti kasdienybėje.
