Per pastaruosius metus vis daugiau žmonių kreipiasi vienokios ar kitokios psichologinės pagalbos. Kas nutiko, kad šių paslaugų poreikis taip išsaugo, jog ne tik valstybiniame, bet ir privačiame sektoriuje nusidriekė ilgos eilės mėnesiams į priekį? Ar žmonės pradėjo rūpintis savo psichikos sveikata, o gal turimų problemų ir situacijų našta tapo nebepakeliama ir tenka ieškoti paramos?
Pagalbos prireikė kas penktam
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys psichiatras Linas Slušnys paklaustas apie didėjančius žmonių, kurie ieško pagalbos, srautus, sako, kad „British medical journal“, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nerimo ir depresijos atvejų po pandemijos padaugėjo 25 proc. Šiuose tyrimuose dalyvavo 20 tūkst. žmonių. Lietuvoje tokio masto tyrimai neatliekami, bet, parlamentaro nuomone, galime daryti prielaidą, kad ir čia nerimo ar depresijos turime 25 proc. daugiau.
Teiraujuosi pašnekovo, ar jo, kaip psichiatro, akimis psichikos pagalbos paslaugų prieinamumas yra pakankamas?
„Ši pagalba visada buvo ne taip lengvai pasiekiama. O dabar susidarė butelio kaklelio efektas: ketvirtadaliu padaugėjus nerimo, depresijos sutrikimų, sveikatos apsaugos sistema nėra prisitaikiusi priimti pacientus greitai ir be jokių trukdžių. Lietuvoje ir pasaulyje stebime, jog nebuvo pasiruošta tokiam šuoliui, kai žmonės ieško psichikos sveikatos specialistų pagalbos. Neturiu statistikos, tikslių duomenų, kurioje vietoje ir kiek žmonės Lietuvoje įstringa, per kiek laiko sulaukia pagalbos. Iš pavienių laiškų žinau, kad pagalbos nesulaukia mėnesį ar pusantro“, – sakė L.Slušnys.
Kiek dar teks palaukti?
Paklaustas, ar pusantro mėnesio laukti pagalbos nuo to momento, kai kreipiamasi pagalbos į specializuotą įstaigą, yra adekvatu, L.Slušnys atsako, jog tai priklauso nuo to, kokia yra žmogaus būklė: „Jei būklė kritinė ar jaučiama, kad toliau gyventi darosi „nebepavežama“, toks laukimas yra per didelis. Šiuo atveju pagalba reikalinga per 48 valandas. Klausimas, kiek turime tokių krizinių būklių?
Jei kalbame apie situacijas, kurios yra popandeminės, vadinasi, jos buvo ir anksčiau. Galbūt tie atvejai nėra tokie kriziniai ir gali santykinai palaukti. Galbūt tai – senos bėdos, kurias pandemija tik išryškino ir žmogus jau seniai turėjo patekti pas psichikos sveikatos specialistą, bet jis kreipiasi tik dabar, nes dabar yra tas lūžio taškas ir atėjo supratimas, kad pats tikrai nesusitvarkys.
Šitoje vietoje turime mokėti diferencijuoti. O kraštutiniu atveju greitoji medicinos pagalba tikrai žino, kaip tvarkytis su tikrai giliomis krizėmis ir veža į stacionarus. O jame priimamas sprendimas. Tuo tarpu ambulatorinės pagalbos situacija tikrai nėra lengva. Taip pat ir sveikatos specialistams. Jų yra tiek, kiek yra, valandų yra tiek, kiek yra, tad žmonėms kartais tenka laukti. Ką specialistai geriausio gali padaryti – išmokti atsirinkti. Ar žmogus jau tokios būsenos, kai reikia skubiai padėti, ką kai kurie specialistai, beje, ir daro. Bet tai individualu, ir priklauso nuo specialisto elgsenos, jo taikomų modelių“, – sakė L.Slušnys.
Dar spėjau pasiteirauti, koks šios paslaugos, o, gal tiksliau pagalbos, laukimo terminas būtų jau priimtinas, optimalus? Galbūt tai būtų dvi savaitės? Jei nekalbame apie skubią pagalbą, kai reikalinga ir hospitalizacija.
„Mano požiūriu dvi savaitės yra optimalu. Tu jau gauni žinutę: tau padėsim. Svarbus yra pirmas susitikimas. Kai su žmogumi pasikalba, aptariamas gydymo planas, pajaučiama, kiek ten yra bėdos. Tas pirmas pusvalandis ar valanda gali būti priimta, jog man jau pradėta teikti pagalba, žmogui yra ramiau. Vėliau nuolatinio konsultavimo grafikas gali būti išdėstomas ir kitaip.
Kita vertus, tikrai nedrįsčiau drąsiai teigti, jog turime pasiekti (2 savaičių laukimo termino – aut. past.). Problema yra valandų skaičius, kurį dirba mūsų specialistai. Mes turime gerbti ir juos. Jei imsime reikalauti, jog būtinai turite priimti pacientus per dvi savaites, tokie reikalavimai taps problematiški, nes taip imsime demonstruoti nepagarbą specialistui. Jei trūksta valandų, reiktų ne didinti tempą, o žmonių skaičių, kuriuos priimame į darbą. Jeigu to nedarome, nes neturime žmonių arba pinigų, tada turime susitaikyti su situacija, kokia ji yra“, – sakė L.Slušnys.
Galbūt strateginiame lygmenyje Seimo Sveikatos reikalų komitetas ar Sveikatos apsaugos ministerija ruošia pakeitimus, numatydami didesnį finansavimą tam „butelio kakleliui“ praplėsti, jei ne dabar, tai bent jau ateityje?
„Su butelio kakleliais yra taip, žiūrint iš verslo ar paslaugų perspektyvos. Tą kaklelį ne strateginiame, o taktiniame lygmenyje didinant automatiškai kažkas ima mažėti. Galbūt nuslūgus tai bangai viskas stos į savo vietas.
Iš esmės bandoma didinti paslaugų apimtis, kai ką optimizuoti. Jeigu kalbėtume apie ilgalaikę strategiją sveikatos reformos kontekste, tikrai planuojame skirti dėmesį. SAM yra parengusi planą, kas bus padidinta, kas bus apmažinta. Ketiname iš psichikos sveikatos centrų aprašo išbraukti prevenciją, jie galės daryti tai, ką jie daro. Prevencija užsiims visuomenės sveikatos biurai. Šitie bendradarbiavimo modeliai yra numatyti, bet pertvarkas pradedame tik dabar. Procesai truks turbūt ne vienerius metus, kol visi su visais sinchronizuosis, kol sistemos krumpliaračiai pradės veikti kaip šveicariškas laikrodis“, – optimistine gaida užbaigė L.Slušnys.
Komentaras
Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės direktorius prof. Arūnas Germanavičius pasidalijo tiek ir gydymo įstaigos, kuriai vadovauja, tiek ir priešpandeminiais 2018 ir 2021 metų duomenimis. Skaičiai ne drastiškai, bet didėja:
– Lietuvoje buvo stebimas sergančiųjų depresija didėjimas nuo 2018 metų. Palyginus 2020 ir 2021 metų duomenis matomas 2 procentų didėjimas.
Pastarųjų metų duomenimis Lietuvoje buvo apie 66 tūkst. žmonių, sergančių unipoline depresija. Daliai žmonių tai yra vienas depresijos epizodas, kitiems tai jau pasikartojantis depresijos sutrikimas. Dalis žmonių pasveiko, o matomas kelių šimtų sergančiųjų padidėjimas nėra drastiškas.
Mūsų ligoninėje turime dar tikslesnę statistiką. Lyginant 2018 ir 2019 metus depresijos padidėjimas yra apie 4 proc. Pandemijos metu, pacientų, kurie kreipėsi, skaičius buvo sumažėjęs, ypač dėl nerimo ar kitų sutrikimų, kurių nereikia gydyti stacionare. Bet dabar depresija sergančiųjų skaičius sudaro santykinai didesnę dalį negu anksčiau. 2018 m. tokių pacientų buvo maždaug 6 proc. nuo visų ligonių gydytų stacionare. Dabar šis skaičius išaugęs iki 8 proc. Šis dviejų procentų padidėjimas gal ir nėra didelis, bet šitie pacientai serga pačiomis sunkiausiomis depresijų formomis. Jiems diagnozuotos, vadinamosios gydymui atsparios depresijos. Pandemija tam turėjo tikrai didelės įtakos. COVID-19 persirgę žmonės patyrė daug socialinių sutrikimų dėl nutrūkusių ryšių, jie prarado artimus žmonės, kurių netektis išgyveno sunkiai, o dalis žmonių patyrė ir artimų žmonių savižudybes.
