
Idealiame pasaulyje valstybė turėtų finansuoti gerą pasiruošimą gimdymui ir globojančią pogimdyminę priežiūrą. Deja, mūsų šalyje tai dar siekiamybė – Lietuvoje po gimdymo moteris negauna beveik jokių paslaugų.
Su dula Lina Gabrijolavičiene (@dula_lina) kalbasi Gerda Danylaitė, nėščiųjų ir gimdyvių korekcinio treniravimo specialistė (www.mastermama.lt)
Papasakokite, kokia pogimdyminė priežiūra moteriai suteikiama kitose šalyse?
Tai priklauso nuo tradicijų, nuo to, kiek valstybė turi pinigų. Tikrai nežinau, kaip yra visose šalyse, bet, pavyzdžiui, Vokietijoje, nėštumo metu ir po gimdymo finansuojamos dubens dugno mankštos, moterys lanko tikrai plačiai paplitusius grupinius užsiėmimus. Lietuvoje apie tai nėra nė kalbos, nors dubens dugno raumenų disfunkcijos tarp pagimdžiusių moterų pasitaiko labai dažnai. Šlapimo nelaikymas, gimdos smukimas, sumažėjęs seksualinis pasitenkinimas – tai jau pasekmės, kurių galima išvengti arba labai jas sumažinti. Mes moterims sakome, kad jos po gimdymo turi rūpintis savimi, bet priduriame, kad tai jos turi padaryti pačios. Vis dėlto moterų sąmoningumas auga, jos tikrai domisi ir rūpinasi ir savo kūnu, ir apskritai savijauta. Per pastaruosius 1,5–2 metus nepaprastai išaugo poreikis specialistų, kurie padeda atsigauti po gimdymo, pavyzdžiui, moko stiprinti dubens dugną, konsultuoja dėl diastazės. Anksčiau tokių specialistų buvo vienas kitas visoje Lietuvoje, o dabar, įvedę į guglą „dubens dugnas“ ar „diastazė“, gausime daug informacijos ir kontaktų.
Auginu kūdikį ir negaliu atsistebėti, kiek daug siūloma nuotolinių mokymų, paskaitų, kursų – kaip prižiūrėti kūdikį, žindyti, atsistatyti ir t.t. Ir visur – sumos, sumos, sumos. Norint įsigyti visą šią informaciją, reikia daug pinigų. Kodėl tokia informacija nėra prieinama visoms?
Taip, privatus sektorius yra lankstesnis už valstybinį ir greičiau gali pasiūlyti svarbias ir reikalingas paslaugas. Manau, kad kai kada galima sutaupyti – vietoj kursų pasiimti knygą iš bibliotekos ar kartą nuėjus į asmeninę konsultaciją vėliau reguliariai daryti užsiėmimus namuose. Aišku, kad tai sunku, ir aš pati kartais renkuosi mokėti tiems, kurie padeda palaikyti discipliną. Manau, kad galima ieškoti ir kažkokių kūrybiškesnių sprendimų, – tarkime, gal kreiptis į trenerę, kad atsivedus draugių suteiktų nuolaidą. O gal – į visuomenės sveikatos biurą, kad suorganizuotų reikiamą profesionalų lektorių, o gal – daryti mamų grupes, kur kiekviena dalinasi tuo, ką žino ir moka. Gera išeitis gauti gana platų paslaugų paketą po gimdymo – samdyti pogimdyminę dulą.
Dar pastebėjau, kad moterys tampa objektyvesnės, suvokia, kad iš motinystės vien rožinių dalykų nėra ko tikėtis. Taip, kūdikį auginti yra nepaprastai gera, bet kartu ir nepaprastai sunku.
Šiuos dalykus puikiai suvokiu – matau iš moterų reakcijų instagrame, kai pasipasakoju apie bemiegę naktį. Moterys rašo, kad išgyvena tą patį.
Tai, ką jūs kalbate, įrodyta tyrimais – moteriai po gimdymo labai svarbu turėti savo ratą, kuriame galėtų parodyti save tikrą, o ne glamūrinę. Tarkime – esame 6 draugės, visos neseniai pagimdžiusios, viena kitai daugiau mažiau priimtinos, ir kiekvieną ketvirtadienį susitinkame ir po pusdienį praleidžiame viena pas kitą. Viena moka išvirti skanius grikius, kita gali pamokyti, kaip įkelti instagramo istoriją, trečia moka tiesiog empatiškai klausytis. Tas išsivėdinimas ir pabuvimas tarp suaugusiųjų duoda daug, kaip gera terapija.
Pirmaisiais mėnesiais po gimdymo buvau sutrikusi, susijaudinusi dėl kiekvieno vaikelio kostelėjimo, tada man reikėjo ir psichologinės pagalbos.
Gimdymas nėra izoliuotas įvykis gyvenime. Vienaip gimdo moteris, kuri saugiai jaučiasi pasaulyje, augo patirdama besąlyginę meilę. Kitaip gimdys ta, kuri patyrė prievartą ar turi nevisavertiškumo jausmą. Visos mes esame kažkur tarp šių taškų. Per gimdymą patirtys išlenda iš pasąmonės, nes nebeturime jėgų jos kontroliuoti. Tai, ką patiriame per gimdymą, eina su mumis kartu. Gimdymas yra labiausiai neuroplastiškas laikotarpis suaugusio žmogaus gyvenime – smegenys atsiveria naujai patirčiai, nutraukia senus ir formuoja naujus neuronų ryšius. Jautrumas yra ir šiaip gera savybė, o tampant mama ypač padeda, nes tada moteris supranta, kas jai tinka, o kas ne. Bet kartu jautrumas reiškia, kad moteris atvirta ne tik geroms įtakoms, bet ir neigiamoms – ji ir piktesnį žodį priims ilgam, skaudžiai. Kartais naudojame paralelę, kad gimdymo metu pasisėja sėklos, kurios sudygsta po mėnesio, dviejų, aštuonių. Jeigu moteris iš gimdymo išsineš jausmą, „aš nesuprantu, kaip gimdyti“, gali būti, kad ji paskui jausis nemokanti auginti kūdikio.
Dabar vis garsiau kalbama ne tik apie pogimdyminę depresiją, bet ir potrauminį sindromą po gimdymo. Nebemanoma, kad gimdymas yra tik „viena diena gyvenime“, po kurios visos patirtys išsitrins. Dėl nesusiklosčiusio gimdymo gali ilgam išlikti nepasitikėjimas savo kūnu, neužmegztas santykis su vaiku, sutrikęs ryšys su partneriu ar apskritai nenoras turėti daugiau vaikų. Moterys kaltina save, sako: „Aš nesugebėjau pamilti savo kūdikio vos jį išvydusi“, tačiau nepagalvoja, kad tai galėjo lemti šiam ryšiui užsimegzti ir nepalanki gimdymo priežiūra.
Žinoma, pogimdyminis periodas priklauso ne tik nuo to, koks buvo gimdymas, bet ir nuo visų kitų mūsų patirčių.
Moteris po gimdymo turi labai daug atiduoti vaikui, tai daugumai iššūkis. Man buvo sunku susitaikyti, kad dukrytė reikalauja dėmesio visą parą.
Šia tema gražiai rašo psichologė Sigita Valevičienė knygoje „Motinystės kelias“. Ji sako, kad gimęs vaikas mumyse pažadina mūsų vidinį kūdikį. Mes kūdikystėje ne visada gaudavome tai, ko mums reikėjo, ypač tie kūdikiai, kuriuos gimdymo namuose atskirdavo nuo mamų, kartais net savaitei. Žiūrint racionaliai – palaukite, na, koks aš kūdikis, tačiau gimdymas atidaro tas dureles, ir psichika ištraukia senas gilias patirtis. Tada pykstame ant kūdikio, nes negalime išgerti kavos, o iš tikrųjų tai rezonuoja mūsų kūdikystės poreikiai, kurie savo laiku buvo nepatenkinti. Susiduria mamos ego su kūdikio ego. O jo ego yra – ir turi būti! – labai stiprus, ir jam patenkinti reikia daug išteklių.
Bet gera žinia yra tai, kad savo kadaise nepatenkintus poreikius galima tenkinti dabar. Pavyzdžiui – prašyti aplinkinių pagalbos! Galime paduoti kūdikį vyrui, kad leistų išgerti kavos, bet jeigu kūdikis neketina būti tėčiui ant rankų, tuomet galite prašyti, kad vyras pasakotų, kokia jūs nuostabi. Vienaip ar kitaip turite ir gauti, o ne tik duoti. Tikėtis, kad kūdikis patenkins mūsų poreikius, būtų tiesiog naivu – tai suaugusiųjų užduotis.

Jūsų patarimas aukso vertės. Mano vyras kasdien paklausia – ką tu sau kasdien nori veikti? Visos turime pakalbėti su savo šeimos nariais ir iškomunikuoti, ko mums iš jų reikia.
Dar reikėtų žinoti, kad tie malonumai ir atsistatymo dalykai po gimdymo gali būti visai kitokie, nei buvo prieš gimdymą. Gal dabar norėsis išeiti pasivaikščioti į mišką, nors anksčiau to niekada nedarėte, nes nepatiko. O gal norėsite susitikti su draugėmis, su kuriomis anksčiau nebendravote, bet dabar jos turi vaikų ir tapo jums artimos.
Kaip manote, kada lietuvėms bus finansuojamos dubens dugno mankštos, kaip vokietėms, ar tarpvietės ruošimo mokymai, kaip italėms?
Reikia tikėtis, kad kada nors sveikatos apsaugos ministre taps jauna mama (ar kitas empatiškas žmogus), kuri suvoks, kaip svarbu pasirūpinti moterimi po gimdymo. O kad mūsų pogimdyminės priežiūros sistemą reikia peržiūrėti, tai faktas. Mano svajonė, kad į pogimdyminį paketą būtų įtrauktos pogimdyminės dulos paslaugos.
Kalbėjosi Gerda Danylaitė
Linos Gabrijolavičienės paskyros:
FB: https://www.facebook.com/dulalina/
IG: https://www.instagram.com/dula_lina/
Susiję straipsniai