Naujos gyvybės išnešiojimas ir gimdymas yra ypatinga duotybė, suteikta moteriai. Po devynių mėnesių gimsta ne tik naujagimis, bet ir mama! Dėl organizmo persitvarkymų, užplūstančių įvairaus intensyvumo emocijų vienoms moterims motinystės tapsmas vyksta lengviau ir natūraliau, kitoms prireikia daugiau laiko ir pastangų.
Konsultuoja krizinio nėštumo centro psichologė Rūta Mickevičienė
4 trimestro ypatumai
Pogimdyminis laikotarpis, prasidedantis su naujagimio užgimimu, dar vadinamas ketvirtuoju trimestru. Jis trunka maždaug iki 8 savaičių. Tai labai jautrus ir reikšmingas periodas tiek mamai, tiek vaikeliui, todėl palankiausia apie jį domėtis dar nėštumo metu. Tuomet užklupę sunkumai neatrodo tokie gąsdinantys.
Mamomis tapusios moterys įvardija, jog dalį iššūkių joms kelia fiziniai pokyčiai ir pakitę fiziologiniai procesai. Kol kūnas gyja ir atsigauna, moterys jaučia skirtingo intensyvumo skausmą, maudimą, diskomfortą, todėl juda ramiau, lėčiau ir atsargiau. Kadangi mūsų fizinė sveikata glaudžiai susijusi su emocine, gimdyvė gali išgyventi įvairaus stiprumo liūdesį, nerimą, baimę, nesaugumą. Ypač dažni palydovai tampa nuovargis ar pervargimas dėl miego ir poilsio stokos.
Kūno gijimo procesas apsunksta toms moterims, kurios kelia sau didelius lūkesčius, kuria tobulus planus, turi klaidingas nuostatas. Tarkime, moteris viliasi greitai sustiprėti po gimdymo ir būti nepriekaištinga savo vaikui, vyrui bei sau pačiai, tačiau kūno atsigavimas užtrunka, ir moteris nusimena, nusivilia savimi bei jaučiasi nuvylusi aplinkinius. Supraskime, moters kūnas turi galią savyje nuausti kūną naujai gyvybei, ją išnešioti ir pagimdyti! Tai rodo, kad nėštumas ir gimdymas yra nenusakomai didelis darbas, didelė apkrova ir išbandymas moters kūnui, o fiziologinės funkcijos pačios atsistato pagal natūralų savalaikį tempą. Svarbu įsiklausyti, pasitikėti kūno išmintimi, pasirūpinti juo, gerbti, kad ir kokie pokyčiai jame vyktų, bei duoti pakankamai laiko visiems procesams sugrįžti į savo vėžes.
Apmaudą jaučia ir tos moterys, kurios prisiriša prie, jų manymu, geriausio gimdymo scenarijaus, jį idealizuoja, atmesdamos kitas alternatyvas. Dar kitos moterys jaučia gėdą, kaltę ar pyktį, jei jų motinystės pradžia skiriasi nuo tos, apie kurią rašoma ar rodoma visuomenėje: jei nepavyksta pagimdyti pačiai, jei žindymas nėra sklandus ar trūksta pieno, jei iš karto nepajaučia stipraus ryšio su vaikeliu ir pan. Dėl šių priežasčių jos linkusios dar labiau užsisklęsti ir nutylėti tai, dėl ko kitiems galėtų atrodyti nepakankamos. Tačiau kalbėti būtina, nes neįsisąmoninant, neigiant ar atmetant „nepageidaujamą“ patyrimą, gali sutrikti savęs, kaip visumos (kūno, emocijų, jausmų, minčių, impulsų veikti, elgesio) priėmimas, dėl to nukenčia ir psichikos sveikata.
Kita dalis iššūkių, apie kuriuos kalba į konsultacijas atėjusios moterys, yra psichologiniai sunkumai ir juos lydintys emocijų pasikeitimai po gimdymo. Pavyzdžiui, moteris išgyvena pokytį nuo žinomo prie nežinomo. Vaikelio gimimas sukuria daug pirmų kartų, o tai, ką darome pirmą kartą, yra nauja ir nepažinta, sukelia tam tikrą nerimo, neužtikrintumo ir nesaugumo lygį. Be iki tol buvusių asmeninių ir socialinių vaidmenų (dukra, sesuo, moteris, žmona, darbuotoja, draugė), moteris „matuojasi“ motinystės vaidmenį ir visus kitus vaidmenis perrikiuoja pagal naują prioritetų tvarką. Su šiais pasikeitimais ir naujumais moteris išgyvena ir tam tikras netektis: gyvenimo, kuomet daugiausiai buvo atsakinga tik už save, netekimą; nepertraukiamo miego nebeturėjimą; laisvės apribojimus.
Dėl šių po gimdymo atsiradusių fizinių ir psichologinių iššūkių bent minimalius emocijų, kūno ar elgesio pokyčius patiria kiekviena mama. Ir tai yra normali, žmogiška reakciją į didelį pasikeitimą – adaptaciją po vaikelio gimimo. Kitoms mamoms slogi emocinė savijauta gali užsitęsti, sunkėti ar peraugti į psichikos sutrikimą. Tad dažniausiai po gimdymo atsiranda pogimdyminė melancholija, rečiau – pogimdyminė depresija, rečiausiai – pogimdyminė psichozė.
Pogimdyminė melancholija
Viena dažniausių būsenų, kurią išgyvena 60–80 proc. pagimdžiusių moterų, vadinama pogimdymine melancholija. Kitaip ji dar vadinama pogimdyminiu liūdesiu, „ašarų dienomis“ ar „kūdikių bliuzu“ (angl. baby blues). Būsena gali prasidėti, praėjus kelioms dienos po gimdymo, ir paprastai tęsiasi iki dviejų savaičių. Ką tik mamomis tapusios moterys teigia, kad šiuo laikotarpiu nėra lengva save suprasti, nes savijauta keičiasi kelis kartus per dieną: nuo džiugesio, euforijos iki ašarų ir vienišumo. Nors savijauta per dieną nėra pastovi, ši būsena nėra liga. Pagrindiniai simptomai:
- Nuotaikų kaita
- Verksmingumas
- Dirglumas
- Nerimas
- Liūdesys
- Pablogėjęs dėmesio sukaupimas
- Apetito pokyčiai
- Miego pokyčiai
- Nuovargis
Šių požymių nereikėtų išsigąsti, priešingai, reikia skirti jiems daugiau dėmesio, geranoriškai priimti ir stebėti jų kitimą. O būtent: ar padidėjusį jautrumą, liūdesį, nuovargį keičia ramumo, atsipalaidavimo, pasitenkinimo periodai, kai sulaukiama artimųjų palaikymo, patenkinami pagrindiniai poreikiai, atsiranda galimybė atsitraukti nuo kūdikio ir buities, galime pabūti tik su savimi, išsimiegoti ir pailsėti. Davus sau laiko fiziškai sustiprėti, pajutus artimųjų dėmesį, nevertinantį išklausymą, globą, ilgainiui moters būklė gerėja, pogimdyminės melancholijos simptomai blanksta, kol praeina savaime. Tai reiškia, kad ši moters emocinė būklė gana lengvai pasiduoda poveikiui iš išorės, ir jai gydyti vaistų paprastai nereikia. Priešingu atveju, pogimdyminė melancholija tampa komplikuota ir gali užsitęsti dar keletą savaičių. Apie 25 proc. moterų, kurios patiria tokią užsitęsusią būseną, vėliau suserga vėlyvos pradžios pogimdymine depresija.
Kita būklė po gimdymo, kuri yra sudėtingesnė nei pogimdyminė melancholija, vadinama pogimdymine depresija. Ši depresija dažniausiai išryškėja per pirmus mėnesius po gimdymo, tačiau gali pasireikšti ir praėjus pusmečiui ar net iki metų. Paprastai išskiriami šie simptomai, kurie be jokio pagerėjimo tęsiasi jau dvi savaites ir ilgiau:
- Intensyvus liūdesys bei tuštumos jausmas
- Greitas susierzinimas, pyktis
- Padidėjęs dirglumas, verksmingumas
- Susiaurėję interesai
- Malonumo jausmo praradimas
- Nevilties jausmas
- Socialinė izoliacija (užsisklendimas savyje, vengimas bendrauti)
- Apatija
- Energijos ir motyvacijos stoka
- Sunkumas susikaupti, atsiminti
- Sunkumai priimant sprendimus
- Kaltės ir savęs nuvertinimo jausmas dėl to, kad nesidžiaugiama kūdikiu („bloga mama“)
- Sutrikęs miegas (nemiga ar padidėjęs mieguistumas)
- Sutrikęs apetitas (padidėjęs ar sumažėjęs)
- Baimės jausmas, nerimastingumas
- Stiprus motorinis susižadinimas
- Varginantys galvos ir kūno skausmai ir/arba vidaus organų problemos
- Didelis nuovargis, bejėgystė, išsekimo ir silpnumo jausmas
- Sunkumai pajusti ryšį su kūdikiu, dingęs susidomėjimas juo („lyg būtų ne mano“)
- Įkyrios, baugios mintys apie baimę sužeisti, pakenkti kūdikiui
- Mintys apie savęs žalojimą, mirtį
Besikreipiančios moterys taip apibūdina savo mintis: „Kas su manimi vyksta?“, „Gal tai, ką jaučiu, dar ne depresija, o tik pervargimas nuo motinystės?“, „Ar normalu sulaukti labai laukto kūdikio ir juo nesidžiaugti?“, „Kodėl džiugias akimirkas užgožia liūdesys, tuštuma, ašaros?“, „Ar normalu laukti, kad kažkas ateis ir išgelbės mane nuo mano kūdikio?“, „Kartais noriu tiesiog pradingti su vaiku, nebūti“, „Ar tai praeis, ar čia jau liga?“ ir pan. Kai kurios iš šių minčių yra pirmieji raudoni šauktukai – pagalbos šauksmas, kurį svarbu išgirsti ir atliepti.
Jei pogimdyminė melancholija nėra liga ir dažnai praeina savaime, tai pogimdyminė depresija yra psichikos sutrikimas, ir jam įveikti reikalinga specialistų pagalba. Naujausi tyrimai rodo, kad depresija suserga iki 19,2 proc. pagimdžiusių moterų, tačiau dar apie 20–30 proc. moterų niekada nesikreipia ir nesulaukia pagalbos. Daugelis jų neatpažįsta, neigia ar ignoruoja juntamus pogimdyminės depresijos simptomus, bijo kreiptis pagalbos dėl vyraujančių stereotipų, nerimauja, ką pasakys aplinkiniai, ir pan. Svarbu suprasti, kad depresija po gimdymo gali susirgti bet kuri moteris, bet tai nereiškia, kad ji yra bloga mama. Jai tiesiog šiuo gyvenimo etapu labai reikalinga pagalba, o tylėjimas ir sunkumų slėpimas problemų neišsprendžia. Tyrimai rodo, kad negydoma pogimdyminė depresija sutrikdo mamos ir kūdikio ryšį, dėl to gali pablogėti vaiko emocinė ir kognityvinė raida, santykiai su vyresniais vaikais bei su partneriu. Dar daugiau – būsena gali peraugti į paprastą depresiją ar pasikartoti po kito gimdymo. Ne tik moterys, bet ir vyrai gali susirgti depresija po vaikelio gimimo, taip nutinka 4 proc. vyrų, tačiau, tikėtina, kad tam tikra dalis vyrų irgi laiku nesikreipia ir lieka be pagalbos.
Pogimdyminė psichozė
Retesnis ir sunkesnis už pogimdyminę depresiją psichikos sutrikimas, kankinantis neseniai pagimdžiusias moteris, vadinamas pogimdymine psichoze. Ji dažniausiai išsivysto per 2 savaites po gimdymo ir pasireiškia maždaug vienai moteriai iš 1000. Moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai. Pavyzdžiui, sutrinka orientacija ir realybės suvokimas. Moteris gali jausti realybės neatitinkančius pojūčius: matyti, girdėti, užuosti tai, ko nėra. Kūdikis jai tarsi neegzistuoja arba su juo elgiasi neadekvačiai. Kitas veiklas gali atlikti nenuosekliai, chaotiškai, neužbaigtai. Ji gali jausti kaltę, gilų beviltiškumą, norą nebūti, negyventi. Būna arba vangi, apatiška, užsisklendusi, atsiribojusi, arba perdėtai energinga, aktyvi, nuolat kažką daranti, kad net nebemieganti.
