Nėra vienos konkrečios priežasties pogimdyminei depresijai rastis, tačiau kai kurių veiksnių kombinacija gali ženkliai padidinti jos atsiradimo riziką.
Moters individualumas. Jei anksčiau nėštumas labiau buvo siejamas su vaiku ir gimdymu, tai dabartiniu laikotarpiu vis dažniau atsigręžiama į moterį ir visos jos šeimos gyvenimo istoriją. Linkstama manyti, kad nėštumas ir gimdymas užima tik tam tikrą dalį patyrimo, darančio įtaką moters psichikos sveikatai. Vis svarbesni tampa tokie veiksniai, kaip moters ankstyvosios vaikystės patirtys ir viso gyvenimo istorija, šeiminė padėtis, ankstesnės ligos, traumos, krizinės situacijos ir jų įveika, psichologinis atsparumas ir emocijų valdymas, gebėjimas toleruoti neapibrėžtumą, išbūti diskomforte, didesnis prigimtinis jautrumas ir pažeidžiamumas, nėštumo planavimas, nusiteikimas ir kt.
Hormonų svyravimas. Po gimdymo staiga ir stipriai nukrenta iki tol sparčiai besigaminusių hormonų (progesterono, estrogeno ir kt.) kiekis kraujyje, todėl kūnas patiria stresą ir žymius pokyčius: jaučiamas nuovargis, silpnumas, liūdesys. Padidėjusi oksitocino bei endorfinų gamyba daro mamą emociškai jautrią, pažeidžiamą, prieraišią, skatina jos motinišką elgesį. Sutrikus šių hormonų balansui, atsiranda pokyčių smegenyse, o tai daro poveikį moters psichikos sveikatai. Ji gali jaustis, lyg važinėtų „amerikietiškais emocijų kalneliais“.
Sirgimas depresija iki nėštumo ir/arba nėštumo laikotarpiu. Pogimdyminė depresija dažniau ir stipriau pasireiškia moterims, kurios prieš nėštumą sirgo depresija, bipoliniu sutrikimu arba, jei giminėje kas nors turi polinkį į depresiją. Teigiama, kad depresija serga 9–12 proc. nėščiųjų, bet ligos simptomai pasireiškia maždaug 20 proc. moterų. Nepastebėta depresija, didėjant nėštumo laikui, turi tendenciją sunkėti ir tęstis po gimdymo. Apie tai kalba ir kitas tyrimas: 40 proc. moterų, kurioms po gimdymo buvo nustatyta pogimdyminė depresija, patyrė depresijos simptomų jau nėštumo metu.
Krizinis ar neplanuotas nėštumas. Jei pastojimo, vaisiaus išnešiojimo ar vaikelio gimimo aplinkybės motinai nepalankios, ji patiria stresą, įtampą, o tai stipriai paveikia jos emocinę būklę. Rizika atsirasti depresijai nėštumo metu ar po gimdymo didėja, jei vyras ir/arba pati moteris nėštumo neplanavo ir jo nenori; partneris nedrįsta prisiimti atsakomybės ir sprendimo priėmimą palieka pačiai moteriai; nėštumas buvo rizikingas ar daugiavaisis; kūdikis gimė prieš laiką; kūdikis gimė su negalia; iškilo neplanuotos komplikacijos mamai ar vaikui ir kt. Be to, nėštumas gali kelti daug streso arba tapti kriziniu, jei moters vyras/partneris susirgo, mirė ar su juo išsiskyrė; pati moteris susirgo kokia nors liga; neteko būsto ar pajamų, šeimos palaikymo ir pan.
Airijoje buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 400 krizinio nėštumo programoje dalyvavusių moterų. 60 proc. jų teigė, kad labiausiai sulaukti pagalbos norėjo iš savo partnerio, 38 proc. – iš mamos, 34 proc. – iš draugės, o kas penkta – iš sesers/brolio ir tėvo. Kiti tyrimai patvirtina vyro/partnerio vaidmens svarbą krizinio nėštumo metu, tačiau daugiau nei pusė moterų teigia, kad pagalbos iš jų nesulaukia ar ji yra nepakankama. Dėl to moterys 8 kartus dažniau yra likusios pasirinkti abortą.
Nesutarimai ir nesusikalbėjimai su vyru/partneriu. Pastebėta, kad jei pirmąjį mėnesį po gimdymo vyras/partneris išeina tėvystės atostogų, dėmesingai rūpinasi vaikeliu bei žmona, moteriai ženkliai sumažėja rizika susirgti pogimdymine depresija. Partnerio ramumas, palaikymas, padrąsinimas, įsitraukimas suteikia moteriai saugumo, svarbos bei stabilumo pojūtį. Tuomet lengviau priimti ir dėl hormonų svyravimų atsiradusius nuotaikos pasikeitimus: liūdesio, jautrumo ar dirglumo periodus. Priešingu atveju, moterį gali ištikti krizė, baimė dėl ateities, pasimetimas, vienišumas ir dvejonės.
Socialinio palaikymo stoka. Jei moteris sulaukia pagalbos nėštumo metu ir po gimdymo, tai turi ilgalaikį teigiamą poveikį jos savijautai. Lyginant sulaukusių ir nesulaukusių pagalbos pagimdžiusių moterų grupes matyti, kad pirmosioms vaikų auginimas yra lengvesnis, jos lengviau priima vaiką, kaip atskirą žmogų, tapimo mama procesas vyksta natūraliau ir nuosekliau, jos labiau pasitiki savo sugebėjimais prižiūrėti vaiką bei susiduria su mažesne pogimdyminės depresijos rizika. Kita vertus, ne visi vyrai/partneriai moka ir geba atlaikyti besilaukiančios ar pagimdžiusios moters emocines bangas, ypač, jei jos dažnos ir intensyvios. Ne visada ir santykiai su šeimos nariais yra labai atviri, todėl svarbu ieškoti kitų žmonių, kurie be pamokslavimų priimtų ir palaikytų motina tapusią moterį, kad ir kokius jausmus ji išgyventų. Pavyzdžiui, Krizinio nėštumo centre reguliariai organizuojamos moterų savipagalbos grupės. Drąsiname į jas burtis moteris, išgyvenančias panašius sunkumus (išgyvenančioms krizinį nėštumą ir kūdikio netektį, patiriančioms pogimdyminės melancholijos ar depresijos simptomus ir kt.). Atvirumas, dalinimasis išgyvenimais, išklausymas, palaikymas, geranoriškas priėmimas ir atjauta bendrystėje sustiprina bei įgalina moteris. Tai vienas iš būdų pasirūpinti savimi: rasti saugią erdvę išreikšti savo jausmus ir sulaukti emocinės paramos. Tuomet lengviau priimti užklupusius sunkumus ir tvirčiau eiti savo gyvenimo keliu.
