Poros santykiai gimus mažyliui keičiasi. Norite būti ir draugai, ir meilužiai, ir partneriai – turite ruoštis kartu

Psichologė, knygos „Motinystės kelias“ autorė Sigita Valevičienė

Laukdami mažylio daugiau ar mažiau ruošiasi visi tėvai. Tik dažniausiai tas pasiruošimas sukoncentruotas į mažylį: perkame jam įvairius daiktus, renkame kraitelį, skaitome ar lankome seminarus apie gimdymą ir naujagimio priežiūrą. Tačiau labai dažnai pasimiršta kita, ne ką mažiau svarbi dalis – pačių tėvų pasiruošimas bei dėmesys savo emocinei būklei.

Kaip keičiasi poros santykiai gimus mažyliui ir kaip galime padėti sau šį virsmą išgyventi kuo sklandžiau, instagram live pokalbyje kalbėjosi programos besilaukiantiems ir neseniai mažylių susilaukusiems tėvams „Sklandi pradžia“ bendraautorė, tėvystės koučerė Dovilė Šafranauskė bei psichologė, knygos „Motinystės kelias“ autorė Sigita Valevičienė, o pagrindines mintis bei patarimus šiame straipsnyje Jums užrašė tinklaraščio „Mažas Didelis Gyvenimas“ autorė, švietimo komunikacijos ekspertė Miglė Rimeikė.

Suvokite su mažylio gimimu ateinantį pokytį

Psichologė S. Valevičienė su mažylio gimimu ateinantį virsmą apibūdina kaip kelionę į nepažįstamą šalį, kai gali nuspėti, kas tavęs laukia, bet kiekvienos šeimos potyriai ir išgyvenimai vis tiek yra skirtingi, unikalūs ir tu niekada iki galo nežinosi kas tavęs laukia. Reikėtų suvokti, jog motinystė ir tėvystė yra atrandamas dalykas – jo iš anksto nesuformuosi, nesuplanuosi ir pilnai niekada nepasiruoši. Ypač tai galioja emociniams aspektams – savo savijautos, išgyvenimų bei reakcijų tikrai nenuspėsi. „Bet aš esu agitatorė vis tiek tėvystei ruoštis, nes iš patirties matau, kad yra didžiulis skirtumas tarp šeimų kurios ruošiasi ir ne,“ – pasakoja psichologė.

Kaip pasiruošti šiam pokyčiui emociškai?

Psichologė Sigita Valevičienė pataria, kadangi jau žinome, jog motinystės ar tėvystės iš anksto nesulipdysime, turime pasiruošti sau žemėlapį su informacija kas šiuo laikotarpiu potencialiai gali vykti. Tada, užplūdus išgyvenimams, galėsime atpažinti kas vyksta su mumis ir ką daryti, kaip elgtis, palaikyti vienas kitą ar galbūt kreiptis pagalbos. Labai pravartu jei partneriai žino ir apie vienas kitą aplankančias emocijas bei būsenas. Jei mamai kyla nerimas ar melancholinės nuotaikos (vadinami baby blues), vyras gali tai atpažinti ir elgtis atitinkamai – palaikyti, pabūti kartu, sukurti saugią atmosferą.

„Jei norite šiuolaikinio lygiaverčio poros santykio: būti ir draugai, ir meilužiai, ir partneriai – turite ruoštis kartu. Jei šeimoje norime pilnaverčio santykio, reikia suprasti, kad čia mūsų abiejų bendras reikalas. Džiaugiuosi matydama, kad suvokimas, jog kūdikis tik mamos atsakomybė, keičiasi: jei anksčiau paskaitose būdavo vos vienas kitas vyras, dabar poros – dauguma ir, svarbiausia, patys vyrai irgi rodo iniciatyvą“, – dalinasi S. Valevičienė

Prisiminkite – jūs ne vieni

Tėvystės koučerė Dovilė Šafranauskė

Tėvystės koučerė D. Šafranauskė pastebi, kad šiais laikais realybė yra labai atitolusi, nes šeimos gyvena gan stipriai izoliuotos viena nuo kitos. Ir ne tik dėl karantinų. Jei anksčiau glausdavosi kelios kartos ir šeimos po vienu stogu arba seneliai ar broliai ir sesės būdavo vis tiek itin arti, sulaukdavome daug pagalbos vieni iš kitų ir matydavome iš arti kaip vyksta tas pokytis gimus mažyliui jei ne savoje, tai artimųjų šeimoje. Dabar dauguma nuo pat pradžių gyvena atskirai, dažnai net ne tuose pačiuose miestuose ar netgi šalyse.

„Taip gimsta naivus tėvystės suvokimas, kurį susikuriame iš filmų, instagramo ar epizodinių pasipasakojimų. Bet čia nesimato tos tikrosios virtuvės, išgyvenimų ir nuopolių,“ – pastebi psichologė S. Valevičienė.

„O tada gali pasirodyti, kad tik pas mus vienus vyksta tokie nesutarimai, kad sunku. Aplanko jausmas, kad gal tai ką išgyvename yra nenormalu ar kitiems taip nebūna. Ypač jei bandome ir norime kurti šiuolaikišką šeimos santykį, dalintis atsakomybėmis tolygiai – tokio pavyzdžio nematėme niekada, tad mokomės procese, klystame ir vis bandome ieškoti balanso eigoje. Čia labai svarbu prisiminti ir suvokti, kad visgi tai normalu ir mes ne vieni tokie. Pravartu surasti bendraminčių ar saugią erdvę, kur būtų galima pasidalinti įžvalgomis ar išgyvenimais, pasitarti. Tam savo tėvystės programoje „Sklandi pradžia“ sukūrėme uždarą ir saugią bendruomenę, kur visi tėvai gali bendrauti nevaržomai, dalintis, tartis“, – pasakoja D. Šafranauskė.

Kur prioritetas – pora ar kūdikis?

Psichologė teigia, jog vienareikšmiškai, šeimos centras – pora. Ir tėvų santykiai yra svarbiau nei vaikų reikalai, kas dažnai neatitinka gan dažno šeimos modelio, kur vaikai karaliauja, o tėvai aplink bando tik išgyventi. „Tačiau turime nepamiršti, kad pradinis fokusas turėtų būti į mus, kaip porą, nes vaikams labai nesveika gyventi šeimoje, kur tėvai nebeturi meilės ir lieka tik buitis. Tada vaikai tampa tėvų centru ir jaučia spaudimą, o jie tam per maži. Šis momentas yra itin sudėtingas, nes buitis yra labai galinga ir „suėda“ didžiuma mūsų energijos bei laiko. Todėl rekomenduoju būtinai turėti savus ritualus, pasimatymus ir patiems susidėlioti tokius pagalbinius ramentus. Nes kol vaikai maži, tų reikalų be proto daug ir mes labai lengvai pametame vienas kitą tame. Tačiau kiekvienai porai labai reikia reguliariai matyti vienas kitą be vaikų, išeiti iš tėčio ir mamos rolės“, – pataria S. Valevičienė.

kūdikis

Pixabay.com

Tėvystės programos „Sklandi pradžia“ bendraautorė Dovilė pastebi, jog ypač kol kūdikiai visai mažulyčiai, labai sunku atrasti būdų tam laikui dviese, o spaudimas iš aplinkos didelis. Tada atrodo, kad elgiesi nesąžiningai partnerio atžvilgiu, ar, kad jau griauni savo santykius. Čia labai svarbu prisiminti, kad skirtingi etapai yra normalu ir juos reikia išgyventi ramiai bei išlaukti. „Kai tik gimsta mažylis – tikrai natūralu, kad pirmas etapas bus tik apie vaikelį. Jūs esate visiškai atsakingi už jo išgyvenimą, tuo pačiu ir patys pratinatės prie naujo gyvenimo etapo, naujos rutinos ir savo jausmų. Tada ateina antrasis etapas, kai jau po truputi mama ar tėtis gali ir nori atsiskirti nuo vaikelio. Čia atsiranda didelis poreikis išeiti pabūti vienai(-am), susitikti su draugėmis(-ais), prisiminti savo senas veiklas bei „susirinkti save“. Ir tik tada yra trečiasis – poros etapas. Bet mes labai pamirštame, kad yra tas etapas kai reikia patiems su savimi pasibūti. O tas investavimas į porą ateina vėliau, kai vaikai šiek tiek paauga. Tai nejauskite labai didelio spaudimo ir streso – duokite sau laiko. Juk tik prisipildę patys, galime kažką duoti kitiems,“ – pabrėžia psichologė.

Dėmesys tėčio rolei

Kalbėdami apie porą, negalime praleisti ir to fakto, kad pirmiausia, su vaikelio atėjimu į porą, keičiamės mes kiekvienas individualiai. Apie moters tapimą mama kalbama vis daugiau, tačiau vyrai dažnai dar lieka užribyje. O veltui, šiame pokytyje vyrai dažnai būna net labiau pasimetę nei mamos ir jiems tikrai yra didelis iššūkis susigaudyti tiek savyje, tiek savo santykyje su moterimi, ypač jei nesupranta ir nežino kas su ja vyksta. Juolab, kad jausmus vyrai linkę reikšti mažiau, o naujų jausmų labai daug.

„Gimus vaikeliui, dažną vyrą ištinka didelis pasimetimas ir įsijungia pirmykštis bandymas išgyventi, nes iš aplinkos ateina didelis lūkestis – tėtis iškart susigaudys, viskuo pasirūpins, bus nuostabus tėtis ir atlaikys visą šeimos krūvį. O statistika kalba, kad ir vyrams ateina ta pati depresija po gimdymo. Ir jiems viskas yra taip pat nauja kaip ir mums. Situaciją dar apsunkina tai, kad jiems tai nevyksta instinktyviai, kai mamoms dažnai tiesiog tas įrašyta į kūnus. Tuo tarpu vyrams tą patį pasiekti yra sunkiau ir vyro santykis su vaiku bei mokėjimas su juo elgtis ateina tiesiogiai per praleidžiamo laiko kiekį ir praktiką,“ – pasakoja S. Valevičienė.

Todėl svarbu nepamiršti ir atkreipti dėmesį bei įvertinti ir vyrų dedamas pastangas, juos pagirti ir paskatinti. Svarbu vienas kito klausti kas vyksta, kaip jaučiamės ir atvirai kalbėtis, nepulti vienas kito kaltinti. Juk šiame procese abu esame naujokai, abiem viskas neatrasta ir tame yra potencialas susikurti tokią šeimą, kokios norime, bet šis procesas tikrai nėra lengvas ir privalome jame kalbėtis, ieškoti ir patys susiderinti, susikurti vidinę erdvę kur abu jausitės laimingi.

Mama ir jos perfekcionizmas

Tapus mama, kūną užplūsta hormonai, kurie gali iškreipti emocinį moters pasaulį. Su mama dažnai kartu gimsta ir perfekcionizmas bei nevalingas jausmas, kad tik mes mamos, viską žinom bei darom geriausiai. Taip nejaučia prasideda vaiko savinimasis, vyras stumiamas į šalį ir neįleidžiamas į santykį tiek su mama, tiek su vaiku.

„O veltui! Tobulumo kaina yra labai didelė. Ir taip, mes mamos galime padaryti viską, bet ar tikrai to reikia? Atsipalaiduokime, įsileiskime pagalbos ir priimkime savo antrąją pusę ar artimuosius. Tegul padeda, daro savaip, bet leidžia mums atsitraukti ir pailsėti. Nemokėkime tobulumo kainos savo nuovargiu! Paleiskime tą įsivaizdavimą, kad mes vienintelės svarbiausios ir nepakeičiamos. Nes ir be mūsų įvyksta dalykai, ir nieko tame blogo, ir jokios kaltės tame nėra ir neturėtų būti.“ – pataria D. Šafranauskė.

Visą psichologės Sigitos Valevičienės bei tėvystės programos „Sklandi pradžia“ kūrėjos Dovilės Šafranauskės pokalbį galite rasti čia: https://www.instagram.com/p/CTXI80Vj6eh/

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


7 − = trys

Kitos temos: