Mes pabandėme apie pogimdyminę depresiją pakalbėti kaip apie dviejų žmonių – moters ir vyro – bendrą reikalą. Kviečiame skaityti pokalbį su porų santykių specialiste, psichologe-psichoterapeute, 4 vaikų mama Sigita Valevičiene.
Ar pogimdyminė depresija, kuri, daugumos akimis, yra hormonų lemta būklė, paliečia ir vyrus?
Mėgstu sakyti, kad hormonai depresijos nesukelia. Tačiau jeigu jau yra kokių nors problemų, tai dėl nėštumo ir gimdymo pasikeitęs hormoninis fonas ją gali sujudinti, ištraukti į paviršių.
Tėčių ir pogimdyminės depresijos tema – labai įdomi, tačiau dar tik ateina banga, kai apie tai bus kalbama kaip apie savaime suprantamą dalyką. Dar reikia 5 metų, kad tėčių žodis atsirastų viešame kontekste, – juk vaikelio gimimas abiem yra didžiulis pokytis gyvenime. Moteriai tai visuotinis pokytis – pasikeičia gyvenimas, fiziologija, hormonai, įvyksta pokyčių ir smegenyse. Tačiau ir vyrams tai yra gyvenimo pokytis!
Pirmiausia – pasikeičia antroji pusė, jo moteris, ir tampa matoma, kiek jiedu tarpusavyje moka susišnekėti, kiek vyras geba susigaudyti emociniuose dalykuose. Pastaruoju metu moterys apie tai nuolatos šneka, klausia, domisi. Jos susiduria su jausmu, kad „su manimi visko labai daug vyksta, aš apie tai noriu kalbėtis su vyru, bet vyras nenori kalbėtis apie santykius ir jausmus, jis neprisileidžia emociškai“. Jeigu vyrui sunku reikšti emocijas, jis jų nesupranta ir nuo jų bėga, tai besilaukiant ir gimus vaikeliui ši tema taps aštri. Nes santykis su vaiku iš esmės yra emocinis dalykas.
Kitas svarbus dalykas – kai susilaukiame vaiko, jis reikalauja dėmesio 24 valandas per parą. Jeigu anksčiau vyras galėdavo pabėgti nuo kokių nors savo vidinių dalykų, tai gimus vaikui pabėgti nebegalima, jis nuolatos turi būti tame emociniame fone.
Trečia – tėčiams sunku, nes keičiasi supratimas, kas yra geras tėtis. Standartai, kurie buvo taikomi prieš 50 metų, visiškai skiriasi nuo to, ko tikimasi iš vyro dabar. Norime, kad tėtis ne tik neštų namo pinigus, negertų ir nemuštų. Norime, kad jis emociškai įsitrauktų į vaikelio laukimą, gimimą, buitį. Nemaža dalis vyrų neturi jokio pavyzdžio, kaip tai daryti, jokios patirties.
Atrodo, kad vyrai dabar labai pasikeitę, jaunoji karta labiau empatiška, moka reikšti jausmus, tirpsta lyties skirtumai. Nejau iki šiol vyrai nežino savo vietos?
Mes visi gyvename tam tikruose socialiniuose burbuluose, ir tai labai keičia mūsų supratimą apie pasaulį. Dirbdama psichoterapeuto darbą, susitinku su įvairiais žmonėmis. Pritariu, kad gyvenant išsilavinusių žmonių aplinkoje, didmiestyje, reikalai po truputį juda. Tačiau tai tik uogytės, palyginus su tuo, su kuo susiduriu savo realiame darbe. O juk dirbu su žmonėmis, kurie mokūs, kurie susigaudo, socialiai adaptuoti. Emociškai išsilavinusių vyrų daugėja, bet ne tiek, kiek reikėtų.
Kas yra lakmuso popierėlis, iš ko galėčiau atspėti, kad vyras, gimus vaikui, taps šaltas, abejingas? Juk aš jį pamilau, ištekėjau, jis buvo man toks mielas?
Raudona lemputė paprastai sužybsi jau nėštumo metu. Išryškėja, kas šeimoje buvo atsakingas už emocijas. Ar tai darė abu, ar tik moteris? Kas siuntė žinutes – „aš tave matau, aš tavęs pasiilgau, papasakok, kaip tu jautiesi“. Jeigu šeimos dinamikoje visą emocinį lauką buvo perėmusi moteris, tai kai pora pradeda lauktis, o ypač kai susilaukia vaikučio, santykiai neatlaiko. Nes moters emocinis dėmesys nukrypsta į vaiką, o vyras nemoka palaikyti emocinio fono – juk iki tol viską darė moteris. Jis nemoka tiesiog apsikabinti, pasakyti „tu esi nuostabi mama, tavęs pasiilgau“. Jam sunku klausytis moters pasakojimo ir „neužpilti“ jo savimi, nežarstyti patarimų ar piktinti, o tiesiog klausytis ir suvokti, kaip ji jaučiasi. Kol neturime vaikų, šių dalykų tiesiog nematyti.
Moteriai vyras po gimdymo atrodo atšalęs, atitolęs, nors jis lieka toks pat, tačiau moteriai šiuo momentu visko reikia daug daugiau.
Ar tam įmanoma pasiruošti, kažkaip pasitreniruoti? Kaip paruošti vyrą didžiausiam empatiškumo egzaminui?
Prasminga vyrui viską paaiškinti – kaip gali būti, ko iš jo tikimasi. Nes kai vyrus antroji pusė „užpuola“ su savo emocijomis, jie jaučiasi bejėgiai ir traukiasi, nes tai interpretuoja kaip ataką. Kai vyrams paaiškini, kodėl moteris yra tokia emocionali, kokie pokyčiai vyksta jos smegenyse ir kokia yra to prasmė (nes ji ir turi būti emocionali, jeigu norime, kad ji užmegztų santykį su savo kūdikiu), viskas stoja į savo vietas. Tad puikus būdas – eiti kartu su vyru į mokymus.
Man tokios paskaitos pačios smagiausios. Pokytis, kokie vyrai ateina iš pradžių, ir kokie išeina, yra milžiniškas. Kai jie ateina, tarsi transliuoja – ateisiu, pasėdėsiu, paklausysiu, bus ramu, nebezirs. Bet paskui jie klausia, reflektuoja, pradeda realiai domėtis, perklausia. O po paskaitos pasako, kad iki šiol nesuprato ir nesuvokė, kad čia taip svarbu. Informacija duoda supratimą apie tai, kas vyksta.
Kai žiūri iš šono, akivaizdžiai matyti, kaip jaučiasi moteris šalia vyro, kuris yra įsitraukęs į visą šį procesą. Tokios moterys nurimsta, mažiau panikuoja, jos jaučiasi saugesnės, nes vyras – ne vien tik pagalbininkas, o realus dalyvis. Ne veltui tyrimai rodo, kad jeigu pora vaikelio atsiradimui ruošiasi kartu, moteriai emocinių sunkumų po gimdymo bus mažiau.
Per terapiją mokome, kad kalbėjimas – tik vienas iš būdų kurti santykius. Labai svarbu matyti savo antrą pusę ir žiūrėti, kaip jis ar ji kuria santykius, kokia jo meilės kalba. Vienas gal nepasakys, kad myli, bet atneš ryte kavos. Kitas pripils vonią, važiuodamas į parduotuvę paklaus, ką tau nupirkti skanaus, ar pakeis automobilio tepalus. Kiekvienas turi savo būdų parodyti, kad jam rūpi antroji pusė. Mes turime įvairių lūkesčių, tačiau poroje šnekamės skirtingomis meilės kalbomis, tad teks išmokti ir kito partnerio kalbą. Ir jeigu tie meilės kalbos būdai nėra mano, juos vis tiek reikia įvertinti. Pavyzdžiui, vyro būdas parodyti, kad jis myli, yra rūpestis. Jeigu moteris to nesuvoks, ji galės visą laiką verkti, nes „jis nesako, kad myli“. Kai išlipame iš egocentriško pasaulio matymo ir bandome stebėti kitą žmogų, suprasti, kaip jis bando tą santykį kurti, tada pradedame matyti daugiau mažų elementų, kuriuos kitas žmogus daro, išmokstame atpažinti ženklus ir juos įvertinti. Per konsultacijas turiu nuolatos priminti, kad jūs ne veltui išsirinkote vienas kitą. Juk kažkas buvo svarbu, ryšys tikrai buvo, nes be ryšio mes nekuriame santykių.
Svarbu tai, kad tampant tėvais visų dėmesys nukreiptas į moteris, o vyrui tarsi skirtas vaidmuo būti emociškai stipriam, nekreipti dėmesio į tai, kaip pats jaučiasi. Kai vyras pradeda blokuoti savo emocijas, jis pradeda blokuoti santykį. Moteris pradeda jausti, kad vyras atšąla ir atitolsta, nors jie tebėra toje pačioje erdvėje. Apima jausmas, kad kažkas ne taip, kad vyras ne taip emociškai įsitraukia. O tai moteriai kelia nesaugumo jausmą. Vyrai turi suprasti, kad reikia įsijausti į savo emocijas ir jų neuždaryti. Reikia sakyti, kad neramu, baisu, sunku, pavargau. Dalis vyrų tai užslopina. Deja, mūsų psichika nemoka užslopinti selektyviai, ji slopina viską. Tuo tarpu moterims labai svarbu įvardinti savo poreikius taip, kad kitas suprastų. Nes abstrakčios frazės kaip „man trūksta ryšio“ iš ties nelabai pasako, ką daryti ir sukelia kaltės jausmą.
Ar vyro dalyvavimas gimdyme duoda moteriai psichologinės naudos?
Taip, bet nesuabsoliutinant, nes tai kiekvienos poros asmeninis pasirinkimas. Jeigu yra galimybė, visada rekomenduoju. Tyrimai rodo, kad jei vyras dalyvavo gimdyme, jo santykis su vaiku emocionalesnis. Ištyrę vyro smegenis, mokslininkai atrado, kad per gimdymą jose prisigamina oksitocino, vadinamojo meilės ir ryšio hormono, kuris truputį slopina testosteroną. Mažiau aktyvumo ir agresijos, daugiau minkštumo iš švelnumo. O to šiuo laikotarpiu labai reikia.
Grįžome namo. Mūsų santykiai nuostabūs, mylime ir palaikome vienas kitą. Vis tiek galiu susirgti pogimdymine depresija?
Taip. Mokslininkai ieško, kodėl pogimdyminės depresijos statistika neadekvačiai didelė. Tyrimai rodo, kad nėra vienos priežasties, sukrenta daugybė veiksnių, kurie paveikia moterį. Ypatingą reikšmę turi socialiai santykiai, ar jų tirime ar ne, kaip mes mokame pasirūpinti savimi, ar mokame priimti pagalbą, pasakyti apie savo poreikius, ar priimame savo jausmus. Kartais už to yra ir gilesnis sluoksnis. Psichoterapijoje paaiškėja, kad kartais priežastis yra ne tik išorinė, bet prisideda ir vaikystės patirtys bei traumos. Moterys sako – kai pagimdžiau, mano santykiai su mama pablogėjo. Taip yra dėl to, kad ima kilti patirtys – ne žinojimo, o emocionaliu patyrimo lygiu.
Depresija kartais būna pirmasis ženklas, kad ateina laikas susitikti su savimi, perrašyti savo gyvenimo istoriją ir skurti naują santykį. Iki vaikų gana lengva paslėpti tuos dalykus, psichika paslepia tai, kas skauda, kas žeidžia. Gimus vaikui, depresija gali iškilti ir… ji gali būti prasmingas žingsnis į visai kitokį sąmoningumą ir savęs bei gyvenimo supratimą, atnešti išminties.
Moteris nesuvokia, kad susirgo pogimdymine depresija, tačiau kaip to nepamato vyras? Tiesiog augina kūdikį nesusivokusi porelė? Kai moteris Kaune nušoko nuo tilto, dauguma kaltino ir vyrą.
Vyrai dažnai nepastebi, ir tai nėra jų nerūpestingumas. Kai pats nelabai supranti, kokia ta motinystė turėtų būti, kas normalu ir kas nenormalu, labai sunku susigaudyti. Be to, vyras ir moteris visada būna kartu, ir kartu įvažiuoja į tą būseną. Iš šalies iškart galima pamatyti permainas, tačiau vyras gali jų nepajusti. Nebent labai tam ruošėsi, yra daug pasiskaitęs ir sąmoningai pasitikrina. Deja, dauguma vyrų apie tai net negalvoja, o jei mato pasikeitusį moters elgesį, sako sau – tai hormonai, tai toks etapas, jis praeis.
Beje, dažnai pačios moterys maskuoja savo depresiją. Vyrai turi mažiau intuicijos, jiems sunkiau pagauti tą jausmą, kad kažkas ne taip. Moteris gali maskuoti ir sakyti, kad jai viskas gerai. O tikėtis, kad vyras diagnozuos depresiją, – per didelis krūvis jam. Todėl labai svarbus žvilgsnis iš šalies. Gera praktika sukurta Didžiojoje Britanijoje, kai po gimdymo gydytojas susitelkia ne tik į kūdikį, bet domisi ir moters savijauta. Mūsų šalyje irgi jau ruošiami ir tvirtinami klausimynai, medikams rengiamos kvalifikacijos kėlimo paskaitos. Lūkestis – kad ateityje po gimdymo moteriai būtų skiriama daugiau dėmesio.
Kaip vyrui perprasti moters būklę? Kai nuliūdo, jau depresija?
Požymių yra įvairių. Aišku, pirmiausia depresija siejasi su prislėgta, liūdna nuotaika, kai niekas nebedžiugina, kas džiugindavo ankščiau. Dažnai mamos jaučia labai daug kaltės, sunku pajausti, suprasti vaikelį. Tačiau gali būti labai nerimastinga, nenusėdėti vietoje, labai jaudintis ir galvoti, kad viskas bus blogai. Prislėgta nuotaika trunka ilgiau nei 2 savaites, ore tvyro pojūtis, kad kažkas ne taip. Tokiu atveju siūlau pasikonsultuoti su specialistu ir nebijoti ieškoti pagalbos. Tačiau tą „kažkas negerai“ pastebės tik tas vyras, kuris turi gebėjimą atkreipti dėmesį į jausmus. Jeigu vyras visiškai apatiškas jausmams, emocijos jam yra nesąmonė, jis viską slopina, tokiam vyrui nėra šansų pastebėti, kad moteris serga depresija.
Dar vienas požymis, į kurį vyrai turėtų atkreipti dėmesį, – sutrikęs mamos santykis su vaiku. Ji nenori su juo būti arba būna, bet nelabai džiaugiasi. Jai nerūpi rankytės, kojytės ar šypsenėlė. Ir neįdomu čiauškėti, kaip jis atsirūgo ar pakakojo, kas iš esmės yra natūrali motinystės emocija. Toms mamoms, kurios turi depresiją, sutrinka gebėjimas džiaugtis, jų visas santykis su vaiku vyksta per nerimą, jausmą, kad kažkas negerai. Depresija sergančios mamos labai dažnai vežioja vaiką pas gydytojus, nes joms atrodo, kad vaikui kažkas negerai, nors iš tikrųjų nėra geras jos ir vaiko santykis. Jos nežino, ką su vaiku daryti, negali jo paimti į rankas.
Dar vyrams labai svarbu klausytis, kaip moteris kalba. Kaip ji jaučiasi. Reikia klausti atvirų klausimų, kurie gali atidaryti emocijų dėžę: kaip tu jautiesi būdama mama? Blogas ženklas, kai moteris nebelaukia nieko ateityje, – nei Kalėdų, nei vasaros, nei savaitgalio. Vyras siūlo išeiti išgerti su draugėmis kavos, bet moteris neina. Socialinis atsiribojimas, užsidarymas savyje gali būti depresijos požymis.
Daugiau sužinosite psichologės Sigitos Valevičienės prenumeratoje, skirtoje poroms:
www.kalbamamos.lt/poros-santykiu-prenumerata
Susiję straipsniai