Rudenį Krizinio nėštumo centrui – 10 metų. Buvo apie ką pasikalbėti su centro įkūrėja Zita Tomiliniene. Žanro klasika – kalbėjomės Vingio parke, Zitai stumdant vežimėlį su 10 mėnesių kūdikiu, penktuoju vaikučiu.
Prieš 10 metų ir dabar
Prieš 10 metų, po, kaip dabar suvokiu, krizinio nėštumo, ėjau susitikti su kita jauna mama – Zita Tomiliniene. Tik ji buvo iš tiesų jauna – vos 30-ies, o aš – 40 metų perkopusi ir ką tik susilaukusi netyčiuko. Ėjau ne kaip mama, o kaip žurnalistė, imti interviu apie naują sumanymą – Krizinio nėštumo centrą. Zita, tuomet 3 vaikų mama, man pasirodė kaip mergaitė. Nedidukė, švelnaus balso, ramios kalbos. Buvo sunku patikėti, kad ėmėsi tokios grandiozinės idėjos. Atrodė, kam jai to reikia ir ar tai jos pečiams? Juk sumanymas nesusijęs su pelnu, o tik su investicijomis – laiko, energijos. Be to, visas šitas „krizinis reikalas“ nežadėjo gerų emocijų. Atvirkščiai. Zita aiškiai suprato, kad teks girdėti ir jausti kitų moterų gėlą, nerimą, siaubą. Tada mažame kabinetuke moteris dalinosi planais. Jos komanda buvo kelios bendramintės savanorės, o užduotis – suteikti pagalbą nors kelioms krizinį nėštumą patyrusioms mamoms. Pamenu to pokalbio jautrumą, net akyse pasirodžiusias ašaras.
Ir štai, kalbamės po 10 metų. Mano netyčiukė jau 10-metė, seniai aišku, kad tai nuostabiausia likimo dovana, o Zita irgi šypsosi. Ji jau 5 vaikų mama, vizualiai nepasikeitusi, tokia pati trapi, švelni, rami. Užtat jos šeštas vaikas – Krizinio nėštumo centras – labai užaugęs.
Štai skaičiai: 3000 moterų ir vyrų, kuriems suteikta pagalba, 600 centrui padedant gimusių vaikučių, 70 darbuotojų savanorių, suteikiančių pagalbą 20 Lietuvos miestų. Kur kas prasiplėtė ir krizinio nėštumo suvokimas. Centre konsultuojama ne tik dėl nepageidaujamų nėštumų, bet ir dėl įvairių kitų su nėštumu susijusių problemų – persileidimų, nustatytos vaisiaus ligos, blogos emocinės būsenos po nėštumo nutraukimo, per ankstyvas gimdymas, nesveiko vaiko gimimas, pogimdyminės depresijos.
Kaip veikia centras
Krizinio nėštumo centras yra nevyriausybinė organizacija, ji nesiekia pelno, jos niekas nuolatos nefinansuoja. Būtinos lėšos surenkamos dalyvaujant įvairiuose socialiniuose konkursuose – savivaldybių, Lietuvos, užsienio. Daug veiklos yra savanoriška. „Vyriausybinės organizacijos yra ramios dėl to, kad reikiamą dieną į sąskaitą bus pervesta pinigų, o čia kita sistema – yra darbuotojas, skirtas lėšų pritraukimui, o tai reiškia – nuolatiniam projektų kūrimui, laimėtų projektų koordinavimui, ataskaitų rašymui. Mums tai pavyksta, jau 10 metų taip gyvename ir tikrai negalime skųstis“, – pasakoja Zita.
Realus ir solidus dešimtmečio rezultatas – 600 išsaugotų gyvybių. Šis skaičius galėjo būti ir kur kas didesnis, bet informacija apie pagalbą nepasiekia visų, kurioms jos reikia. Kai kurios problemos per 10 metų, deja, neišsisprendė.
Vis dar nepatogu
„Kai su bendramintėmis įkūrėme Centrą, atrodė viskas paprasčiau –moterys žinos, kur kreiptis, o jas nukreips gydytojai, pas kuriuos jos ateis konsultuotis. Gydytojas pamatys, kad besilaukianti moteris sutrikusi, jaudinasi, įteks lankstinuką ar pasakys mūsų kontaktus. Greitai mūsų teikiama pagalba taps prieinama, savaime suprantama. Bet. Viskas iki šiol vyksta kitaip. Ir netiesa, kad per 10 metų pakilo visuomenės sąmoningumas, tolerancija. Krizinis nėštumas išliko problema, apie kurią žmonėms kalbėti nepatogu. Moteriai atsiverti gydytojui – nepatogu. Gydytojui pasiūlyti moteriai pagalbą – nepatogu. Artimiesiems, matantiems moters situaciją, patarti ir „kištis į moters privatų gyvenimą“ – nepatogu. Tad klienčių srautai neišaugo labai smarkiai vien dėl to, kad pradėjome dalinti skrajutes gydytojams ar reklamavomės žiniasklaidoje bei miestų stenduose. Nors visos mūsų teikiamos paslaugos yra nemokamos, moteris gali konsultuotis anonimiškai, o paslaugų tikrai daug – nuo psichologų pagalbos iki materialinės paramos ar teisininko konsultacijos, – tas „nepatogu“ vis dar užvaldęs mūsų visuomenę“, – sako Zita.
Blogo vyro algoritmas
Į Centrą kreipiasi įvairiausio amžiaus moterys – nuo jaunučių paauglių iki neplanuotai pastojusių moterų, kurioms jau virš 40. Nors daugelis galvoja, kad netikėtas nėštumas aktualus tik jaunoms merginoms, vis dėlto aktyviausia amžiaus grupė yra nuo 25 iki 35 metų.
Šios moterys suaugusios ir subrendusios, turi išsilavinimą, darbą, pragyvenimo šaltinį, tačiau – deja, jos neturi gerų santykių su vyru, nuo kurio laukiasi, nors dalis jų gyvena santuokoje ir jau turi vaikų. Priimant naują gyvybę, moteriai norisi psichologinio, socialinio, materialinio saugumo, jei to trūksta santykiuose, – atsiranda baimė dėl ateities.
Kita dalis besikreipiančiųjų – tai tos poros, kurioms žinia apie naują gyvybę parodo jų santykių rimtumą. Tik sužinoję apie nėštumą vyras ar moteris susivokia, kad jų santykiai ne tokie, kokių norėjo, apie kokius svajojo, kad vienas arba kitas visiškai nėra pasiruošę būti tėvais, ar nenori būti tėvais būtent su tuo konkrečiu žmogumi. Draugystės periodas be įsipareigojimo juos tenkino, tačiau ne tėvystė/motinystė, nes tai yra atsakomybė. Deja, apie tai pagalvojama tuomet, kai nauja gyvybė jau pakeliui.
Pasak pašnekovės, kita pasitaikanti priežastis, dėl ko svarstoma nutraukti nėštumą, yra vyro nenoras turėti vaikų. Sužinoję apie moters nėštumą, vyrai išsigąsta, kad ši atsakomybė jiems per didelė, kad reikės įsipareigoti visam gyvenimui, arba kad nepakaks pinigų užauginti DAR vienam vaikui. Jie galvoja apie vaiko ateitį, išsilavinimą, gyvenimo kokybę, ir atsakymas būna – ne, per sunku, ne mūsų kišenei. Ši informacija ištransliuojama moteriai ir pasiūloma „susitvarkyti“.
Sprendimas gali truputį palaukti
Laikas nuo akimirkos, kai moteris sužino, kad laukiasi, iki dienos, kai ji turi priimti sprendimą, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai trumpas. Pavyzdžiui, testas nėštumą parodė 5–6 savaičių, o nėštumo nutraukimą galima atlikti iki 12 savaičių. Tai yra daugiau nei mėnuo, per kurį galima gerai apgalvoti įvairius scenarijus ir pasirinkti labiausiai priimtiną. Tačiau psichologinis šokas būna toks didelis, o apsisprendimo našta tokia sunki, kad moterys linkusios spręsti greitai. Per greitai.
„Jeigu moteris sau leistų viską apgalvoti 2–3 savaites, abortų statistika būtų kitokia. Dabar moteris sau duoda 2–3 dienas ir jau registruojasi nėštumo nutraukimui. Tai normali reakcija į stresą ir šoką – užvaldo tie argumentai, kurie skatina negimdyti: „tik ne su šituo vyru“, „tik ne dabar“, „tai nesuderinama su mano planais“. Nebaigtos studijos, suplanuota tolima kelionės, naujas darbas – net tokie buitiniai argumentai dažnai lemia sprendimą. Pirminis išgąstis lemia skubotą sprendimą.
Mes, konsultuodami moteris, pirmiausi patariame – neskubėkite. Leiskite sau bent savaitę (jei laikas leidžia, – dvi, tris, keturias) pamąstyti. Kita vertus, moteriai be galo sunku gyventi su ta dvejone. Ryte ji nusprendžia vienaip, o vakare – jau kitaip. Vidinis blaškymasis yra labai skausmingas, todėl moteris galvoja, kad kuo greičiau priims sprendimą, tuo greičiau palengvės“, – pasakoja Zita.
Vis dėlto praktika rodo, kad priėmus sprendimą nebūtinai palengvėja. Dalį moterų vėliau po aborto užgula kaltės jausmas ir slogumas, ateina mintys – ką aš padariau, noriu laiką atsukti atgal, negaliu sau atleisti. Nutarus gimdyti irgi gali kamuoti nerimas, ar viskas bus gerai, ar sugebėsiu.
Gimdyti niekas neprivers
Krizinio nėštumo centras, nors sunku tuo patikėti, turi oponentų – tarkime, radikalios feministės skelbia, kad šiame centre visos moterys primygtinai įkalbinėjamos tik gimdyti, joms teigiama, kad pasidariusi abortą kentės dvasines kančias visą gyvenimą ir t.t. Nesikreipkite, nes jus privers gimdyti.
„Tai visiška netiesa. Mūsų tikslas yra išklausyti moterį ir padėti jai suprasti, ko ji nori. Padedame moteriai į situaciją pažiūrėti iš šalies, realiai įvertinti padėtį, susivokti, ko nori jos širdis ir protas, kokios didžiausios jos baimės, kokios galimybės, ištekliai, kokios svajonės. Ar tikrai jos niekas neverčia nutraukti nėštumo. Ne mums, o jai reikės gyventi priėmus sprendimą gimdyti ar ne. Ne jos mama, sesės, draugės, net ne jos vyras, o ji pati turės su tuo sprendimu susigyventi. Ar jai bus lengva ar sunku, to niekas negali žinoti. Net pati moteris nežino, kaip jos psichika reaguos į nėštumo nutraukimą.
Aplinkinių palaikymas labai labai reikalingas, tačiau turi būti apgalvotas. Vis dėlto dažniausiai artimieji situaciją vertina emociškai ir patarinėja remdamiesi savo patirtimi (o man buvo taip, tau bus per sunku ir pan.). Todėl labai prasminga pasikonsultuoti su psichologu ar kitu specialistu, kuris yra atsiribojęs nuo emocijų ir padės pamatyti situaciją objektyviau. Geriausiai, kai per krizę moteris gauna reikiamą palaikymą, – ir iš savo aplinkos, ir iš specialistų“, – sako Krizinio nėštumo centro įkūrėja.
Centre konsultuojama dėl įvairių su nėštumu susijusių problemų. Persileidimai, nustatyta vaisiaus liga, bloga būsena po nėštumo nutraukimo, per ankstyvas gimdymas, nesveiko vaiko gimimas, pogimdyminė depresija.
Kaip viskas vyksta techniškai
Moteris, kuri susiduria su kriziniu nėštumu (kaip minėjome, tai gali būti ir persileidimas, nustatyta vaisiaus liga, ankstuko gimimas, pogimdyminė depresija – bet kokia emocinė duobė, susijusi su gimdymu), gali kreiptis į centrą skambučiu, feisbuko žinute ar elektroniniu laišku. Pagal jos išsakytą situaciją ir poreikį socialinė darbuotoja, kuri koordinuoja pagalbos procesą, pasiūlo konkretaus specialisto konsultaciją, dažniausiai psichologo. Ji gali būti kontaktinė arba nuotolinė, kaip moteriai patogiau. Centre bendradarbiauja 20 savanoriškai konsultuojančių psichologių, kurios gyvena įvairiuose Lietuvos miestuose, tad moteriai nebūtina važiuoti konsultuotis į Vilnių. Suderinti artimiausią tinkamą laiką neužtrunka, paprastai pagalba suteikiama per 1–3 dienas. Stengiamasi kuo greičiau. Kartais pakanka vieno pokalbio, kartais reikia tęstinės pagalbos, kito specialisto patarimo – genetiko, teisininko, dulos, žindymo konsultantės ar kt.
Pagalba moteriai gali būti visokia – asmeninės konsultacijos, savipagalbos grupės, kai vyksta terapija 5–10 moterų grupėms (po persileidimo, nėštumo nutraukimo, besilaukiančioms). Grupinė terapija paveiki todėl, kad moterys, išgyvenusios panašias skausmingas patirtis, gali laisvai atsiverti, dalintis, pasijausti išklausytos ir suprastos. Nebe vienos. Dalijimasis panašiais išgyvenimais moteris sustiprina, įgalina. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet žinojimas, kad yra ir kitų, panašią patirtį išgyvenančių moterų, – padeda. Ta bendrystė padeda.
Pagalba gali būti anoniminė, niekas nepaprašys dokumento, asmens kodo. Kadangi tai nėra Ligonių kasų kompensuojama draudiminė pagalba, moteris gali pasakyti bet kokį vardą, e-sveikatos istorijoje nebus jokio įrašo.
„Suteikiame ir materialinę pagalbą, kraitelius, vežimėlius, lovytes, sauskelnių. Paskui miela sulaukti tų pačių moterų, jau atsistojusių ant kojų, kurios atvyksta paaukoti savo vaikų daiktus, sako – jūs man kažkada padėjote, o dabar aš noriu padėti, nori savanoriauti, globoti nėštukes, prisidėti finansiškai.
Bendravimas tęsiasi, moterys skambina, atsiunčia nuotraukų, visos po kurio laiko pasako, kad nesitikėjo, jog bus taip šiltai priimtos. Mūsų Centre niekas niekuo nesistebi ir nesmerkia. Viskas, kas tau nutiko, yra tavo unikalus gyvenimo kelias, išbandymai augina.
Raginame moteris kreiptis pagalbos, nekentėti vienoms. Svarbu kalbėti, pasisakyti artimam žmogui, jei yra sunku, – tiek prieš gimdymą, tiek jau pagimdžius. Kartais moteriai dar besilaukiant, nors ir vaikelis yra planuotas, lauktas, iškyla įvairių baimių, nerimo, ir jei pastebima, kad tai nėra tik vienkartinės mintys, jei jos kartojasi ar niekaip nesiliauja, būtina kreiptis pagalbos. Tas pats ir po gimdymo. Nebijokite prašyti artimųjų, o jei reikia, – ir specialistų pagalbos. Moterys dažnai nuvertina savo savijautą ar gėdijasi jos. Bet tai jokių būdu neparodo moters silpnumo ar kad jos sunkios emocijos reiškia, jog ji negeba būti gera mama. Atvirkščiai – jai rūpi, ji stengiasi. Labai svarbu nepamiršti, kad pasirūpinti reikia tiek kūdikiu, tiek ir pačia savimi. Džiaugiamės, kad galime padėti moterims tai padaryti. Nuo rudens kaip tik pradėsime šokio judesio grupes moterims po gimdymo. Jos bus nemokamos (finansuoja visuomenės sveikatos stiprinimo fondas), deja tik vilnietėms“, – sako Zita.
Spalį, kai Krizinio nėštumo centrui sueis 10 metų, bus išleista knyga su moterų istorijomis. Apie nėštumus, gimdymus, persileidimus, nėštumo nutraukimus, pogimdymines depresijas – kaip viskas atrodo vertinant iš perspektyvos, kai viskas jau išgyventa. Lauksime!
Neila Ramoškienė
