„Teko girdėti, kad ir psichiatrams nelengva atpažinti bipolinį sutrikimą. Dažniausiai žmonės kreipiasi, kai ima kamuoti depresija, todėl ji ir nustatoma. Būtent taip nutiko man“, – pasakoja Goda, sutikusi pasidalinti savo daugiau nei dešimties metų trunkančią kelionę su bipoliniu sutrikimu.
Apimdavo slogi nuotaika
„Žinoma, – atskriejo Godos (32 m.) atsakymas, paklausus, ar sutiktų papasakoti apie gyvenimą sergant bipoliniu sutrikimu. – Esu už tai, kad kuo daugiau kalbėtume ir mažėtų stigma.“
Galbūt žodis „stigma“ jau kai ką ir pradeda nervinti, bet jis skirtas būtent tokiems atvejams, kaip Godos. Nors prabėgo daugiau nei dešimtmetis, kai ji kovoja su bipoliniu sutrikimu, apie tai vis dar negali pasikalbėti su tėvais. „Jie to nepripažįsta. Man skaudu. Bet nieko nepakeisi. Jei daugiau kalbėsime apie tai viešai, gal tokie žmonės kaip mano tėvai pamažu supras“, – vylėsi Goda ir sutiko papasakoti, kaip pajuto pirmuosius ligos ženklus.
„Pradėjus reikštis pirmiesiems simptomams apimdavo slogi nuotaika. Paskui, žiūrėk, pasidaro geriau ir atrodo, kad jau išsikapsčiau. Bet netrukus vėl grįžta juodasis periodas… Taip gyvenau dvejus metus. Tapo sunku mokytis, pasiėmiau akademines atostogas. Liūdesys, skausmas, beprasmybės jausmas – klasikiniai depresijos simptomai“, – pasakojo Goda.
Bipolinio sutrikimo formai, kuria serga ji, būdingi abu epizodai: tiek jausmus pakylėjanti manija, tiek žlugdanti depresija. „Aš nuolat esu arba depresijoje, arba manijoje. Niekada normaliai. Tačiau manija aplankydavo tik kas pusmetį ir trukdavo vos kelias dienas. Taigi didžiąją laiko dalį murkdaisi tamsoj“, – nuotaikas apibūdino Goda.
Sveikos gyvensenos bandymai
Ji pabrėžia, kad ilgą laiką kaltino save, jog nesugeba išlaikyti geros nuotakos. „Turbūt tik dabar galutinai įsisąmoninau, kad aš čia niekuo dėta. Galvodavau, kad galbūt per mažai sportuoju, gal neteisingai maitinuosi, neišsimiegu…“ – prisimena Goda, kibusi į sveiką gyvenseną. Laikėsi režimo, užsiėmė joga, tačiau kankinantys jausmai ir toliau įkyriai persekiojo.
„Šį pavasarį buvo „jubiliejus“ – dešimt metų nuo pirmojo apsilankymo pas psichiatrą, – sako Goda. – Po dvejų metų kankinimosi pastūmėjo toks, atrodo, nereikšmingas epizodas. Bet mane jis sukrėtė. Tiesiog prasidėjo nemiga, o su ja itin padidėjo ir nerimas. Pamenu vaikščiojom su dukra parke, o aš vis dairausi per petį. Ji manęs paklausė: „Ar tu ko nors bijai, mama?“ Tada ir supratau, kad tai, kas vyksta su manimi, nenormalu. Žinojau, kad dukra turi mane vieną. Išsigandau, kas nutiks dukrai, kai jau imsiu girdėti garsus, matyti vaizdus, kurių nėra ir mane uždarys į beprotnamį? Nusprendžiau kreiptis pagalbos.“
Atlikus keletą testų psichiatras Godai diagnozavo depresiją. Vos pradėjus gerti antidepresantus būsena šovė į aukštumas. „Kaip su gydytoja vėliau atsekėme, man šie vaistai sukėlė maniją. Aišku, tuo metu buvau „žalia“, nežinojau, kaip viskas veikia ir galvodama, jog pasveikau, nustojau gerti vaistus“, – prisiminė pašnekovė.
Manija – nuostabi
Goda neslepia: manija – nuostabi: „Anksčiau nesportavus pradėjau bėgioti. Galėjau nubėgti po 10-15 kilometrų ir nepavargti. Manijos epizodu sunku nustatyti, kad tau per gerai. Miegoti nenori, nes galva pilna minčių, o kūnas energijos. Nuovargio jokio, planai – grandioziniai. Galvoji: imsiu, darysiu, padarysiu… Su dukra gyvenome nuomojamame bute, ten nebuvo baldų. Prisiėmiau greitųjų kreditų. Pagalvojau, gi tuoj susirasiu darbą ir išsimokėsiu. Apstačiau visą dukros kambarį ir nuolat lydėjo šimtaprocentinis įsitikinimas, jog elgiuosi teisingai.“
Tačiau pašnekovė pabrėžia: manijai praėjus tampa dar blogiau. Nes tenka gyventi ne tik su slogia nuotaika, bet ir sprendimų, kuriuos priėmei, pasekmėmis. „Tada jau bijai kelti koją iš namų, realybė atrodo nepakeliama. Nežinai ko imtis, kaip viską sutvarkyti. Atrodo, lengviau numirti…“ – trumpam nutyla moteris.
Išgelbėjo dukra
„Labai noriu paprašyti žmonių: jei turite artimųjų rate tokį žmogų, matote nerimą keliančius ženklus, padrąsinkite ieškoti pagalbos! Kas nors turi nurodyti kryptį, nes pats esi neadekvatus, nesugebi priimti sprendimų, nors prieš svetimus apsimetinėti, kad tau viskas gerai, sekasi tiesiog tobulai“, – tvirtina Goda ir priduria, kad blogiausia, jei nėra į ką atsiremti.
Kai mamai užsiminė, jog jaučiasi sekama, nenori gyventi, ši Godą įspėjo, gink Dieve, nesikreipti į psichiatrą. „Nes tada jau bus antspaudas visam gyvenimui… Geriau žolelių, raminamųjų pagerti… Paklausiau. Ačiū Dievui, nieko nenutiko, nors buvo savižudiškų minčių, – pripažįsta Goda ir teigia, kad ją išgelbėjo dukra. – Ji sustabdydavo visas mano suicidines mintis, nes net įsivaizduoti negalėjau, kad palieku ją pasaulyje vieną.“
Dėl to Goda nors ir sukosi depresijų-manijų rate, vėl ir vėl bandydavo kreiptis pagalbos, o nepadėjus nutraukdavo vizitus pas psichikos sveikatos specialistus.
„Galiausiai priėjau tokią stadiją, kad galvojau: duokit man vaistus, bet ką, kad tik nenusižudyčiau. Kreipiausi į psichiatrę ir ši specialistė pagaliau atrado, kas man yra“, – pasakojo Goda.
Pasiruoškite: sveikti irgi nelengva
„Psichiatrė buvo moteris, kuri, man pasirodė, iš tokių žmonių, kurie be pastangų viską ištraukia, – apibūdino savo gydytoją Goda ir prisiminė, kaip kabineto duris varstė kiti pacientai, bet psichiatrė prašė jų palūkėti – su šia paciente dar nebaigta. – Kai jau viską išklausinėjo, atlikome testus, gydytoja paklausė, ar esu ką nors girdėjusi, apie bipolinį sutrikimą. Tada prasidėjo sveikimo kelias, kuris, beje, irgi nėra sviestu pateptas. Apie tai norisi pasakyti visiems, kurie tikisi greito rezultato. Net ir nustačius ligą užtrunka, kol pavyksta atitaikyti tinkamiausius vaistus, jų kombinacijas, dozes. Lankai psichoterapiją, vis daugiau sužinai apie ligą. Ištinka ir pagerėjimai, ir pablogėjimai… Reikia apsišarvuoti kantrybe, nugalėti nevisavertiškumo jausmą, susitaikyti su liga…“
Goda atvira: atėjo ir toks metas, kai pasiilgo manijos: „Būsenos, kai, atrodo, pėsčiomis pereisi pasaulį. Viskas tapo per stabilu, per paprasta. Apie tai papasakojau psichiatrei, kuri mane lydi šiame kelyje. Ir sulaiko, jei pradedu kristi. Kelias sunkus, bet juo eiti reikia. Taip tvirtinu dabar, po visko, kai galiu paliudyti – mano savijauta šiandien yra geriausia, kokia kada nors yra buvusi.“
Specialisto komentaras
Gydytoja psichiatrė Jolita Žurauskienė:
Bipolinis sutrikimas – tai lėtinis smegenų funkcijos sutrikimas. Pagrindiniai simptomai – nuotaikos ir aktyvumo kitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas (hipomanija ar manija), arba nuotaika pablogėja, energija, aktyvumas sumažėja.
Bipolinio sutrikimo metu tiek depresijos fazė, tiek pakilumo būsenos gali trukti įvairų laiką, pavyzdžiui, po net kelias savaites ar net mėnesius trukusį gilios depresijos epizodą staiga pakeičia ypač geros būsenos epizodas. Fazių kaitai reikšmės turi sezoniškumas, dideli išgyvenimai, alkoholio ir kitų medžiagų vartojimas.
Kaip tos nuotaikų kaitos nesupainioti su tiesiog žmogaus charakterio, asmenybės savybėmis? Esant bipoliniam sutrikimui ryškūs, kontrastiški elgesio, nuotaikos, bendravimo pasikeitimai, sutrikdantys aplinkinius. Sutrinka paties žmogaus socialinė, darbinė veikla, santykiai su artimaisiais.
Ši liga gydoma vaistais. Jeigu žmogus gauna reikiamą gydymą ir sąžiningai vartoja vaistus, jis gali viską daryti ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Negydant žmogus labai kenčia, iškrenta iš socialinio gyvenimo, be to prasideda neuronų žūtis – nyksta smegenys.
Jei šeimoje yra žmogus, turintis šį sutrikimą, manijos būsenoje artimieji turėtų neskatinti tos būsenos dar didesnio pakilimo. O jeigu išgyvenamas depresinis laikotarpis, reikėtų būti supratingiems, ir taip pat paskatinti pasirodyti gydytojui.
