Turbūt daugelis yra girdėję čekų rašytojo Milošo Maroureko pasaką apie Begemotą, kuris bijojo skiepų. Maža adatytė, o didžiulis žvėris jos bijojo iki nualpimo. Posakis „begemotas bijo skiepų“ įgavo reikšmę, kad dažnai bijome to, kas visiškai nebaisu, tik mes nė karto su tuo dar nesame susidūrę. „Aš nevesiu savo vaiko pas psichologą, nes nenoriu sugadinti jo ateities. Juk visam gyvenimui liks įrašas, kad yra įskaitoje. O jei užaugęs norės būti policininku kaip aš, negalės rinktis tokios specialybės, niekas jo nebepriims,“ – kartą pasakė keturmečio tėtis.
Visuomenėje dar vis ne visai aišku, ką tas psichologas veikia, ką gali, o ko negali, kuo jis skiriasi nuo kitų specialistų. O ir nemažai stigmų yra likę iš praėjusių dešimtmečių, ne visiems paprasta kalbėti apie psichologines problemas. Konsultuoja Raminta Gudelytė-Bagdonė, vaikų psichologė, Vaikamstevams.lt
Ar dažnai į vaikų psichologą kreipiamasi be reikalo, tiesiog norint išsiaiškinti, ar vaiko elgesys normalus?
Kartais iš tiesų jokios problemos nėra, bet tėvai, nežinodami tam tikrų vaiko raidos ypatumų, tikisi iš vaiko nerealių dalykų. Pavyzdžiui, stebisi, kad dvejų su puse metų vaikas labai aktyviai reiškia emocijas, dažnai rėkia. „Kitų vaikai nerėkia, o mūsiškis rėkia!“ – skundžiasi jie. Tada bandai aiškinti, kad tik apie septintus metus, kai vaikas jau pradeda lankyti mokyklą, jis tampa stiprus suvaldyti kylančias emocijas. Konsultavau ir 1,5 m. vaiko tėvus, kurie norėjo sužinoti, ar viskas vaikui yra gerai. Mano akimis, tai tikrai pavyzdingas tėvų rūpestis savo vaiku. Geriau žinoti negu nerimauti.
Net ir patyrę tėvai, auginantys jau ne pirmą vaiką, kartais kreipiasi pasikonsultuoti, ar vaiko elgesys normalus, jei jis elgiasi kitaip, nei ankstesnieji vaikai. Daug klausimų kyla, kai pradeda vaikus lyginti: tas buvo toks, o kodėl šitas kitoks? Tada tenka kalbėti apie tai, kad vaikai gimsta skirtingai jautrūs, skirtingų charakterių, dėl to ir jų elgesys skiriasi.
Be to, tas „normalu“ ir „nenormalu“ labai priklauso nuo konteksto. Pavyzdžiui, tėvus neramina, kad šešerių metų vaikas vis dar verkia atsisveikindamas darželyje. Jei vaiko gyvenime tuo metu vyksta kokių nors permainų, gimė sesutė ar broliukas, išsiskyrė tėvai, mirė artimas šeimos narys, jo verkimas gali būti visiškai normalus. Kas kita, jei tai vyksta nuolatos be jokių aiškių išorinių priežasčių, jei verkiama dažnai, vaikas neatsiplėšia nuo tėvų. Tada jau žiūrime, kaip vaikui būtų galima padėti.
Tikriausiai dažniau į vaikų psichologus kreipiasi šeimos, kai vaiko elgesys jau kelia rūpesčių ne tik namuose, bet ir darželyje?
Dirbu darželyje ir kasdien susiduriu su tokiomis problemomis, kurios kyla tik darželio aplinkoje. Kartais tėvai būna nustebę, negali patikėti, kad vaikas ugdymo įstaigoje elgiasi nepriimtinai. Sako, jis mums namuose toks geras… Tą problemišką elgesį sudaro visas kompleksas veiksnių: dažnai tai būna didelis vaiko aktyvumas, negebėjimas ilgai išlaikyti dėmesio, negebėjimas laikytis nustatytų taisyklių, prasti kalbos ar socialiniai įgūdžiai. Auklėtojos skundžiasi, kad visas grupės gyvenimas tik ir sukasi apie tokio vaiko suvaldymą, dėl to dėmesio pritrūksta kitiems vaikams ar kitoms veikloms. Pedagogams dirbti labai sunku, todėl siūloma kreiptis į specialistus ir ieškoti pagalbos.
Dažniausiai pačiame darželyje vaiko gerovės specialistai pateikia savo išvadas: logopedas, specialusis pedagogas, socialinis pedagogas ir psichologas įvertina vaiką iš savo srities. Visa komanda tariasi, kas vaikui galėtų padėti: gal tikslinga koreguoti ugdymo priemones, o gal verta kreiptis į raidos specialistus, pedagoginę psichologinę tarnybą? Kai visi kartu įvertiname vaiką visapusiškai, nustatome jo galias ir sunkumus, tuomet lengviau ieškoti pagalbos priemonių.
Ar patys tėvai domisi, gilinasi į vaikų psichologiją?
Pastebiu, kai tėvai ateina pas vaikų psichologą patys, jie suinteresuoti, atidžiai klauso, užsirašinėja. O kai ateina su siuntimu (dažnai net neateina, jų reikia ieškoti, kviesti), ir požiūris būna atsainus. Viena mama sakė: „Tik nevilkėkite baltu chalatu, nes mano vaikas jūsų bijos“. Paaiškinu, kad tokio chalato net neturiu, aš nesu gydytoja. Kartais ir tarp jaunų žmonių pasitaiko įvairių nuomonių, kas ta psichologija. O kurie yra skaitę psichologinių straipsnių ar knygų, daugiau išmano, jiems kyla daugiau klausimų, noro sužinoti.
Ar visada vaiko ir psichologo bendravime dalyvauja ir tėvai?
Pirminėje konsultacijoje dalyvauja tik tėvai, tada pasikalbame apie situaciją iš esmės, apibrėžiame problemas, jų tikslinimas tolesnėse konsultacijose vyksta nuolat. Neretai net nereikia užsiėmimų su vaikais, ypač, kai problemos nedidelės, o vaikai dar visai maži. Tėvai labai nustemba: „Tai nereikės vaiko?“ Sakau, nereikės. Viskas išsisprendžia po pokalbio su tėvais. Ir dažniausiai tėvai nesugrįžta. Kartas prireikia keleto konsultacijų. Užsiėmimus vaikams individualiai vedu nuo 4,5–5 metų.
Tokio amžiaus vaikas ilgesnį laiką išlaiko dėmesį ir yra sąmoningesnis. Jau galima prisibelsti iki vaiko sąmoningo lygmens, jis jau pajėgia suvokti, atsakyti. Nebent vaikas būtų patyręs didžiulę traumą, netektį, tada jau galima dirbti ir su trejų metukų vaiku. Kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau reikia pasukti galvą, kaip pasiekti jo vidų.
Kartais tėvai bijo, kad psichologas „kapstysis“ po vaiko vidų, ar nepakenks kokių nors vidinių būsenų išjudinimas?
Tinkamos kvalifikacijos psichologas tikrai niekada nepakenks vaikui, tėvams dėl to nerimauti nereikėtų. Beje, kai kuriais atvejais, pradėjus vaikui lankytis pas psichologą, situacija gali paūmėti. Pvz., kai vaikas dėl tam tikrų aplinkybių (dažniausiai dėl aplinkinių reakcijų) yra užgniaužęs savo emocijas, galbūt jau turi tikų ar savidestrukcijos požymių, užsiėmimai orientuojami į saugų vaiko emocijų paleidimą. Tai palaipsniui skatina vaiką emocijas reikšti ir kasdienybėje. Dėl to tylus, užsisklendęs vaikas, kuris tarsi niekada nerodė savo emocijų, gali pradėti jas reikšti labai intensyviai, bet tai nereiškia, kad užsiėmimai kenkia. Vaikui tai tik į naudą, emocijos žmoguje turi tekėti laisvai.
Papasakokite tiems, kurie nė karto nėra lankęsi vaikų psichologo kabinete, ar ten, kaip ir pas suaugusiųjų psichologus, yra patogus krėslas, ten tik kalbama? O gal daugiau vaikas pažįstamas per kitokias veiklas?
Kiekvienas psichologo kabinetas skirtingas, tačiau visi jie turi daug bendro. Vaikas bet kuriame psichologo kabinete ras patogią vieta: krėslą/sofą, gal minkštą kilimą. Taip pat daug žaislų, žaidimų, piešimo priemonių, popieriaus ir kitų kanceliarijos priemonių. Užsiėmimų eiga labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Į bet kokio amžiaus vaikų užsiėmimus integruoju kūrybines užduotis, tik su vyresniais daugiau kalbamės, bet ir čia nemažai „pokalbių“ vyksta piešiant, žaidžiant. Kiekviena situacija labai individuali.
O ką daryti, jei vaikas užsisklendęs ir nenori atsiverti? Kokių patirčių esate turėjusi?
Svarbiausia, kad vaikas, o ne tėvai norėtų lankyti užsiėmimus. Čia padeda kantrybė, didelis noras ir siekis rasti kalbą, kuria vaikas norėtų bendrauti. Suprasti, priimti, neskubinti.
Savo praktikoje turiu ir labai įsitraukusių jaunuolių, kurie tiesiog nekantrauja kaskart laukdami užsiėmimų, ir ne taip norinčių bendrauti. Dirbu ir su didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, kur ne visada įmanoma kalbėtis, tuomet kūrybiniai užsiėmimai tampa vienintele komunikacijos forma.
Kaip vaiko psichoterapijoje dalyvauja šeima? Ar skiriate namų darbus? Ar tėvai turi rašyti dienoraštį, fiksuoti pokyčius?
Tolesniuose užsiėmimuose dalyvauja tik vaikas, su tėvais kalbuosi, kai atsiranda tam tikrų klausimų, minčių ar reikia perduoti namų darbus tėvams (taip, namų darbus kartais skiriu ir tėvams). Mažiems 5–9 metų vaikams dar neskiriu jokių namų darbų, nes tai tik papildomai apkrautų tėvus. Skiriu jau vyresniems, tada, kai matau, kad patys susidomi, pasižymi, atlieka ir po to skuba aptarti, kaip sekėsi.
Kokios vaikų problemos pačios dažniausios jūsų praktikoje?
Problemos labai įvairios: nerimą keliantis vaikų elgesys, itin didelis jautrumas, baimės, nerimas, valgymo sutrikimai, specialieji poreikiai darželyje, tėvų skyrybos, raidos sunkumai ir t.t.
Depresija ankstyvame amžiuje nėra dažnas dalykas. Bet kartais tėvai pastebi, kad vaiko elgesys labai pasikeitė, jis tapo liūdnas, dažniau atrodo nelaimingas. Pasakoja: „Rugsėjį buvo geras vaikas, o praėjo du mėnesiai, pasidarė kažkoks monstras!“ Pradedi aiškintis ir supranti, kad tas dalykas lemtas suaugusiųjų depresinės būsenos. Dažnai šeimos gyvenime tuo metu būna didelių problemų, patys tėvai išgyvena depresiją, tad atsispindi ir vaikuose. Vaikui – tai tarsi žemės drebėjimas. Bet vaikai, o ypač maži, turi savybę puikiai susitvarkyti. Jų smegenys labai plastiškos, ir viskas labai greitai keičiasi. Vaiko būseną galima koreguoti.
Tėvai su vaiku būna nuolatos, bet kartais nepastebi dalykų, kuriuos pastebi psichologas. Juk būna tokių atvejų? Gal papasakotumėte plačiau?
Žinoma, tokių atvejų pasitaiko tikrai dažnai. Kasdienybėje nepastebime daugelio dalykų, nes į savo gyvenimo paveikslą žiūrime iš labai arti. Reikia nepamiršti ir to, kad visų mūsų „akiniai“ skirtingi, kiekvienas turime skirtingas patirtis, todėl tą pačią situaciją matome skirtingai. Bene kiekvienoje konsultacijoje pasigirsta tėvų džiaugsmas ir nuostaba išgirdus vieną ar kitą mano pastebėjimą: „Juk taip elementaru“, „Geras, kaip aš anksčiau nepagalvojau“.
Ko vaikas išmoksta psichologo kabinete? Tikriausiai ne tik spręsti savo konkrečią problemą, bet ir analizuoti savo savijautą, kreipti dėmesį į savo būseną?
Tikrai taip, po užsiėmimų vaikai geriau reflektuoja apie save, bent kuriam laikui jie būna sąmoningesni savo mintyse ir veiksmuose. Geriau supranta savo ir kitų emocijas bei jausmus, išmoksta būdų, kaip su jais gyventi. Sužino nusiraminimo būdų, supranta, kiek daug gali savo gyvenime spręsti ir pasiekti. Taip pat išsineša daugiau pasitikėjimo savimi, jaučiasi svarbūs, išgirsti, labiau atsiskleidžia kasdienybėje. O įveikę problemą, ateityje jaučiasi stipresni įveikti ir visas kitas.
Ginta Liaugminienė
