Su šeimos psichologe Erika Kern kalbėsime ne apie vaiko ir tėčio vakarinį išdykavimą, kai mažylis lipa ant galvos ir vaidina, kad joja arkliuku. Kalba bus daug rimtesnė – apie vaikus, kurie neklauso, reikalauja ir šokdina tėvus.
TĖVŲ AUTORITETAS
Ar jūs, psichologai, pastebite, kad daugėja vaikų, kuriems tėvai nebėra joks autoritetas?
Dirbdama su tėvais pastebiu, kad daugėja tėvų, kurie nebežino, kaip elgtis su vaikais, kaip palaikyti tvarką bei kaip ugdyti vaikų pagarbą sau ir kitiems. Nors iš autokratinės santvarkos išsivadavome jau daugiau nei prieš 25 metus ir jau yra tėvų, kurie patys gimė atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, vis dėlto demokratiniai auklėjimo metodai dar tik skinasi savo kelią.
Auklėti vaikus demokratiškai tikrai daug sudėtingiau, nei juos „sutvarkyti“ autokratiniais metodais – bausmėmis, grasinimais, prievarta ar gąsdinimu. Autokratiniai metodai tikrai veikia, nenuvertinkime jų poveikio – autokratiškų tėvų vaikai paklusnesni, ramesni (iš išorės) ir atrodo, kad yra pagarbesni. Tai, kad jie prikaupę pykčio, noro atsiteisti, noro pasiekti savo galią, – irgi tiesa, tik jie šiuos jausmus dažniau bus linkę slėpti, nei atvirai demonstruoti.
Ar tai reiškia, kad tėvai ir kiti suaugusieji tokiems vaikams autoritetas? Na ne, tai reiškia, kad suaugusieji jiems – grėsmė. Gali būti, kad toks vaikas ir suaugęs rodys daugiau tariamos pagarbos autoritetams – viršininkams, valdžiai ar apskritai tiems, kurie įrodys esą galingesni. Ar taip turi būti? Pabandykite patys sau atsakyti į šį klausimą.
Mano akimis, demokratiškoje visuomenėje turi būti pagarba, o ne baime grindžiami santykiai. Ko gero, iš seno įpročio autoriteto sąvokai vis dar priskiriama baiminga pagarba ir nusižeminimas. Tai, žinoma, dažniausiai malonu tam, kuris užima galios poziciją, tad nenuvertinkime ir tokio jausmo ilgesio. Vis dėlto, nepaisant to, kad autokratiniai metodai suveikia greičiau, tėvų sąmoningumas nuolatos auga, ir vis daugiau ir daugiau tėvų nenori būti prievaizdais savo vaikams, nenori užauginti naujos kartos, tinkamos autokratinei visuomenei, nori užauginti drąsų, save išreiškiantį, laisvą individą.
Šis „judėjimas“ yra nuostabus ir juo reikia džiaugtis bei jokiu būdu netrukdyti jam vykti. Deja, čia ir prasideda pirmos kliūtys. Tėvai, nusprendę demokratiškai auklėti vaikus, suklumpa šiame naujame kelyje, vos pradėję savo kelionę. Pasirodo, kad autokratinius metodus – gal iš savo tėvų, o gal iš to laiko santvarkos – jie yra išmokę ir, reikalui esant, gali prie jų grįžti. Tačiau iš kur žinoti, kas tai yra demokratinis auklėjimas? Dauguma tėvų nueina paprasčiausiu (ir įprasčiausiu žmogui) keliu – imasi priešingo požiūrio tam, nuo kurio nori atsispirti, – autokratiniai metodai keičiami ne į demokratinius, o į… lepinimą ir anarchiją. Tad, užuot ugdę pagarbą, tėvai ugdo galios jausmą, ribų nesuvokimą ir negebėjimą gerbti kito asmens.
Ar reikia tėvus kaltinti už tai? Na jau tikrai ne.
Ar tada kaltinti vaikus? Ko gero, būtų dar klaidingiau, juk vaikai neužsisako vieno ar kito auklėjimo stiliaus.
Manau, teisingiausia būtų tai vertinti kaip pereinamąją stadiją. Taip, ji ilga. Visuomenei keistis reikia duoti daug laiko. Suprantu, kad labai nekantru. Tasai nepatogumas ir nekantrumas yra pozityvus dalykas, nes skatina tobulėti toliau. Nepamirškime, kad tokioje kritinėje situacijoje, kai naujieji metodai atneša ne tuos rezultatus, kurių buvo tikėtasi, visada yra rizika tiesiog grįžti prie įprasto seno. Tad raginčiau nenukabinti nosies, o iššūkius vertinti kaip galimybę mokytis ir dabar jau pradėti iš tiesų mokytis. Nes vaikai, kurie negerbia suaugusiųjų, – akivaizdus signalas, kad tėvai kažką daro ne taip. O daro ne taip dėl to, kad trūksta žinių ir įgūdžių.
KADA UŽGIMSTA MONSTRIUKAS
Kada įvyksta lūžis, kai vaikas jau suvokia – tėvų nebūtina klausyti? Metų, dvejų, trejų?
Gimęs vaikas neturi idėjos, kad tėvų reikia klausyti. Mažutis, visiškai priklausomas nuo tėvų valios ir emocijų, vaikas neturi kito pasirinkimo, kaip pasikliauti tėvų išmintimi ir žinojimu.
Teisingiau būtų manyti, kad ankstyvajame amžiuje vaikas idealizuoja suaugusiuosius, nes jo išgyvenimui tai labai svarbi sąlyga. Tik tai nėra klausymasis – tai yra sekimas, mokymasis, priklausomybė ir vėliau – prisirišimas.
Ankstyvame amžiuje vaikas į tėvus žiūri kaip į tikrus lyderius, kuriuos sekdamas galės geriausiai prisitaikyti pasaulyje.
Augdamas vaikas pradeda suprasti (tas supratimas ne galvoje, labiau jausmų lygiu), kad suaugusieji yra ne tik lyderiai, bet ir žmonės, kurie naudojasi savo pranašumu ir galia. Jie gali gauti bei pasiekti tai, ko nori, lengviau nei tie, kurie tos galios (fizinės jėgos, ar intelektinių gebėjimų) turi mažiau. Augant vaiko savo stiprumo suvokimui ir mažėjant priklausomybės jausmui (jis jau gali pasiimti daiktus pats, pats atsistoti ir nueiti iki reikiamos vietos), vaikas ima (kaip ir jo stebimi suaugusieji) demonstruoti galią – arba, kitaip tariant, rodyti, kad jis taip pat nori dalyvauti sprendimų priėmime, nori pats pasiekti savo tikslus ir nori jaustis lygesnis su suaugusiaisiais.
Tai – ne lūžis. Psichologas Alfredas Adleris sakė, kad siekį atsikratyti menkavertiškumo jausmo mes turime visi, ir jis – įgimtas. Tad labiau tiktų manyti (o ankstyvosios kūdikystės tyrimai tai patvirtina), kad vaikas pradeda siekti atsikratyti savo menkavertiškumo vos tik gimęs, o tėvai tai pastebėti pradeda tuomet, kai vaiko menkavertiškumo įveikimo pastangos ima kėsintis į jų galią.
Akylesni tėvai pastebės, kad vaikas nori turėti ir išreikšti savo valią dar būdamas kūdikis, o mažiau akylūs – vėlesniame amžiuje, kai vaikas ims daugiau judėti, gal net kalbėti. Beveik visi tėvai pastebės tai tarp antrųjų ir trečiųjų metų, kai vaikas savo norą būti lygiaverčiu ir bandymą tą lygevertiškumą išsikovoti demonstruos labai akivaizdžiai. Tiesa, ta demonstracija tėvams dažniausiai nesukelia malonių jausmų.
ŠIANDIENINIAI VAIKAI VISI TOKIE
Neklausantis, negerbiantis tėvų vaikas – prigimtis ar auklėjimas?
Vienareikšmiškai – tai auklėjimo rezultatas. Truputį paaiškinsiu, kaip tai nutinka. Ką tik papasakojau, kaip 2–3 metų vaikas ima aktyviai reikšti savo norą būti lygiaverčiu šeimos nariu ir priimti savo, asmeninius, sprendimus.
Mažutės jo intelektinės galios neleidžia jam išmąstyti, kaip konstruktyviai parodyti savo „svorį“, tad vaikas eina paprasčiausiu keliu – kai tėvai kažką pasiūlo, kažko prašo, ar ko nors reikalauja, vaikas siekia priešingo. Atrodo, kad vaikas prieštarauja viskam, ką tik tėvai sako. „Laikas eiti miegelio“ – „nenoriu miego“. „Dar neikim miegoti“ – „labai noriu miegelio“.
Vaikų mąstymas šiame amžiuje dar labai paprastas, ir kartais jie tikrai sutrinka, kai tėvai (supratę, kad vaikas prieštarauja tik tam, kad prieštarautų), ima kaitalioti savo reikalavimus. Štai šiame dar gana ankstyvame vaikų ir tėvų santykių etape tėvai iš tiesų sutrinka ir nežino, ką daryti. Jie supranta (ir dažniausiai išbando), kad jei stipriau spustelsi, vaiką vis dar galima sutramdyti, tačiau, kaip jau minėjau, tėvų sąmoningumas auga, ir spustelėję vaiką tėvai dažniausiai jaučiasi prastai, nes mato (net jei apie tai ir negalvoja), kad vaikas pasiduoda jų valiai ir jaučiasi pralaimėtoju.
Nors sutvarkius situaciją autokratiniais metodais atmosfera lyg ir pagerėja – vaikas nurimsta, o dar dažniau pradeda bandyti įtikti, šiandieniniai tėvai galios jausmu mėgaujasi vis rečiau ir vis dažniau nori auginti laisvus ir laimingus, o ne paklūstančius ir pataikaujančius individus. Tad ką jie daro? Ogi atsitraukia arba bando apžaisti situaciją (sakydami tai, ko nenori, nes juk vaikas vis tiek norės priešingo). Tokiu būdu vaikas, užuot pasiekęs lygiavertiškumą, pradeda ragauti galios jausmo, o ji – saldi.
Vaiko sąmoningumas net neprilyginamas suaugusiojo sąmoningumui, tad jam savo galios troškimą suvaldyti sudėtingiau. Taip vaikas ima siekti daugiau galios, daugiau savo valios demonstravimo įrodymų, o tėvai, dažniausiai apimti nevilties, blaškosi tarp autokratijos ir lepinimo, dažniau vis dėlto rinkdamiesi lepinančią – o tai reiškia ir apleidžiančią – poziciją.
Kad jie (ar jei jie) negrįžta į autokratinį auklėjimą, yra labai gerai ir tai rodo, kad visuomenė jau kur kas brandesnė. Vis dėlto situacija negerėja, vaiko nepagarba suaugusiesiems ir aplinkai auga, o tėvai vis mažiau išmano, ką su tuo daryti. Žinojimas ar matymas (gatvėje, restorane, mokyklėlėje) kitų tokių pačių nepagarbių vaikų, nuramina sukilusį nerimą ir dažniausiai paskatina dar vieną klaidingą idėją – kad „šiandieniniai vaikai visi tokie“.
TYLĖK, BOBA
3–4 metų vaikas viešoje vietoje muša mamą, spiria jai, sako „tylėk, boba“. Kodėl jis taip daro? Kaip elgtis mamai? Psichologai siūlo apkabinti sūnų, kas atrodo nelogiška…
Visų pirma mes nežinome visos situacijos, turime tik jos išorinį apibūdinimą. Nepažįstame mamos, nežinome, kaip ji elgiasi ir jaučiasi su savo vaiku, ir nepažįstame vaiko. Tačiau pasinaudokime šia situacija kaip pavyzdžiu ir patys ją papildykime detalėmis.
Tarkime, vaikas pradėjo taip elgtis netikėtai, anksčiau taip nesielgė, arba taip elgiasi dar labai neseniai ir spardo tik artimuosius. Tokiu atveju darome taip: tuojau pat, neatidėliodami tupiame priešais vaiką, kad akys būtų viename lygmenyje, ir rimtai (tačiau jokiu būdu ne piktai) žiūrime tiesiai į akis ir sakome: „Taip elgtis netinka, tu gali pasakyti, ko nori“, arba „Taip elgtis netinka. Matau, kad supykai. Kai mes supykstame, nesispardome“.
Tinkama tėvų emocija tokioje situacijoje – nuostaba. Tuomet ir vaikas supras, kad nusigrybavo, kad taip elgtis – nei šis, nei tas. Jei vaikas ką tik pradėjo savo naują taktiką, to galėtų užtekti. Bėda ta, kad dažniausiai tėvai šią palankią progą praleidžia arba sureaguoja ne visai tinkama, tad elgesys dažnėja ir sudėtingėja.
Ką darome, jei vaikas pritūpusiam suaugusiam trenkia kumščiu į veidą? Vis dar „veikiame“ pagal modelį „šviežias ir neįsitvirtinęs elgesys“ –išliekame ramūs (tikrai nereikia būti akmeniniu veidu, galima ir reikia parodyti, kad skaudėjo, tik nesusitelkti į skausmą – vaikų empatija dar per silpna, kad padėtų sutvarkyti elgesį). Labai svarbu atidėti į šalį pyktį – šitas užpuolėjas jums nepavojingas, tad tikrai galite apsieiti be pykčio, reikės tik truputį pasistengti. Taigi, vis dar esame pritūpę prie vaiko ir ką tik gavę kumšteliu į ausį. Suimame vaiko ranką. Tvirtai, tačiau jokiu būdu ne skaudžiai – taip, kad vaikas suprastų, kad jo neglostome, bet kad ir nepasijaustų skriaudžiamas. Ranką suimame tik tam, kad negalėtų trenkti dar kartą. Prilaikydami vaiko ranką ar ją nuleisdami jam prie šono, jei pakelta, žiūrime vaikui tiesiai į akis ir rimtai sakome labai panašiai, kaip ir pirmą kartą: „Taip elgtis netinka. Negalima muštis. Man skauda. Tu gali pasakyti, kad esi nepatenkintas. Aš matau, kad esi nepatenkintas“.
Arba: „Aš žinau, kad supykai, suprantu, kad tau nepatiko“. Tada dar kurį laiką išliekame situacijoje ir žiūrime vaikui į akis, kol jo kūnas praranda kovos pozą. Tai pajausite, nes vaiko kūnelis suminkštės, bet vaikas nebandys pataikauti.
Kad šis metodas suveiktų, reikės pakartoti keletą kartų. Labai svarbu nepamokslauti po to, kai incidentas pasibaigė. Net jei labai norite išsilieti, nepasakokite garsiai ir prie vaiko telefonu ar sutiktai draugei, kaip nuostabiai aplaužėte ragus. Nepamirškite, kad mokote vaiką pagarbos, o tai reiškia – ir jūs jį gerbiate bei nepažeidinėjate jo orumo.
Toks metodas tikrai nepadės, jeigu gąsdinsite, grasinsite, pyksite ar iš vaiko šaipysitės. Jei pabandėte metodą, tačiau nepavyko susitvarkyti su pykčiu ar noru pagąsdinti, pagrasinti ar pasišaipyti, tuomet labai savęs neskalpuokite, tiesiog nutarkite kitą kartą vėl pabandyti iš naujo, kol išeis taip, kaip reikia.
Jei kelis kartus iš eilės taip elgėtės, tačiau rezultato jokio, tuomet galbūt reikia šiek tiek radikalesnio elgesio ir ribų priminimo.
Tarkime, kad taip vaikas elgiasi nuolatos, namuose ar išėjęs iš namų, ir žinome (tai svarbu), kad šis konkretus vaikas neturi jokių kitų vystymosi, emocinių ar neurologinių sunkumų ar kliūčių. Taip pat matome, kad taip vaikas elgiasi tik su savo artimaisiais, kurie jam nuolaidžiauja. Tuo atveju jo elgesys yra jūsų santykio su vaiku ir auklėjimo rezultatas – vaikas vis labiau ir labiau demonstruoja galią, o mama vis labiau jaučiasi bejėgė. Tokiam vaikui trūksta ribos suvokimo ir suaugusiojo, kuris tvirtai, bet ne piktai, o su meile, tą ribą parodo.
Taigi pirmiausiai išbandome ankščiau surašytus būdus, net jei situacija įsisenėjusi. Jei nesuveikė, bet dabar jau vaikas kelis kartus girdėjo (bet visada, kai tik elgėsi netinkamai), kad toks elgesys yra nepriimtinas, tuomet mama turi pademonstruoti vaikui, kad jo pasirinkimas toliau elgtis nekonstruktyviai turės jam nepatogių pasekmių. Žodį „nepatogias“ vartoju ne atsitiktinai, nes jis tiksliau apibūdina metodą. Kai vaiko netinkamas elgesys įsisenėja, tėvai išgyvena daug bejėgiškumo jausmų ir neretai net neįsisąmonindami nori jį už tai nubausti, atsirevanšuoti. Todėl, jei sakysiu, kad pasekmės turi būti nemalonios, kai kurie tėvai jausis gavę leidimą skriausti savo vaikus, o tai neduos norimo rezultato. Kas tos „nepatogios“ pasekmės? Vaikui turi būti patogiau elgtis konstruktyviai – tarkime, vaikas ir mama laukia eilėje prie kasos ir tarp pirkinių yra ir vaiko „užsakytų“ prekių. Vaikas reikalauja dar vieno žaisliuko, o mamai atsisakius jį pirkti, jis spiria jai. Situacija tobula parodyti nepatogią pasekmę. Mamai svarbu pakelti vaiką ant rankų (ir vėl labai svarbu ne piktai) ir sakyti: „Kaip gaila, kad tau nepavyko šiandien elgtis pagarbiai ir tu nusprendei (labai svarbi formuluotės dalis) man spirti, nes aš atsisakiau nupirkti (…). Šiandien apsipirkti negalėsime. Eikime namo (į automobilį)“.
Svarbu, kad vaikas šioje situacijoje ne pasiektų savo, ne būtų nubaustas, bet patirtų nemalonią sau pasekmę. Kad būtų aiškiau, pateiksiu pavyzdį ir kaip netiktų sakyti. Mama (supykus): „Kadangi man spyrei, nepirksiu tau ledų“ (bausmė); „Jei dar kartą spirsi, nepirksiu tau ledų“ (grąainimas); „Jei spardysies, atiduosiu tave tetai“ (gąsdinimas). Visi šie metodai yra autokratinio stiliaus, tad netinka, nebent norite vystyti savo galios jausmą vaikų sąskaita, paversdami juos paklusniais pasekėjais.
Suprantu, kad pasakyti „kadangi man spyrei, nepirksiu tau ledų“ yra daug paprasčiau, juk pirkiniai skirti ne tik vaikui. Tačiau labai svarbu, kad vaikas negalėtų savo elgesio pasekmės susieti su jūsų galia. Jei atsisakysite visų pirkinių, vaikui bus akivaizdu, kad jūs nerodote savo galios, bet atsisakote veikti toliau (keičiate planą), jei vaikas nesutinka bendradarbiauti.
Toks auklėjimo metodas neduos rezultatų iš karto. Reikės bent keleto kartų (ar bent savaitės), kad vaikas pradėtų reaguoti konstruktyviai.
Kita situacija – vaikas spiria mamai viešoje vietoje ir išvadina ją boba. Mama pakelia vaiką, ramiai jam pasako, kad kadangi jis nusprendė spardytis ir negražiai kalbėti, tai jie turi tučtuojau eiti namo. Ir eiti.
Jokiu būdu netinka persigalvoti, net jei vaikas verkdamas maldauja, kad pasiliktumėte. Vaikas turi matyti, kad jo elgesys (o ne maldavimai) turi įtakos tam, kas vyksta toliau. Tad jei jau taip pasakėte, keliaukite namo, o vaikui sakykite: „Galėsime vėl ateiti rytoj ir tu galėsi pabandyti nesispardyti“. Jei vaikas toliau maldauja ir sako, kad šiandien jau daugiau nesispardys, tinka sakyti: „Aš tikrai manau, kad tau kitą kartą pavyks, nes gali pats nutarti nesispardyti“.
Taikyti demokratinius auklėjimo metodus reikia daug kantrybės ir svarbu turėti palaikymą. Tad jei nepavyksta, labiau siūlyčiau užsirašyti į tėvystės kursus ar tėvų grupes, kurių šiuo metu jau tikrai galima visur rasti, – kad metodus įsisavintumėte tikrai gerai.
Na ir dar viena situacija, kurioje gali būti, kad tiktų psichologės patarimas. Gali būti, kad iki šiol mama visada vaikui spirdavo atgal ar kitokiu būdu rodė atstūmimą ar agresiją. Tokiu atveju patarimas apkabinti vaiką yra tinkamas, tik ne visiškai aišku, ar piktai ir atstumiančiai mamai tai pavyks…
GAL VAIKUS IŠPAIKINO PSICHOLOGAI
Ar tas vaikų savivaldžiavimas nekyla dėl pačių psichologų patarimų: išveskite minutei ant nusiraminimo kėdutės, jokiu būdu nešaukite, pats nusiraminkite. Gal psichologai dirba „juodą“ darbą to mokydami tėvus, užuot patarę pakelti balsą, sudrausminti?
Šiame klausime girdžiu kaltinimą arba vaikams, arba psichologams, o tėvams, kurių atsakomybė šioje situacijoje didžiausia, pakanka pykti ant vienos kurios nors grupės ir taip save nuraminti. Gal svarbiau prisiimti atsakomybę ir stengtis pasiekti geresnių rezultatų?
Psichologai paprastai remiasi ne savo išmintimi, o pasiteisinusiais metodais, kurių efektyvumą įrodė laikas, tyrimai ir daugybės psichologų bei šeimų patirtis. Šiandien jau labai mažai psichologijos šakų, kurios yra naujos. Jei siūlomiems metodams 100 metų (o demokratinio auklėjimo mokymams tikrai ne mažiau) ir jie vis dar nėra paneigti, veikia, vadinasi, yra teisingi.
Suprantu, kad demokratinis auklėjimas yra be galo sudėtingas. Kad jis pavyks tobulai, nereikia nė svajoti. Visi darome ir darysime klaidų. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad augus nedemokratiškoje visuomenėje pavyks tą demokratiją įgyvendinti be papildomo mokymosi. Psichologai paprastai yra pagarbių, lygiaverčių santykių šalininkai ir nenuostabu kad jie nepataria tėvams kuo greičiau grįžti prie autokratinių metodų (rėkimo, griežto drausminimo, bausmių), kaip, ko gero, jie nesiūlytų ir grįžti prie autokratinės visuomenės, kad išsispręstų visos šiandieninėje mūsų visuomenėje gyvos bėdos. Nors ir labai traukia žengti atgal į tai, kas „veikė“, aš raginčiau nepasiduoti ir rasti būdą auginti sąmoningus, drąsius, kūrybiškus ir pagarbius piliečius. Jei galėsite tai savo vaikui nors iš dalies padovanoti, – bus didžiausia dovana jo gyvenime.
Truputį noriu grįžti prie „griežto drausminimo“. Atsisakančiai gyventi pagal autokratinę santvarką visuomenei labai sunku atskirti, kada griežtas drausminimas yra agresija, o kuomet – rimtas ir užtikrintas elgesys. Demokratijoje svarbu laikytis ribų, pagarbos ir rimtai apie tai kalbėti. Nereikia žeminimo, rėkimo ar kitų autokratinių metodų. Tačiau turime nepamiršti, kad tai išmokti ne taip ir paprasta, tad nereikalaukime iš savęs iš karto tobulo rezultato, nebijokime pamatyti, kad nepavyksta, ir nenuleiskime rankų, bet mokykimės.
KAD GERBTŲ, BET NEBIJOTŲ
Rašome tekstus apie vaikystę senovėje. Tie, kurie prisimena tų laikų auklėjimą, sako – mus valdė baimė, bet ne pagarba. Kaip auklėti vaiką, kad vaikas nebijotų, bet gerbtų?
Taip, teisingai jie sako, kad pagarba ir baimė nėra tas pats. Valio! Vadinasi, atsiranda galimybė atpažinti ir atskirti tuos du tikrai nepanašius dalykus. Kaip auklėti, kad vaikas mus ir kitus suaugusiuosius ir nesuaugusiuosius gerbtų? Reikėtų parašyti knygą, kad viską išpasakočiau, o dar geriau – paskaitykite jau tas, kurios parašytos: pirmiausia ir privaloma knyga kiekvienam, auginančiam vaikus, yra R. Dreikurs „Laimingi vaikai“, kuriai beveik 100 metų, ir ji nė kiek nepasenusi. Visoje knygoje yra viena vienintelė eilutė, kurioje autorius ir pats truputį pasiklysta, tačiau dauguma tėvų jos nė nepastebi. Na ir antroji knyga – neseniai išleista psichologės A. Kurienės knyga „Kaip užauginti žmogų“. Nebūtina perskaityti daug knygų, nepradėkite skaityti visko iš eilės, nes taip visiškai susipainiosite. Paimkite šias dvi knygas ir jas vis studijuokite.
Na ir trumpai – ką daryti, kad vaikas užaugtų pagarbūs?
Nubrėžkite vaikui ribas.
Mylėkite jį už tai, kad jam sekasi ir nesiseka jų laikytis, bet ribas prižiūrėkite.
Gerbkite savo vaikus, kaip lygiaverčius partnerius: kalbėkitės, tarkitės ir aiškinkite jiems suprantama kalba, bet ne iš galios pozicijos.
Gerbkite ir mokykitės mylėti kitus žmones, dirbkite su savimi, kad galėtumėte būti pagarbos modelis savo vaikams.
Nepaliaukite save ir savo draugus tėvus remti ir drąsinti, suklupę nenuleiskite rankų, bet priminkite sau, kad stengiatės, kad tos pastangos jau duoda rezultatą, net jeigu jums ir sunku jį atpažinti.
Ir… mokykitės, domėkitės, kalbėkite su kitais tėvais, lankykite tėvų grupes – taip ne tik išmoksite demokratinio auklėjimo metodų, bet ir pagerės jūsų pačių pasitikėjimas savimi, kaip tėvais.
KAIP ATKIRTI MEILĘ NUO PATAIKAVIMO
Visas auklėjimas dabar paremtas meile. Tačiau tai labai klaidina. Kaip atkirti meilę nuo pataikavimo?
Ne visai taip. Visas mokymas paremtas pagarba. Meilė privaloma sąlyga, tačiau ji taip skirtingai interpretuojama, kad tėvams labai lengva nuklysti, kai jie mano, kad vaikus auklėja, remdamiesi savo meile. Nepamirškime to, kad mylėti mes, deja, galime labai skirtingai.
Pateiksiu du labai panašiai atrodančius pavyzdžius. Štai vienam atrodys, kad jis myli savo vaikus, nes jiems jaučia šilumą, artumą, jų pasiilgsta, jam patinka jų gyvenimas, kūrybiškas savasties pasireiškimas, jam liūdna, kad vaikams liūdna, ir sunku, kai vaikams sunku. Tačiau jis supranta, kad vaikų ir jo gyvenimas yra atskiras, ir kiekvienas vystosi savo vaga. Jo pareiga padėti vaikams augti kuo atsakingesniais, tačiau ne mažesnė pareiga ir rūpintis savo asmenine savirealizacija.
Kitas irgi labai mylės savo vaikus, jų pasiilgs ir mėgs su jais leisti laiką. Tik jis savo vaikais dar ir didžiuosis, apie juos kalbės ir girsis savo draugams ir pažįstamiems (o gal ir nepažįstamiems), kur tik pasisuks, vis pasakos apie savo vaikus, iškeldamas jų gyvenimą ir laimėjimus aukščiau nei savo gyvenimą ir jo turinį.
Ar abi šios meilės yra meilės? Na, jei atvirai, – tai ne. Pirmoji – tikra, besąlygiška meilė vaikams, o antroji – ne visai. Antrame pavyzdyje vaikais, vaikų laimėjimais tėvai naudojasi savo vertei pakelti ir įtvirtinti. Nors ir pirmuoju, ir antruoju atveju tėvai bus įsitikinę, kad vaikus myli visa širdimi, iš tiesų šios meilės labai skiriasi, ir antroji yra labiau meilė sau, nei vaikams. Tad jei sakome, kad vaikus auklėdami turime remtis meile, taip pat turime suprasti, kad tokį pasakymą tėvai interpretuos labai savitai.
Jei norime vaikus iš tiesų mylėti, visų pirma turime dirbti su savimi – kad mylėtume kitus žmones, kad suprastume jų savijautą ir galėtume įžvelgti vidinę jų elgesio logiką. Nuolatos turime stengtis žmones suprasti, o ne nuteisti (net jei teisiame tik savo viduje, niekam to nepasakodami). Tai – sudėtingas ir niekada nesibaigiantis darbas su savimi, bet labai labai vertas. Šie gebėjimai dar vadinami empatija, gebėjimu įsijausti ir suprasti kitą žmogų. Jei jie silpni, tai ir meilė vaikams bus ne visiškai ta, kuri padės auklėti teisingai.
Po šios įžangos grįšiu prie pataikavimo ir meilės skirtumo.
Mylintys vaikus tėvai visada mato ne tik tai, kaip vaikas jaučiasi, bet ir gali numatyti, kokią įtaką turės vaikams jų, tėvų, elgesys. Prisiminkime pavyzdį, kurį dėsčiau aukščiau, – kuomet mama, „susirinkusi“ vaiką iš parduotuvės, keliauja namo. Mylinti mama žinos, kad tai – nelengvas auklėjimo metodas, kad nei jai, nei vaikui iš tiesų nėra labai smagu, bet ji taip pat tikės, kad vaikas mokosi gyventi tarp žmonių ir juos gerbti ir kad jeigu jai pavyks šią pamoką savo vaikui perteikti, jis bus daug laimingesnis žmogus nei priešingu atveju. Juk nereikia daug mąstyti, kad suprastume, jog nepagarbus, žeminantis ar smerkiantis žmogus nebus mylimas aplinkinių, net jei jis sugebės juos paversti savo vergais, nes šie slaptomis jo nekęs ir džiaugsis kiekviena jo nesėkme. Arba priešingas paveikslėlis – argi bus mylimas ir laimingas žmogus, kuris visiems pataikauja, nusileidžia ir nesugeba pakovoti už savo teises? Ne, jis nemylimas, jis dažniau bus engiamas ir išnaudojamas. Jo pyktis visiems išnaudotojams pasirodyti galės tik slaptu būdu, tad jis demonstratyviai aukosis kitų labui, tuo visus varydamas iš proto.
Mylintys tėvai nelinkės nė vieno iš šių likimų savo vaikui ir žinos, kad šiandienos nesmagumas vaikui atsipirks gyvenime šimteriopai, o jų, kaip tėvų, užduotis yra padėti savo vaikui užaugti laimingam, mylimam ir mylinčiam.
Na, o pataikaujantys tėvai arba sieks greito rezultato, tingėdami įdėti daugiau pastangų ir iš tiesų vaikus augins neatsakingai, arba bus nepasitikintys savimi ir nuleidę rankas tarnaus vaikams. Pataikavimo pavyzdys labai paprastas – jei vaikas spyrė mamai, kad toji nenupirko jam naujo automobilio, mama (kad ir nepatenkinta ir burbėdama) tą automobilį nupirks, sau įrodžiusi, kad taip elgiasi dėl šventos ramybės, o iš tiesų – iš apsileidimo ir tinginystės arba iš bejėgiškumo ir nusivylimo savimi.
KOKIA MŪSŲ ATEITIS SENATVĖJE
Kokia šios kartos, negerbiančios tėvų, ateitis (tiksliau, kokia tėvų ateitis)? Gal viskas bus, kaip skaitome užsienio romanuose ir matome filmuose, – tėvai karšta kažkur toli toli senelių pensionuose, o vaikai jos aplanko kartą per pusę metų?
Šiame klausime tarytum skamba užuomina, kad dabartiniai suaugę vaikai (dauguma dar augę sovietmečiu) savo tėvus myli, juos prižiūri, karšina ir į senelių namus neuždarinėja. Aš labai abejočiau tokia nuostabia utopija, nes jei senelių namai būtų įkandamos kainos ir tokios kokybės, kad nebūtų gėda sau ir aplinkiniams apie tai pasakyti, – nesu tikra, ar daug vaikų tuos tėvus prižiūrėtų ir karšintų patys. Tad užuot bijoję naujų kartų, siūlau nepamiršti pasižiūrėti į savąją. Į filmus irgi taip labai nežiūrėčiau, nes jie ne visada atspindi realybę.
Taigi – ar vaikai, kurie neišmoko gerbti savo tėvų, juos mylės ir prižiūrės senatvėje? Greičiausiai, kad ne.
Tačiau, jei tėvai vaikus žemins, tai rezultatas bus toks pats, nebent vaikus tėvai taip suluošins, kad tie viduje visam gyvenimui liks paklusniais „geručiais“. Ar tikrai to norime savo vaikams? Siūlyčiau vaikus auklėti taip, kad jums visų pirma būtų akivaizdu, kad vaikai jūsų nepaliks likimo valiai. Iš kur tai žinoti?
Ogi tiesiog žinoti, intuityviai jausti. Jei taip nesijaučiate, vadinasi, laikas eiti mokytis pagarbaus ir demokratinio vaikų auklėjimo ir ne mažiau svarbu – mokytis atleisti savo tėvams bei mokytis mylėti kitus žmones, įskaitant ir savo tėvus (jei taip nesijaučiate). Niekada nevėlu.
Jei jaučiate, kad viską vaikams atidavėte, o jie nedėkingi ir jumis nesirūpina, vadinasi, save apgavote, – tai, ką davėte vaikams, buvo labiau reikalinga jums patiems. Čia kaip tam vaikui, spyrusiam mamai į koją, – natūrali savų veiksmų pasekmė. Kad ta pasekmė nebūtų vienintele jūsų gyvenimo melodija, nepamirškite, kad vis dar yra laiko jūsų gyvenime atrasti kitų spalvų ir ieškoti gilesnio, visuomenei o ne sau, naudingo gyvenimo būdo.
AR SUDRAUSMINTI SVETIMĄ
Vaikų garbinimas skleidžiamas visuomenės mastu – smerkiami tie suaugusieji, kurie kritikuoja, drausmina svetimą vaiką. Senovėje vaikus augindavo visas kaimas – visi turėjo teisę pasakyti, kad vaikas pasielgė blogai, pabarti. Dabar tokios teisės neturi net darželio auklėtoja ar mokytoja. Gal čia irgi spraga?
Sakote, senovėje (tikriau – seniau) vaikus augindavo visas kaimas, – visi turėjo teisę pasakyti, kad vaikas pasielgė blogai, pabarti. Ar mes žinome, kad tai buvo gerai? Iš pradžių papasakosiu tikrą pavyzdį iš tų senovės laikų, o vėliau truputį pakomentuosiu, kaip iš tiesų atrodo bendruomeninė visuomenė ir vaikų auklėjimas bendruomenėje.
Taigi ne tokioje gilioje senovėje, galbūt prieš 40 ar šiek tiek mažiau metų, nedideliame Lietuvos kaimelyje, kuriame pas močiutę augo dirbančių tėvų vaikas, dar nelankantis mokyklos, vykdavo štai toks bendruomeninis kaimo auklėjimas (pabandysiu perteikti pasakojimą kuo autentiškiau): „Bobutė kiekvieną sekmadienį mane aprengdavo ir išpustydavo kiek įmanydama, ir tada mes eidavome į bažnyčią. Nuėjus į bažnyčią, susirinkdavo visos bobutės su savo papuoštais anūkais ant šventoriaus ir tada reikėdavo po vieną atsistoti prieš visus kitus. Tuomet visos kitos bobutės, tave apžiūrėjusios, pradėdavo kritikuoti. Kiekviena bobutė stengdavosi kuo labiau sukritikuoti svetimą anūką, o savojo irgi ginti nebuvo galima“. Kaip jums toks kaimo auklėjimas? Neįsivaizduoju, ar gali būti nors vienas skaitytojas, kuriam atrodytų, kad toks auklėjimo būdas gali kam nors padėti.
Visai be kritikos apsieiti, ko gero, būtų labai sunku. Tačiau net jei ne visada tos kritikos įmanoma išvengti, vis dėlto ji neturėtų būti vienintelis auklėjimo metodas ir, jei tik įmanoma, turėtų būti pakeista į geranorišką atgalinį ryšį. Kai kritikuojame (o kritikuoti tikrai mokame), tai nesidomime kitu žmogumi, tik bandome parodyti, ką jis daro ar sako ne taip, ar šiaip kuo jis mums atrodo netobulas. Tad, prieš kritikuodami, visada pasidomėkime. Pateiksiu pavyzdį. Važiuojate su savo vaiku autobusu ir šis kitam vaikui ar suaugusiajam rodo liežuvį. Galite autobuse pasižiūrėti nustebusiu žvilgsniu į vaiką, bet siūlyčiau prie visų autobuse kalbos nepradėti ir jau ypač netaikyti bobučių metodo: „Žiūrėk, visi iš tavęs juokiasi“, „Atiduosiu tave tetai“, „Tuoj tave teta pabars“ ir pan. Išlipę iš autobuso sustokite, pritūpkite ar prisėskite (būtų gerai, kad galėtumėte būti kuo arčiau vienas kito akių lygmens) ir sakykite: „Autobuse tu parodei liežuvį tetai. Mane nustebinai. Ką tai reiškia?“ Jei vaikas sakys „nežinau“, tuomet padėkite: „Ar gali būti, kad norėjai jai kažką pasakyti? Gal kad ant jos pyksti?“. Jei taip nepiktai kalbėsite, vaikas pradės atsiverti. Tarkime, kad toje situacijoje sakys „taip“. Tuomet klauskite: „Kaip ji tave supykdė?“
Arba: „Ką ji darė, kad tau pradėjo darytis pikta?“. Jei vaikas jau įpratęs save stebėti ir apie tai kalbėti, galės atsakyti, kitu atveju padėkite: „Ar gali būti, kad tau nepatiko, jog ji į tave žiūri (tau šypsosi, tave kalbino)?“ Jei vaikas atsakys „taip“, tuomet sakykite: „Supratau. Kitą kartą, kai nepatiks, kaip su tavimi elgiasi, pasakyk man, gerai? Liežuvį rodyti nemandagu“. O tada galite paaiškinti, kodėl galbūt kitas vaikas ar suaugęs žmogus elgėsi taip elgėsi. Jei kitas vaikas ar suaugęs žmogus elgėsi netinkamai, neslėpkite ir neužglaistykite. Sakykite: „Mergaitė tau rodydama liežuvį, irgi negražiai elgėsi, tačiau tu taip gali ir nesielgti. Tu gali man pasakyti, o liežuvio nerodyti. Ar pabandysi kitą kartą?“. Tai nesudėtinga, tiesa? Tik kitaip, nei esate mokyti patys.
Taigi be kritikos galime apsieiti, jei mokysimės suprasti ir įsiklausyti, – tuomet pati situacija padiktuos kitokį, ne kritišką, sprendimą. Svarbu nepamiršti, kad jei augdami girdėjote daug kritikos, tai nebus realistiška iš savęs reikalauti visiško nekritiškumo ir konstruktyvumo. Jei augote nepalankiomis sąlygomis ir norite gyventi ir savo vaikus auklėti demokratiškiau, mokykitės ir nepavarkite. Tai – visai smagu. Nes kuo daugiau mokysitės būti pagarbiais aplinkai, tuo mylimesni, o tai reiškia – laimingesni, jausitės.
Na ir pažadėjau truputį papasakoti apie bendruomenės auklėjimą. Jei nematėte, labai rekomenduoju pasižiūrėti dokumentinį filmą „Kūdikiai“. Jame matysite vieną labai gražų bendruomeninio auklėjimo pavyzdį. Jei žiūrėsite filmą, pabandykite savęs paklausti, kurioje kultūroje augantis vaikas geriausiai sutaria su aplinkiniais ir, tikėtina, kad auga labiausiai mylinčioje aplinkoje? Daugiau negaliu išduoti filmo turinio, kad neprarastumėte noro jį pasižiūrėti.
Grįžtant prie bendruomeninio auklėjimo, tai jame visų pirma turi būti bendruomeniškumas. Tai toli gražu nėra leidimas visam kaimui kritikuoti tave, tavo vaiką ar anūką. Tai – tarpusavio pagalba ir supratimas. Kitokio kaimo pavyzdys galėtų būti mano pačios prisiminimai – mano seneliai gyveno Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, vienkiemių kaime. Sekmadieniais ir mes, pasipuošę, kartais autobusu, kartais dviračiais, o močiutė su seneliu ir pėsčiomis, nukakdavome bažnytėlėn. Niekada nesu girdėjusi nė vieno kritikos žodžio nė iš vieno kaimyno ar bobutės. Tačiau labai gerai prisimenu, kad, nepriklausomai nuo to, kokio amžiaus būčiau, viena ar su šeimyniškiais, jei pro šalį vieškeliu eidavo kaimynas (pažįstamas ar ne, visai nesvarbu), o aš darbuodavaus lauke (kad ir braškes į burną skindama), visada būdavau palabinta: „Padėk, Dieve“, arba „Tegu bus pagarbintas“. Neprisimenu nė vieno karto, kad mano seneliai blogai ar kritiškai kalbėtų apie kaimynus, nors kalbėti vieni apie kitus, žinoma, jie mėgo. Tik tos kalbos labiau panėšėjo į šiandieninį „Facebooką“, pranešantį, kas ką veikia, kur kurio vaikas iškeliavo, kiek anūkų kuris turi ir t.t. Neprisimenu, kad kaimynai būtų atsisakę vienas kitam pagelbėti. Pamenu ir tą vienintelį kartą, kai mano seneliai kritikavo mus, vaikus. Tądien su broliu sumanėme nukeliauti aplankyti pusbrolių, kurie gyveno nelabai ir arti. Matyt, seneliams nepasisakėme, o pas pusbrolius užsibuvome. Grįžome jau pradėjus švelniai temti. Abu seneliai išsinešę kėdes sėdėjo kieme. Kadangi taip niekada nebūdavo, tapo akivaizdu, kad ši situacija ne kasdieninė, ir maniau, kad dabar tai jau tikrai klius. Tačiau seneliai pasakė vieną vienintelį sakinį: „Vaikai, vaikai, o jei vilkas būtų jus užpuolęs?“ ir paragino eiti trobon, kur jau laukė vakarienė. Tiesa, tuomet galvojau, kad vilko užpuolimas tai metafora, kuri reiškia, kad negerai padarėme, ir tik dabar suprantu, kad tai iš tiesų juos neramino, nes gyveno netoli miškų, kuriuose, ko gero, tikrai tų vilkų būta.
Labai šiltai ir smagiai prisimenu ir viso kaimo giedojimą bažnytėlėje, nesigėdinant ir nesigilinant, kam pavyksta ir kam ne, kieno balsas spigus, o kieno dainingas, kas prisimena žodžius, o kas dainuoja tik galūnes. Jau nekalbant apie kunigą, viso kaimelio šviesulį, atsidavusį ir mylintį kiekvieną savo parapijietį, rezistencijos atstovą, „Aušros“ redaktorių, kurio sodrus tenoras pripildydavo kiekvieną mažutės medinės kaimo bažnytėlės kampą. Tokiame kaime būdavo saugu ir gera. Jei sakyčiau, kad iš senovės yra ko pasimokyti, tai mokyčiausi iš tokių kaimų, o ne iš kritiškų bobučių susirinkimų.
Tikiu, kad tokius senelius ir tokį kaimą turėjau ne aš viena. O dar labiau tikiu, kad visi galime tokiais tapti.
„Mamos žurnalas“
