Ožligė – dažna vaikų „liga“, pasireiškianti klykimu, trypimu kojomis, kritimu ant žemės, nesiliaujančiu zirzimu. Aktyviausia šios ligos fazė nuo 2 iki 4 metų. Ši liga retai kada praeina nepastebėta, jos epizodai linkę kartotis, neteisingai gydoma ji gali komplikuotis ir tapti chroniška.
Taip būtų galima apibrėžti dažniausiai pasitaikančius tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, skundus. Šios ligos išvarginti tėvai kaltina vienas kitą (rečiau save), senelius, kurie išlepino vaiką ar darželį, kuriame vaikas išmokęs netinkamo elgesio. Kad ir kokios būtų priežastys, kaltų ieškojimas ožligės pagydyti nepadės…
Konsultuoja psichologė Jurga Dapkevičienė
Ar kūdikiai gali ožiuotis?
Kartais tėvai taip bijo išlepinti vaikus, kad jų „ožius“ pastebi jau pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Tokias tėvų baimes kursto senelių perspėjimai neimti verkiančio vaiko ant rankų, nes įpras. Nieko keista, juk šeštojo-septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio mamos, augindamos vaikus, rėmėsi tuo metu populiaria amerikiečių gydytojo Spoko knyga „Vaikas ir jo priežiūra“. Joje tėvai įspėjami, kad net kelių mėnesių kūdikis gali išlepti ir imti aikštytis tam, kad pasiektų savo „klastingų“ tikslų, t.y. būtų paimtas ant rankų. Tačiau šios rekomendacijos nepasiteisino, ir dr. Spokas jau taip pat pripažino savo klaidą. Kūdikio ašaros – tai pagalbos šauksmas, į kurį būtina reaguoti.Kūdikis gali būti irzlus ir verksmingas dėl skausmo, alkio, šalčio, karščio, nepatogios padėties, nuovargio, nuobodulio ir kitų priežasčių. Kūdikiui būtina padėti, aptinkant ir patenkinant šiuos poreikius, nes pats to padaryti jis dar nesugeba.
Nereikia baimintis, kad mažasis „pripras“ ir nuolat reikalaus paimamas ant rankų. Priešingai, dažnai ant rankų imami kūdikiai „pasisotina“ šia patirtimi ir linkę greičiau paleisti tėvus.
Ragiukai dar tik kalasi
Pradėjęs vaikščioti vaikas įgauna daugiau savarankiškumo ir dar aktyviau domisi aplinka.
Matydami savo vaikučio atkaklumą ir ryžtą, kovojant už jį sudominusį daiktą, tėvai vėl įžvelgia ožiavimąsi. Tačiau iš tiesų ir šis laikas dar pernelyg ankstyvas, kad pasireikštų tikroji ožligė.
Vienerių metų vaikai dar nesuvokia daikto pastovumo. Daikto pastovumo nesuvokimas verčia mažąjį žūtbūtinai kovoti už savo „grobį“, nes galimybė jį ištirti atrodo vienintelė, niekada nebepasikartosianti. Be to, vaikas dar nesupranta kalbos, taigi, negali pasitenkinti pasakojimu apie tai, kas tai yra ir kur naudojama. Tėvams belieka būti kantriems ir ramiai, bet tvirtai priimti ir atlaikyti puolimą, bandyti nukreipti vaiko dėmesį ir pasiūlyti kitą, ne mažiau vertingą daiktą. Šiuo metu mažylio pažinimo troškulys yra begalinis. Kiek įmanoma stenkitės jį patenkinti ir vaiko aktyvumą ribokite tik pačiais būtiniausiais atvejais. Vėliau, mažajam pramokus kalbėti, susitarti galimybių padaugės.
Tiesa, pirmieji gyvenimo metai – tai jautrus laikas, kai netinkamas tėvų elgesys gali paskatinti isterinių charakterio bruožų formavimąsi. Pernelyg nerimastingi tėvai vos vaikui suklupus ir dar nespėjus susigaudyti, kas atsitiko, puola jo „gelbėti“ – kelti, valyti drabužių, rypuoti, koks jis vargšelis ir pan. Tokios „pagalbos“ sulaukęs vaikas susigraudina, pravirksta. Mažylis taip įpranta prie nuolatinio bet kokių sunkumų palengvinimo, kad susidūręs su kliūtimi net nebando jos įveikti, o tučtuojau nesulaukęs pagalbos ima demonstruoti savo traumos rimtumą – šaukia, verkia, raičiojasi žeme. Iš esmės mažylis daro tai, ko savo elgesiu jį ir mokė tėvai.
Ožiukų tramdymo metas
Apie tikrąją ožligę galima kalbėti tik tada, kai kaprizų demonstravimas tampa tikslingu ir tyčiniu elgesiu. Šitai nutinka maždaug trečiaisiais gyvenimo metais. Tai, kas atrodė ožiavimusi iki šio laiko, tebuvo arba pagalbos šauksmas, arba natūrali reakcija į apribojimus. Tuo tarpu apie trečiuosius metus mielas išdykėlis gali tapti mažuoju teroristu, savo įgeidžių patenkinimui naudojančiu visas prieinamas priemonės.
Poveikio būdu gali tapti bliovimas, zyzimas, trypimas kojomis ar net kritimas ant žemės (manoma, kad taip imituojama mirtis, siekiant tėvams padaryti kuo didesnį įspūdį).
Gydydami ožligę, atsisakykite bausmių, grasinimo ar gąsdinimo. Šie metodai yra visiškai neveiksmingi. O mažiems vaikams netinkami dar ir dėl nepakankamo kalbos įvaldymo, laiko bei perspektyvos supratimo. Idealiu atveju turėtų pakati šaltesnio balso, griežtesnio žvilgsnio ar nuoširdaus nusivylimo vaiko elgesiu – paprastų žmogiškų reakcijų. Niekada nesakykite ir nevaizduokite, kad blogai besielgiančio vaiko jūs nebemylite.
Priešingai, mažylis turi neabejoti, kad jis yra ir bus mylimas visada ir visoks. Pasistenkite skirti vaikui kuo daugiau dėmesio, kai jis gražiai elgiasi, tenkinkite jo prašymus tik tada, kai vaikas juos išsako, užuot klykęs, spiegęs ar zyzęs. Galima atkreipti paties vaiko dėmesį, kai jis gražiai kalba ir jums malonu pildyti jo prašymus. Taip pat nesitikėkite, kad išauklėsite vaiką sėdėdamas fotelyje. Mažieji labai imlūs įspūdžiams ir užsiėmę savo svarbiais reikalais greičiausiai net negirdės (arba nenorės girdėti) jūsų nurodymo. Būkite pasirengęs padėti vaikui būti geru.
Jei vaikas ožiuojasi ne tik protestuodamas prieš jūsų reikalavimus, bet visą dieną, neatmeskite galimybės, kad jis serga. Gali būti, kad išorinių ligos požymių dar nematyti, bet imunitetas nusilpęs ir psichika padidėjusiu dirglumu praneša apie ligą. Stebėkite jį ir po kurio laiko jau galėsite atskirti, kur pasireiškia kaprizai, o kur užšifruotas pranešimas apie ligą. Pastebėjus tokį dėsningumą, į padidėjusį aikštingumą reikėtų žiūrėti kaip į „sos“ signalą ir sumažinti krūvį: leisti pailsėti nuo darželio (juk darželinukai jame „dirba“ beveik be atostogų), papildomų užsiėmimų, sumažinti arba visai atsisakyti TV, kompiuterio, leisti ilgiau pamiegoti, pasivaikščioti.
Ožligė yra susijusi su trečiųjų metų krize. Maždaug tuo laikotarpiu vaikas pradeda suvokti save kaip atskirą asmenybę, skuba pareikšti ir įtvirtinti savo valią, išbando savo galimybes. Tėvams labai svarbu išlaikyti balansą – palaikyti vaiko savivertę ir pasitikėjimą, paskatinti jo savarankiškumą, nebausti, bet leisti susidurti su netinkamo elgesio pasekmėmis. Pvz., rėkiantys ir klykiantys vaikai negali likti svečiuose. Tenka eiti namo.
Kaprizai gali tapti dažnesni gimus kitam vaikui. Vaiko dirglumą gali padidinti emocinis krūvis (ir teigiamas, ir neigiamas), pernelyg didelis suaugusiųjų dėmesys, skirtingi tėvų reikalavimai, nesutarimai dėl jo auklėjimo, nenuoseklumas. Ožligės tikimybę sumažina vaiko, jo temperamento ir individualių ypatumų pažinimas, vieningi reikalavimai šeimoje, pakankama erdvė pabūti vienam, miego ir mitybos režimas.
Tvardykitės
Susidūrus su nepagrįstomis vaiko užgaidomis, tėvams sunku susitvarkyti su savo susierzinimu, kuris prasiveržia pakeltu tonu, vaiko bauginimu, grasinimu ar – dar blogiau – vaiko mušimu, purtymu. Vaikas viską mėgdžioja ir pamatęs tėvų emocinę iškrovą, priima ją kaip elgesį, į kurį reikia lygiuotis. Sakoma, kad Japonijoje nepamatysi besiožiuojančių vaikų. Ir vargu ar taip yra dėl paplitusio mito, kad iki penkerių metų vaikams japonai leidžia viską. Greičiausiai jų ramybės ir santūrumo paslaptis glūdi kultūroje. Tėvai, ir kiti suaugusieji, vaikams nedemonstruoja savo audringų jausmų, nesureikšmina savųjų norų. Taigi mažieji neturi progos išmokti šių išraiškos formų.
Jei vaikas rėkia, klykia, krenta ant žemės, valdykitės, net jei esate labai pavargusi, neleiskite laimėti savajam susierzinimui ar pykčiui. Emocijos čia ir taip jau trykšta per kraštus, todėl stenkitės atstatyti pusiausvyrą – būkite tvirti ir ramūs. Šiek tiek šalto proto ir atsiribojimo labai pagelbės „karštose“ situacijose. Atgauti savitvardą padeda ir jau pabodęs skaičiavimas iki dešimties, ir gilus kvėpavimas, stengiantis, kad iškvėpimas būtų ilgesnis nei įkvėpimas. Galiausiai pasižiūrėkite į viską filosofiškai: juk iš esmės vaiko susidūrimas su jo reikalavimų nevykdančiais žmonėmis yra JO problema, kurią JIS, o ne jūs turite išspręsti. Kai vaikas mato jūsų ramybę ir jūs neskubate jo nuraminti, jis nusiramina pats. Jei jūsų elgesys nuoseklus, įprotis imituoti isteriją išnyksta.
Tėvų ramybė, santūrios reakcijos ar jų nebuvimas ypač svarbūs, kai ožligės priepuolis vaiką ištinka viešumoje. Nepasiduokite panikai, nesirūpinkite, ką apie jus pagalvos aplinkiniai. Jei matote, kad situacijos kontrolė sprūsta iš jūsų rankų, pakeiskite situaciją – išneškite vaiką į lauką ar automobilį, kur jūsų netrikdytų pašalinių žvilgsniai. Kartais vien auditorijos praradimo pakanka, kad vaikas baigtų savo mini pasirodymą. Vaikui nusiraminus, jokiu būdu nepriminkite ką tik buvusios scenos. Ji jau baigta, nejau norite prie jos grįžti?.. O gal pakartoti?.. Jei ne, neprovokuokite savo atžalos.
„Tu bloga mama“
Nepasiduokite provokacijai, išgirdę iš savo mylimo vaikelio tokius žodžius. Kai kurios mamos tuojau pasiduoda kaltės jausmui ir savigraužai, kurią sustiprina šių laikų tikėjimas, kad visos žmogaus bėdos kyla iš to, kad mama ar tėtis vaikystėje jį nepakankamai mylėjo, tą ar aną padarė, pasakė. Ir tik atsipalaidavusios ir savimi pasitikinčios mamos leidžia sau būti „blogos“.
3,5 m. Tomo mama Giedrė pasakoja: „Kai Tomas man sako „Tu negera mama“, o kartais dar priduria, „nemyliu tavęs, dink“, aš jo klausau – išeinu. Kai sako, kad aš negera – „pritariu“ ir sakau, kad gal ir ne tokia, kokios jis šiuo metu nori, bet kitos mamos – nėra. Kartais priduriu, kad nors jam atrodo, kad aš negera, bet aš jį vis tiek labai myliu. Aišku, geresnė nuo to nepasidarau, bet suklūsta vaikas, o ir man kartais atsilygina tuo pačiu – kai jis dūksta ir aš sakau, kad jis išdykęs, tai jis sako: „bet, mamyte, aš tave labai myliu“.
Išgirdus tokį „įvertinimą“, nereikėtų ginčytis su jaunuoju prokuroru. Galite tiesiog paaiškinti, kas atsitiko: „Tu supykai ant manęs ir todėl tau taip atrodo. Bet šitaip su manimi kalbėti negalima. Geriau eik, nupiešk piešinį apie tai, kas čia dabar nutiko“. Jei vaikas bent kiek moka rašyti, galima pasiūlyti jam išdėstyti savo pretenzijas raštu.
Jei vis dėlto labai įsižeidėte ir nuoskauda trukdo toliau bendrauti, galite apie tai pranešti: „Jaučiuosi įžeista, manau, kad turėtum atsiprašyti“. Jei reakcijos nesulaukiate, neverskite vaiko atsiprašyti. Geriau parodykite, kaip tai daroma. Garsiai pasakykite, ką norėtumėte išgirsti iš vaiko: „Atsiprašau, mama, nenorėjau tavęs įžeisti“ ar pan. Tokiu būdu jūs pateikiate vaikui tinkamo elgesio modelį, o taip pat primenate sau, kad vaikas tikrai nenorėjo… Tikėtina, kad jei ne šį, tai kitą kartą mažylis pakartos jūsų ištartą formulę.
Kitas galimas atsakas, tinkantis gerai kalbą įvaldžiusiam vaikui – pažaisti jo pasiūlytą žaidimą „bloga mama“. „Sakai, kad aš bloga mama?.. Gerai. Tebūnie kaip tu nori. Tik prisimink, kad blogos mamos neperka vaikams žaislų, nežaidžia su jais, neina pasivaikščioti, neseka jiems pasakų… O, tai tu tik pajuokavai?.. Gerai, bet žinok, kad tai netikęs pokštas ir tikiuosi, kad daugiau taip nebejuokausi.“ Ramus, tvirtas jūsų balsas tokioje situacijoje padarys vaikui didesnį įspūdį nei pasipiktinimas, gėdinimas, priekaištai ar ašaros. Įnoringam vaikui reikia stipraus ir patikimo vedlio, o ne savo emocijose užstrigusio pakeleivio. Įsitikinęs mamos ar tėčio tvirtumu ir galia, mažasis nusiramina.
Atlyginimas nepakenks
Geriausia, jei mažylis savo noru sutinka eiti išvien su tėvais, tačiau jei atmosfera kaista ir jūs nujaučiate, kad ožligės priepuolis netoli, nieko baisaus neatsitiks, jei bendradarbiauti pakviesite ir pažadėdami vaikui atlygį, apdovanojimą. Kartais apdovanojimas tapatinamas su papirkinėjimu ir manoma, kad vaikai ims nuolat reikalauti apdovanojimų, tačiau ši baimė nepagrįsta, jei atlygio pažadas bus tik viena iš daugelio poveikio priemonių, mažasis tikrai netaps gudriu prekybininku, nė piršto nepajudinančiu be užmokesčio. Greičiau jau jis įpras tinkamai elgtis, o šiek tiek sveikos verslumo dvasios ir supratimas, kad paslaugas galima ir parduoti, tikrai nepakenks.
Beje, atlyginimui galima naudoti ne vien skanėstus, daiktus ar mėgstamą veiklą. Kartais „atgauti klausą“ ir paklusti tėvams mažyliui padeda suaugusiųjų dėmesingumas ir atidumas. Jei vaikas nereaguoja į jūsų žodžius, kuo tiksliau įvardinkite, ką jis veikia. Pvz., „Matau, kad tu ir toliau trankai duris, prašau liautis“ ar „Matau, kad tave domina mano kompiuteris, bet prašau jo neliesti“. Įvardinus vaiko veiklą, mažasis pasijunta matomas, pripažintas, tada jau lengviau susitaikyti su apribojimais.
Gyvenimas kaip žaidimas
Vaikai noriai priima suaugusiųjų reikalavimus, kai numatyta veikla pristatoma patraukliai, žaismingai, išryškinant tai, ką vaikas mėgsta, pabrėžiant jo paties svarbą ir savarankiškumą. Toks bendravimo su vaiku būdas reikalauja iš suaugusiojo didelio kūrybiškumo, gebėjimo naujai pažvelgti į buitį ir kasdienybę, jautrumo vaiko poreikiams. Be to, būtina gerai pažinti savo mažylį, žinoti, kas jam šiuo gyvenimo laikotarpiu svarbu ir įdomu. Pavyzdžiui, pasiūlykite vaikui lenktyniauti, kas greičiau apsirengs ar nusipraus, susiruoš į miestą; galite net numatyti prizą nugalėtojui. Jei turite daugiau vaikų, galite sudaryti dvi komandas – „tėvų“ ir „vaikų“ ar „berniukų“ ir ,,mergaičių“. Lėlytė ar meškutis gali paprašyti, kad jiems būtų parodyta, kaip nusiprausti, šuniuką reikia užmigdyti, batukai ruošiasi vieni keliauti į lauką ir juos reikia pasivyti, palikti nesutvarkyti žaisliukai „pabėga“. Tik būkit atsargus, kad to „pabėgimo“ nematytų pats vaikas, nes į savo, kad ir pabodusios nuosavybės nusavinimą, dauguma vaikų reaguoja labai jautriai ir jūs galite susiduti su dar viena stipria ir visai nereikalinga audra.
Kartais mažieji tampa aikštingi nerasdami kuo užsiimti, norėdami gauti daugiau dėmesio, nuobodžiaudami O juk ikimokyklinukai mielai piešia, varto knygeles, lipdo, klausosi pasakų, konstruoja, padeda dirbti namų ruošos darbus, atlieka paprastas užduotis ir džiaugiasi prisidėdami prie šeimos gerovės, galėdami būti naudingais. O gal jūsų mažylis dar neatrado mėgstamos veiklos?.. Gali būti, kad jam reikalingi jūsų pasiūlymai jų pomėgiams atrasti.
Nepamirškite vaiko savarankiškumo siekio, išnaudokite jį. Tegu jis su jumis kartu dirba, užsiima namų ruoša, atlieka jūsų pavestas užduotis: lieja gėles, dengia stalą, šluoja. Svarbu kalbėti apie tai, koks jis jau didelis, kiek daug išmoko. Tuomet vaikas stengiasi elgtis kaip suaugęs žmogus, o tai palaipsniui padeda įveikti vaiko užsispyrimą. Neverta nervintis, kad norėdamas jums padėti išplauti grindis ar padengti stalą mažylis veikiau trukdo, ką nors išpila ar sudaužo. Kol jūsų vijurkas ar meškutis išmoks koordinuoti judesius, jam būtina treniruotis, vėl ir vėl bandyti. Užuot rūpinęsi daiktais, geriau stebėkite, kaip jūsų vaikas reaguoja į nesėkmę, ar nenusivilia. Padrąsinkite jį, kai nesiseka įvykdyti savo ketinimų. Susinervinus verta sau priminti, kad jeigu vaikas sudaužė ar sulaužė brangų daiktą, tai kaltas ne vaikas, o jūs pats – kad nepasirūpinote saugia aplinka ir atitinkamais įrankiais.
Vaikas sudaužė vazą? Gal ji buvo pastatyta vaikui prieinamoje vietoje? O gal žaidimas buvo tinkamas tik laukui?.. Piešia ant tapetų? Ar jis tikrai turi pakankamai įvairių spalvų popieriaus? O gal jam sunku atsispirti vertikaliai plokštumai? Tuomet laikas iš dėžės sukonstruoti molbertą ar nupirkti piešimui skirtą lentą… Plėšo tapetus? Pasiūlykite laikraštį ir nors kelias minutes paplėšykite jį drauge su vaiku. Labai tikėtina, kad visais šiais veiksmais vaikas bando atkreipti jūsų dėmesį ir užmegzti dialogą. Atsiliepkite į vaiko kreipinį ir jums pavyks nukreipti jo veiklą pageidaujama linkme.
Sakykite tai, ką ir norite pasakyti
Dažnai tenka stebėti situacijas, kai tėvai, vaikui ėmusis draudžiamų veiksmų, klausia jo, „ką darai?“, nors iš tiesų patys puikiai mato, ką vaikas daro. Toks klausimas sutrikdo vaiką, ypač tada, kai tų draudžiamų veiklų yra keletas. Pvz., vaikas bando pagriebti už uodegos katiną ir tuo kartu stumia jaunesnįjį, kuriam irgi rūpi tas pats katinas. Taip pat neverta klausti, „kodėl“, nes net suaugę žmonės ne visada gali paaiškinti savo elgesio priežastis, ką jau kalbėti apie vaikus. Tokie klausimai yra beprasmiški. Be to, ar jums išties taip svarbu priežastis, dėl kurios kenčia vargšas katinas? Ir ar jūs leisite tampyti jo uodegą, jei sužinosite, kad ji tempiama dėl to, kad yra švelni, minkšta ir labai viliojančiai juda? Jei ne, – neklausinėkite tuščiai. Tiesiog sakykite tai, ką norite pasakyti: „Paleisk katino uodegą“, „padėk kirvį“ ir t.t.
Vienu metu vaikas pajėgus priimti ir apdoroti tik nedidelį informacijos kiekį, todėl nurodymą formuluokite kuo trumpiau, geriausia vienu sakiniu, vienu žodžiu ar tik gestu. Bus geriau, jei savo nurodymą suformuluosite teigiamai, nukreipiančiai, nevartodami priešdėlio „ne“.
Neigimas yra loginė operacija, kuriai įsisąmoninti pirmiausia pasitelkiamas pozityvas. Juk žinote, kaip sunku išpildyti prašymą „negalvok apie žalią skraidantį šunį“?..
Pirmiausia ir neišvengiamai tenka apie jį pagalvoti. Vaikai iki septynerių metų (o kai kurie žmonės visą gyvenimą) mąsto vaizdiniais, todėl ištarus „neik per balas“, vaikas pirmiausia pamato save žygiuojanti būtent per jas .Esu mačiusi, kaip tokią komandą išgirdęs vaikas tiesiog sustojo viduryje balos, nes buvo liepta neiti… Taigi miela mama ir mielas tėti, tiesiai sakykite, ko jūs iš tikrųjų norite.
Bus geriau, jei draudimai bus pateikti ne įsakmiai nurodant, bet informuojant. Pav., „su degtukais nežaidžiama“ ar „prie šuns, kai jis ėda, lįst negalima“. Net vos dvejų sulaukęs žirinis ar pupa įstengia suprasti šių apribojimų prasmę ir jų laikytis. Tėvams belieka nuolat apie tai priminti, nes kuo mažesnis vaikas, tuo greičiau jis pamiršta. Tačiau po kiek laiko nustebsite išgirdęs, kaip jūsų vaikas jūsų žodžiais moko gyvenimo išminties savo žaislus ar jaunesniuosius. Visiems linkiu, kad vaiko lūpomis perteikiamos gyvenimo pamokos jums sukeltų šypseną, o ne apmaudą…
„Mamos žurnalas“
