Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Sveiki,
Kai matau bliaunančius vaikus, man visada skauda širdį. Tėvai tai pavadina kaprizais ir nekreipia dėmesio, net apsisuka ir nueina – pabliaus ir nustos.
O man vis atrodo, kad tas vaikutis jau patiria dėmesio stoką, ir kad vaiko verksmą sukelia patys tėvai, nes principingai nori su vaiku išspręsti santykius viešoje vietoje.
Pati auginu metukų dukrytę, mano mažoji retai kada verkia, o jei yra priežastis (užsigavo ar kažko trūksta), duodu „papuką“, ir ji labai greit nurimsta. O ir šiaip, jei ko nors negauna – nerodo kaprizų ir susiranda kitos veiklos.
Girdėjau sakant, kad vaikui „sveika pabliauti“, nes išsivalo plaučiai. Mums, suaugusiesiems, jeigu kažkas labai įskaudina, žinoma, išsiverkimas padeda, bet po to jautiesi lyg maišu trenktas, gerai paverkus net ir galvą skauda. Ar tikslinga tuomet vaiką saugoti nuo situacijų, kurios sukelia nusivylimą, ir tuo išprovokuoja verkimą (o kaip gi kitaip vaikui išreikšti savo neigiamas emocijas).
Ar nėra taip, kad, nepaisant vaikučio poreikių, auklėjamas „bliovimu“, jis išaugs nervingas, įpras vidines frustracijas išverkti?
Gal kas ir pasakytų, kad vaikas taip išmoksta priimti neigiamas situacijas, ir gyvenime nuo visko neapsaugosi, bet juk mažo vaiko visos organizmo sistemos tik formuojasi, o kartu ir nervų sistema. Ar ne geriau kol mažas – saugoti, o kai paaugs – mokyti ieškoti sprendimų, o ne leisti bliauti ir stresuoti. Skirti laiko pokalbiams, pokalbiams ir dar kartą pokalbiams ir auginti sveiką, o ne neurotišką asmenybę?
Tai vis dėlto – ar sveika vaikui bliauti?
Sutrikusi mama
Komentuoja vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Vaikų psichiatrė Aurima Dilienė
Rodyti savo emocijas – „sveika“. Jeigu tariant paprastai – reikia. Nelygu KAIP jas rodyti… Juk nėra Žemėje dviejų vienodų žmonių. Visi mes (ir vaikai) skirtingai rodysime savo jausmus.
Galima iš dalies sugrupuoti žmones pagal emocijų reiškimo būdus: vieni labiau linkę nukreipti jas išorėn – verkti, rėkti, garsiai kalbėti, juoktis, dalindamiesi savo vidiniais jausmais su aplinkiniais. Kiti viską stipriau išgyvena savyje, viduje, o aplinkiniai mato tik labai nedidelę jų patiriamų jausmų dalį, kartais net sunkiai pastebimą. Tą, ko gero, pastebėjome visi, ir nesunkiai galime save ir savo artimuosius priskirti kuriai nors iš šių grupių. Vaikai, beje, didžiąja dalimi mokosi reikšti jausmus iš savo tėvų, tačiau neginčijamai turi ir savo „įgimtą“ būdą, kuriuo jau nuo gimimo reiškia jausmus ir vėliau panašiai elgiasi jau užaugę.
Kol žmogus mažas, kol jis nemoka žodžiais išreikšti savo norų ir poreikių, tai jis dažniausiai reiškia verkimu. Tik visi kūdikiai ir vaikai skirtingai verkia – pastebėjote? Vieni rėkia net užsimerkę, kiti tarsi dejuoja, skundžiasi… Tėvai sugeba pagal verkimą atskirti, ko jų vaikas nori, ar tai poreikis, ar tik kaprizas…
Taigi pats verkimas yra svarbus – nes juo mažas žmogus gauna jam būtinus dalykus. Kitas klausimas – kiek ilgai leisti vaikui verkti (bliauti). Kad „plaučių vėdinti“ tokiu būdu neverta – tai čia jau tikra tiesa. Tai akivaizdžiai supainiota su dainavimu.
Štai dainavimas – tikrai gerai plaučiams… Rėkimas kenkia ir gerklei, ir klausai, ir nervams…
Kiek vaiką saugoti nuo stresą keliančių situacijų?.. Nuo jų neapsaugosi, bet būti jose kartu su vaiku ir suteikti jam saugumo jausmą – būtina, norint užauginti harmoningą asmenybę (ir kartu išvengti neurozių). Nuo pat gimimo svarbu atliepti verkiančiam kūdikiui. Yra nemažai studijų, atliktų su mamomis – vienos jų iš karto paimdavo ant rankų verkiantį kūdikį, kitos leisdavo jam kažkiek laiko verkti. Išvados vienareikšmiškos – saugesni ir sveikai prieraišūs vaikai būdavo tie, kurių mamos iš karto reaguodavo į jų poreikius.
Tiesa ta, kad gyvenime pasitaiko visko, ypač, kai prasideda „ožiukų“ amžius – tuomet nei kalbomis, nei guodimu dažnas vaikas nesidomi: rėkia taip, kad paveiktų silpniausias tėvų smegenų vieteles ir priverstų juos nusižengti savo pačių nustatytoms riboms – kitaip sakant, vaikai nesąmoningai manipuliuoja tėvų kantrybe. Šitokioje situacijoje reikia ypač „šaltų nervų“ ir išradingumo – jeigu mes, tėvai, sugebėsime nepasiduoti, bet staiga sugalvoti kažką, kas nukreiptų tokio rėkiančio vaiko dėmesį, ir įveiksime norą nusileisti arba atvirkščiai, griebtis agresijos, tuomet laimės abi pusės – ir tėvai, ir vaikas.
Tėvai atgaus ramybę, o vaikas – saugumo jausmą. Bet čia jau „aukštasis pilotažas“. O jo per vieną dieną neišmoksi ir žurnale recepto neperskaitysi.
Labai gražiai ir teisingai viena keturių vaikų mama pasakė apie savo mažiausią sūnų: „Atrodo ir ne pirmas vaikas, bet kiekvieną kartą augindama vaikus susiduriu su tuo, kad kartais tiesiog nežinau kaip elgtis…“. Aš pridurčiau – klausykimės savo širdies, ji visada pašnibždės teisingai.
„Mamos žurnalas“
