Vienas pagarsėjęs animacinių filmukų veikėjas yra pasakęs puikią frazę: „O kam tau zyzt, jeigu tu – ne bitė?“. Taigi iš tiesų – o kam zyzti? Ypač, jei vaikiškasis zyzimas iš proto veda suaugusiuosius, sukelia neviltį, bejėgiškumą, susierzinimą, liūdesį ir pyktį. Tuomet tie suaugusieji, kurie jau patys nebežino, ką daro, ima staugti, šaukti, rėkti, pabėga. Na, jei pasiseka zyziančiajam – ima ir patenkina jo neišpildytus norus. Deja, tuo užsitikrina ir sėkmingą zyzimą kitą kartą ko nors panorėjus.
Konsultuoja psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė.

Zyzti išmoko tėvai
Jei jau ėmiausi tokios painios ir jausmingos temos, pirmiausia turėčiau apsibrėžti, kas gi tas zyzimas. Manau, kad tai intuityviai aišku beveik kiekvienam mamai ar tėčiui, kurių vaikas jau išaugo iš kūdikiško amžiaus. Taip, kūdikiai nezyzia. Jie dar nemoka. Jie tik nuoširdžiai skundžiasi, guodžiasi, barasi, siekdami pakeisti jiems nemalonias aplinkybes, prisišaukti ką nors malonesnio. Ech, tas kūdikių nuoširdumas. Ką galvoja, tą ir sako.
Jei naujagimiai nemoka zyzti, tai kada ir kaip mūsų mieli vaikiukai išmoksta zyzti ir tampa mažais zyziančiais monstriukais? Ir kas juos to meno išmoko? Į šį klausimą turbūt lengviausia atsakyti. Mes.
Taip, mes, nuodėmingieji tėveliai ir mamytės patys išmokom vaikus zyzimo. Ar jums yra buvę taip, kad nekreipėt dėmesio į tai, ką bando išsakyti jūsų vaikas, aiškindami, kad esat užsiėmę, neturit laiko, tuoj, tik užbaigsit darbus ir pan? Man teko. Ir tikrai ne vieną kartą. Juk vaikai užsimano ko nors pačiu netinkamiausiu laiku, netinkamiausioje vietoje. Kartais prasprūsta ir tokie žodžiai: tuoj, viską padarysiu, tik nezyzk… Sustabdom filmą. Taip, čia ir yra ta vieta, kai vaikas gauna žinutę – jei zysiu, dėl manęs viską padarys…
Vaikas negirdi „ne“

Besistebintiems teks priminti, kad vaikai paprastai negirdi tokių nesvarbių kalbos dalelių, kaip „ne“. Jos tik mums atrodo be galo svarbios. Vaikai girdi tiesioginį paliepimą „(ne)skriausk sesės“, „(ne)išlaistyk sulčių“… – ar matyti skirtumas? Kiek dar keistų dalykų jie išgirsta iš mūsų?
Taigi kelis kartus negavęs savo noro tiesioginio patenkinimo (to mes irgi patys vaikus išmokome, kad jų norus mes pasiryžę iš karto tenkinti), vaikas kartoja tai dar kartą, toliau kartoja garsiau ir garsiau. Lygiai taip, kaip matė darant suaugusiuosius. Na, nejau nė karto nesat savo vaikui liepę ką nors padaryti, kartoję tai kelis kartus, kol vaikas išgirsta, jei niekaip negirdi – pasakote garsiau, kad šį kartą tikrai išgirstų? Visiems mums kartais pritrūksta kantrybės ieškoti įdomesnių, labiau vaikus veikiančių bendradarbiavimo būdų ir imamės paprasčiausio, komandinio, kurį palaiko
įsitikinimas, kad mano vaikas turi klausyti ir pildyti tai, kas jam sakoma.
Taigi jau atradom kelis būdus, kurie paskatina vaikus išmokti zyzimo. Dar pridėkime gebėjimą kalbėti. Iš pradžių vaikai savo norus išreiškia pirštais – beda į ką nors savo mažą trupiniuotą pirštelį ir veido išraiška ar garsu bando įtikinti tėvus, kad šito daikto labai labai reikia ir būtent dabar, iš karto. Vėliau atsiranda ir žodžiai: „Noriu. Dabar.“ Ir stebimės, iš kur vaikai turi tiek atkaklumo ir žinojimo, ko nori.
Dar vėliau vaikai jau tiksliai įvardina, ko nori, taigi, ir norų ratas prasiplečia ir apima ne tik matomus ir ranka pasiekiamus dalykus: „Noriu filmuko apie tigriuką“, „Noriu į parduotuvę pirkti ledų“…
Kaip atpažinti zyzimą
Gal dar ne vėlu grįžti prie zyzimo apibrėžimo. Galima apibendrinti, kad zyzimu vaiko elgesį vadinsime tuomet, kai vaikas vis kartoja ir kartoja tas pačias frazes, verkia ar tik imituoja verkimą (kai nėra ašarų ir verkiama tik esant žiūrovams), sunkesniu atveju, kai spardosi, griūna, blaškosi ar pan., su tikslu kažką gauti, pasiekti. Svarbu atskirti verkimą užsigavus, verkimą iš pasiilgimo ar kitokio liūdesio, kai verkiama, nes prarastas daiktas, žaislas, kai verkiama iš alkio ar nuovargio.
Pasitreniravus (teisingi tėvai tokių treniruočių, tikiu, turi nemažai) pasidaro lengva atskirti mažų vaikų verkimą-zyzimą nuo verkimo esant kitoms priežastims. Tereikia pagalvoti, ar vaikas nealkanas, nepervargęs (atsargiai, pervargę ir alkani vaikai zyzia kur kas dažniau, smarkiau ir be priežasties), ar neužsigavo, ar nenuliūdo. Jei matyti, kad šį kartą – verkimas turi svarių priežasčių, svarbu patenkinti vaiko poreikius – paguosti, papūsti, suteikti galimybę pailsėti ar pavalgyti. Svarbu prisiminti, kad zyzimas padeda atskirti, kur yra vaiko poreikiai (juos būtina patenkinti, net jei dėl jų padaugėja zyzimo), ir kur yra vaiko norai.

Kaip kovoti su zyzimu
Jau išsiaiškinom, kad vaikai zyzia norėdami kažko pasiekti, šiuos jų norus galima patenkinti (greičiausiai jums tai nėra per daug sudėtinga), tačiau nėra būtina (šie norai nėra poreikiai, jų nepatenkinus vaikas galės taip pat sėkmingai gyventi toliau). Taip pat išsiaiškinome, kad vaikai zyzti, deja, išmoksta iš mūsų – arba tiesiogiai stebėdami mūsų elgesį, arba remdamiesi mūsų elgesiu ir pastabomis. Ką su tuo daryti?
Tai turbūt svarbiausias klausimas, kylantis tėvams, kurių vaikas (ar, neduokdie, keli vaikai iš karto) ima zyzti, pačiomis nepalankiausiomis aplinkybėmis (pvz., parduotuvėje, kur atėjote maloniai praleisti laiką, o dabar aplinkiniai stebi jus ir jūsų veiksmus, kai du bambliai, įsikibę jums į rankas sriūbauja taip, kad visa parduotuvė skamba). Žinoma, galimi keli veiklos būdai. Galima tuoj pat patenkinti vaikų norus ir taip juos bent šiam kartui užtildyti. Galima susirinkti vaikus ir išeiti iš parduotuvės nieko nepirkus, tikintis, kad taip vaikai pasimokys. Deja, turiu nuliūdinti tėvelius, kurie tikisi, kad mūsų vaikai sugeba pasimokyti iš savo klaidų…
Tyrimai rodo, kad vaikai iki 12 metų (kas galėtų patikėti!!!???) negeba mokytis iš klaidų, jei jiems nenurodoma, kaip jie turi elgtis.).
Vieną kartą nupirkome vaikui norimą saldainį, kitą kartą išsinešėme iš parduotuvės, trečią pagrasinome, kad išeisime viską palikę, jei nesiliaus. Tačiau ar tai patinka mums patiems? Man ne, tikrai nepatinka toks neaiškius rezultatus nešantis mano elgesys. Teko susimąstyti, o ką daryti, kaip to zyzimo atsisakyti visiems laikams? Ką sako psichologijos mokslas, teorijos ir tyrimai?
Apdovanojamas elgesys kartojasi
Psichologijos mokslininkai, atlikę nesuskaičiuojamą kiekį įvairių tyrimų, nustatė, kad apdovanojamas elgesys yra linkęs kartotis. Logiškai mąstant, jei elgesys kartojasi, vadinasi, jis gauna apdovanojimą – kažką, kas sustiprina šį elgesį, jį palaiko. Kas tai galėtų būti? Imu stebėti savo elgesį atidžiau.
Vakaras, dirbu kompiuteriu, o mano vaikas kažko nori, kažką man sako. Mąstau, gal dar apsigalvos, gal atstos, nejau savo darbą pertrauksiu – mintį pamesiu, susinervinsiu. Dar palauksiu. Neatstoja – kažko tikrai nori, garsas kyla. Dar turiu šiek tiek laiko, gal spėsiu baigti sakinį. Oi, nespėjau, jau garsas nebeįmanomas, tampo ranką, mintis prarasta amžiams. Savo didelei gėdai mano „ko nori?“ skamba garsiai ir grėsmingai. Vaikas nuščiūva akimirkai, tuomet paleidžia jau tikras išgąsdinto mažylio ašaras.
Išsiaiškinti, dėl ko mano darbas buvo pertrauktas, darosi vis sunkiau, susierzinimas kyla, nemalonūs garsai, kylantys iš mylimo vaiko, vis stiprėja. Stop. Sustabdykime šį ne taip jau ir malonų filmą.
Kas įvyko? Vaikas turėjo norą. Galbūt tai buvo paprastas noras, kad kažką pasiekčiau, paduočiau ar padaryčiau, o gal tai buvo dėmesio poreikis – kad atkreipčiau dėmesį ir pamaloninčiau vaiką. Gali būti, kad neatkreipus dėmesio į vaiko paprastą norą, šis noras peraugo į norą pasiekti mamos dėmesį ir įsitikinti, kad „mamai vis dar esu svarbus ir mylimas“. Mano griežtas užklausimas pasiekia savo – vaikas nutyla. Deja, labai trumpam. Ir už savo dėmesio nekreipimą sumoku didesnę kainą – tenka ilgai raminti vaiką ir susinervinus darbas nebepavyksta taip sėkmingai, kaip anksčiau…
Moksliškai kalbant: vaiko zyzimas buvo pastiprintas – mama galų gale atkreipė dėmesį (ech, neištvėriau); mamos šaukimas buvo pastiprintas (gerai, kad neilgam, kitaip vis daugiau norėtųsi šaukti); dėmesio atkreipimas į vaiką – hm, net neaišku – lyg ir pastiprintas (pasijaučiau svarbi, kad reikia mano dėmesio), lyg ir ne (kiek darbo teko įdėti, kad nuraminčiau). Tačiau sukėlė begalę jausmų ir norų.
Manau, atėjo laikas pažvelgti ir į šiuos.
Geriau zyziantis, nei tylintis
Man bandant išsiaiškinti, kaip padaryti, kad vaikai nustotų zyzę ir ne šiam kartui, o visiems laikams, išgirdau štai ką: puiku, kad vaikai zyzia. Geriau zyziantis negu tylintis vaikas. Kaip tai? Negi gali taip būti? Gali. Emocijų teorija tvirtina, kad labai svarbu išreikšti savo norus, jausmus, mintis.
Augdami galime išmokti tai padaryti tinkamai, o galime išmokti užsisklęsti ir nesidalinti su kitais savo vidiniu pasauliu. Jei tik mes padėsime, zyzimas gali būti puiki galimybė vaikams mokytis tinkamai reikšti savo norus, jausmus („esi susierzinęs, kad negauni, ko nori“, „pyksti, kad niekas tavęs neišklauso“), mintis („manai, kad kiti negerai daro, kad tavęs neklauso“). Kai savo elgesiu neslopinsime zyzimo tildydami, kai bandysime atspindėti tai, ką matome („matau, kad tau sunku“, „gal tau atrodo, kad aš tavęs negirdžiu“), ką girdime („girdžiu, kad tau tai labai svarbu – tu labai garsiai šauki“). Kai iš pradžių įvardinsime vaikų norus, jausmus, mintis, už juos, kai vėliau, jiems paaugus, prašysime pačių pasakyti, ko nori, kaip dėl to jaučiasi (jei jie bus tai girdėję, greitai perpras šio žaidimo taisykles), padėsime susieti nemalonias būsenas su jų pavadinimais. Taip elgdamiesi įgalinsime kalbėti apie nemalonias būsenas ir kažkada nebereikės zyzti, vaikas pats galės pasakyti, ko norisi, kodėl norisi zyzti, kas turėtų pasikeisti, kad pagerėtų. Net ir tyrimai patvirtina, kad suradus teisingą pavadinimą sunkiam jausmui įvardinti, šis jausmas sumažėja ir nebe taip slegia, nebe taip veržiasi laukan neaiškia forma.
Tampa lengviau gyventi.
Taigi, jei vaikas zyzia, jis dar tiki, kad gali būti išgirstas ir suprastas. Pabandykime šį smagų žaidimą – išgirsti, įvardinti, pasiūlyti ką nors kita. Ir gali būti, kad išugdysime vaikus, kurie gerai supras save ir žinos, ko nori. Tuomet galima bus žengti ir kitą žingsnį – suprasti kitus – kitų žmonių jausmus, mintis, norus ir poreikius. Psichologų tyrimai patvirtina, kad tai daryti, žinant savo norus ir jausmus, gali būti kur kas paprasčiau ir lengviau.
Taigi linkiu atrasti smagumą ir prasmę net ir vaikų zyzime.
„Mamos žurnalas“