Mamos, kurių kūdikiai atitinka auksinį standartą, labai retai rašo į redakciją. Nustembame gavusios laišką, koks ramus ir geras gimė kūdikis, kaip jis miega ir valgo, o mama nebeturi kur dėti savo laiko – ir uogių privirta, ir visos knygos perskaitytos, ir pedikiūrui kasdien vis kita lako spalva.
Užtat iš istorijų apie blogai miegančius, nuo dieglių kenčiančius, tik ant rankų būnančius, tėvus šokdinančius kūdikius – nors knygas leisk. Visi šie kūdikiai vadinasi dirgliais, ir jų – patikėkite – tiek daug, kad, panašu, jog greitai ramieji kūdikėliai taps mažuma.
Gydytojos neurologės paprašėme atskirti tikruosius dirglumo požymius nuo įsivaizduojamų.
Vaikų neurologė dr. Jurgita Grikinienė
DIRGLUMO PRIEŽASČIŲ – ŠIMTAI
Tėvai parsiveža naujagimį namo, o šis – nors sausas ir sotus – bet vis zirzia, raitosi, neramiai miega. Kokie dar požymiai rodo, kad namie – dirglus kūdikis?
Parsivežus vaikutį namo, pirmąsias dvi savaites jis labai retai būna dirglus. Dažniau net atvirkščiai – jis būna mieguistas, pavalgo ir miega, pavalgo ir miega. Nuo 2–3 savaičių prasideda dirglumas, kurio priežasčių yra įvairių. Literatūroje tų priežasčių įvardijama šimtai, todėl tikrąją dirglumo priežastį rasti labai sunku. Juk tokio mažo vaiko niekaip negali paklausi, – kas tau negerai, ko verki? Galima tik stebėti, įsiminti, apgalvoti, ieškoti ryšio su kokiais nors dirgikliais. Arba pavyks atspėti, arba ne…
Tėvus noriu nuraminti, kad dažniausiai mažyliams būna netikras dirglumas, kai vaikas neatitinka tėvų lūkesčių. Jie įsivaizdavo, kad kūdikis ramiai miegos, jį reikės tik pavalgydinti, perrengti nuostabiais drabužėliais ir vėl paguldyti. Staiga tėvai pamato, jog taip nėra, – kūdikis vis daugiau būdrauja (nors turėtų išmiegoti 3 valandas, nes taip parašyta), nežinia ko reikalauja, verkšlena. Ką daryti? Natūraliai tėvai vis dažniau tokį kūdikį stengiasi pamaitinti, nes visada verkšlenimas pirmiausia mums siunčia signalą, kad vaikas alkanas. Tačiau net maistas tokio nenuramina. Tada tampa aišku, kad jis nori ištisai būti tik ant rankų. Ant rankų priprasti lengva, nes ant jų kūdikiui saugu. Kūdikiui svarbiausia patenkinti savo poreikius ir patirti malonumus. Poreikis būti sausam ir sočiam patenkinamas labai greitai ir paprastai, užtat poreikį būti saugiam patenkinti užtrunka. Tokio kūdikio, kuris tiesiog nori patenkinti savo poreikius, tačiau būdamas reiklesnis nepateisina tėvų lūkesčių, negalime vadinti iš tikrųjų dirgliu.
Kokios priežastys lemia, kad vienas kūdikis toje pačioje šeimoje gimsta kaip iš vadovėlio – miega valgo ir šypsosi, o kitas visą laiką šokdina tėvus ir kelia problemas?
Tikrai gali būti taip, kad tos pačios šeimos kūdikiai, net dvyniai, gimsta skirtingo dirglumo. Tai tik įrodo, kad dirglumas gali būti lemtas genetiškai. Juk tie patys tėvai savo vaikus vienodai myli, maitina, migdo – kūdikiai auga identiškoje aplinkoje, bet yra visiškai skirtingo dirglumo lygio. Dažnai tėvai pasakoja, kad „su pirmu neturėjo problemų, augo labai ramus“, o antrą vaikutį jau vedžioja pas neurologą. Beje, jei pirmasis vaikas gimė ramus, o antras aktyvesnis, tėvai jau turi su kuo palyginti ir nerimauja. Jeigu pirmasis gimtų dirglesnis, tėvai nė nesuprastų, kad čia kažkas ne taip.
KŪDIKIŲ VIRPESIAI – GERIEJI IR BLOGIEJI
Pirmaisiais mėnesiais tėvus glumina kūdikio virpėjimai (tremoras) – ar jie yra dirglumo požymis? Kaip atskirti, ar tie virpėjimai nėra epilepsijos požymis?
Ne šiaip sau į namus pirmomis savaitėmis ateina apylinkės slaugytoja, ne veltui pirmaisiais mėnesiais kūdikį reikia parodyti šeimos gydytojui. Jie turėtų ne tik vaikutį pasverti, pamatuoti ir paskiepyti, bet ir paklausti, kaip jis valgo, miega, elgiasi. Išklausęs tėvų ir apžiūrėjęs kūdikį, gydytojas nuspręs, ar tai norma, ar jau problema, dėl kurios reikėtų atlikti kokius nors tyrimus.
Daugybė kūdikių gali turėti tremorą. Jis rodo šiek tiek padidėjusį dirglumą, tačiau tremorą turi daugiau kaip pusė kūdikių, todėl tai yra norma. Gali pavirpėti smakriukas, rankytės. Virpėjimai pasireiškia tuomet, kai kažkas kūdikio rutinoje pasikeičia. Tarkime, dedant kūdikį į vonelę, išrengus prieš maudymą, perrengiant, staigiau pakėlus, net ištraukus krūtį ar čiulptuką. Smakriukas padreba, kai kūdikis verkia. Žodžiu, tremoras susijęs su vaikučio emocijomis arba pasikeitimais aplinkoje.
Virpėjimai yra norma iki 6 mėnesių.
Sutinku, kad mamas gąsdina virpėjimai, nes internete galima prisiskaityti siaubingų pasakojimų, kad tai epilepsija, traukuliai. Žinoma, epilepsija yra rimta liga, kurios požymis yra virpėjimai, bet mamos lengvai atskirs, kurie virpėjimai yra normalūs, o kurie dėl ligos. Normalieji virpėjimai yra išprovokuoti dirgiklio, o epilepsijos virpėjimai prasideda be priežasties, visiškoje ramybėje, net kūdikiui miegant.
Normalųjį, fiziologinį, kūdikio virpėjimą galima sustabdyti – tarkime virpa rankytės, paimi jas, spusteli, ir virpėjimas išnyksta. Arba – virpa smakriukas, duodi krūtį ar čiulptuką, ir baigiasi. O jei tai virpėjimas dėl epilepsijos priepuolio, tai niekaip nesustabdysi.
MARMURINĖ ODA – NE DĖL DIRGLUMO
Ar marmurinė oda – irgi dirglumo ženklas? Per kiek laiko „marmuras“ išnyksta? Ar kūdikėlis marmuruoja dėl tėvų kaltės, kai šie nesužiūri temperatūrų pokyčių, per staigiai vaikutį atšaldo?
Ne, marmurinė oda nėra dirglumo požymis. Tai visiškai normali fiziologinė mažų kūdikių būklė, susijusi su kraujagyslių išsidėstymu ir reakcija, kai vienoje vietoje įvyksta spazmas, kitoje – atsipalaidavimas. Tai pirmųjų 2 mėnesių fiziologinė būklė, kuri po to turėtų mažėti. Oda marmurinė tampa dėl nebrandžios termoreguliacijos. Kūdikėlių kūno temperatūra labai priklauso nuo aplinkos, todėl jie gali labai greitai atvėsti ir taip pat greitai perkaisti, – todėl pirmųjų mėnesių kūdikius reikia itin atidžiai rengti, kloti. Kita problema, kad kūdikiai iki metų negali prakaituoti dėl neišsivysčiusių prakaito liaukų. Žodžiu, odelė yra tokia nebrandi, termoreguliacija tokia prasta, kad vos tik gavusi šaltesnio oro, odelė tampa marmurinė. Dažniausiai taip būna vaikutį perrengiant, todėl pas gydytoją per apžiūras beveik visi mažiukai pamarmuruoja.
Kuo kūdikis liesesnis, kuo plonesnis jo poodis, tuo marmuruotumas labiau pastebimas. Kita vertus, poodinis riebalų sluoksniukas kūdikį šildo, ir jis ne taip greitai atvėsta. Taigi, jei Jums gimė storuliukas, gali būti, kad jokio „marmuro“ nepamatysite ir nė nesuprantate, kas čia per problema.
Jeigu mažiukas gąsdinančiai marmuruoja, stenkitės jo neatvėsinti, perrenginėkite šilčiausiame namų kambaryje.
SKĖSČIOJIMAS RANKOMIS – PAGEIDAUTINAS
Kūdikiai, išsigandę ar pajutę didelę erdvę apie save, skėstelėli rankytėmis. Tėvai jaudinasi, nes atrodo, kad vaikus labai baugus, dirglus. Iki kokio amžiaus tokie skėsčiojimai yra norma?
Kalbame apie Moro refleksą, kuris, kaip ir kiti refleksai, išnyksta iki 4 mėnesių. Iki tokio amžiaus kūdikėliai dar neturi valingos veiklos, o daugumą veiksmų atlieka motoriškai, refleksiškai. Refleksų yra daug – kūdikiai moka čiulpti, susirasti krūtį, sugniaužti rankytes, pagriebti, žingsniuoti, atsiremti kojytėmis ir t.t. Moro refleksas – skėsčiojimas – tai įgimta instinktyvi išgąsčio reakcija. Šis išlikimo instinktas būdingas ir gyvūnams, kai išsigąstama kažko netikėto – garso, judesio, prisilietimo pojūčio, – ir pasiruošiama gynybai. Tik ką gimęs kačiukas ar šuniukas irgi turi tokį refleksą, tik jie ne skėsčioja letenėlėmis, o bėga. Žmogui likusi tik rudimentinė, nunykusi savigynos reakcija, tad kūdikėlis tik skėsteli rankytėmis, tarsi bandydamas save apkabinti ir apginti. Toks rankyčių skėstelėjimas gali būti net vos sujudinus stalviršį, ant kurio guli kūdikis.
Kadangi Moro refleksas, kaip ir visi kiti refleksai, yra svarbi raidos dalis, gydytojai jį kūdikiams tikrina.
To reflekso buvimas rodo, kad kūdikio nervų sistema susiformavusi gerai. Deja, tėvams atrodo, kad vaikutis labai baukštus ir perdėtai jautrus, o močiutės išvis barasi – kam gąsdinate kūdikėlį, žiūrėkite, kaip jis skėsčioja. Tai neišmanymas – kūdikis turi skėsčioti, tik, žinoma, kas savaitę vis mažiau ir mažiau, kol, sulaukęs 4–6 mėnesių, visai nustos tai daryti. Juk kūdikis pripranta prie aplinkos, suvokia, kad tikrai nenukris suvirpėjus stalviršiui, be to, prasideda aktyviosios motorikos laikas.
Dažnai kūdikiai makaluoja, mosuoja rankytėmis. Internete parašyta, kad tokie judesiai turi gana greitai baigtis, kad tas nekontroliuojamas rankų judėjimas gali tęstis tik mėnesį kitą. Tačiau yra kūdikių, kurie taip makaluoja rankomis ir toliau – tik ne būdraudami, o miego metu, ir save budina. Kada sunerimti?
Rankų judesiai vystosi kaip ir visa motorika – stadijomis. Pirmoji stadija yra refleksinė, antroji – valingų judesių įgijimo stadija, o trečioji stadija – tobulinimo. Beje, šioje trečiojoje stadijoje esame mes visi, nes galime lavinti ir tobulinti judesius mokydamiesi tapyti, griežti, siuvinėti. Smulkiajai motorikai tobulinti ribų nėra.
Kūdikis pirmus mėnesius yra refleksinėje stadijoje, suspaudęs kumštukus dėl padidėjusio tonuso rankytėse, jas per pečius atmetęs, o kai guli ant nugaros – rankytes laiko šalia galvos sulenktas per alkūnes. Po dviejų mėnesių tam tikros nervinės skaidulos pasidengia mielinu, ir nerviniai impulsai jau pradeda sklisti, tonusas mažėja, kūdikis pradeda galėti šį tą daryti rankomis – vis dažniau kelia jas nuo padėties šalia galvos. Kai sulaukia 4 mėnesių, jo rankytės jau susitinka vidurio linijoje, ties pilvuku. Tai nėra sąmoninga veikla, tačiau kūdikis jau gali netyčia pasiekti pakabintą barškutį. Tas makalavimas rankytėmis yra tik tikslingų judesių užuomazga, jų gal būti labai daug ir jie būna „bet kokie“. Todėl tėvams gali atrodyti, kad vaikas tiesiog mala rankomis. Tais judesiais reikia džiaugtis – vadinasi, rankutės laisvėja, jos jau juda ir ruošiasi tikslingiems judesiams. Būdamas 5 mėnesių, vaikutis jau pradės tikslingai kažko siekti, o 6 mėnesių jau mokės paimti žaisliuką.
Naktiniai rankų judesiai irgi normalu, nes ko kūdikiai išmoksta dieną, tą atkartoja naktį miegodami.
Seniau buvo mada vystyti vos ne iki metukų, kad naktį vaikas neišsiblaškytų ir neišsibudintų. Vadinasi, visais laikais kūdikiai naktį makaluodavo rankomis tam tikromis miego fazėmis. Nieko nepadarysi – tokia fiziologija, lieka tik palaikyti rankutes, pasūpuoti, apkloti. Išmoktus įgūdžius kūdikiai naktį kartoja iki kuriozų, tėvai pasakoja, kad išmokęs verstis kūdikis, žiūrėk, vartaliojasi ir naktį, išmokęs ropoti, stojasi ant keturių, sėdėti – sėdasi, o išmokęs atsistoti, – stojasi lovytėje. Tokius veiksmus jis atlieka „autopilotu“, tėvai turi paguldyti ir užčiūčiuoti kuo greičiau, kol visai neišsibudino.
DIRGLUMAS IR MIEGAS
Ar dirglumas – visos paros užtaisas? Jei jau auginame dirgliuką, tai jis šokdins ir dieną, ir naktį?
Gali būti visaip. Kartais kūdikis labai neramus dieną, reikalauja dėmesio ir nežinia ko nori, o naktį puikiai miega. Bet dažniau būna taip, kaip sakote, – jei jau kūdikis jautresnės, dirglesnės nervų sistemos, tai bus ir dirglios dienos, ir dirglios naktys. Taip būna ne tik neurologinio dirglumo atveju. Visada reikia žiūrėti, ar kūdikis nealergiškas (alergiški vaikai būna neramūs ir dieną, ir naktį), ar kūdikiui tuo metu nėra kokių nors dirglumą skatinančių situacijų – slogos, besikalančių dantų. Jei taip, kūdikiui galima padėti specifiškai – tepti dantenas, plauti norį, prieš miegą duoti antialerginių šiek tiek migdantį poveikį turinčių vaistų ir t.t.
Svarbu stebėti ir virškinimo problemas, nes, kai pučia pilvuką, kai vaikutis viduriuoja, jam sutrikęs virškinimas, natūralu, kad jis bus dirglus, piktas, blogiau miegos. Štai dėl ko, kai tėvai kreipiasi į gydytojus dėl kūdikio dirglumo, visada pirmiausia bus paklausta apie alergiją, atpylinėjimą, pilvo pūtimą, tuštinimąsi.
KAIP AUGINTI DIRGLIUKĄ
Kokios trukmės ta bėda – dirglumas? Kada išaugama? O gal neišaugama? Ar vaikas bus pažeidžiamas, isteriškas ir toliau?
Sunkiausi būna 2–6 mėnesiai, nes kūdikis dar neturi jokios veiklos, nepasiims žaislo, nesusigalvos užsiėmimo. Jeigu kūdikis dirglesnis, lieka tik tėvų rankos ir kantrybė. Paskui tas dirglumas jau šiek tiek valdomas, nes kūdikį galima sudominti, nukreipti dėmesį, užimti – atsiranda daugiau veiklų, galima jas kaitalioti. Dirglų kūdikį tada jau galima laikyti ne tik ant rankų, bet – kad ir po keletą minučių –manieže, vaikštynėje, šokynėje, gultuke ir t.t. Kai pats išmoksta sėdėti, ropoti vaikščioti, dirglumas turėtų dar mažėti. Tėvams jokiu būdu nepasidaro lengviau, nes tenka dar labiau sutelkti dėmesį, bėgioti paskui, paprastai toks kūdikis nepasiduoda muštrui, nori viską daryt pats, paimtas už rankos, rangosi, nenori paklusti. Tik jau akivaizdžiai mažiau zirzimo, verkšlenimo.
Jei dirglumas yra dėl alergijos, dėl virškinamojo trakto problemų, dėl kitų lėtinių sveikatos sutikimų, tai jis gali tęstis labai ilgai – ir kelerius metus.
Kaip auginti dirgliuką? Mamos guodžiasi, kad labai nusialina, išsenka, nespėja per dieną net pavalgyti. Gal migdyti suvyniojus rankas? Kojas?
Girdėjau, mamų psichiką labai pagerina Pamelos Druckerman knyga „Vaikų auklėjimas pagal prancūzus“ („Bringing Up Bébé“). Jos esmė – suvokti, kad vaikas nėra pasaulio bamba. Mano patarimas – jau prieš gimstant vaikui nusiteikti, kad jis gali būti dirglus. Kodėl liaudies kūryboje yra posakis, kad, gimus kūdikiui, būna bemiegės naktys? Visose liaudies dainose apie motinystę naudojamas šis žodžių junginys. Juk ne šiaip sau. Geriau nusiteikti, kad ne viskas bus gražu ir gera, kad tikrai bus nelengva. Teks nemiegoti, teks nespėti pavalgyti, teks nepadaryti buities darbų. Iš anksto reikėtų apmąstyti, kaip šita situacija bus išspendžiama – kaip mama pailsės, kas ją pakeis.
Jei kūdikis neramus, jokia gėda prašyti pagalbos iš kitų artimųjų. Mama negali likti su tokiu kūdikiu viena, neva čia jos asmeninis reikalas. Jei kūdikis dirglus, tėtis vakare turi perimti jo nešiojimą ir raminimą, kad mama atsigautų, pailsėtų. Reikėtų labai patogiai susidėlioti buitį, neprisiplanuoti jokių papildomų darbų, tokių kaip langų valymas, uogienių virimas ar spintų tvarkymas. Visi tie darbai palauks, juk kūdikis amžinai nebus ant rankų. Sunkiausia dirglius vaikus auginti perfekcionistėms, kurių lūkesčiai yra tobuli. Geriausia pagalba – tiesiog nekelti sau pernelyg aukštų reikalavimų, kiekvieną galimybę išnaudoti poilsiui. Taip pat nuoširdžiai patarčiau visus nuogąstavimus išsakyti gydytojui, turėti patikimą mediką – ar šeimos gydytoją, ar pediatrą, ar neurologą, kuris išklausys ir patars. Nes kai mamos „tariasi“ su internetu, kai klausosi kitų mamų istorijų ir jomis remiasi, gali visiškai sutrikti.
Blogiausia likti vienai su interneto patarimais. Dažnai matome – sveikas, gal šiek tiek dirglokas, bet puikiai augantis kūdikis, o visa aplinka teigia – jis toks neramus, nes, matyt, serga. Užuot perdirbinėjusi tą nerimą keliančią informaciją iš aplinkos, verčiau mama nueitų pas specialistą, kuris tokių vaikų matęs labai labai daug.
Ar dirglius kūdikius nuramina masažas, baseinas?
Vanduo juos tikrai nuramina. Tačiau to nereikia įsivaizduoti kaip darbo, kaip pareigos. Jei mama pavargs, bus įsitempsi, jokios naudos. Baseinas turi patikti pirmiausia mamai.
Dirglius kūdikius ramina lingavimas, jie nusiramina vežami vežimėliu, būdami gamtoje, kur garsai susilieja, niekas nebilda ir netuksi, nėra buities garsų. Mamos pasakoja, kad dirgliukai labai mėgsta važiuoti automobiliu. Pažįstu tėvų, kurie net naktį naudoja šią raminimo priemonę, – sėda į automobilį ir suka ratus apie miestą su kėdutėje sėdinčiu kūdikiu. Vis dėlto to nepatarčiau, tai nesaugu ir tikrai nėra didelės naudos vaikui uostyti išmetamąsias dujas. Jei vaikas nurimsta vežiojamas automobiliu, tai parodo, kad jam patinka monotoniškas greitis, supimas, tą patį galima bandyti kurti namuose. Juk ne veltui per amžius kūdikiams prie lovyčių pritaisydavo linges, įtaisydavo supamuosius lopšius.
Liūliuokite, supkite vežimėlyje, vežiokite, pirkite supamuosius gultukus.
Kartais gali tikti atpalaiduojantys masažai. Nors kūdikiai šiaip masažų nelabai mėgsta, o dirglieji itin nepakantūs svetimų žmonių prisilietimams. Mes mėgstame masažus ir mums atrodo, kad kūdikiui irgi turi patikti, bet dažniausiai taip nėra. Nebent pati mama, kuri glosto, ramina.
Ar dažnai pasitaiko, kai reikia dirglų kūdikį gydyti vaistais?
Labai retai, nebent kai nustatoma rimta liga. Net tada dirglumas tėra lydintis simptomas, o pagrindinė priežastis yra liga. Tada ir kūdikio raida vėluoja, ir kitos bėdos lenda.
Dirgliems kūdikiams ir mažiems vaikams skurta švelnių homeopatinių vaistukų, kurie saugūs. Juos pabandyti tikrai verta, jei vaikas dirglus.
Kokius simptomus pasakyti šeimos gydytojui per apžiūrą?
Jei svoris auga gerai, jei raida neatsilieka, jei nėra alergijos, jei neatpylinėja, jei oda švari, tuštinas normaliai, vadinasi, reikia tik kantrybės.
Nepaaiškinamai dirglius vaikus siunčiame pas neurologą, gali būti skirta galvytės echoskopija, patikriname, ar nėra padidėjusio galvospūdžio požymių. Bet tai būna labai labai retai.
Lyčių skirtumo čia nėra, vienodai dirglūs ir berniukai, ir mergaitės, užtat pavelėjimas – didelis. Jei vaikas dirglus, paklauskite tėvų, koks buvote jūs pats vaikystėje. Gal sužinosite, kad ,,kūdikystėje visą bambą buvote išrėkęs“.
Tėvus šokdina ne tik kūdikiai
Ne tik kūdikiai savo dirglumu gali „pašokdinti“ tėvus. Tikimybė, kad dirglus kūdikis vėliau bus aikštingesnis, reiklesnis vaikas – didelė. Perkopę per pirmojo pusmečio slenkstį, tėvai gali šiek tiek atsikvėpti, tačiau prieš akis – daugybė padėjusio dirglumo tarpsnių, kai vaikas blogiau valgo, prasčiau miega, yra irzlus, ožiuojasi, atsisako paklusti rutinai. Taip gali būti, kai keičiasi išorinės aplinkybės, kinta nusistovėjusi tvarka, kai vaikas išgyvena sveikatos pokyčius, amžiaus slenksčius.
Situacijos, kuomet tėvai gali tikėtis didesnio vaikų dirglumo:
- Dygsta dantys.
- Vaikas nujunkomas.
- Mama grįžta į darbą.
- Auklių kaita.
- 3 ar kitų metų krizė.
- Persikraustymas į kitą gyvenamąją vietą.
- Bet kokia fizinė liga, kad ir sloga.
- Diskomfortą keliantis karštis.
- Brolio ar sesės gimimas.
- Tėvų pykčiai ir skyrybos.
- Pradėjo lankyti darželį ar mokyklą.
- Jaudulį keliantis pasirodymas (vaikai net kelias savaites gali būti dirglesni, nes nerimauja prieš kalėdinį koncertą).
- Augintinio netektis.
- Konfliktas su draugais ar auklėtoja.
- Kolektyvo keitimas.
Neila Ramoškienė
