Dantukų dygimas – procesas, trunkantis ilgus mėnesius ir užvaldantis visą šeimą

Dantukų dygimas – procesas, trunkantis ilgus mėnesius ir užvaldantis visą šeimą. Ko tikėtis, kaip padėti kūdikiui, ko imtis, kai dantukai jau išdygo?

Kalbamės su Kauno kolegijos lektore, burnos higieniste Rita Juchnevičiene.

Požiūris į dantukų dygimo terminus ir schemą laisvėja, vis dažniau rašome, kad nieko tokio, jeigu dantys nepasirodo iki metų. Vis dėlto iki kada laukti, o kada jau nerimauti?

Žinoma, dabar į viską žiūrima laisviau. Yra tik teoriniai atspirties taškai, kada turi prasikalti dantukai. Vienur rašoma, kad nuo 4, kitur – kad nuo 4,5 ar 6 mėnesių gali pasirodyti pirmi dantukai. O praktinė nuomonė būtų tokia – jeigu iki metų neišdygo nė vienas dantukas, palaukite dar mėnesį, kitą, ir dantukai tikrai išdygs.

Kodėl vienam kūdikiui dantukai išdygsta 4, o kitam – 13 mėnesių, priežasčių labai daug. Tėvai spėlioja, kas čia kaltas, – kalcis? Vitaminas D? Paveldėjimas? Dantų dygimą šiek tiek galima susieti su genetika.

Dažnai mamos ir tėčiai pasako, kad jiems dantys irgi dygę vėlai. Paprastai tos pačios šeimos vaikams dantys dygsta panašiai, vadinasi, tikrai yra paveldėjimo veiksnys. Kita priežastis – lėtesnė bendroji raida, kai kūdikis serga tam tikromis ligomis, sindromais, yra neišnešiotas. Pastebėta, kad kūdikio mityba, vitaminai nedaug turi įtakos dantų dygimui. Užtat kai jau dantys prasikala, mityba yra be galo svarbi. Esminė.

Ar per jūsų praktiką yra buvę atvejų, kad dantys taip ir neišdygo?

Mano praktikoje to niekada nėra buvę. Jeigu taip nutiktų, kad neišdygtų, tas vaikelis turėtų sirgti kažkokia labai sunkia liga.

Tėvai tai žinotų iš anksto. Kad taip nutiktų sveikam vaikui, – ne, nėra buvę.

Tėvai sako – jau trečią mėnesį kūdikiui didžiulis seilėtekis, o dantys vis neprasikala. Kiek laiko seilėtis yra normalu?

Seilėtekis 3 mėnesius prieš dantų dygimą – atvirai tariant, nesąmonė. Jei seilės tiek laiko gausiai išsiskiria, tikrai ne dėl dantų. Seilės labiau gaminasi paties prasikalimo metu, nes dantenos tose vietose, kur lenda dantukas, būna uždegimiškos.

Kol dantukas pralenda, jis turi prasiskinti kelią per dantenas, oda ten jautresnė, o jei dar kūdikis įsikiša kažkokį aštresnį daiktą, skaudžiau sukanda, jam suskausta, tai sukelia seilėtekį.

Tėvai dantų dygimui nurašo daug negalavimų: aukštą temperatūrą, viduriavimus, neramų miegą. Kada jau riba, kai reikėtų pasitarti su gydytoju?

Jei temperatūra laikosi ilgai, tikrai ne dėl dantukų. Šiuo klausimu tariamės su kolegomis pediatrais, ir jie vieningi – jeigu temperatūra nėra labai aukšta ir laikosi trumpai, tada galima susieti su dantukų dygimu, bet jei temperatūra aukšta ir laikosi kelias dienas, tai ne dėl dantų.

Dažniausiai dantų dygimas nesukelia sisteminių sutrikimų, kaip kad mamos mano: gausaus viduriavimo, vėmimo.

Viduriavimą gali sukelti stresas, jei kūdikis netyčia įsikando, jam suskaudo. Arba jeigu prisikišo į burną nešvarumų (o juk dygstant dantukams kūdikiai viską iš eilės kiša į burną). Pats dygimas neturi sukelti viduriavimo.

Nereikia viso šeimos gyvenimo „pririšti“ prie kūdikio dantukų dygimo – tai normalus reiškinys, kuris tęsiasi labai ilgai, juk išdygsta tai vieni, tai kiti dantukai. Jeigu užsirakinsime namuose dėl kūdikio dantų dygimo, tai turėsime daryti bene metus.

Sureikšminti dantukų prasikalimo dramas – daugiau tėvų problema. Čia panašus klausimas (kurį dažnai išgirstu) – ar tikrai nėštumas kenkia dantims, ir kiekvienas vaikas atima iš mamos po dantį? Įsitikinimas „kiek vaikų, tiek prarastų dantų“ yra atgyvena ir visiška nesąmonė. Jeigu moteris dantis prižiūrės tinkamai, taip tikrai nenutiks.

Grįžtant prie dantukų dygimo – negalime atmesti išimtinių atvejų, tarkime, vieno ir kelių šimtų, kai vaikutis ir pakarščiuos, ir paviduriuos.

Ką patariate mamoms, kaip malšinti dantenų skausmą? Ar nieko tokio, kad kūdikis nuryja šaldančio gelio?

Mamoms sakau, kad reikia ruošti kūdikio burnytę šiam darbui – dantukų dygimui – nuo pat gimimo.

Labai šaunu, kai mamos valo dantenas, kad ir paprastu marliuku. Yra ir specialių tam skirtų pirštelių, servetėlių burnos ertmei valyti, dantenų masažuoklių, kuriais paruošiamos dantenos. Dygstant dantukui, tos vietos dantenų masažas padeda jam prasikalti.

Puikiai veikia ir tam skirti geliai, kuriais reikia tepti skausmingas dantenas. Patariu gelį su hialurono rūgštimi, toks gelis nuskausmina ir mažina uždegimą. Tik reikia jį naudoti teisingai, nes tėvai ko tik nepridaro!  Tarkime, užtepa gelį ant drėgnų dantenų, tuomet jis neįsigeria ir nepadeda. Arba pritepa jo labai daug (pavyzdžiui, visą tūbelę nakčiai). O tada sako – mums nepadėjo. Jei tepsime į seilių pilną burną, seilės atskies gelį ir nebus jokios naudos – kūdikis tiesiog jį nuris.

Tepamą vietelę reikia pirmiausia nusausinti ant piršto užvyniota popierine servetėle. Kitoje rankoje turėkite ausų krapštuką, suvilgytą geliu, ir kelias sekundes palaikykite jį ant sausų dantenų. Gleivinė turi „pagauti“ gelį, kad jis rezorbuotųsi. Kiekiai tikrai mažyčiai, tūbelės pakaks ilgam, o ne vienai dienai, kaip kad yra tekę girdėti… Gerai užteptas gelis ne tik susigeria, bet ir apdengia dantenas nematomu apvalkalėliu, saugančiu nuo infekcijų. Tokius gelius išbandome vaikučiams, gulintiems slaugos ligoninėse, specialių poreikių skyriuose – rezultatai labai geri.

O šaldantys kramtukai?

Jie tikrai šaunu, tačiau pastaba – nieko negalima daryti prieš kūdikio valią, jeigu jam nepatinka. Jeigu kūdikis priima pagalbą kramtukais, mielai pats kiša juos į burną, jaučia palengvėjimą nuo vėsumos, tada labai gerai. Tačiau jei kūdikis nenori, atstumia, tada nekiškite per prievartą. Diskomfortas dygstant dantims burnoje ir taip didžiulis, jo didinti negalima.

Kokia pirmojo dantuko priežiūra? Ką daryti, kad jis tiesiog neištirptų?

Tai labai svarbus iššūkis tėvams. Kodėl patariu ruošti vaikučio burnytę dar iki dantų dygimo? Kūdikis turi suvokti, kad kažkokios procedūros jo burnoje yra norma.

Jei mama kelis kartus per dieną specialiu antpirščiu pamasažuos dantenas, kūdikiui atsiras refleksas, kad burnoje kažkas visada bus daroma. Kai išdygsta pirmas dantukas, turime jį prižiūrėti, kaip normalų visavertį organą.

Parašymai, kad vaikams dantukus su šepetuku reikia pradėti valyti nuo metų, o su dantų pasta – nuo 2–3 metų – nieko verti. O juk būna, kad taip pataria net odontologai… Ką jau bevalysi nuo tų 3 metų, tuomet dantys jau bus sugedę.

Reikia valyti nuo pirmo išdygusio dantuko. Yra dantis, turi atsirasti ir šepetėlis, ir dantų pasta. Žinoma, nereikia 3 minutes šiūruoti to vieno dantelio, tačiau laiko skirkite, nes tada tai taps dienotvarkės dalimi, vaikučiui nebus jokių problemų paskui valytis pačiam.

O kaip dėl naktinio valgymo?

Gamta gražiai sutvarkiusi, kad maždaug tuo metu, kai pradeda dygti dantukai, kūdikis nustoja valgyti naktimis. Naktinis valgymas – nesvarbu, ar tai mamos pienas, ar mišinys, ar pasaldinta arbata, – gadina dantis. Mamos man sako – kaip jūs galite sakyti „buteliuko kariesas“, juk mano kūdikis nėra gavęs buteliuko, aš jį maitinu krūtimi! Išdygo dantukas – skubėkite atpratinti nuo naktinio valgymo, nes sąvoka „buteliuko kariesas“ neturi omenyje buteliuko, o pačią esmę – angliavandenius.

Jie gadina dantis. Motinos pienas yra tik šiek tiek mažiau kariogeniškas už mišinį ar karvės pieną. Jis irgi saldus!

Ypač blogai, kai naktinis maitinimas yra dažnas, kai mama sako net neatsimenanti, kiek kartų jis pažindo naktį.

Neila Ramoškienė