Gamta taip surėdė žmogaus fiziologiją, kad bent pirmąjį gyvenimo pusmetį jis turėtų būti maitinamas natūraliai. Kūdikis žįsdamas motinos krūtį stiprina burnytės raumenis, o per tas keliolika minučių ar pusvalandį, kol čiulpia spenelį, jo burnoje yra daug pritekėjusių seilių. Tos seilės nuplauna dantenas, išplauna burnytę. Kol kūdikis neturi nė vieno danties ir yra maitinamas natūraliai, specialios burnos higienos jam nereikia.
Mišinėliai ir burnos higiena
Kas kita, jei vaikas maitinamas mišinėliais. Iš buteliuko maistą jis gauna žymiai lengviau ir greičiau negu iš krūties. Maitinimo laikas sutrumpėja iki kelių minučių, pienas pro čiulptuką teka lengvai, todėl vaiko žandikauliai ir gomurys tinginiauja. Seilės išsiskiria ne taip aktyviai, kaip čiulpiant krūtį. Mamos turėtų žinoti, kad maitinamo mišinėliais vaiko burnytė porą kartų per dieną turėtų būti valoma drėgnu skudurėliu arba ant piršto apsuktu marlės gabalėliu. Ypač svarbu šią procedūrą atlikti prieš miegą.
Pirmasis dantukas
Pirmasis dantukas yra signalas, kad vaikelį reikia užrašyti pas gydytoją odontologą. Specialistas gali įvertinti išdygusio dantuko struktūrą, iš visų pusių apžiūrėti, ar nėra ant jo balzganų židinių, kurie vėliau plėsis ir peraugs į ėduonį. Jei pastebimi tokie ženklai, odontologas mamai patars, kaip prižiūrėti burnytę ir kokių papildomų priemonių imtis, kad negestų vėliau išdygsiantys pieniniai dantukai.
Naktinis maitinimas
Laimingi tie vaikučiai, kuriems netrūksta mamos pieno. Tačiau mamos, migdydamos savo lovoje ir naktį maitindamos vaikus, vyresnius kaip vienerių metų, turėtų kai ką žinoti apie pavojus dantukams.
Pusės metų vaikučiui, kai išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, reikia stengtis sureguliuoti naktinio maitinimo grafiką taip, kad bent 6 valandas vaikas išmiegotų nemaitintas. Kodėl?
Naktį vaikas prabunda, ieško mamos, verkia. Nebūtinai dėl to, kad alkanas. Žįsdamas krūtį jis nusiramina, pajunta mamos kūną. Kai kurios mamos naktį vaikus ramina saldžia arbatėle, skiestomis sultimis. Vaikas nuryja tik gurkšnį – du, o burnoje likę arbatos saldikliai dirba savo ardomąjį darbą. Mamai reikėtų stengtis atskirti, kada vaikelis verkia dėl alkio (pavyzdžiui, jei vakare užmigo anksti, jei mažai valgė dieną), o kada dėl psichologinio komforto.
Jei naktį vaikelis alkanas, jį pamaitinusi mama turėtų drėgnu skudurėliu nuvalyti dantenas ir dantukus. Vaikai kartais miega prasižioję, burnytė išdžiūsta. Seilės nebeatskiedžia burnoje susidarančių rūgščių. Pieno apnašos ant dantukų pridžiūsta. Susidaro palanki terpė atsirasti ėduoniui. Toks pieninių dantų, ypač priekinių, ėduonis labai greitai progresuoja ir yra vadinamas ,,buteliuko sindromu”.
Be abejo, valyti naktį dantenas nėra paprasta, gali išsibudinti vaikutis, susidaro papildomų rūpesčių pačiai mamai, tačiau tai turėtų būti daroma dėl sveikų vaiko dantukų.
Ką lemia genai?
Kartais tėvai sako, kad valyk nevalęs vaiko dantis, jei jis paveldėjo nesveikus tėčio (ar mamos) dantis, tai ir neturės sveikų.
Paveldima danties struktūra, o ne sveikumas ar nesveikumas. Dantys atsparesni, jei jų mineralizacija didelė. Tada emalį sunkiau įveikti ėduoniui.
Tačiau formuojantis ir augant dantims labai svarbu maistas, kokį valgo vaikas, ir burnos higiena.
Jei vaikas nuo mažų dienų gauna daug saldumynų, perdirbto, nereikalaujančio kramtyti maisto, jo emalis, nepaisant paveldėjimo, formuosis nepilnavertis. Valgant saldumynus emalyje susidaro daugiau glikogeno. Sumažėja emalio mineralizacija, dantys pasidaro žymiai tirpesni. Tėvai, lepinantys vaiką nesveiku maistu, tarsi priverčia jį nuo mažų dienų būti nesveiku.
Kodėl nereikia kūdikio dantukų valyti dieną?
Dygstant dantims, vaikelis kiša į burną įvairius daiktus, nešvarius pirščiukus. Atrodo, kad jo burnoje turėtų veistis armijos mikrobų. Tačiau jo burna gerai apsaugota seilių, kurios teka be paliovos. Todėl dieną, nors vaikas ir dažnai maitinamas, nors nuolat graužia obuolį ar džiūvėsį, jo dantukams pavojus negresia.
Tuo metu didesnį pavojų kelia ne į burną įkištas žaislas, o mamos aplaižytas čiulptukas. Nors ir kaip mama myli vaikutį, kramtyti jam maisto, bučiuoti burnytės nereikėtų – taip į mažylio burną patenka suaugusiojo burnoje esančių agresyvių mikrobų.
Kada pirkti šepetėlį
Nenustebkite, tačiau mamos ar tėčiai vaiko dantis turėtų valyti bent iki… 7 metų. Iki metų–pusantrų pakanka drėgnu skudurėliu nuvalyti apnašas nuo dantų ir dantenų. Vėliau, iki 3 metų, patariama naudoti drėgną šepetėlį be pastos. Tik kai vaikas išmoksta sąmoningai išspjauti tai, kas yra burnoje, jam šepetėlio šerelius galima truputį patepti pasta. Tai įvyksta apie trečiuosius gyvenimo metus. Nuo 5 metų jau galima naudoti žirnio dydžio pastos su fluoru gabalėlį.
Konsultavo profesorė Irena Balčiūnienė
„Mamos žurnalas“
