Gal ir jums teko matyti dar visai mažų, vos vienerių-dviejų metų vaikų su jau sugedusiais priekiniais dantukais? Tai ėduonis. O populiariai jį įprasta vadinti „buteliuko kariesu“ (ėduonis lotyniškai – „caries“).
Buteliuko karieso pasitaiko ir žindomiems, iš buteliuko niekada negirdytiems vaikams. Kodėl? Ką daryti?
Pataria vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius.
Pirmiausia, kas tas ėduonis?
Dantų ėduonis yra infekcinė liga, sukeliama mikroorganizmų. Dažniausiai ant sergančių dantų atrandamos bakterijų Streptococcus mutans. Jos pačios vaiko dantukų „negraužia“, tačiau labai „mėgsta“ cukrų. Skaidydami cukraus molekules, mikrobai gamina rūgštis, kurios ardo dantų emalį, atimdamos iš jo mineralines medžiagas.
Emalio paviršius darosi purus ir, rūgštims prasiskverbiant vis giliau, dantis pakenkimas vis labiau. Kol rūgštys danties emalį pragraužia kiaurai ir, pradėjus irti dentinui, pasimato tamsesnė duobutė, užtrunka 6-12 mėnesių.
Mažiems vaikams šis procesas vyksta sparčiau, nes pieniniai dantukai, ypač tuojau po išdygimo, dar nevisiškai mineralizuoti, jų emalis santykinai minkštesnis negu nuolatinių dantų. Be to, kūdikių seilės yra klampesnės, jose mažiau negu suaugusiųjų seilėse antibakterinių komponentų bei mineralinių medžiagų, neutralizuojančių rūgštis ir atstatančių danties pažeidimą.
Paprastai pirmiausia pakenkiamas viršutinių priekinių dantų viršutinis trečdalis iš lūpų pusės. Šią vietą mažiausiai nuplauna seilės ir todėl čia lengviau prisitvirtina bei dauginasi mikrobai, susidaro didesnė jų gyvybinės veiklos produktų – kenksmingųjų rūgščių – koncentracija. Apatiniai priekiniai dantys paprastai lieka sveiki, nes juos uždengia liežuvis, o burnos dugne esančių liaukų išskiriamos seilės praskiedžia ir neutralizuoja dantų apnašų bakterijų gaminamas rūgštis.
Bakterijų keliai į vaiko burną
Dantų ėduonį sukeliančiomis bakterijomis vaikai užsikrečia nuo kitų žmonių. Tai gali atsitikti įvairiais būdais: bučiuojant, naudojant tuos pačius dantų šepetėlius ir stalo įrankius, duodant vaikui duonos riekę ar kitokio maisto, kurį jau kramtė kariesu sergantis žmogus.
Ne mažiau kenksmingas suaugusiųjų įprotis kūdikiui duodamą čiulptuką pirmiau „nuvalyti“ savo burnoje. Pagrindinis kūdikių kariesogeninės infekcijos šaltinis yra jų mamos. Laiku (dar prieš kūdikio dantų išdygimą) išgydžius motinos sugedusius dantis, gerokai sumažėja ir kūdikių Streptococcus mutans infekcijos pavojus.
Geri visos šeimos narių burnos higienos įpročiai yra privaloma kiekvieno iš jų karieso profilaktikos priemonė. Tėvai, patys reguliariai valantys dantis, ne tik sumažina tikimybę bakterijomis užkrėsti vaikus, bet yra ir geras pavyzdys savo atžaloms.
Naktį pavojus didesnis
Mažų vaikų ėduonies atsiradimo rizika ypač padidėja, kai kariesogeninės medžiagos į burną pakliūva naktinio miego metu.
Dieną tarp maitinimų seilės apiplauna dantis ir, veikdamos šarminančiai, neutralizuoja rūgštis, stabdo mineralų išėjimą iš danties emalio ir trukdo bakterijoms prisitvirtinti prie jo.
Miegant vaiko burnoje seilių išsiskiria mažiau, cukringos medžiagos nuo dantų paviršiaus nenuplaunamos ir bakterijos iš jų pagamina daugiau rūgščių.
Beje, ir dieninis maitinimas ne mažiau svarbus. Antruoju kūdikio gyvenimo pusmečiu, kai jau išdygsta pirmieji dantukai, kūdikis jau būna ne tik žindomas (ar girdomas mišiniais), bet ir pradeda valgyti tirštą papildomą maistą. O šio liekanos, pavirtusios užsibūnančiu (ypač per visą naktį) dantų apnašu, tampa bakterijų „namais“.
Kodėl „buteliuko kariesas“?
„Buteliuko kariesu“ ankstyvasis ėduonis buvo pramintas todėl, kad pastebėta, jog dažniausiai jis išsivysto kūdikiams ir mažiems vaikams, kurie prieš užmigdami ir prabudę naktį iš buteliuko per čiulptuką geria saldžius gėrimus: saldintą arbatą sultis… Ir mišinėliai nėra išimtis. Nors jie gaminami iš karvės pieno, kuris pieno cukraus laktozės turi gerokai (pusantro karto) mažiau negu moters pienas, tačiau karvės piene yra labai daug (net 3,5 kartų daugiau negu moters piene) baltymų.
Pirmiausia todėl ir gaminamas „kūdikių maistelis“ – mišinys: kad paskui į tuos iš gražios dėžutės išimtus miltelius būtų įpilama daugiau vandens, negu iš šviežio karvės pieno buvo išgarinta gamykloje. Tačiau tada karvės pieno laktozės koncentracija dar labiau sumažėtų.
Kad mišinyje angliavandenių būtų ne mažiau negu kūdikio maisto etalone – motinos piene, į miltelius jau gamykloje įmaišoma nemažai saldžių „pakaitalų“ natūraliosios laktozės stygiui kompensuoti. Taigi vartojimui paruošti vandeniu ištirpinti mišinėlio milteliai irgi tampa savotišku cukraus tirpalu. Todėl nereikėtų stebėtis mokslininkų išvadomis, jog kai kurie pieno mišiniai tirpdo dantų emalį ir skatina dantų ėduonies vystymąsi.
Mamyčių pienas irgi saldus…
Taip, ir net labai – moterys savo krūtyse gamina patį saldžiausią (daugiausia pieno cukraus – laktozės – turintį) pieną iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Beveik toks pat saldus yra mūsų artimiausių „giminaičių“ – žmogbeždžionių – pienas.
Tačiau nei gamtoje laisvai gyvenančių šimpanzių, nei gorilų jaunikliams pieninių dantų kariesas nebūdingas, nors jie žindomi po kelerius metus ir miega kartu su motina. Dantų ėduonies požymių beveik nerasta ir antropologų ištirtose priešistorėje gyvenusių žmonių kaukolėse.
Iš dalies taip yra todėl, jog moters pieno laktozė nėra toks pat patogus ėduonį sukeliančių bakterijų maistas kaip pramoninis cukrus sacharozė. Pirma, dauguma laktozės molekulių į gliukozę ir galaktozę suskaldomos ne burnoje, o tik žarnyne. Antra, motinos pieno imunoglobulinai A ir G stabdo bakterijų augimą, o laktoferinas naikina Streptococcus mutans bakterijas. Be to, mokslininkų jau įrodyta, jog pienas gali net remineralizuoti (atstatyti) jau aptirpusį dantų emalį, teikdamas jam kalcį ir fosforą. Tuo tarpu daugelis komercinių mišinių dantų emalį tirpdo, nes mažina burnos pH (rūgština), o tai ne tik greitina emalio demineralizaciją, bet ir skatina Streptococcus mutans klestėjimą.
Žindomų vaikų ėduonis
Deja, jo tikrai pasitaiko ir neretai. Teisingiau būtų sakyti, jog tiems kūdikiams dantų kariesas atsiranda ne todėl, kad jie žindomi, bet nepaisant žindymo. Nes kaltas irgi ne jų mamyčių pienas!
Jau minėjau, jog ėduonį sukeliančių bakterijų „namai“ yra dantų apnašos. Ant švaraus ir lygaus kieto danties emalio paviršiaus joms nebūtų patogu prikibti ir išsilaikyti.
Maždaug šešių mėnesių kūdikio amžius, kada išdygsta pirmieji pieniniai dantukai, sutampa su papildomo tiršto maisto – košių – davimo kūdikiui pradžia. Prilipusiems maisto likučiams užsibuvus ir kaupiantis, ilgainiui susidaro dantų apnašų.
Jeigu valgyto maisto likučiuose yra cukraus – apnašos tampa ir bakterijų „maisto sandėliuku“. Be to, cukrus – žaliava susidaryti specifiniams polisacharidams, didinantiems dantų apnašų lipnumą ir taip padedantiems jame dar saugiau ir gausiau „įsikurti“ mikrobams.
Jeigu kūdikis eis miegoti su švariais dantukais, tai ir naktinis žindymas jam niekuo nepakenks. Kuo dantukai „jaunesni“, t.y, kuo mažiau laiko praėjo po išdygimo, tuo lengviau juos gali pažeisti bakterijų išskiriamos rūgštys. Todėl net ir žindomam kūdikiui jau reikia pradėti valyti vos išdygusius dantukus. Ypač jeigu jis papildomai valgo ir tokio maisto, nuo kurio gali susidaryti apnašų ant dantų.
Šiuolaikinė problema
Pasaulinė sveikatos organizacija, remdamasi jau šimtų tūkstančių metų žmonijos patirtimi ir šiuolaikiniu mokslu, rekomenduoja kūdikių žindymą tęsti antraisiais vaiko gyvenimo metais ir dar ilgiau – tol, kol išliks poreikis. Antropologai, remdamiesi archeologų radiniais, teigia, jog labai tolimoje senovėje vaikai buvo žindomi po kelerius metus, tačiau ankstyvojo dantų sugedimo požymių tuomet gyvenusių žmonių kaukolėse beveik nerasta. Ir šiandien ėduonis nebūdingas „laukinėse“ bendruomenėse, kur kūdikiai miega šalia mamų ir žindymas naktimis tęsiasi dar ilgai po antrojo gimtadienio.
Kur tokio atsparumo paslaptis?
Senovėje „laukiniai“ žmonės patys valgė ir savo vaikams duodavo gamtoje randamą natūralų, taigi neperdirbtą, maistą. Ne tokį, kaip dabar įprasta – sumaltą ir virtą iki ištižimo, tepančiai prilimpantį prie dantų. Tada dar nebuvo fabrikinio cukraus ir „aukščiausios rūšies“ miltų. Dantų ėduonis – kaip žmonijos bėda – radosi tais laikais, kai sėslios gentys išrado žemdirbystę ir pradėjo malti, virti, saldinti…
Rupus ir šiurkštokas natūralią skaidulinę struktūrą tebeturintis maistas ne tik blogiau limpa, bet ir lyg natūralus „šepetukas“ nutrina nuo danties paviršiaus ten po ankstesniojo valgymo galbūt užsilikusias liekanas. To negali padaryti trinta pertrinta, virusi pervirusi, tarsi vienalytė pasta jokio šiurkštumo nebeturinti masė. Man sunku įsivaizduoti, jog jokio apnašo nepaliktų, pavyzdžiui, manų košė. Ypač, jeigu dar ir pasaldinta.
Kaip apsaugoti vaikų dantukus?
Geriausia kūdikio dar neišdygusių dantų apsauga – maitinimas krūtimi. Motinos pienas aprūpina augantį organizmą visomis jam reikalingomis medžiagomis, iš jo geriausiai pasisavinamas kalcis ir kiti mineralai, svarbūs dantų tvirtumui. Jau išdygusiems dantims nuo infekcijos apginti svarbios motinos pieno antiinfekcinės savybės ir jau minėtas gebėjimas sustiprinti dantų emalį jį remineralizuojant.
Jeigu kūdikis valgo apnašų palikti galintį tirštą maistą, dantukus būtina valyti. Ypač nakčiai. Kol dantukų nedaug ir didoki tarpdančiai, juos galima nuvalyti sudrėkinta servetėle, o vėliau reikalingas šepetėlis ir pasta (vaistinėse būna specialių vaikiškų pastų, kurios nekenksmingos nurijus). Paprastai šią procedūrą bent du kartus per dieną atlieka tėvai, tačiau paūgėjusiam vaikui leiskite aktyviai mokytis, padėkite jam ir skatinkite perimti iniciatyvą. Svarbiausia – rezultatas: švarūs dantys ir išugdytas įprotis juos valyti.
Beje, žindymas užtikrina ir sklandų vaiko žandikaulių vystymąsi bei taisyklingą sukandimą, irgi turintį įtakos dantų sveikatai.
„Mamos žurnalas“
