Vaikai negeria nei vyno, nei kavos, bet jų dantys patamsėja

Nors dantys vadinami „baltais kaip perlai“, realybėje taip yra ne visada. Kodėl vaikų, kurie negeria nei vyno, nei kavos, dantys patamsėja, pakeičia spalvą?

Priežasčių, dėl kurių pakinta pieninių ir nuolatinių dantų spalva, yra įvairių. Jos gali būti vidinės (atsirandiančios vystymosi metu) ir išorinės – jau išdygus dančiui.

Konsultuoja odontologė Daiva Janavičienė.

Pieniniai dantukai

Bedygdamas dantukas jau turi savo spalvą, ji lemiama dar tik formuojantis dantukui, kai vaikelis auga mamos pilvelyje. Danties spalvą lemia genetiniai veiksniai (kokie mamos, tėčio ir visos giminės dantys), mamos ligos nėštumo metu (raudoniukė, citomegalo virusas, toksikozė ir kt), genetiniai sutrikimai, kurie lemia jungiamojo ir kaulinio audinio formavimąsi.

Nuolatiniai dantukai

Pakitusią danties spalvą gali lemti užuomazgos formavimosi metu persirgtas virusas, kraujotakos, medžiagų apykaitos sutrikimai, vaistai (seniau ypač buvo paplitę pažeidimai dėl tetraciklino, dabar jis vaikams neskiriamas), didelės fluoro dozės (geriamajame vandenyje, prarytoje dantų pastoje). Taip pat svarbūs ir genetiniai sutrikimai, kuomet išsivysto nepilnavertės danties struktūros.

Be to, yra duomenų, jog dėl sugedusio pieninio danties atsiradęs uždegiminis židinys (pūlinys) gali pažeisti besiformuojantį nuolatinį dantį. Danties spalva priklauso ne nuo emalio, kuris yra skaidrus, o nuo giliau esančio dentino ir pačiame danties viduje esančios pulpos (liaudiškai sakant – nervo) būklės, t.y. nuo to, dantis gyvas ar ne.

Vaikui augant santykis tarp šitų medžiagų keičiasi, be to, dantukai „dėvisi“, nusitrina emalis, tad ir dantų spalva kinta. Deja, formavimosi metu atsiradę negražumai (tokie kaip fluorozė, pakitimai dėl ligų) dažniausi išlieka… Juos pakeisti įmanoma nebent dantis balinant, padengiant plombomis ar kitomis restauracinėmis medžiagomis, bet visiems šiems būdams geriausia sulaukti pilnametystės.

Išorinės priežastys, kodėl dantukai ne balti

Jos panašios tiek pieniniams, tiek nuolatiniams dantims.

1. Kariesas. Tai dažniausia spalvos pakitimo priežastis. Spalvos būna nuo matines baltos, gelsvos, rudos iki juodos. Būtina kruopšti burnos higiena, sureguliuota mityba, gydymas.

2. Dantų traumos. Dažnai po traumos dantukas tampa negyvas ir patamsėja, tuomet tenka gydyti danties kanalus.

3. Dantų akmenys. Jie dažnesni jau artėjant paauglystei. Būtina kruopšti burnos higiena, apsilankymai pas higienistus, kad nuvalytų akmenis, apnašas, pamokytų burnos higienos įgūdžių.

4. Maiste esantys pigmentai. Jie dažniausiai trumpam nudažo dantukus, bet stiprios arbatos mėgėjai turi daug tamsių apnašų.

5. Pakitimai aplink plombas. Tai ne tik šalia atsirandantis kariesas, bet ir pigmentų kaupimasis, pačios plombos nusidėvėjimas. Reikia keisti netinkamas restauracijas.

6. Skalavimo skysčiai. Ilgai naudojant skalavimo skysčius su chlorheksidinu pajuoduoja dantys, liežuvis. Nutraukus jų naudojimą, dantys nupoliruojami.

7. Geležies, mangano, sidabro turintys preparatai. Būtų tikslinga juos gerti nesudarant sąlyčio su dantimis – pavyzdžiui, siurbti per šiaudelį ar įšvirkšti į burną su švirkštuku be adatos, supilti giliau į burnos ertmę.

8. Burnoje gyvenančios pigmentą gaminančios bakterijos. Tai dažniausiai pieninių dantukų bėda. Bakterijos būna juodos, žalios ar oranžinės. Patiems dantims jos nekenkia, tokie dantys net rečiau genda. Matyt, pigmentus gaminančios bakterijos ir kariesą sukeliančios bakterijos „nesutaria“, tad burnoje būna arba tos, arba kitos. Šias apnašas įmanoma nupoliruoti, bet geriau ne dažniau nei kartą per pusmetį, nes dažnas poliravimas nėra sveika emaliui.

9. Virškinimo sutrikimai. Tai dažnas vėmimas, refliuksas, dėl to atsiranda emalio erozijų, atsidengia gilau esantis dentinas (tai būdinga ir stiprių rūgščių mėgėjams). Citrinos, gazuoti gėrimai tiesiog nutirpdo emalį.

Tėvų klausimai apie nebaltus dantukus

Jei vaiko pieniniai dantukai negražūs, silpni, ar tai „blogas ženklas“, kad ir nuolatiniai dantys bus nebalti, silpni?

Jei pieniniai dantukai tik „negražūs“, bet nėra gilių karioziniu ertmių, pūlinių, genetinių sutrikimų, tai įtakos nuolatiniams dantims nebus, nes šie dantys formuojasi visiškai skirtingais periodais (pieninukai – mamos pilve, o nuolatiniai – pradedant 1-1,5 metais).

Kiek tiesos, kad dantis gadina antibiotikai? Ar dabar vaikams skiriama tokių antibiotikų (ar kitokių vaistų), nuo kurių dantų emalis pajuoduotų?

Dabar tokie vaistai vaikams neskiriami. Aišku, toks rimtas gydymas, kaip chemoterapija, paveiks ir dantukus, bet čia jau būna svarbus nebe tie dalykai…

Ar vaikams, kurių pieniniai dantys ebalti (pageltę, pamėlę) galima dantis valyti balinančia dantų pasta?

Balinamoji pasta gali nuvalyti tik pigmentus, esančius ant danties – arbatos (kavos ir tabako, tikiuosi, vaikai nevartoja) apnašas ir kt., bet pačios danties spalvos jie nekeičia, tad nepanaikins gelsvumo, pilkšvumo. Be to, šias pastas galėtų naudoti nebent paaugliai (mažesniems tikrai negalima) ir tai – tik kartą per savaitę, mat nuo jų neretai dantys tampa jautrūs.

Papasakokite apie rudas pieninių dantų apnašas, kalbama, kad dėl fluoro.

Pieninių dantų fluorozė nelabai įmanoma, nes placenta labai silpnai praleidžia fluorą, tad jo vaisius beveik negauna. Ši bėda būdinga nuolatiniams dantims. Taip yra dėl didelio fluoro kiekio geriamajame vandenyje (Lietuvoje fluoro daugiausiai pajūrio regione), „piktybiškiems“ pastos, kurioje yra fluoro, valgytojams. Tuomet nuolatiniai dantys dygsta su baltomis, gelsvomis ar rudomis dėmėmis – jų nuvalyti nuo danties paviršiaus neįmanoma, belieka guostis, jos tokie dantys mažiau imlūs kariesui…O jau sulaukus pilnametystės, jei fluorozė didelio laipsnio ir labai erzina estetinis vaizdas, galima ieškoti išeičių atliekant restauracijas.

Kodėl atsiranda juodos dantukų apnašos?

Minėjau, kad kai kurių vaikų burnoje gyvena pigmentą gaminančios bakterijos, kurios padengia dantukus juodomis, rudomis, kartais – žalios spalvos apnašomis. Jos dantims ir gleivinei nekenkia, tik kad negražu – taigi galima kartais ateiti pas odontologą ar burnos higienistą nupoliruoti.

Ar tos dantų „spalvos“ – visam gyvenimui?

Spalvos ilgaamžiškumas priklauso nuo to, ar tokia jau yra danties struktūra, kurios nepakeisi, ar spalva atsirado dėl išorinių veiksnių (tada dantis nupoliravus ir nebesudarant sąlygų apnašoms atsirasti, tikėtina, kad dantukai bus balti).

Kad ir kokio atspalvio dantukas būtų – gelsvas, pilkšvas, melsvas – sveikas dantis visuomet yra gražu. O kad neturėtume tų negražiųjų pakitimų, kaip kariesas, akmenys (vyresniems vaikams), turime kruopščiai valyti dantis pasta ir šepetėliu bei tarpdančių siūlu. Tiems vaikams, kuriems greitai kaupiasi apnašos, labiau tinka ne gelio pavidalo pasta, o balta-kreidinė, nes joje daugiau abrazyvių dalelių, galinčių nupoliruoti pigmentus.

Darželinukams būtinai dantukus turi valyti tėveliai, o jau mokantiems rašyti raideles reikia ir patiems valytis dantukus.

Tėvai nuolatos turi vaikams diplomatiškai priminti, kad būtina dantukus saugoti.

Parengė Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“